A-552-1206-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1206/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00054-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1.; 11.6.2.;11.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. Š. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Kupiškio skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. M. Š. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 22S-1 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietoje pilietei A. M. Š.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 22S-1).

Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamu atsakovo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos senelio J. P. Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, valdytos žemės 0,54 ha dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam miškų ūkio paskirties 0,1857 ha ploto žemės sklypą Nr. 672. Pareiškėja tvirtino, jog buvusiam savininkui priklausęs 0,54 ha sklypas yra Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, o ne (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjos teigimu, ji nuosavybės teises į senelio žemę siekė atkurti natūra, o ne kitu būdu. Pareiškėja nurodė, jog J. P. valdytame sklype augo gražus drebulynas, o skundžiamu sprendimu perduotas sklypas yra pailgos formos, jame augantis miškas yra prastas, pelkyne, prie sklypo nėra privažiavimo, grąžintas ne 0,54 ha, o tik 0,1857 ha ploto sklypas. Pareiškėjos teigimu, tai rodo, jog buvo grąžintas ne lygiavertis turėtajam žemės sklypas, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovui reiškė savo nesutikimą su ketinamu perduoti miško sklypu, tačiau į jos nuomonę nebuvo atsižvelgta.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Kupiškio skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, nes jį priėmė įgaliotas viešojo administravimo subjektas, ginčijamas administracinis aktas aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja, jį priimant pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir pagrįstumą, nebuvo pažeistos. Atsakovo teigimu, tuometinis Kupiškio rajono žemėtvarkos skyrius gavo A. M. Š. 2002 m. sausio 25 d. prašymą, kuriame ji nurodė, jog už Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) girioje, esančią J.

P. žemę sutinka gauti neatlygintinai lygiavertį miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime. Atsakovas rėmėsi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 3 punkto nuostatomis, nustatančiomis, iki kada piliečiai privalėjo apsispręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir kaip turi būti sprendžiama dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tiems asmenims, kurie tokios valios nustatyta tvarka nepareiškė.

Atsakovas nurodė, kad A. M. Š. iki 2003 m. balandžio 1 d. pareiškimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. P. valdytą žemę atkūrimo būdo pakeitimo nepareiškė, todėl Kupiškio skyrius vadovavosi jos 2002 m. sausio 25 d. prašymu. Tarnyba pažymėjo, kad valstybės išperkamo buvusio savininko turėto žemės sklypo vertė buvo nustatyta, vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtinta Žemės įvertinimo metodika. Buvo apskaičiuota, kad J. P. Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, valdytos žemės 0,54 ha vertė yra 473 Lt ir parengta Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 29 d. išvada Nr. 28019 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada).

Atsakovas nurodė, kad nors A. M. Š. buvo informuojama apie 2005 – 2007 metais vykusius (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo rengimo darbus, tačiau juose nedalyvaudavo. Tarnybos Kupiškio žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 22VĮ-(14.22.2.)-311 buvo pradėtas rengti naujas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas. Pareiškėja buvo įtraukta į Asmenų, papildomai pateikusių prašymus įsigyti nuosavybėn žemės, miško sklypus, nuomoti ir perduoti patikėjimo teise žemę Kupiškio rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą, kviečiama atvykti į pretendentų susirinkimus.

A. M. Š. dalyvavo 2011 m. rugsėjo 9 d. vykusiame IX-X eiliškumo grupių pretendentų susirinkime ir laisvos valstybinės žemės plote Nr. 8 nustatyta tvarka pasirinko miško sklypą Nr. 672. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėja jokių pastabų ir pretenzijų dėl pasirinkto miško sklypo nepareiškė nei 2011 m. rugsėjo 9 d. vykusio susirinkimo metu, nei per paskelbtą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto viešą svarstymą. Atsakovas pažymėjo, kad, patikrinus V. V. individualios įmonės parengtą žemės sklypo Nr. 672 kadastro duomenų bylą, trūkumų nebuvo nustatyta.

Suderinus su pareiškėja, nuosavybės teisių atkūrimo klausimas buvo svarstomas 2013 m. sausio 22 d. vykusiame posėdyje, kurio metu išklausius A. M. Š. pasisakymus, atsakius į jos klausimus ir konstatavus, jog pareiškėjos pretenzijos yra nepagrįstos, 2013 m. sausio 23 d. buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Atsakovo teigimu, pareiškėjos argumentai apie jai nepagrįstai grąžintą mažesnį žemės sklypą yra niekuo nepagrįsti, nes atkuriant jai nuosavybės teises buvo laikytasi Žemės vertinimo metodikos 80 ir 81 punktuose įtvirtinto lygiavertiškumo principo: vietoje valstybės išperkamo 0,54 ha ploto miško sklypo, kurio vertė buvo 473 Lt, buvo neatlygintinai perduotas 487 Lt vertės 0,1857 ha ploto miško sklypas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu, 16 straipsnio 9 dalies 1 punktu, nustatė, kad Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 29 d. parengtoje Išvadoje buvo patvirtinta, jog A. M. Š. turi teisę atkurti nuosavybės teises į valstybės išperkamam miškui priskirtą 0,54 ha žemės, kurią nuosavybės teise valdė buvęs žemės savininkas J. P. ir kuri yra Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Teismo posėdyje proceso dalyviai teikė skirtingus paaiškinimus apie nekilnojamąjį turtą, į kurį A. M. Š. siekė atkurti nuosavybės teises: pareiškėja teigė, kad ji pretendavo atkurti nuosavybės teises į J. P. priklausiusius 0,54 ha miško, buvusio Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, o Tarnybos atstovė nurodė, kad buvęs savininkas J. P. nuosavybės teise, be 15,52 ha ploto žemės sklypo, dar valdė ir 1/28 –ąją dalį žemės sklypo Nr. 50, esančio Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, į kurią atkurti nuosavybės teises ir pretendavo pareiškėja. Teismas rėmėsi Panevėžio apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo, išskirstyto viensėdžiais, planu ir jo eksplikacija bei žemės rūšiavimo duomenimis, ir darė išvadą, kad J. P. nuosavybės teisėmis Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, valdė 15,52 ha ploto žemės sklypą Nr. 11 ir 1/28-ąją, t. y. 0,54 ha, neišskirstyto 15,2546 ha ploto (duomenys neskelbtini) kaimo pievų sklypo Nr. 50. Teismas iš atsakovo atstovės pateikto 1936 m. parengto Panevėžio apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo plano ir jo eksplikacijos duomenų nustatė, kad J. P. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės savininkų sąraše nėra nurodytas. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 29 d. parengtoje Išvadoje nurodytais duomenimis apie buvusio žemės savininko valdytos žemės kiekį, jos buvimo vietą, A. M. Š. teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko 0,54 ha žemės.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, 9 dalies 1 punktu, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 80 punktu, Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 2.1.2, 2.1.3, 2.2.1, 2.4 punktais, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą rengęs V. V. apskaičiavo, jog buvusio savininko J. P. Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, valdytos 0,54 ha žemės sklypo vertė yra 473 Lt, o atlikdamas šiuos apskaičiavimus, užpildė Žemės įvertinimo metodikos nustatytą formą. Tokia buvusio savininko žemės vertė ir buvo nurodyta Išvadoje. Teismas pažymėjo, kad V. V. teismui patvirtino, jog pareiškėja jam, kaip žemės reformos žemėtvarkos projekto autoriui, pretenzijų dėl žemės vertės apskaičiavimo nėra pareiškusi. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, jog A. M. Š. Vyriausybės nutarimo „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nustatyta tvarka būtų nuginčijusi V. V. atliktą Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, Kupiškio girininkijos 13 kvartale esančio 0,54 ha ploto valstybės išperkamo miško sklypo vertės apskaičiavimą. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 29 d. Išvados duomenimis, jog buvusio žemės savininko J. P. nuosavybės teise valdytos 0,54 ha žemės, esančios Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, priskirtinos valstybės išperkamam miškui, vertė yra 473 Lt.

Teismas rėmėsi Metodikos 31, 34-37 punktais, nustatė, kad teismo posėdyje A. M. Š. patvirtino, jog 2011 m. rugsėjo 9 d. vykusiame IX-X eiliškumo grupių pretendentų susirinkimo metu pasirašė susirinkime dalyvavusių asmenų bei asmenų, sutikusių su laisvos valstybinės žemės plotuose projektuojamais žemės sklypais, sąrašuose. Tačiau pareiškėja teigė, kad ji nepasirašė žiniaraštyje, ir nurodė, kad šiame dokumente esantis parašas yra ne jos. Kaip liudytojas apklaustas V. V. nurodė, kad A. M. Š. nuosavybės teises siekė atkurti lygiaverčiu sklypu ir už buvusio savininko J. P. valdytą žemę, esančią Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, pageidavo gauti miško sklypą. Liudytojas patvirtino, kad pareiškėjai buvo parodyti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose buvę laisvos valstybinės žemės sklypai, kuriuose ji galėjo rinktis projektuotiną grąžinimui sklypą, šie sklypai pareiškėjai buvo apibūdinti. V. V. patvirtino, kad pareiškėja pageidaujamą gauti miško sklypą pasirinko laisvos valstybinės žemės plote Nr. 8, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime.

Teismas aplinkybių, leidžiančių abejoti tokiais V. V. parodymais, nenustatė, taip pat neturėjo pagrindo abejoti Nacionalinės žemės tarnybos Kupiškio žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 22VĮ-(14.22.2.)-311 patvirtintu Panevėžio apskrities Kupiškio rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje nustatytų laisvos valstybinės žemės plotų sąrašu, į kurį (duomenys neskelbtini) kaime esantis laisvos valstybinės žemės sklypas Nr. 8 buvo įtrauktas kaip miško sklypas, Kupiškio žemėtvarkos skyriuje 2011 m. rugsėjo 9 d. vykusio IX-X eiliškumo grupių pretendentų papildomo susirinkimo protokolo ir jame dalyvavusių asmenų sąrašo duomenimis. Teismas vadovavosi Metodikos 37, 60 punktais, nustatė, kad A. M. Š. 2009 m. rugsėjo 9 d. vykusiame IX-o eiliškumo grupės pretendentų susirinkime dėl jai laisvos valstybinės žemės plote Nr. 8 projektuojamo 0,54 ha ploto miško sklypo Nr. 672/0002 jokių pastabų, pretenzijų, nesutikimo raštu nepareiškė, savo pretenzijų dėl projektuojamo miško sklypo vietos ir ribų nereiškė ir po šio susirinkimo. Teismas nustatė, kad A. M. Š. savo nesutikimą su nurodytu sklypu pareiškė ir nesutikimo motyvus išdėstė tik 2012 m. gruodžio 20 d. elektroniniu paštu Tarnybos Kupiškio skyriui atsiųstame pareiškime, pateiktame 2012 m. gruodžio 20 d. posėdžiui, kuriame buvo numatytas sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai priėmimas. Teismas darė išvadą, kad, vykdant pareiškėjai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam žemės sklypo projektavimo darbus, Metodikos 34, 36, 37 punktų reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta.

Teismas rėmėsi Metodikos 102 punktu, nustatė, kad Tarnybos Kupiškio žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 22VĮ-( 14.22.2.)-616 buvo patvirtintas V. V. parengtas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos projektas (1.1 p.) ir asmenų, kuriems suprojektuoti žemės, miško sklypai, jų plotai ir ribos, sąrašas Nr. 1 (1.2 p.). Šio sąrašo 3–oje eilutėje buvo nurodytas A. M. Š. suprojektuotas miškų ūkio paskirties, ūkinių miškų 0,18 ha ploto sklypas Nr. 672/0002. A. M. Š. dalyvavo vietoje parodant ir paženklinant žemės sklypą bei pasirašė V.

V. parengtus 2012 m. spalio 11 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą ir žemės sklypo planą, tačiau pretenzijų, pastabų dėl 0,1857 ha ploto žemės sklypo Nr. 672/0002, projektinis Nr. 672, neįrašė. Teismas nustatė, kad V. V. 2012 m. spalio 4 d. per pašto įstaigą žemės sklypų, besiribojančių su žemės sklypu Nr. 672/0002, savininkams išsiuntė kvietimus atvykti į 2012 m. spalio 11 d. Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, organizuojamą A. M. Š. suprojektuoto sklypo, projektinis Nr. 672, ribų ženklinimą.

Projekto autorius 2012 m. lapkričio 7 d. per pašto įstaigą šiems asmenims išsiuntė pranešimus apie 2012 m. spalio 11 d. atliktus žemės sklypo Nr. 672/0002, projektinis Nr. 672, kadastrinius matavimus. Teismas darė išvadą, kad šie rašytiniai įrodymai leidžia teigti, jog žemės sklypas Nr. 672/0002, projektinis Nr. 672, buvo apžiūrėtas ir paženklintas, nustatyta tvarka parengiant jo ribų paženklinimo-parodymo aktą ir žemės sklypo planą 2012 m. spalio 11 d. Teismas sprendė, kad A. M. Š., iš pradžių įvairiais motyvais reiškusi savo nesutikimą dėl sklypo, vėliau visgi sutiko su paženklintu miško sklypu ir pasirašė nustatytus dokumentus.

Teismas pažymėjo, kad tokią pareiškėjos valią patvirtina ir žemės tvarkymo byloje esantis A. M. Š. pasirašytas 2012 m. gruodžio 10 d. prašymas, patvirtinti V. V. nustatytus žemės sklypo, projektinis Nr. 672, esančio Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, kadastro duomenis. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja jokių įrodymų, leidžiančių pagrįstai abejoti, kad jos išreikštas sutikimas su paženklino miško sklypo vieta ir ribomis neatsispindi jos laisvo apsisprendimo ir tikros valios, nepateikė. Teismas darė išvadą, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu Metodikos 67-68, 72, 102 punktų reikalavimų pažeidimų, padarytų atliekant vietovėje pagal patvirtintą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą A.

M. Š. suprojektuotos žemėnaudos ženklinimą, nebuvo nustatyta. Teismas taip pat nenustatė Tvarkos 112, 113 punktų reikalavimų pažeidimų. Teismas konstatavo, kad A. M. Š. ginčijamas sprendimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimant įvardintą administracinį aktą, pagrindinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nebuvo pažeistos.

III. Pareiškėja A. M. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 78-80) prašo Sprendimą Nr. 22S-1 panaikinti, perskaičiuoti J. P. turėto žemės sklypo vertę, parengti naują išvadą bei naują sklypo planą.

Pareiškėjos manymu, jai buvo atkurta nuosavybės teisė į nelygiavertį sklypą, nes jai atmatuoto 0,18 ha sklypo vertė buvo paskaičiuota pagal 2012 m. spalio 11 d. pažymą, o J. P. priklausiusio 0,54 ha miško vertė buvo paskaičiuota pagal 2003 m. rugsėjo 29 d. pažymą. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pažyma buvo parengta pagal Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos 9 priedą 2003 m. rugsėjo 10 d., kuriame rašoma, jog žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) k., Kupiškio girininkijoje, 13 kv., tačiau anksčiau buvusio sklypo, kuris randasi (duomenys neskelbtini) girioje, Nr. 50 ribos nesutampa su dabartinio 13 kv. ribomis.

Pareiškėja daro išvadą, kad J. P. turėto miško sklypo vertė yra paskaičiuota neteisingai. Jos teigimu, turėtų būti paskaičiuota viso miško (15,2546 ha) vertė ir atitinkamai paskaičiuota to miško sklypo dalies vertė, kuri priklausė J. P. (0,54 ha). Pareiškėja pabrėžia, kad tiek 1891 m., tiek 1991 m. sklypas Nr. 50 buvo miškas. Pareiškėjos manymu, Panevėžio apskrities viršininko administracijos Kupiškio rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų yra paruošta neteisingai, tik remiantis 1920 m. (duomenys neskelbtini) valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo viensėdžiais plano eksplikacija.

Pareiškėjos tvirtinimu, J. P. priklausęs 0,54 ha miško žemės sklypas buvo miškas, todėl parengta pažyma turi patvirtinti, jog pareiškėja turi nuosavybės teisę į 0,54 ha miško. Pareiškėja nurodo, kad Išvada yra negaliojanti, nes joje nėra Panevėžio apskrities viršininko R. S. parašo, taip pat nėra pareiškėjos parašo, jog ji su Išvada yra susipažinusi ir su ja sutinka, be to, Išvadoje daryti taisymai. Pareiškėja tvirtina, kad IX eilės pretendentų gauti žemę žiniaraščio 5 priede ties jos pavarde padėtas parašas yra ne jos.

Pareiškėja nurodo, kad, priešingai nei teigia Tarnyba, ji nedalyvavo 2011 m. rugsėjo 9 d. vykusiame IX-X eiliškumo grupių pretendentų susirinkime ir laisvos valstybinės žemės plote Nr. 8 nustatyta tvarka nepasirinko miško sklypo Nr. 672. Pareiškėjos teigimu, atmatuotas sklypas yra menkavertis ir netinkamas naudoti, nes yra neprivažiuojamoje, labai šlapioje vietoje. Kadangi aplinkiniai miško sklypai taip pat yra klampioje ir šlapioje vietoje, neįmanomas privažiavimas iki miško ir aplinkiniu keliu, šalia nėra jokio kelio ar takelio, maišo grioviai.

Be to, vietoje 50 arų jai atmatuoti tik 18 arų, iš kurių 6 arai yra neišdžiūnanti bala. Pareiškėja taip pat nurodo, kad miškas yra labai toli nuo (duomenys neskelbtini) kaimo, kuriame yra sodyba ir atkurta nuosavybė į dirbamą žemę. Pareiškėja pažymi, kad ant atmatuotos žemės dokumentų pasirašė skubotai, neapgalvotai ir neatsižvelgdama į tai, kad mišku negalės pasinaudoti ar juo disponuoti. Pareiškėja daro išvadą, kad sklypas jai atmatuotas nelygiavertis turėtam.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84-87) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti ir neprašė jo atnaujinti. Atsakovas nurodo, kad teismui pateikti žemės tvarkymo bylų dokumentai patvirtina, jog Išvada paskaičiuota vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja pretenzijų dėl žemės vertės apskaičiavimo nėra pareiškusi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 22S-1 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietoje pilietei A. M. Š.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą iš esmės pažymėjęs, kad Nacionalinė žemės tarnyba nepažeidė įstatymo ar kito teisės akto, neviršijo kompetencijos, įgyvendino tuo metu išreikštą pareiškėjos valią, todėl tinkamai atkūrė nuosavybės teises.

Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nuosavybės teisių atkūrimo procedūros trūkumus, parengtų dokumentų neteisingumą, grąžinto žemės sklypo nelygiavertiškumą.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas byloje nagrinėjo tik pareiškėjos reikalavimą dėl Sprendimo Nr. 22S-1 panaikinimo. Kitokių reikalavimų pareiškėja nebuvo iškėlusi.

Tuo tarpu apeliaciniame skunde, be reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 22S-1, pareiškėja suformulavo dar kelis reikalavimus – perskaičiuoti J. P. turėto žemės sklypo vertę, parengti naują išvadą bei naują sklypo planą. Šie apeliacinio skundo reikalavimai laikytini naujais reikalavimais, kurie nėra neatsiejamai susiję su anksčiau pareikštu reikalavimu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pirmosios instancijos teismo nagrinėto skundo apimtyje.

Pareiškėja neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad ji 2002 m. sausio 25 d. išreiškė savo valią gauti lygiavertį žemės sklypą Kupiškio rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. Taip pat pareiškėja neneigia ir fakto, kad jai buvo vietoje parodytas galimas suteikti miško sklypas, tuo metu ji sutiko su suteikiamo sklypo ribomis ir vieta, tai patvirtindama savo parašu, tik teigia padariusi tai skubotai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei liudytojo V. V. parodymus, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja dėl suteikiamo žemės sklypo apsisprendė laisva valia, nesant kokio nors neteisėto spaudimo iš žemėtvarkos darbuotojų pusės.

Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad Išvada nėra pasirašyta apskrities viršininko ir joje daryti taisymai, tačiau prie bylos pridėtoje V. V. individualios įmonės žemės tvarkymo byloje esantis Išvados originalas šiuos apeliantės argumentus paneigia. Išvados išdavimo metu galioję teisės aktai - Atkūrimo įstatymas bei Tvarkos 105 punktas - nenumatė būtinybės su Išvada pasirašytinai supažindinti pretendentę, todėl apeliantės pretenzijos šiuo aspektu yra taip pat nepagrįstos. Pareiškėjos valią 2011 m. rugsėjo 9 d. pasirinkti konkretų miško sklypą patvirtina jos parašai pretendentų susirinkimo protokolo priede ir žiniaraštyje. Objektyvių duomenų, kad šie parašai būtų suklastoti, byloje nepateikta, pati apeliantė pradiniame skunde, pirmosios instancijos teismo posėdžiuose bei apeliaciniame skunde teikė prieštaringus paaiškinimus dėl šių dokumentų pasirašymo aplinkybių.

Konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai, liečiantys nuosavybės teisių atkūrimo procedūros esminius trūkumus, nėra pagrįsti. Teisėjų kolegija nenustatė tokių nuosavybės teisių atkūrimo A.T. Š. procedūros pažeidimų, kurie būtų pakankami šiai procedūrai pripažinti neteisėta.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuosavybės teisės pareiškėjai buvo atkurtos ne grąžinant savininko turėtą žemės (miško) sklypą natūra, tačiau suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės (miško) sklypą. Tokiais atvejais nėra reikalaujama, kad suteikiamas sklypas būtų analogiškas pagal plotą ar augančio miško sudėtį, tačiau svarbu, kad jo vertė atitiktų savininko turėto žemės sklypo, kurio arba nėra galimybės grąžinti natūra, arba tokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo atsisako pretendentai, vertę.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su žemės sklypų vertės nustatymu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo ir atsakovo nuomonei, kad tiek savininko turėtos žemės sklypo, tiek pareiškėjai suteikto miško sklypo vertės tinkamai apskaičiuotos pagal galiojančių teisės aktų nuostatas. Šios bylos nagrinėjimo aspektu svarbi aplinkybė yra ta, kad J. P., iki nacionalizacijos buvęs žemės savininku, valdė 1/28-ąją, t. y. 0,54 ha, neišskirstyto 15,2546 ha ploto Kupiškio rajono (duomenys neskelbtini) kaimo pievų sklypo Nr. 50. Taigi, iki nacionalizacijos šis sklypas nebuvo laikomas miško sklypu, todėl jo vertė natūraliai buvo mažesnė nei realaus tokio paties ploto miško sklypo. Ši aplinkybė ir sąlygojo tai, kad pareiškėjai buvo suteiktas mažesnio ploto – 0,1857 ha miško sklypas, kurio vertė yra tokia pati kaip J. P. iki nacionalizacijos valdytos pievų sklypo Nr.50 dalies. Tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų valdytas pievų sklypas Nr.50 yra apaugęs medžiais ir tapęs valstybės išperkamu mišku, kad pareiškėjos netenkina jai suteikto miško sklypo dislokacija, privažiavimo prie jo sunkumai bei kiti sklypo ypatumai, nesudaro pakankamo pagrindo kitaip įvertinti abu sklypus ir naikinti skundžiamą sprendimą.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas