A-40-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-40-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03782-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. L. kreipėsi skundu į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 132 500 Lt (38 374,65 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. spalio 31 d. ir nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. birželio 18 d. (iš viso 265 paras) jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, kalinant žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis ir nepriimtinomis sąlygomis. Maždaug 8 kv. m kamerose nuolat buvo kalinami 3-4 asmenys, be to, jose stovi po 2-3 dviaukštes lovas, įrengtas sanitarinis mazgas su 1,5 m aukščio sienele, taip pat staliukas su dviem atlenkiamomis kėdėmis. Kamerose nėra ventiliacijos sistemos, todėl būdavo drėgna, nuo sienų ir lubų luposi dažai ir krisdavo į lėkštes bei ant galvų. Kamerose buvo tarakonų. Nuolat trūko gryno oro. Dėl tokio kalinimo buvo pažeistos Konstitucijos 21 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 ir 8 straipsnių nuostatos, pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (iš viso 265 paras) jam nebuvo užtikrintas minimalaus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, neatitinka tikrovės. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs iš pataisos įstaigos, todėl jo teisių Lukiškių TI-K pažeisti negalėjo. Nuteistieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatomos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ir, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 350 Lt (390,99 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2013 m. birželio 17 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas 285 dienas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus 3,6 kv. m plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas 15 dienų. Likusias 270 dienų pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant, kad jam tenkantis kameros plotas atitiktų teisės aktų reikalavimus. Šių aplinkybių Lukiškių TI-K neginčijo. Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo laikyti tinkamo ploto kamerose, nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad 270 dienų buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog kameros neatitinka higienos reikalavimų, nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Atsakovas pateikė duomenis, kad yra sudaręs sutartis dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbų atlikimo Lukiškių TI-K. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad 270 dienų pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pablogėjo jo sveikata, atsirado psichologinių problemų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo trukmę (270 dienų), atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, bendrą šalies ekonominę situaciją, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, jog pareiškėjui priteistina 1 350 Lt (390,99 Eur) suma (5 Lt (1,45 Eur) už kiekvieną dieną) neturtinei žalai atlyginti.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti arba pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos dydžio ir priteisti jam neturtinės žalos dydį, tenkinant jo skundą.

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį sutrumpino iki 170 parų. Taip pat nesutinka su neturtinės žalos dydžio įvertinimu 5 Lt už vieną parą. Mano, jog tokia suma yra neproporcinga pareiškėjo patirtai žalai. Pabrėžia, kad jo sveikata pablogėjo būtent po kalėjimo. Nurodo, kad yra jauno amžiaus, tačiau silpnos sveikatos. Atkreipia dėmesį, kad jo sveikatos niekas netikrino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Patikrinęs byloje surinktus įrodymus (b. l. 25-27), apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2013 m. birželio 18 d. Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kalinamas 285 dienas. Iš jų 15 dienų kalinimo sąlygos atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, o 270 dienų pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m (dažniausiai svyravo nuo 1,94 kv. m. iki 2,64 kv. m. asmeniui). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas jo kalinimo netinkamomis sąlygomis laiką sutrumpino iki 170 dienų, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, tokios aplinkybės nenustatė, todėl tokį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą asmens sveikatos istoriją (b. l. 11-24), nesutinka su apelianto teiginiu, jog jo sveikatos niekas netikrino. Byloje pateikti duomenys rodo, kad pareiškėjo sveikata buvo tikrinama ne tik dėl konkrečių susirgimų, bet ir profilaktiškai. Kita vertus, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, tai, jog tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 350 Lt (390,99 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (270 parų), to pasekmes, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 600 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. L. (V. L.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 600 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys