A-757-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-757-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01623-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–6, 7), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 51 900 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. birželio mėn. buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis, žiauriomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad apie 16 kv. m ploto kamerose buvo laikoma nuo 8 iki 10 asmenų, be to, kamerose buvo stalas, užimantis apie 1,2 kv. m kameros grindų ploto, 6 dviejų aukštų gultai, užimantys apie 7,29 kv. m kameros grindų ploto, taip pat sanitarinis mazgas, užimantis apie 1,3 kv. m kameros grindų ploto. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 461 6.15 punktą, nustačiusį, jog vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, o dėl kamerų perpildymo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerose buvo šalta ir drėgna, trūko natūralaus apšvietimo, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, o atvykus ir išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose, purvinose patalpose, asmuo buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Be to, pareiškėjas akcentavo, jog jam buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai su sugyventine (žmona) bei nebuvo leista išvykti į namus. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–29) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą. Kartu pabrėžė, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. liepos 11 d. pažymos Nr. 69/06-2944 matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. birželio 30 d. (iš viso 220 dienų) ir jam periodiškai tekdavo nuo 1,90 kv. m iki 7,60 kv. m gyvenamojo ploto.

Taigi tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Be to, Šiaulių TI pabrėžė, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Šiaulių TI kartu atkreipė dėmesį, kad Higienos normos HN 76:2010 2 punktas numato, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punkte. Šiame kontekste akcentavo, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai.

Be to, nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, įstaigos administracija stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas teisės aktų numatytas inventorius. Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus ir klozetus, griaudami sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl suremontuotose kamerose dažnai tenka vėl daryti remontą. Šiaulių TI kartu nurodė, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams, Šiaulių TI taip pat akcentavo, kad pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 16 ir Nr. 82 metu šių kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimai atlikti nebuvo. Tuo tarpu dėl pareiškėjo skundo teiginio, jog atliekant asmens kratą jis buvo priverstas išsirengti esant žemai oro temperatūrai, Šiaulių TI pažymėjo, kad apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktas Nr. EP-6), kurio metu nustatyta, jog ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra buvo šiek tiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje, tačiau mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, kad tokie patys rodikliai patalpoje vyrauja nuolat.

Be to, pareiškėjas minėto patikrinimo metu tikrintoje patalpoje nebuvo. Kameroje Nr. 53, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2013 m. lapkričio 18 d. ir patikrinimo išvados surašytos 2013 m. lapkričio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-450. Minėto patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje būtinas remontas. Atitinkamai Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-8 surašytose patikrinimo išvadose nurodyta, jog kameroje Nr. 53 atliekami remonto darbai.

Tuo tarpu Kameroje Nr. 93, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 30 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2014 m. balandžio 1 d. ir patikrinimo išvados surašytos 2014 m. balandžio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-104. Patikrinimo metu nustatyta, kad santykinė oro drėgmė, oro temperatūra, dirbtinė apšvieta atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, tačiau patalpą reikia remontuoti. Dėl nerūkančių asmenų laikymo kartu su rūkančiaisiais Šiaulių TI nurodė, jog nuo 2010 metų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, įstaigoje taikoma praktika, kai pirmą kartą atvykę asmenys, jų pageidavimu, yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų.

Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Atitinkamai pareiškėjas Šiaulių TI nėra pateikęs jokių nusiskundimų dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais ir skunde teismui nenurodo, ar pats yra nerūkantis. Šiaulių TI taip pat tvirtino, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo yra nepagrįsti, nes neturi teisinio pagrindo ir yra neteikiami dėl įstaigos specifikos.

Šiaulių TI papildomai akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai kilusius dėl jo laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl jo laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis kilęs neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu (b. l. 85–93) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. birželio 30 d. iš viso buvo laikomas 281 dieną, tačiau laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo ne mažesnis nei 3,6 kv. m, t. y. 3 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto. Kita vertus, teismas nustatė, jog 102 dienas pareiškėjo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, o 176 dienas jo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus.

Teismas akcentavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis periodiškai svyravo nuo 1,87 kv. m iki 3,12 kv. m, o laikotarpiu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas iš dalies neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2,12 kv. m iki 6,36 kv. m. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis bei kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų minėtu laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Taigi, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (278 dienas), t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tačiau šiame kontekste teismas pabrėžė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Taip pat akcentavo, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra stabilus, nes dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, be to, pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu kamerose laikomi asmenys atitinkamą laiką nebūna kamerose.

Tuo tarpu ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto. Tačiau tai nesuponuoja išvados, kad pareiškėjui tenkanti kameros ploto dalis atitinkamose kamerose ginčui aktualiu laikotarpiu visiškai atitiko nustatytas normas, tokių duomenų nepateikė ir atsakovas. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 12 d. patikrinimo akte Nr. EP-450 nustatyta, jog kamera Nr. 53 yra labai blogos būklės, visos sienos, lubos padengtos pelėsiu, sienų dažų danga, tinkas vietomis iškritę, viena kameros siena dengta plėvele, kameroje būtinas remontas (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 punktų pažeidimas), sanitarinis mazgas atitvertas užuolaidomis, nustatyta santykinė oro drėgmė – 55,4 proc. (neapibrėžtis 0,98 proc.) – atitinka reglamentuojamas normas.

Tuo tarpu Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 23 d. surašytose patikrinimo išvadose (patikrinimo aktas Nr. EP-8) nurodyta, jog kameroje Nr. 53 atliekami remonto darbai. Taip pat Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-8 nustatyta, kad kameroje Nr. 93 ant sienų ir lubų matosi pelėsis, vietomis byranti dažų, tinko danga, patalpoje reikalingas remontas (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 punktų pažeidimas). Kito patikrinimo metu (2014 m. balandžio 17 d. patikrinimo aktas Nr. EP-104) nustatyta, kad santykinė oro drėgmė, oro temperatūra, dirbtinė apšvieta atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Be to, patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje Nr. 50 ant sienų ir lubų matosi pelėsis, vietomis nuo sienų ir lubų dažų danga, tinkas nukritę, kameroje reikalingas remontas (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 punktų pažeidimas), oro temperatūra – 17,1 °C (neapibrėžtis 0,18 °C) (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimas), dirbtinė apšvieta – 204 lx (matavimų neapibrėžtis 33,3 lx). Tuo tarpu pareiškėjo argumentus, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat pareiškėjo teiginius dėl šalčio ir purvo, teismas vertino kaip abstrakčius, netikslius ir nepagrįstus objektyviais įrodymais, t. y. nesudarančiais pakankamo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką.

Dėl pareiškėjo skundo teiginio, jog Šiaulių TI rūkantieji ir nerūkantieji laikomi vienoje kameroje, teismas akcentavo, jog nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Be to, Šiaulių TI, įgyvendinant Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, asmenys, jų raštišku pareiškimu, yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų.

Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis, rašytiniu prašymu administracijai, perkeliamas į rūkančiųjų / nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Tuo tarpu, nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodo ir tai, jog rūkantieji laikomi su nerūkančiais asmenimis, byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo rūkoma.

Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl laikymo kartu su kitais rūkančiais asmenimis, į Šiaulių TI administraciją jis raštu nesikreipė. Taigi teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, jog jis neturtinę žalą patyrė ir dėl to, kad jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai bei nebuvo leista išvykti į namus, teismas atkreipė dėmesį, kad SVĮ, kitaip nei BVK, suimtam asmeniui nėra suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus, todėl Šiaulių TI netenkino pareiškėjo prašymo dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, o pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, turėjo teisę jį skųsti teisės aktų nustatyta tvarka.

Be to, SVĮ 30 straipsnis reglamentuoja suimtųjų teisę į trumpalaikę išvyką už tardymo izoliatoriaus ribų, tačiau pareiškėjas, pateikdamas Šiaulių TI prašymą dėl leidimo išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų, nenurodė SVĮ 30 straipsnyje įtvirtinto pagrindo ir nepateikė tai patvirtinančių dokumentų, kurių pagrindu Šiaulių TI administracija privalėjo išleisti jį trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų. Šiame kontekste teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti Šiaulių TI neteisėti veiksmai, susiję su ilgalaikių pasimatymų suteikimu bei suimtųjų teise į trumpalaikę išvyką už tardymo izoliatoriaus ribų.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs tai, kad šiuo atveju nukrypimas nuo nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos nebuvo didelis, tačiau tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, bet byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija būtų tyčia bloginusi pareiškėjo laikymo sąlygas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygos būtų pasiekusios minimalų žiaurumo lygį Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymo prasme.

Tačiau akcentavo, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Taigi, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Vertindamas pareiškėjo dėl netinkamų laikymo sąlygų patirtą neturtinę žalą, teismas, be kita ko, atsižvelgė į pažeidimo trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, bei į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, t. y. pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė į pažeidimo mastą ir trukmę bei tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas ar kitaip jas blogino, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjo netinkamo kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės pakenkė jo sveikatai, o pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Taigi, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas 5 000 Lt.

III. Pareiškėjas M. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 97–98), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, bei žalos dydį. Pareiškėjas tvirtina, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatyta vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma yra neteisėta, be to, į šią normą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Taip pat atkreipia dėmesį, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo teiginiai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 103–105) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tik jo subjektyviu byloje nustatytų aplinkybių interpretavimu. Be to, mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, Šiaulių TI buvo laikomas 281 dieną, ir priteisė jam per didelį neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. birželio mėn. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 16, 31) matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. birželio 30 d., t. y. iki skundo pirmosios instancijos teismui surašymo dienos, Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 281 dieną, iš kurių 102,5 dienų jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, o 176 dienas jo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,87 kv. m iki 3,12 kv. m, o kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus, jis svyravo nuo 2,12 kv. m iki 6,36 kv. m. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai dienų iš minėto laikotarpio, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (176 dienų), pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant minėtus reikalavimus.

Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Tačiau šiuo atveju Šiaulių TI nepateikė konkrečių duomenų, kiek tiksliai dienų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, kad, neskaitant laikotarpio, kai pareiškėjas neabejotinai buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (102,5 dienų), ir visą nurodytą laikotarpį, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (176 dienas), buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Kita vertus, į byloje nustatytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto svyravimo minėtu laikotarpiu atsižvelgtina vertinant, ar pažeidimas pateko į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Juolab kad ginčo dėl to iš esmės nėra ir šias aplinkybes patvirtina byloje esantys Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 34–39, 41–52).

Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, yra teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatyta vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma yra neteisėta, atmestinas kaip nepagrįstas.

Kartu akcentuotina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Todėl, nors, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 60–76), byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė, kad pats yra nerūkantis, o iš pareiškėjo pirminės gydytojų apžiūros duomenų (b. l.

66) matyti, jog prie jo žalingų įpročių pažymėtas rūkymas. Be to, pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai Šiaulių TI nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 23–24), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Kartu akcentuotina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog patikrinimas kratos patalpoje buvo atliktas tik 2013 m. vasario 7 d. (b. l. 53–59), tačiau byloje nėra duomenų, kad tuo metu pareiškėjas apskritai buvo Šiaulių TI.

Be to, minėto patikrinimo metu buvo nustatytas tik Higienos normos HN 76:2010 26 punkto pažeidimas, kadangi oro temperatūra buvo 15,6 °C (neapibrėžtis 0,27 °C), t. y. gana nežymiai mažesnė nei nustatyta minimali. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė (b. l. 33).

Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad kamerose dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai, jog jis neturtinę žalą, be kita ko, patyrė dėl to, kad jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai bei nebuvo leista išvykti į namus, yra nepagrįsti, kadangi iš byloje esančių duomenų (b. l. 15, 77) matyti, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Šiaulių TI dėl trumpalaikės išvykos už tardymo izoliatoriaus ribų, tačiau nenurodė SVĮ 30 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, kuriems esant suimtiesiems gali būti leidžiama išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų ne ilgiau kaip penkioms paroms (dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios gyvybei, dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelę turtinę žalą suimtajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams).

Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir skunde pirmosios instancijos teismui ar apeliaciniame skunde. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų (b. l. 10, 14, 16, 31), pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą atvyko 2013 m. rugsėjo 23 d., tačiau su prašymu skirti jam ilgalaikį pasimatymą su žmona (santuoka sudaryta 2014 m. kovo 19 d.) kreipėsi tik 2014 m. gegužės 22 d., o byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu anksčiau būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų, ar kad tokį pageidavimą būtų išreiškusi jo sutuoktinė.

Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių TI atsakymais dėl jo prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus ir leisti jam išvykti į namus, būtų ginčijęs juos teisės aktų nustatyta tvarka. Priešingai, pareiškėjas iš karto su skundu kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo, tačiau pakankamai nedetalizavo, kuo būtent, jo teigimu, dėl nurodytų aplinkybių pasireiškė neturtinė žala, o ją iš esmės grindžia tik abstrakčiais teiginiais. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, pagrįstai atmetė minėtus pareiškėjo skundo argumentus dėl kitų jo laikymo sąlygų.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys