AS-24-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-24-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01028-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. R. skundą atsakovui Jonavos rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – D. T.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. R. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. liepos 25 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pripažinti neteisėtu ir panaikinti Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimą „Dėl globos (rūpybos) išmokos mokėjimo sustabdymo“. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja prašė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nurodydama, kad šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamo sprendimo kopiją gavo tik 2014 m. liepos 23 d., raštiškai pareikalavus advokatui. Po sprendimo priėmimo Socialinės paramos skyrius atsisakė pareiškėjai duoti sprendimo kopiją, todėl ji nežinojo apskundimo tvarkos. 2014 m. balandžio 16 d. pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierių (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos kontrolierius), prašydama apginti D. T. teises ir teisėtus interesus. 2014 m. birželio 25 d. pareiškėja gavo atsakymą, kuriame pasiūlyta kreiptis į administracinį teismą dėl sprendimo teisėtumo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi neatnaujino skundo padavimo termino ir pareiškėjos R. R. skundą dėl Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimo „Dėl globos (rūpybos) išmokos mokėjimo sustabdymo“ panaikinimo atsisakė priimti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 ir 33 straipsnių nuostatomis. Teismas nustatė, jog pareiškėja skunde nurodė, kad skundžiamas 2014 m. kovo 24 d. Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimas Nr. 5559 jai nebuvo įteiktas, o minėto sprendimo kopiją ji gavo tik 2014 m. liepos 23 d., raštiškai pareikalavus advokatui. Teismas pažymėjo, jog, kaip matyti iš prie skundo pateikto Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. liepos 24 d. rašto Nr. 15/09-318, skirto advokatei A. C., pareiškėja apie globos (rūpybos) išmokos sustabdymą buvo informuota žodžiu 2014 m. kovo 24 d. atvykusi į skyrių, o, pareiškėjos prašymu, 2014 m. gegužės 5 d. jai buvo įteiktas sprendimas dėl globos (rūpybos) išmokos sustabdymo. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjai 2014 m. gegužės 5 d. tapo žinoma apie 2014 m. kovo 24 d. Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą Nr. 5559 bei jo apskundimo tvarką.

Pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, jog Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. liepos 24 d. raštas Nr. 15/09-318 paneigia pareiškėjos teiginį, jog skundžiamas sprendimas jai nebuvo įteiktas, o pareiškėjos kreipimasis į Vaiko teisių apsaugos kontrolierių nagrinėjamu atveju nepateisina termino skundui paduoti praleidimo. Teismas sprendė, jog pareiškėja, 2014 m. gegužės 5 d. gavusi 2014 m. kovo 24 d. Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą Nr. 5559, turėjo visas galimybes kreiptis į administracinį teismą, o kreiptis į kitas institucijas ir laukti jų sprendimų nebuvo būtinybės. Teismas konstatavo, jog pareiškėjos skunde nurodytos skundo padavimo praleidimo priežastys yra susijusios su jos valingu elgesiu realizuojant procesinę teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto sprendimą, o ne su priežastimis, objektyviai kliudžiusiomis per įstatymo nustatytą terminą paduoti skundą, todėl nepripažintos svarbiomis.

III. Pareiškėja R. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartį ir priimti naują nutartį bei atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja atskirajame skunde, be aplinkybių, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodo, kad teismas, spręsdamas termino skundui paduoti atnaujinimo klausimą, suteikė viršenybę Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. liepos 24 d. raštui Nr. 15/09-318, kuriame nurodyta, kad apie sprendimo sustabdyti išmokos mokėjimo sustabdymą pareiškėja buvo informuota žodžiu 2014 m. kovo 24 d. atvykusi į skyrių, o, pareiškėjos prašymu, sprendimas dėl globos (rūpybos) išmokos sustabdymo buvo įteiktas 2014 m. gegužės 5 d., ir padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjai 2014 m. gegužės 5 d. tapo žinoma apie 2014 m. kovo 24 d. Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą Nr. 5559 bei jo apskundimo tvarką, o kreipimasis į Vaiko teisių apsaugos kontrolierių nepateisina termino skundui paduoti praleidimo. Pareiškėjos teigimu, teismas į pareiškėjos motyvus, prašant atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodytas realias ir svarbias termino skundui paduoti praleidimo priežastis neatsižvelgė ir priėmė neteisingą ir nepagrįstą nutartį.

Pareiškėja atskirajame skunde tvirtina, kad Socialinės paramos skyriuje 2014 m. kovo 24 d. ir 2014 m. gegužės 5 d. nebuvo, o duomenys, nurodyti 2014 m. liepos 24 d. rašte, yra melagingi. Pareiškėjos teigimu, Jonavos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus sprendimo 2014 m. kovo 24 d. Nr. 5559 kopiją pareiškėja gavo tik 2014 m. liepos 24 d., pareikalavus advokatei A. C.. 2005 m. gegužės 5 d. sprendimo kopija pareiškėjai nebuvo įteikta. Apie išmokos mokėjimo sustabdymą pareiškėja sužinojo 2014 m. balandžio 16 d., kai nuėjo į Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių paklausti, kodėl negauna išmokos už 2014 m. kovo mėnesį. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad išmokos mokėjimas sustabdytas, tačiau minėtas sprendimas dėl išmokos mokėjimo sustabdymo pareiškėjai nebuvo įteiktas, nors ji reikalavo dokumento, patvirtinančio išmokos mokėjimo sustabdymą, kopijos. Pareiškėja nurodo, jog 2014 m. balandžio 16 d., siekdama gauti šį dokumentą, kreipėsi elektroniniu paštu į Vaikų kontrolieriaus tarnybą, skambino telefonu 2014 m. balandžio 17 d. į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ir gavo atsakymą, kad Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius privalo jai įteikti sprendimo sustabdyti išmokos mokėjimą kopiją. Pareiškėja teigia, kad 2014 m. balandžio 24 d. lankėsi Socialinės paramos skyriuje, sprendimo dėl išmokos sustabdymo negavo. Pareiškėjos teigimu, neturint dokumento dėl išmokos mokėjimo sustabdymo, ji neturėjo galimybės sužinoti jo apskundimo tvarkos. Pareiškėja paaiškina, kad apie Jonavos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 5559 egzistavimą sužinojo tik 2014 m. birželio 25 d., kada gavo Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus surinktą medžiagą, patikrinus pareiškėjos skundą dėl rūpintinės D. T. teisių ir teisėtų interesų gynimo, kurioje buvo paminėtas Jonavos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. 5559 dėl D. T. išmokos sustabdymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutarties dalies, kuria teismas pareiškėjos R. R. skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kai praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija nurodo, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327-13).

Pirmosios instancijos teismas nutartyje rėmėsi Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. liepos 24 d. raštu Nr. 15/09-318 (b. l. 11), skirtu advokatei A. C., kuriame nurodyta, kad pareiškėja apie globos (rūpybos) išmokos sustabdymą buvo informuota žodžiu 2014 m. kovo 24 d. atvykusi į skyrių, o, pareiškėjos prašymu, 2014 m. gegužės 5 d. jai buvo įteiktas sprendimas dėl globos (rūpybos) išmokos sustabdymo. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjai 2014 m. gegužės 5 d. tapo žinoma apie 2014 m. kovo 24 d. Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą Nr. 5559 bei jo apskundimo tvarką, todėl konstatavo, jog pareiškėja, 2014 m. liepos 25 d. kreipdamasi į teismą su skundu dėl Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimo panaikinimo, praleido terminą jam apskųsti, ir netenkino pareiškėjos prašymo apskundimo terminą atnaujinti.

Pareiškėja atskirajame skunde, neigdama pirmiau nurodytas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, teigia, jog Socialinės paramos skyriuje 2014 m. kovo 24 d. ir 2014 m. gegužės 5 d. nebuvo, o duomenys, nurodyti 2014 m. liepos 24 d. rašte, yra melagingi. Pareiškėjos teigimu, Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 5559 kopiją pareiškėja gavo tik 2014 m. liepos 24 d., pareikalavus advokatei A. C., o 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo kopija pareiškėjai nebuvo įteikta. Be to, pareiškėja tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir apeliacinės instancijos teismo prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes bei bylos medžiagą, pažymi, jog byloje nėra duomenų, neabejotinai patvirtinančių ar paneigiančių faktus, kad pareiškėjai 2014 m. gegužės 5 d. buvo įteiktas sprendimas dėl globos (rūpybos) išmokos sustabdymo ar kad šio sprendimo kopiją pareiškėja gavo tik 2014 m. liepos 24 d., pareikalavus advokatei A. C..

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, nustatančio individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, 2 dalyje nustatyta, jog individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka. Įstatymo reikalavimas, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka, nustato pareigą individualų administracinį aktą priimančiam viešojo administravimo subjektui sprendime nurodyti tokius duomenis, iš kurių be papildomų informacijos šaltinių (įstatymų, įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų) ir laiko sąnaudų pareiškėjui, nepriklausomai nuo jo išsilavinimo, amžiaus, būtų visiškai aišku, kokiai institucijai (institucijos pavadinimas, adresas) ir per kokį terminą (nurodant, ar terminas skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo, ar nuo individualaus akto gavimo dienos) gali būti paduotas skundas. Administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją ar teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-433-662/2015).

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pareiškėjos ginčijamame Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendime Nr. 5559 (b. l. 9) nėra aiškiai įtvirtinta šio sprendimo apskundimo tvarka, t. y. nenurodyta, kokiam subjektui (teismui) ir per kiek laiko gali būti paduodamas skundas. Sprendime tik abstrakčiai nurodyta, jog šis sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Darytina išvada, kad dėl šios priežasties pareiškėjos galimybės įgyvendinti įstatymų suteikiamas procesines teises bei pareigas, susijusias su skundo dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo padavimu teismui, buvo apsunkintos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kiekvieną kartą automatiškai pripažįstant, jog individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos nepakankamas išaiškinimas laikytinas priežastimi, objektyviai sukliudžiusia pareiškėjui kreiptis į teismą laiku, susidarytų situacija, kai pareiškėjas galėtų piktnaudžiauti tokia teise, nepagrįstai kreipdamasis į administracinį teismą po ilgo laiko tarpo. Todėl kiekvieną kartą būtina nustatyti ir kitas reikšmingas aplinkybes, be kita ko, pareiškėjo veiksmus po administracinio akto gavimo, jo pastangas skųsti administracinį aktą, laiko tarpą, per kurį pareiškėjas kreipėsi į teismą ir kitas aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą dėl pareiškėjo pastangų, įvykdytų per protingą laiko tarpą, realizuojant savo teises (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-753/2013).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje ginčijamo sprendimo dėl globos (rūpybos) išmokos mokėjimo sustabdymo turinį, pažymi, jog šis sprendimas turinio prasme neinformatyvus. Jame tik nurodyta, kad pareiškėjai sustabdomas globos (rūpybos) išmokos mokėjimas nuo 2014 m. kovo 1 d.; sustabdymo priežastimi įvardijama „neteko teisės“; taip pat, kaip pastaba, pažymėta, jog vaiko globos (rūpybos) išmoka laikinai sustabdyta vadovaujantis Jonavos rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. kovo 21 d. raštu Nr. 6B-14/451. Darytina išvada, kad pareiškėja, net ir susipažinusi su ginčijamo sprendimo turiniu, iš jo negalėjo sužinoti priežasties, dėl kurios buvo sustabdytas išmokos mokėjimas, t. y. ginčijamame sprendime neatskleistas realus išmokos mokėjimo sustabdymo pagrindas, o tai laikytina pareiškėjos teisės apskųsti šį sprendimą teismui apsunkinimu.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja, siekdama gauti ginčijamą sprendimą, susipažinti su jo turiniu ir išsiaiškinti priežastis, dėl kurių buvo sustabdytas vaiko globos (rūpybos) išmokos mokėjimas, ėmėsi priemonių. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodė, jog 2014 m. balandžio 16 d. ėjo į Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių paklausti, kodėl negauna išmokos už 2014 m. kovo mėnesį. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad išmokos mokėjimas sustabdytas, tačiau sprendimas dėl išmokos mokėjimo sustabdymo pareiškėjai nebuvo įteiktas. Pareiškėjos teigimu, 2014 m. balandžio 16 d., siekdama gauti šį dokumentą bei prašydama apginti D. T. teises ir teisėtus interesus, kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos kontrolierių. Pareiškėja 2014 m. balandžio 17 d. skambino telefonu į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, 2014 m. balandžio 24 d. lankėsi Socialinės paramos skyriuje, bet sprendimo dėl išmokos sustabdymo negavo.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2014 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. (6.1.-2014-116)PR-116 buvo išnagrinėtas R. R. skundas dėl galbūt pažeistų rūpintinės D. T. teisių ir teisėtų interesų, nutraukiant globos (rūpybos) išmokos mokėjimą, bei nuspręsta atkreipti Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo bei Socialinės paramos skyriaus vedėjos dėmesį į teisės aktų nesilaikymą priimant sprendimą dėl globos išmokos sustabdymo R. R. už rūpintinę D. T. ir siūlyti imtis priemonių, kad būtų pašalinti minėti teisės aktų pažeidimai, bei siūlyti R. R. Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 5559 teisėtumą ir pagrįstumą ginčyti teisme ABTĮ nustatyta tvarka (b. l. 20–23).

Be to, nagrinėjamu atveju itin svarbi yra ta aplinkybė, kad byloje pareiškėjos ginčijamas Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimas dėl globos (rūpybos) išmokos mokėjimo sustabdymo yra susijęs su nepilnamečio vaiko interesais bei jo teisių apribojimu. Pareiškėja R. R. Jonavos rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 12 d. sprendimu paskirta D. T. (nepilnamečio asmens) nuolatine globėja ir vaikui nuosavybės teise priklausančio turto administratore, pareiškėjai pavesta disponuoti D. T. priklausančiomis išmokomis vaiko interesais (b. l. 14–15). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.240 straipsnio 1 dalį globėjas ir rūpintojas yra savo globotinių atstovai pagal įstatymą ir gina neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų teises ir interesus be specialaus pavedimo. Šiuo atveju pareiškėja R. R., kreipdamasi į teismą su skundu, gina savo globotinės D. T. (nepilnamečio asmens) teises ir teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismas nevertino šių svarbių aplinkybių.

Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad vaikui, kuriam nustatyta globa (rūpyba) šeimoje, šeimynoje ar vaikų globos institucijoje, jo globos (rūpybos) laikotarpiu skiriama 4 bazinių socialinių išmokų dydžio išmoka per mėnesį. Pagal šio įstatymo 19 straipsnio 4 punktą asmenys, kurie kreipiasi dėl šio įstatymo nustatytų išmokų ir kurie jas gauna, privalo išmokas panaudoti pagal jų tikslinę paskirtį. Taigi iš šių nuostatų matyti, jog globos (rūpybos) išmoka yra skirta būtent vaikui, o šią išmoką gaunantis asmuo turi naudoti išmoką pagal jos tikslinę paskirtį, t. y. vaiko reikmėms.

Konstitucijoje saugomos pagrindinės vaiko, kaip žmogaus, teisės į gyvybę, sveikatą, laisvę, asmens neliečiamybę, teisė į garbę, orumą, į normalų fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį, socialinį vystymąsi, teisė į išsilavinimą ir kitos teisės. Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nepilnamečius vaikus gina įstatymas.

Pagal 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu ratifikuotos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnį imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai (1 d.); valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamos į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių (2 d.). Šios Konvencijos 4 straipsnyje nustatyta, jog valstybės dalyvės imasi visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnį vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, užtikrina ne tik tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, bet ir valstybės bei vietos savivaldos institucijos.

Įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, įvardytas teisės aktų nuostatas, įpareigojančias visas valstybės ar privačias įstaigas, užsiimančias socialiniu aprūpinimu, teismus, administracijos ar įstatymų leidimo organus veikti išimtinai vaikų interesais, bei tai, kad byloje ginčijamu Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2014 m. kovo 24 d. sprendimu buvo sustabdytas globos (rūpybos) išmokos mokėjimas nepilnamečiam asmeniui, t. y. šis sprendimas yra susijęs su nepilnamečio vaiko teisių bei jo interesų apribojimu, teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui dėl minėto sprendimo paduoti, svarbia aplinkybe pripažįsta tai, kad pareiškėja, ginčydama šį sprendimą, siekia apginti nepilnamečio asmens teisę į globos (rūpybos) išmoką. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į šias aplinkybes neatsižvelgė ir nagrinėjamu atveju nepagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija, spręsdama termino skundui paduoti atnaujinimo klausimą, pabrėžia, kad neatnaujinus skundo padavimo termino, šios administracinės bylos kontekste galbūt būtų pažeista asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, siekiant apginti nepilnamečio asmens teises bei interesus. Formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių ir susiklosčiusios situacijos, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-499/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-505/2014, 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-294/2012 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinusi šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes, tai, kad byloje kilęs ginčas yra susijęs su nepilnamečio vaiko interesais ir jo teisių apribojimu, bei tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja, kreipdamasi į teismą, buvo nesąžininga ar buvo pasyvi, siekdama ginti savo rūpintinės teises, kad piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, konstatuoja, jog yra pagrindas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija, remdamasi šioje byloje nustatytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, tenkina pareiškėjos atskirąjį skundą – atnaujina skundo padavimo terminą, panaikina pirmosios instancijos teismo nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. R. atskirąjį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė