A-525-847-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-847/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01836-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. L. su skundu (b. l. 1−6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 1D-4760 (11) (toliau – ir VRM Sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.;

3) atnaujinti praleistą terminą reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos, atsiradusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 8 d. pareikšti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1995 m. jam paskirta 1 167 Lt dydžio valstybinė pensija, tačiau 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo įstatymui (toliau – Laikinasis įstatymas) jam buvo mokama perskaičiuota ir sumažinta 380 Lt dydžio valstybinė pensija. Dėl to jis kreipėsi į VRM, kuri skundžiamu VRM Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, nes praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Pareiškėjas su šiuo VRM Sprendimu nesutiko, teigė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio nuostatos šiam atvejui netaikytinos ir nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-516/2013, kurioje konstatuota, jog pažeistų teisių dėl valstybinės pensijos mokėjimo gynimo terminą nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis.

Tai reiškia, kad iki 2013 m. sausio 1 d. (naujos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. redakcijos) dėl valstybinių pensijų sumažinimo galima kreiptis per trejų metų terminą. Pareiškėjui sumažinta valstybinė pensija mokėta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., į VRM dėl susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos jis kreipėsi 2013 m. balandžio 9 d., vadinasi, jis termino dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kurios buvo neišmokėtos nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., nepraleido.

Sutiko, kad valstybinės pensijos nepriemokai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 8 d. terminą praleido, tačiau nurodė, kad situacija dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo ir jų sumažinimo nevienareikšmė, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir LRKT) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d. ir per visą šį laikotarpį nebuvo vienintelio vertinimo, ar toks valstybinių pensijų perskaičiavimas (o kartu ir VRM Sprendimas) yra teisėtas. Pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, jam taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo mokama sumažinta valstybinė pensija.

Toks valstybinės pensijos sumažinimas yra nepateisinamas, todėl pareiškėjui turi išmokėta negautos valstybinės pensijos dalis, o VRM 2013 m. gegužės 10 d. Sprendimas − panaikintas.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VRM atsiliepime į skundą (b. l. 13–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti. Jeigu teismas nuspręs tenkinti pareiškėjo skundą, prašė valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Paaiškino, kad VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Kadangi pareiškėjas su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį į VRM kreipėsi tik 2013 m. balandžio 9 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą (LRKT 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d.), jo prašymas paliktas nenagrinėtu pagrįstai. Dėl valstybinės pensijos nepriemokos paaiškino, kad valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Nesant LRKT sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, todėl atitinkami VRM veiksmai laikytini teisėtais. Pažymėjo, kad to paties pobūdžio bylose, konstatuota, kad pareiškėjui kreipusis teismą pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises, jis neturi teisės reikalauti pašalinti savo teisių pažeidimą, toks skundas atmetamas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimas administracinėse bylose Nr. 1-2844-208/2013). Kitoje byloje pareiškėjui į VRM dėl pensijos nepriemokos kreipusis tik 2013 m. sausio 3 d., praleidus įstatyme nustatytus terminus ginti savo teises, nesilaikius tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir ja nebegalint pasinaudoti, byla nutraukta (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimas administracinėse bylose Nr. 1-2366-815/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į VRM dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi tik 2013 m. balandžio 9 d., t. y. po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų (ar 6 mėnesių) termino, nes sumažintos 2010 m. sausio ir vasario mėnesių pensijos pareiškėjui išmokėtos atitinkamai 2010 m. vasario 26 ir kovo 20 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 34−38) pareiškėjo G. L. skundą patenkino. Panaikino VRM 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 1D-4760 (11). Priteisė G. L. iš Lietuvos Respublikos 16 425,43 Lt valstybinės pareigūnų pensijos nepriemoką.

Remdamasis rašytiniais bylos įrodymais teismas nustatė, kad VRM 1995 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 13456 pareiškėjui nuo 1995 m. spalio 9 d. neterminuotai paskirta 857,55 Lt dydžio valstybinė pensija. 2013 m. balandžio 11 d. VRM gautas pareiškėjo 2013 m. balandžio 9 d. prašymas dėl susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos. VRM skundžiamu Sprendimu nurodė, jog pareiškėjo prašymo nenagrinės, vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. LRKT 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. birželio 18 d. pažyma Nr. 11PP (P)-3952 teismas nustatė, kad G. L., valstybines pensijas indeksavus, paskirta 1 168,75 Lt dydžio valstybinė pensija. Ją perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjui 2010 m. sausio mėn.–2012 m. rugpjūčio mėn. buvo priskaičiuota iš viso 34 989,48 Lt pensijos. Perskaičiavus valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki rugsėjo mėn. iš viso buvo išmokėta 14 676,33 Lt valstybinės pensijos.

Pasisakydamas dėl termino kreiptis ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ir VRM Sprendimo, teismas pažymėjo, kad, atsakovas, atsisakymą nagrinėti prašymą motyvavo netinkamu teisės aktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-516/2013). Teismas nurodė, kad kreipimosi ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, pradedant nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. (t. y. nuo pensijos pareiškėjui perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą) buvo reglamentuota Valstybinio socialinio draudimo įstatyme bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatyme. Teismas sprendė, kad šiam ginčui 2005 m. gegužės 19 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. X-209 45 straipsnio 1 dalis pagal analogiją netaikytina. Tokią poziciją teismas grindė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau − ABTĮ) 1 straipsnio 1 dalimi ir 2 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas nėra kildinamas iš neteisėtos viešojo administravimo subjekto, atsakingo už valstybinės pareigūno pensijos paskyrimą, jo dydžio apskaičiavimą ir t. t. (t. y. VRM) veiklos, skirtos įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: neteisėto individualaus (t. y. skirto pareiškėjui) administracinio sprendimo priėmimo, netinkamos įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolės, netinkamo įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimo (neteikimo), netinkamo viešųjų paslaugų teikimo administravimo. Pareiškėjo teisė reikalauti pažeistos teisės gynimo kildinama iš ydingo teisės akto (teisės normų), kurios vėliau LRKT nutarimu buvo pripažintas nekonstitucinėmis, priėmimo. Seimas nėra viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 2 str. 6 d.), o jo veikla – įstatymų leidyba – nėra nei viešasis, nei tuo labiau vidaus administravimas. Tokio pobūdžio valstybinės pensijos gavėjo skundas (t. y. dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kuri, kaip yra šiuo atveju, atsirado ne dėl VRM netinkamo viešojo administravimo) gali būti, bet nebūtinai turi būti išnagrinėtas ikiteismine tvarka. Dėl nurodytų motyvų skundžiamas atsakovo sprendimas, kuriuo atsisakyta ikiteismine tvarka išnagrinėti prašymą, naikinamas.

Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką, teismas rėmėsi LRKT 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, priėjo prie išvados, kad pareiškėjui pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį jo konstitucinių teisių nepažeidė, todėl buvo atliktas teisėtai, gi pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį prieštaravo Konstitucijai, todėl tokia pareiškėjo pažeista teisė turi būti ginama. Remdamasis Tarnybos pažyma, teismas nustatė, kad skirtumas tarp pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotos ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį perskaičiuotos ir realiai išmokėtos pensijos yra 16 425,43 Lt ((34 989,48–(971,93x4)-14 676,33), todėl šis reikalavimas tenkintas.

Įvertinęs tai, kad pareiškėjui visa paskirta valstybinė pensija nemokama nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. jau beveik 3 metus, pakankamai ilgai, teismas netenkino atsakovo prašymo jos kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

III. Atsakovas VRM, kartu atstovaudamas ir atsakovą Lietuvos valstybę, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 41), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą ir bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Teigia, kad teismas nepagrįstai netaikė Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatų, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuotą praktiką (administracinė byla Nr. A552-519/2013), turėjo jas taikyti. Teismas, ignoruodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktus atitinkamų normų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, išaiškinimus, nepasisakė dėl to, koks vis dėlto terminas turėtų būti taikomas tokio pobūdžio bylose kreipiantis į pensiją mokančią instituciją dėl galimai pažeistų teisų gynimo.

Pareiškėjas G. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 45−48), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Net ir tuo atveju, jei ginčo šalių santykiams turėtų būti taikomi kiti teisės aktai (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas) ginčo sprendimas būtų iš esmės toks pats, nes minėtame įstatyme nustatytas 3 metų terminas pareiškėjo prašymo pateikimo dieną dar nebuvo pasibaigęs. Sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., pirmoji gauta 2010 m. vasario 26 d. Todėl pareiškėjui į VRM kreipusis 2013 m. balandžio 9 d., terminas reikalavimams dėl šios pensijos nepriemokos, neišmokėtos nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nėra praleistas, o dėl reikalavimo dėl valstybinės pensijos nepriemokos, neišmokėtos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 8 d., pareiškėjas teismui pateikė motyvuotą prašymą atnaujinti praleistą terminą, nes iki LRKT 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo nebuvo vienareikšmio vertinimo, ar toks pensijų perskaičiavimas teisėtas, be to, žiniasklaidos priemonėse politikai nuolat žadėjo, kad dirbantiems pensininkams sumažintos valstybinės pensijos bus grąžintos. VRM neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą, todėl VRM Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios per 2010-2012 metų laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatų ir nepasisakė, koks terminas turėtų būti taikomas tokio pobūdžio bylose kreipiantis į pensiją mokančią instituciją dėl galimai pažeistų teisių gynimo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sumažinimo taikant Laikinąjį įstatymą (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos teisme pareikšti pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas.

Išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 akcentavo, kad procesinė analogija nėra taikoma, sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Nutartyje pažymima, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka.

Spręsdama dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos (LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo. Pareiškėjui neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus. Sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia konstatuoti, kad pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, kreipėsi 2013 m. birželio 1 d. (b. l. 10), t. y. praleidęs trejų metų terminą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovų argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė, ar pareiškėjo reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareikštas nepraleidus įstatymo nustatyto termino, tačiau negali sutikti su apeliantų argumentu, kad byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 7 dalyje nustatytu pagrindu, kadangi nustatyta, jog pareiškėjas savo skunde prašė atnaujinti skundo padavimo terminą. Taigi šiuo atveju konstatuotinas procesinės teisės normų pažeidimas, tačiau jis nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jo dalį, kadangi teisėjų kolegijos vertinimu, šis pažeidimas nesutrukdė teisingai išspręsti bylos (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Siekdama užtikrinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principų laikymąsi, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju negrąžina bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bet termino kreiptis į teismą atnaujinimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teisme.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai.

Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė G. L. objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti kreipimosi į teismą terminą tenkinamas.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014, 2014 m. kovo d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-403/2014) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais remiantis padaryta išvada, kad pareiškėjui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytas pensijos dydžio ribojimas taikytas neteisėtai, o pareiškėjo teisė gauti dėl šių teisės normų taikymo atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama, ir jų nekartoja.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nebuvo išmokėta 16 425,43 Lt pensijos (b. l. 20). Vertintina, kad atsakovas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 1D-4760(11) iš esmės atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013 m. balandžio 9 d. prašymą ir išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, todėl šis sprendimas pagrįstai panaikintas ir pareiškėjui priteista 16 425,43 Lt valstybinės pensijos nepriemoka.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Atnaujinti pareiškėjui G. L. terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pareigūnų pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas