2K-53/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-53/2014

Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00036-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.4.2;

1.2.28.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio ir nuteistojo R. S. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo

R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 181 straipsnio 3 dalį ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas R. P. sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. liepos 23 d.

R. S. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas R. S. sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. liepos 23 d.

Nukentėjusiajam A. K. iš R. P. ir R. S. solidariai priteista 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skundžiamas iš Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nuosprendis, kuriuo Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendis pakeistas: R. P. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, R. S. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paskirta šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

N. R. P. ir R. S. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. P. ir R. S. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdami bendrai tarpusavyje bei su asmeniu, dėl kurio ikiteisminio tyrimo dalis yra išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, įvardydami savo reikalavimus tariamos nukentėjusiojo A. K. skolos bei priaugusių procentų už minėtą skolą jiems grąžinimu, pavartodami psichinę prievartą, t. y. grasindami panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. K., grasindami su juo susidoroti, sunaikinti nukentėjusiojo turtą – padegti jo namus bei panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. K. savo naudai vertė A. K. perduoti jiems didelės vertės – 500 000 Lt turtą, būtent:

2010 m. sausio mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet ne vėliau kaip iki 23 dienos, apie 14 val. UAB „K.“ patalpose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), R. P. kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminio tyrimo dalis yra išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, R. P. panaudojant psichinę prievartą, t. y. garsiai šaukiant ir keikiantis necenzūriniais žodžiais prieš nukentėjusįjį A. K., išsakant žodžius, kad jie žino, kur nukentėjusysis gyvena, grasindami padegti nukentėjusiojo namus bei R. P. suduodant vieną smūgį rankos kumščiu nukentėjusiajam A. K. į galvos sritį, taip padarant nukentėjusiajam muštinę žaizdą kaktos kairės pusės apatinėje dalyje, įvertintą nežymiu sveikatos sutrikdymu, neįvardydami konkrečių sumų reikalavo iš A. K. mokėti jiems pinigus kaip skolos T. K. padengimą;

2011 m. liepos mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, apie vidurdienį, UAB „K.“ patalpose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), R. P. kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminio tyrimo dalis yra išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, nurodydami, kad nukentėjusysis A. K. privalės jiems mokėti pinigus, nes neva įmonėje UAB „B. r.“ buvo investuoti jų pinigai, bei nurodydami, kad tai yra procentai už įšaldytus toje įmonėje pinigus, nurodė, kad nukentėjusysis privalėtų jiems mokėti 100 000 Lt, bet dėl nukentėjusiojo A. K. „naglumo“ jis dabar turės jiems sumokėti 500 000 Lt;

2011 m. rugpjūčio mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet ne vėliau kaip iki 30 d., apie 17–18 val. UAB „K.“ teritorijoje Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), R. P. kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminio tyrimo dalis yra išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, bei R. S., šaukdami ant nukentėjusiojo A. K., klausdami jo, ar jam gyventi nusibodo ir taip jam grasindami fiziniu susidorojimu, nurodė, kad dabar nukentėjusysis turės mokėti jiems „pusę limono” – 500 000 Lt „už mandrumą”;

2011 m. spalio 12 d. 11.20 val. UAB „K.“ patalpose ir teritorijoje Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), R. P. ir R. S. su A. K. derino tariamos nukentėjusiojo A. K. skolos jiems grąžinimo variantus ir sąlygas, 2011 m. spalio 26 d. apie 16.11.56 val. UAB „K.“ patalpose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), R. P. ir R. S. sutarus, kad nukentėjusysis A. K. mokės jiems po 1000 Lt per mėnesį tariamos skolos ir priaugusių procentų padengimui ir pažadėdami nukentėjusiajam A. K., kad niekas kitas jokių „naujų skolų“ iš nukentėjusiojo A. K. neieškos, ir nurodydami, kad atvažiavus kokiems nors asmenims su kokiais nors piniginiais reikalavimais nukentėjusysis A. K. nedelsiant apie tai telefonu informuotų juos, 2011 m. lapkričio 3 d. 16.53 val. UAB „K.“ patalpose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) R. P. ir R. S. paėmė iš nukentėjusiojo 800 Lt tariamos skolos ir priaugusių procentų padengimo, t. y. prievartavo iš nukentėjusiojo A. K. perduoti jiems didelės vertės – 500 000 Lt turtą.

N. R. P. gynėjas advokatas Vytautas Sirvydis kasaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžių dalis dėl nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir baudžiamąją bylą R. P. nutraukti.

Kasatorius mano, kad nusikalstama veika buvo netinkamai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nes teismai nepakankamai įvertino aplinkybių, patvirtinančių teisėto pagrindo reikalauti skolos grąžinimo buvimą, nors dokumentų, patvirtinančių skolos buvimo teisėtumą, buvo pakankamai (beprocentė paskolos sutartis Nr. 12321, susitarimas prie šios sutarties, liudytojų V. S., T. K., J. P., R. P., A. S., parodymai bei nukentėjusiojo parodymai apie civilinių teisinių sandorių ir nuteistojo veiklos sąsajas). Kasatoriaus tvirtinimu, jo veikoje nebuvo BK 181 straipsnio 3 dalies požymių, nes nukentėjusysis A. K. pats pasiūlė skolos grąžinimo būdus ir pats nustatė skolos grąžinimo dydį, A. P. net nesutinkant.

Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nebuvo atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus, nuosprendžio motyvuojamoje dalyje apsiribota nusikalstamos veikos dispozicijos pagal BK 181 straipsnio 1 dalį perrašymu, o ne įrodymų analize, skirta atriboti BK 181 straipsnį nuo BK 294 straipsnio.

Kasatorius teigia, kad kaip savavaldžiavimas vertinami ir tie atvejai, kai savavališkai įgyvendinama ginčijama, t. y. tariama (įsivaizduojama, realiai neegzistuojanti), teisė, dėl kurios asmuo sąžiningai klysta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-65/2009, 2K-432/2009, 2K-122/2010, 2K-P-183/2012). Pasak kasatoriaus, netinkamas įrodymų ištyrimas ir vertinimas, kiek tai susiję su esminių fakto aplinkybių, patvirtinančių teisinį pagrindą reikalauti skolos grąžinimo, neištyrimas ikiteisminio tyrimo metu ir žemesniųjų instancijų teismuose yra teisės klausimas, nes tai nulėmė netinkamą veikos kvalifikaciją, buvo nukrypta nuo teismų praktikos. Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sudėtys yra labai artimos. Savavaldžiavimo dispozicijoje nurodyta, kad teisė, kurios pagrindu veikia kaltininkas, gali būti ginčijama, t. y. tokios teisės turinys baudžiamojo proceso metu turi būti vertinamas visų bylos aplinkybių kontekste, neišskiriant kurių nors nusikalstamos veikos sudėties požymių, bet ir tokių požymių nenutylint bei neignoruojant. Teisės ginčytinumas, kurį žemesniųjų instancijų teismai grindė aplinkybe, kad esą teisė reikalauti skolos grąžinimo iš T. K. neapima teisės reikalauti skolos grąžinimo iš nukentėjusiuoju pripažinto A. K., nepašalina galimybės veiką kvalifikuoti kaip savavaldžiavimą. Šiuo aspektu svarbu yra tai, kad tokiuose civiliniuose sandoriuose, kaip paskolos suteikimas T. K. bei vėlesnis UAB „B. r.“ akcijų pardavimas, dalyvavo ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, o tarp A. K. ir T. K. proceso metu buvo ir dar keletas neįvykdytų civilinių teisinių sandorių, todėl nuteistasis aiškiai nesuvokė teisinio skolos grąžinimo reikalavimo pagrindo.

Pasak kasatoriaus, nukentėjusiojo suvokimas apie skolos grąžinimo pagrindą (kuris nepagrįstai buvo kvalifikuotas kaip turto prievartavimas) turi esminę reikšmę. Kasatorius, cituodamas A. K. apklausų protokolų turinį, teigia, kad civiliniai teisiniai sandoriai, iš kurių kyla reikalavimas grąžinti skolą, nėra aiškūs ir pačiam nukentėjusiuoju pripažintam asmeniui, tokių sandorių nebuvo bandoma spręsti civilinio proceso priemonėmis ir būdais, o kaip nurodo pats nukentėjusysis, dalis tokių sandorių yra apsimestiniai CK 1.87 straipsnio prasme, t. y. panaudoti kitam sandoriui pridengti.

Kasatoriaus nuomone, turto prievartavimo ir savavaldžiavimo sudėties nesudaro situacija, kai pats nukentėjusysis aktyviais veiksmais siūlo grąžinti skolą, pats nustato tokius skolos grąžinimo terminus ir būdus, pats atlieka tokius veiksmus savo iniciatyva, niekieno neverčiamas. Teismai nepagrįstai nepripažino, kad A. K. veiksmai, kad jis pats pasiūlė tokį skolos grąžinimo būdą, kuris buvo pripažintas turto prievartavimu, yra teisiškai nereikšmingi. Kasatorius nesutinka, kad teismai nevertino paties nukentėjusiuoju pripažinto asmens aktyvaus veikimo sprendžiant civilinės teisės klausimus, kaip aplinkybės šalinančios baudžiamąją atsakomybę, nes paties nukentėjusiojo aktyvūs veiksmai negali būti pripažinti prievarta.

Kasatorius tvirtina, kad proceso metu gauti duomenys iš slapto patalpų ir aplinkos sekimo, negali būti pripažinti įrodymais. A. K., kurį buvo paskirta slaptai sekti, apie tokį slaptą sekimą ne tik žinojo, bet ir vykdė teisėsaugos užduotį, susijusią su vaizdo ir garso įrašų darymu. Be to, A. K. vykdė teisėsaugos užduotis, kurios nebuvo sankcionuotos. Nukentėjusiajam A. K. susitarimo su ikiteisminio tyrimo pareigūnu pagrindu buvo perduoti grynieji pinigai. Pasak kasatoriaus, duomenis byloje galima rinkti tik BPK numatytais veiksmais, o toks veiksmas, kaip teisėsaugos pareigūnui asmenine nuosavybės teise priklausančių pinigų paėmimas ir perdavimas įtariamajam, nepatenka į slapto sekimo, kaip sankcionuoto veiksmo, turinį. Veikimas, kuris buvo panaudotas prieš A. P., galėjo būti tik pagal BPK 158 straipsnio pagrindus ir šiame straipsnyje reglamentuota tvarka, nes būtent šiame straipsnyje yra reglamentuotas tokių veiksmų atlikimas ir asmenų, nesančių teisėsaugos pareigūnais, veikimas. Toks veikimas galimas tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ir tik esant BPK 158 straipsnyje įtvirtintiems pagrindams. A. K. dalyvavimas ir veiksmai gaunat iš teisėsaugos pareigūnų vaizdo ir garso įrašymo įrangą bei instrukcijas, kaip tokią įrangą naudoti, taip pat nebuvo aptarti nei BPK 158 straipsnio prasme, nei Panevėžio apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartyje, nors toks A. K. dalyvavimas slapto sekimo veiksmuose yra akivaizdus. Atsižvelgiant į tai, šie duomenys negalėjo būti pripažįstami įrodymais ir jais negalėjo būti grindžiamas nuosprendis.

Be to, nukentėjusiojo veikimas šiuo atveju turi ir provokavimo požymių. Nukentėjusysis A. K. aktyviais veiksmais siūlė mokėti pinigus kas mėnesį, nustatė konkrečią pinigų sumą, dalį gautų pinigų iš teisėsaugos pareigūnų perdavė nuteistiesiems. Šiuo aspektu, kasatoriaus teigimu, taikytini Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai byloje Vanyan v. Russia, no. 53203/09, judgement of 15 December 2005; Bannikova v. Russia).

Taip pat kasatorius pažymi, kad BPK 160 straipsnis nesudaro galimybių atlikti slaptą sekimą asmenims, kurie nėra teisėsaugos pareigūnai, o ir faktas, kad asmeniui, prieš kurį yra sankcionuotas slaptas sekimas, yra žinoma apie tokį sekimą bei kad jis pats aktyviai dalyvauja sekimo veiksmuose, naudoja pareigūnų specialiai vaizdo ir garso įrašymo techniką, šiurkščiai iškreipia baudžiamojo proceso sąžiningumo bei ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumo principą.

Kasatoriaus įsitikinimu, slaptu sekimu negali būti pripažįstamas realybės modifikavimas, kai atliekami veiksmai, kurių nebūtų buvę, jeigu ne teisėsaugos pareigūno ir nukentėjusiuoju pripažinto asmens neprocesinis veiksmas, nepatenkantis į sankcionuoto sekimo ribas, be to, ir prieš patį A. K. tuo pačiu metu buvo atliekamas baudžiamasis persekiojimas, todėl jo aktyvus dalyvavimas turėjo būti vertinamas šios aplinkybės kontekste. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kuria ši situacija, nors ir buvo pripažinta proceso pažeidimu, tačiau nevertinta kaip esminis pažeidimas. Teismas, nustatęs šį pažeidimą, turėjo atlikti įrodymų tyrimą arba tokių duomenų nepripažinti įrodymais.

Teismai neteisingai aiškino BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalių reglamentavimą. BPK 276 straipsnio 4 dalis reglamentuoja galimą įrodymų patikrinimą šalinant prielaidas, o BPK 276 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik esant visiems šioje dalyje išvardytiems pagrindams, o parodymai gali būti perskaitomi ar išklausomi tik tuo atveju, jeigu tokie parodymai yra duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar pirmiau teisme, bet tik ne ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui. Toks reguliavimas skirtas įtvirtinti Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos procesinę garantiją įtariamajam apklausti kaltinimo liudytojus, kuri įtvirtinta ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje. Teismai be pagrindo neatskyrė dviejų skirtingų teisinių situacijų ir nuosprendį grindė duomenimis, kurie BPK 20 straipsnio 4 dalies aspektu negali būti laikomi gauti teisėtais būdais.

Skunde taip pat pabrėžiama, kad turto prievartavimo suma (500 000 Lt) nesutampa su bylos duomenimis, pagal kuriuos ji yra mažesnė. Teismai netyrė, kad A. K. sužalojimas buvo padarytas prieš beveik dvejus metus iki jo kreipimosi į teisėsaugos įstaigą.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad buvo neteisingai įskaitytas suėmimo laikas. A. P. buvo įskaitytas laikas nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. liepos 23 d. imtinai, o kasatorius tvirtina, kad iš suėmimo buvo paleistas 2012 m. liepos 28 d.

Nuteistojo R. S. gynėjas advokatas Aidas Mažeika kasaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžius ir R. S. veiką perkvalifikuoti iš BK 181 straipsnio 3 dalies į 294 straipsnio 2 dalį bei paskirti bausmę, artimą jos vidurkiui. Taip pat pagal BK 66 straipsnį į paskirtą bausmę įskaityti R. S. sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. liepos 28 d.

Kasatorius mano, kad buvo pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis, nes iš apeliacinio skundo akivaizdu, kad buvo keliamas veikų pagal BK 181 straipsnio ir 294 straipsnio atskyrimo klausimas, tačiau apeliacinės instancijos teismas apie tai nieko nepasisakė, taip pat apeliaciniame skunde buvo prašoma patikrinti, kiek pagrįsti nukentėjusiojo teiginiai apie tokios sumos reikalavimą ir reikalavimo pagrindą, tačiau apeliacinės instancijos teismas to neaptarė, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kad A. K. parodymai nuoseklūs ir detalūs.

Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista BPK 20 straipsnio 4 dalis. Remiantis rekomendacijų dėl Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo, patvirtintų generalinio prokuroro 2007 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. I-134 (su generalinio prokuroro 2008 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. I-79 padarytais pakeitimais), kriterijais (26 punktas) šioje byloje buvo atliekamas ne ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi leistas atlikti veiksmas – slaptas sekimas, o nukentėjusysis A. K. atliko tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės BPK 158 straipsnio 6 dalies tvarka. Kasatoriaus manymu, byloje esantys 2011 m. spalio 12 d., 2011 m. spalio 26 d., 2011 m. lapkričio 3 d., 2011 m. lapkričio 29 d. atlikti tyrimo neatskleidžiant savo tapatybės veiksmai laikytini neteisėtais, nes atlikti nesant tai daryti leidžiančios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties pagal BPK 158 straipsnio reikalavimus.

Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo A. K. parodymai buvo nuoseklūs ir nėra pagrindo abejoti jų patikimumu. A. K. parodymų, kad prieš jį išsakytus nusikalstamus reikalavimus matė dalis darbuotojų, niekas daugiau nepatvirtino, iš slapto sekimo protokolų matyti, kad yra ne viena skola, o kelios, nuo kai kurių skaičiuojami procentai, o ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis šias aplinkybes nutylėjo, teisme nesugebėjo jų paaiškinti. A. K. žodžiai, kad yra likusios kažkokios neapmokėtos skolos, procentai už jas auga, buvo pagrindas nepagrįstai apkaltinti skolintojus turto prievartavimu, nes tokiu atveju skolos pripažįstamos reikalavimais, neturinčiais teisėto pagrindo ir jų nereikia grąžinti.

Kasatorius mano, kad teismų išvados vertinant slapto sekimo protokoluose užfiksuotus pokalbius yra prieštaringos, teismai dėl tų pačių įrodymų padarė skirtingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pokalbiai patvirtina, jog buvo naudojama psichinė prievarta, t. y. jie vertinami kaip grasinimai su juo susidoroti, sunaikinti nukentėjusiojo turtą ir pan., apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pokalbiai patvirtina, jog reikalavimai mokėti pinigus buvo neteisėti, t. y. jais lyg ir grasinama, bet ir siūloma apsauga. Toks įrodymų vertinimas pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalį. Be to, teismai iš pokalbių įvertino tik atrinktas frazes, o ne jų visumą. Vertinant pokalbių visumą, matyti, kad R. S. baiminosi galimo pokalbių įrašymo ne todėl, kad reikalavimas mokėti pinigus buvo neteisėtas, o todėl, kad uždirbti pinigus skolai grąžinti buvo siūloma ne visai teisėtais būdais. Teismo išvada, kad tuo atveju, jei nuteistieji būtų teisėtai reikalavę skolos grąžinimo, jie nebūtų už tai žadėję A. K. apsaugos nuo kitų neteisėtų reikalavimų, niekuo nepagrįsta. Iš pokalbių matyti, kad A. K. materialinė padėtis nėra gera, galimybės grąžinti skolą yra ribotos, todėl kad tai įvyktų, visiškai logiška jį paskatinti tam tikromis, nieko nekainuojančiomis paslaugomis. Juolab, kad ir R. S. bei R. P. darbo pobūdis yra toks, kad jie, kaip apsaugos vadybininkai, iškviesti telefonu dažnai vyksta spręsti įvairių konfliktinių situacijų. Kad nebuvo prievartaujamas turtas patvirtina pokalbis, per kurį pasakoma, jog norima tik atsiimti savo pinigus, o po to, kiek bus uždirbama, neįdomu, nes turto prievartavimui paprastai būdinga tai, kad reikalavimai tęsiasi ilgą laiką, o didėjant aukos pajamoms, didėja reikalavimų mastas.

Kasatoriaus manymu, byloje yra pagrindas svarstyti ir netinkamo veikos kvalifikavimo klausimą, spręsti turto prievartavimo ir savavaldžiavimo atskyrimo klausimus. Teisinio pagrindo perduoti turtą buvimas ar nebuvimas yra lemiamas objektyvusis požymis sprendžiant klausimą, ar taikyti savavaldžiavimą ar turto prievartavimą. Atskiriant nusikaltimus nuosavybei nuo savavaldžiavimo pagal subjektyviuosius požymius būtina atkreipti dėmesį į tai, kaip kaltininkas suvokia savo veiksmus. Savavaldžiautojo psichiniam santykiui su daroma nusikalstama veika būdingas įsitikinimas, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią teisę, o turto prievartavimo atveju kaltininkas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą. Byloje nėra įrodymų, kad R. S. žinojo, jog A. K. iš T. K. pirko UAB „B. r.“ akcijų, kad už jas visiškai atsiskaitė, kad R. P. skolino pinigus T. K., kad ši skola A. K. perėjo arba neperėjo ir kitų detalių. Jis nedalyvavo pirminiuose pokalbiuose 2010 m. sausio mėn., kur, anot nukentėjusiojo, jis ginčijo savo skolos R. P. buvimą, apie šiuos pokalbius nežinojo. Tą patvirtina ir kaltinimo formuluotė, kuriame nėra nurodyta, kad jis veikė iš anksto susitaręs su bendrininkais arba kad jis tam tikrus veiksmus atliko žinodamas apie anksčiau jų atliktus veiksmus. Apie A. K. skolą R. P. jis sužinojo 2011 m. antroje pusėje iš jo paties, kitų įrodymų, kad būtų gavęs informaciją, tai paneigiančią, byloje nėra.

Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog buvo neteisėtai reikalaujama, o pagal BK 294 straipsnio dispoziciją atsako tas, kas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos (neteisėtai) vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (šiuo atveju – reikalavo). Apie tai, kad toks veiksmas neturėjo teisėto pagrindo, nuosprendyje neužsimenama, o neteisėtus veiksmus galima atlikti tiek turint teisėtą pagrindą, tiek jo neturint. Taigi R. S. buvo įsitikinęs, kad nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina kitam asmeniui priklausančią teisę. Tą patvirtina ir R. S. pateikta informacija, bei 2012 m. spalio 12 d. A. K. išsakytas sutikimas su skola, siūlymas ją mokėti dalimis. Be to, skunde pažymima, kad savavaldžiavimu laikomi ir tokie atvejai, kai savavališkai įgyvendinama tariama teisė, dėl kurios asmuo sąžiningai klysta, o A. K. parodė, kad „jie turi omenyje mano ir T. K. 2008 m. gruodžio 15 d. sutartį, pagal kurią pasiskolino 300 000 eurų, bet ši skola yra padengta.“

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 66 straipsnio 1 dalį, nes skirdamas bausmę R. S. į paskirtą bausmę įskaitė tik dalį suėmimo laiko, t. y. iki nutarties pakeisti kardomąją priemonę priėmimo (2012 m. liepos 23 d.), o ne jos pakeitimo (2012 m. liepos 28 d.).

Atsiliepime į nuteistųjų kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Nijolė Frolova prašo kasacinius skundus atmesti.

Prokurorė teigia, kad kasacinių skundų prašymai iš esmės grindžiami ginčijant ištirtų įrodymų vertinimą ir nustatytas bylos aplinkybes. Pagrindo teigti, kad buvo padaryta BPK 301, 305 straipsnių pažeidimų, nėra. Teismai savo sprendimus pagrindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, juos išdėstė ir įvertino nuosprendžiuose, o nuteistųjų R. P. ir R. S. keltas gynybines versijas motyvuotai atmetė. Nepagrįsti ir tie argumentai, kuriuose teigiama, kad buvo pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis, nes apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo R. S., R. P. apeliacinius skundus, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma skunduose, buvo atsakyta į esminius apeliantų argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniuose skunduose. Pasak prokurorės, nepagrįstas teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tuo aspektu, ar nuteistojo R. S. padaryta nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, o pagal BK 294 straipsnį. Nors apeliaciniam skunde ir užsimenama apie savavaldžiavimą, cituojama teismų praktika apie turto prievartavimo ir savavaldžiavimo atribojimą, tačiau visame apeliaciniame skunde nuteistasis R. S. neigia savo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir jos nepripažįsta, nurodama, kad jis jokių pinigų iš A. K. nereikalavo, o tik bendradarbio R. P. paprašytas, kartu su juo vyko pas A. K. ir girdėjo jų pokalbius dėl skolos grąžinimo.

Prokurorė nurodo, kad įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme yra teisė, bet ne pareiga. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti anksčiau netirtas aplinkybes ir prieštaringus įrodymus, jei prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio įrodymų tyrimo. Nuteistojo R. P. gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo, kitų aplinkybių, dėl kurių kiltų būtinybė atlikti įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Prokurorė nesutinka ir su tais argumentais, kuriais teigiama, kad buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne tik nukentėjusiojo A. K. ir, kasatorių manymu, nepatikimais tam tikrų liudytojų parodymais, bet ir kitais surinktais, ištirtais bei įvertintais įrodymais – daiktų pateikimo, asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas, parodymų patikrinimo vietoje, mobiliojo ryšio telefono apžiūros, slapto sekimo ir pokalbių suvestinių, įvykio vietos apžiūros protokolais, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštais, specialisto išvada, kitų liudytojų parodymais. Lietuvos apeliacinis teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas padarė tam tikrų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų, tačiau konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas. Prokurorė nurodo, kad nuteistieji apeliaciniuose skunduose neginčijo slapto sekimo protokolų bei suvestinių leistinumo ir patikimumo, toks klausimas nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, todėl šie kasacinių skundų teiginiai neturėtų būti svarstomi.

Atsiliepime teigiama, kad bylos medžiaga rodo, kad jokių realiai egzistuojančių teisinių santykių tarp R. P., juolab R. S. ir A. K. nebuvo, bylos duomenys paneigia nuteistojo tikrą ar tariamą teisę reikalauti pinigų savo ar kito nuteistojo naudai. Teismai nenustatė, kad A. K. būtų buvęs skolingas 100 000 Lt ar net 500 000 Lt R. S. ar R. P., t. y. nebuvo jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis R. S. galėjo reikalauti iš nukentėjusiojo perduoti jam ir kitam nuteistajam turtą. Dėl to jo veika negali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas. Nuteistojo R. S. gynėjas kasacinį skundą argumentuoja savavališku tariamos teisės vykdymu. Tariama teisė – tai objektyvaus pagrindo neturinti ir tik asmens sąmonėje egzistuojanti teisė. Pagal susiformavusią teismų praktiką, pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, neleistina tariamos teisės įgyvendinimo pagrindu laikyti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, kad kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra. Tačiau teismai išnagrinėjo ir savo sprendimus dėl nuteistojo R. S. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrindė bylos aplinkybėmis, kurios paneigė sąžiningos klaidos tikimybę.

Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) ir savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) nusikalstamų veikų atribojimo

BK 294 straipsnyje ir 181 straipsnyje įtvirtintos veikos yra atribojamos atsižvelgiant į tai, ar kaltininkas reikalavimą perduoti turtą reiškė vykdydamas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ginčijamą ar pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, ar neturėdamas tokios teisės.

Pažymėtina, kad abu šiuos nusikaltimus vienija reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir galimi tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi išoriškai objektyvieji turto prievartavimo ir savavaldžiavimo požymiai yra panašūs. Šias veikas skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, taigi vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra kito asmens valdyme, neturi teisinio pagrindo. Kita vertus, reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Civilinio kodekso numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusio asmens perduoti turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357/2012). Būtent juridinio pagrindo buvimas ar nebuvimas yra lemiamas objektyvusis požymis sprendžiant klausimą, kokią normą taikyti – turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) ar savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2009).

Atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo ne mažiau svarbūs yra subjektyvieji veikų požymiai. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas (pagrįstai ar dėl klaidos) suvokia, kad jis turi reikalavimo teisę į pas kitą asmenį esantį turtą, o esant turto prievartavimui – kad jokios teise pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi. Savavaldžiaudamas kaltininkas suvokia, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę, o prievartaudamas turtą kaltininkas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

Turtinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai išdėstyti CK 1.136 straipsnyje. Vienas iš tokių pagrindų – žalos padarymas (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Žala gali būti tiek turtinė, tiek neturtinė. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai yra padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo numatytais atvejais.

Paneigiant turto prievartavimą ir veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis) būtina nustatyti, kad kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas). Tačiau neleistina, kad kvalifikavimo pagrindu būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat pripažįstama, kad būtina nustatyti, jog kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011, 2K-114/2014).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai visiškai pagrįstai nustatė, kad nuteistieji R. P. ir R. S. neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės reikalauti pinigų savo ar kito asmens naudai iš nukentėjusiojo A. K.. Teismai nustatė, jog liudytojai A. R. ir T. K., duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, jog A. K. už UAB „B. r.“ akcijas yra visiškai atsiskaitęs. Pats nukentėjusysis A. K. viso proceso metu taip pat nuosekliai tvirtino, kad jis su T. K. yra visiškai atsiskaitęs ir jokių įmonės skolų grąžinti neprivalėjo. Nors liudytojas T. K. Panevėžio apygardos teismo teisiamajame posėdyje pakeitė parodymus, tačiau abiejų instancijų teismai, įvertinę byloje esančias aplinkybes ir patikrinę liudytojo T. K. duotų parodymų patikimumą, pagrįstai atmetė teisiamajame posėdyje duotus jo parodymus ir rėmėsi ikiteisminiame tyrime duotais parodymais (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Taigi, R. P. ir R. S. reikalavimas buvo neteisėtas (teisiškai nepagrįsta turtinė pretenzija), o dėl to, kad jis buvo lydimas grasinimų panaudoti fizinį smurtą bei sunaikinti turtą, taip priverčiant nukentėjusįjį A. K. perduoti jiems didelės vertės – 500 000 Lt turtą, teisingai kvalifikuotas kaip turto prievartavimas (BK 181 straipsnio 3 dalis). Turto prievartavimo sudėtis yra formali, todėl šio nusikaltimo baigtumo momentu laikytinas neteisėto prievartinio turtinio reikalavimo pateikimo momentas. Detalizuojant šią nuostatą, turto prievartavimo baigtumas sietinas su momentu, kai nukentėjusysis A. K. buvo supažindintas su neteisėto turtinio reikalavimo ir grasinimo turiniu.

Net ir pasitvirtinus faktui dėl nuteistųjų R. P. ir R. S. tikrosios ar tariamosios teisės reikalauti pinigų savo ar kito asmens naudai iš nukentėjusiojo A. K., pažymėtina, kad nelygiavertis prievolei prievartinis reikalavimas perduoti turtą kvalifikuojamas kaip turto prievartavimas, nes tokiu atveju reikalaujama perduoti svetimą turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–259/2004). Šiuo atveju R. P. ir R. S., vykdydami kito asmens teisę be teisės turėtojo žinios, pareiškė nukentėjusiajam A. K. 500 000 Lt turtinį reikalavimą, kuris aiškiai didesnis už teisės apimtį. Dėl to visiškai pagrįstai jų veika kvalifikuota kaip didelės vertės turto prievartavimas (BK 181 straipsnio 3 dalis).

Teismai tai pat pagrįstai konstatavo BK 181 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą abiejų kaltininkų R. P. ir R. S. veiksmuose, nes jie abu buvo aktyvūs šio nusikaltimo bendravykdytojai. BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–P-9/2009, 2K-90/2013, 2K-49/2014). BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju).

Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veika ir dėl to asmenys, pripažinti bendrininkais, nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio, atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį. Teismų teisingai nustatyta tai, kad nors darant nusikalstamą veiką aktyvesnis buvo R. P., tačiau ir R. S. savo veiksmais taip pat įgyvendino dalį jiems inkriminuoto nusikaltimo objektyviųjų požymių (nuteistieji abu kartu lankėsi pas nuketėjusįjį A. K., išsakė jo atžvilgiu neteisėtus reikalavimus perduoti pinigus, R. S. buvo aktyvus derantis dėl kas mėnesį mokėtinos pinigų sumos ir pats tiesiogiai paėmė iš nukentėjusiojo pinigus).

Abu nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, t. y. jie suvokė, kad, panaudodami psichinę prievartą ir grasindami panaudoti fizinį smurtą, vertė nukentėjusįjį vykdyti neteisėtą turtinę pretenziją, ir norėjo taip veikti. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuteistųjų veikoje nustatė visus turto prievartavimo sudėties tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su proceso pažeidimais

Nuteistojo R. P. gynėjo skunde nurodytas argumentas, kad buvo esmingai pažeistos nuostatos, reglamentuojančios bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, yra nepagrįstas. Visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Vadinasi, proceso įstatymas teismui nustato teisę, bet ne pareigą visais atvejais apeliacinėje instancijoje nagrinėjant bylą atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą, jeigu pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., kai neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino ištirtų įrodymų prieštaravimų ir pan.). Pažymėtina, kad, nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistųjų ir prokuroro skundus, teismo posėdžio metu teismui paklausus dėl reikalingumo atlikti įrodymų tyrimą, nuteistasis R. P. nurodė, kad įrodymų tyrimas nereikalingas, R. S. šį klausimą paliko spręsti teismui savo nuožiūra, nuteistųjų gynėjas palaikė ginamųjų poziciją, paaiškindamas, kad apeliacinių skundų esmė – nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, o skundų prašymo esmė – iš naujo įvertinti bylos duomenis. Prokurorė taip pat neprašė atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šiuos prašymus bei skundų turinį, nusprendė įrodymų tyrimo neatlikti. Šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, priešingai negu nurodo kasatorius, nepažeidžia, yra pagrįstas, motyvuotas ir nėra pagrindo juo abejoti.

Taip pat nepagrįstas ir atmestinas nuteistojo R. S. gynėjo skunde keliamas klausimas, kad buvo pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis, nes apeliacinės instancijos teismas nieko nepasisakė apie veikų pagal BK 181 straipsnį ir 294 straipsnį atribojimą, nors to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas bylą nagrinėjo neišeidamas iš apeliacinių skundų ribų. Esminiai nuteistųjų skundų argumentai buvo susiję su netinkamu įrodymų vertinimu, neigiant nusikalstamos veikos padarymą, abejojant kaltės įrodytumu. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos argumentus, atliko bylos įrodymų vertinimą, išanalizavo apeliacinių skundų abejones ir pateiktas versijas, jas motyvuotai atmesdamas. Pažymėtina, kad nuteistasis R. S. apeliaciniu skundu prašė jį išteisinti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, kito prašymo perkvalifikuoti veiką nuteistasis nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl BK 181 straipsnio 3 dalies taikymo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių atitikties šio nusikaltimo sudėties požymiams, taip paneigdamas galimybę dėl veikos netinkamo kvalifikavimo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad buvo neatsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl kaltės įrodytumo ar veikos kvalifikavimo.

Nuteistojo R. S. gynėjo skunde nesutinkama su teismo išvada vertinti nukentėjusiojo A. K. parodymus kaip nuoseklius ir neabejotinus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinių skundų teiginius dėl A. K. parodymų patikimumo, išsamiai išanalizavo ir motyvuotai įvertino A. K. parodymus, paneigdamas nuteistųjų abejones dėl netinkamo nukentėjusiojo parodymų vertinimo. Teismas peržiūrėjo, aptarė nukentėjusiojo parodymus, pažymėjo, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo grįstas ne vien A. K. parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis, kurie šio parodymus patvirtino. Teismas nenustatė pagrindo, jo nenurodė ir patys nuteistieji, kodėl nukentėjusiajam būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistuosius, duoti prieš juos melagingus parodymus. Nenustačius objektyvių duomenų apie A. K. parodymų gavimo proceso pažeidimus ar šių parodymų esminius nepašalintus prieštaravimus bei pažeidimus juos vertinant, vien nesutikimas su tuo, kaip buvo įvertinti nukentėjusiojo parodymai, negali būti laikomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu.

Nuteistojo R. P. gynėjas skunde nurodo, kad buvo neteisingai vadovautasi BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalimis, nes liudytojų parodymai teisme negali būti perskaitomi tuo atveju, kai jie buvo duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, tai pažeidžia kaltinamojo procesinę garantiją apklausti kaltinimo liudytojus (BPK 44 straipsnio 7 dalis).

Teismas, atsakydamas į šiuos argumentus, pabrėžia, kad BPK 276 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, reglamentuojančios kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymą. Šio straipsnio 1 ir 4 dalys reglamentuoja skirtingus atvejus, t. y. 1 dalyje įtvirtinta parodymų perskaitymo sąlygos ir tvarka, kai jie buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o 4 dalyje – kada gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, duoti prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti. Pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas šia jam suteikta teise, liudytojų apklausos metu teisiamajame posėdyje perskaitė liudytojų parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime. Negalima sutikti, kad toks teismo sprendimas pažeidė kaltinamojo procesines garantijas užduoti klausimus liudytojams. Pažymėtina, kad teismas ne tik perskaitė jų parodymus, bet ir apklausė šiuos liudytojus dalyvaujant visiems proceso dalyviams, taip užtikrindamas galimybę kaltinamiesiems bei jų gynėjams užduoti jiems klausimus. Teismo sprendimas perskaityti parodymus ir kartu apklausti liudytojus esmingai BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė, taip teismas įgyvendino jam suteiktą galimybę patikrinti bylos įrodymus. Kaltinamiesiems procesinės garantijos, priešingai negu teigiama skunde, suvaržytos nebuvo, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad gynybai buvo suteiktos visos galimybės užduoti klausimus liudytojams ir tuo buvo pasinaudota. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad buvo netiksliai laikytasi BPK 279 straipsnyje įtvirtintos liudytojo apklausos tvarkos, tačiau esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu to nepripažino. Teismas neturi pagrindo abejoti šia išvada, nes nėra duomenų, kad tai sudarė kliūčių kaltinamiesiems įgyvendinti gynybos teises.

Nuteistųjų R. P. ir R. S. gynėjai teigia, kad slapto sekimo protokolai negalėjo būti pripažinti įrodymais ir jais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nes šis įrodymas buvo gautas pažeidus įrodymų gavimo tvarką, įtvirtintą baudžiamojo proceso įstatyme, be to, nukentėjusiojo veikimas atliekant slaptą sekimą turėjo provokavimo požymių.

Teismas pažymi, kad nuteistųjų apeliaciniuose skunduose slapto sekimo protokolų gavimo teisėtumo klausimas nebuvo keliamas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal apeliacinių skundų ribas, šio klausimo nesvarstė. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į šį procesinį ribojimą kasacinės instancijos teismui, į bylos aplinkybes, aptartas prieš tai, darytina išvada, kad kasacinių skundų argumentai dėl slapto sekimo protokolų neatitikties įrodymams keliamiems reikalavimams ar galimo provokavimo nagrinėjant bylą kasacine tvarka negali būti svarstomi, todėl šie kasacinių skundų argumentai paliktini nenagrinėti.

Dėl suėmimo laiko įskaitymo į bausmės laiką

Nuteistųjų R. P. bei R. S. gynėjai teigia, kad buvo netinkamai taikytas BK 66 straipsnis, neįskaitant dalies suėmimo laiko. Pasak skundų, R. P. iš suėmimo buvo paleistas 2012 m. liepos 28 d., o jam įskaitytas laikas nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. liepos 23 d., R. S. teismas įskaitė laiką iki 2012 m. liepos 23 d., nors kardomoji priemonė suėmimas į kitą kardomąją priemonę 2012 m. liepos 23 d. teismo nutartimi buvo pakeista nuo 2012 m. liepos 28 d.

Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartimis R. P. ir R. S. suėmimo terminas buvo pratęstas trims mėnesiams, suėmimo pratęsimo terminą pradedant skaičiuoti nuo 2012 m. balandžio 28 d., baigiantis suėmimo laikui Panevėžio apygardos teismas 2012 m. liepos 23 d. priėmė nutartis dėl kardomųjų priemonių pakeitimo, kuriomis nuspręsta, R. P. ir R. S. pasibaigus kardomosios priemonės suėmimo terminui (2012 m. liepos 28 d.), kardomąją priemonę – suėmimą pakeisti į namų areštą. Taigi iš nutarčių rezoliucinių dalių akivaizdu, kad suėmimo terminas baigėsi ne nutarčių pakeisti kardomąją priemonę priėmimo dieną, bet šiose nutartyse nurodytos suėmimo termino pabaigos dieną, t. y. 2012 m. liepos 28–ąją. Taigi teismas, skirdamas bausmę, privalėjo į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką iki 2012 m. liepos 28 d. Darytina išvada, kad nuosprendžių dalys dėl suėmimo laiko įskaitymo tiek R. P., tiek R. S. keistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalį dėl suėmimo įskaitymo į bausmės laiką R. P. ir R. S..

Į Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu R. P. paskirtą septynerių metų laisvės atėmimo bausmę įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. liepos 28 d.

Į Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu R. S. paskirtą šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2011 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. liepos 28 d.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vytautas Piesliakas

Aurelijus Gutauskas