A-602-639-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-639/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00807-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius, atsakovas) 2009 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 8.36-7459 paskyrė pareiškėjai V. K. (toliau – ir pareiškėja) laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 29 d. iki 2010 m. balandžio 11 d. 7 440 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks vieneri metai ir 6 324 Lt pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai (b. l. 33-34).

VSDFV Kauno skyrius 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 2 dalimi bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 58, 74 punktais ir nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybei patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 11 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą pagal apskaičiavimą, t. y. 5 850 Lt iki vaikui sukaks vieneri metai ir 4 972, 50 Lt iki vaikui sukaks dveji metai. Dėl sumažintos motinystės (tėvystės) išmokos pareiškėja skundu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, atsakovas), tačiau minėta institucija 2010 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3098 konstatavo, kad VSDFV Kauno skyrius pagrįstai pareiškėjai moka perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 13-14).

VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 sprendimu Nr. 8.36-4390 pareiškėjai buvo pratęstas motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 11 d. Iš minėto sprendimo matyti, kad už antruosius vaiko priežiūros metus pareiškėjai buvo paskirta 4 972,50 Lt pašalpa, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – 3 978 Lt pašalpa. Tuo tarpu pradiniame 2009 m. liepos 15 d. sprendime Nr. 8.36-7459 buvo numatyta, kad už antruosius vaiko priežiūros metus pareiškėjai priklauso 6 324 Lt pašalpa. Nepaisant to, VSDFV Kauno skyrius 2010 m. liepos 27 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 8.54-1923 dar kartą sumažino pareiškėjai priklausančią motinystės pašalpą už antruosius vaiko priežiūros metus – šį kartą iki 3 510 Lt. Nesutikdama su motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimu, pareiškėja VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus apskundė VSDFV, kuri 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3378 nurodė, kad skundžiami VSDFV Kauno skyriaus sprendimai buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis, t. y. Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi.

Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą patikslintame skunde prašydama: 1) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638; 2) panaikinti VSDFV 2010 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3098; 3) panaikinti VSDFV 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (1.1)I-3378; 4) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 8.36-4390; 5) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923; 6) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjai būtų paskirta 6324 litų (neatskaičius mokesčių) motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 11 d. (b. l. 111-120).

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2010 m. vasarį jai buvo išmokėta 4 644 Lt pašalpa vietoje paskirtos 5 909,10 Lt. Pareiškėja nebuvo informuota apie mažesnio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos išmokėjimo priežastis, kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių siekdama išsiaiškinti susidariusią situaciją. Tačiau VSDFV Kauno skyrius informavo pareiškėją, jog jai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa sumažinta remiantis Laikinuoju įstatymu. Dėl sumažintos motinystės (tėvystės) išmokos kreipėsi į VSDFV, tačiau VSDFV 2010 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3098 prašymo netenkino.

Pareiškėja manė, kad skundžiami sprendimai nepagrįsti, kadangi prieštarauja teisės negaliojimo atgal principui, todėl paskirtos pašalpos dydis negalėjo ir neturėjo būti perskaičiuojamas pasikeitus teisės aktams, Laikinojo įstatymo nuostatos pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas bei pagrindinius teisės principus – teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal, teisės į nuosavybę, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 85-86).

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėja 2009 m. liepos 14 d. kreipėsi į atsakovą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, skyrimo. Pagal tuo metu galiojančius teisės aktus buvo paskirta pašalpa, tačiau 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, atsižvelgiant į jo 9 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei nuo 2010 m. sausio 1 d. patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt, vietoje 2009 m. galiojusio 1 488 Lt dydžio, pareiškėjai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Tai buvo padaryta skundžiamu VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuojant pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 72-75, 141-144) nurodė, kad pareiškėjai vaiko priežiūros atostogos suteiktos nuo 2009 m. birželio 29 d., todėl motinystės (tėvystės) pašalpa, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais, apskaičiuota pagal pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. gegužės 31 d. Pagal šio laikotarpio pareiškėjos draudžiamąsias pajamas apskaičiuotas vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis – 371,72 Lt (69 511,90 Lt : 187 d. d.). Maksimalus vienos dienos kompensuojamas darbo užmokestis pagal 2009 m. birželio mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (1 488 Lt) 5 dydžių sumą bei 2009 metų vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių – 352,61 Lt (1 488 Lt x 5 : 21,2 d. d.). Todėl VSDFV Kauno skyrius 2009 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 8.36-7459 paskyrė 7 440 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, VSDFV Kauno skyrius 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis yra 277,25 Lt (1 170 x 5 : 21,1)). Taip apskaičiuota maksimali mėnesio pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 1 metai yra 5 850 Lt (277,25 x 21,1 x 100 proc.). Nuo šios sumos atskaičiavus 6 procentų privalomojo sveikatos draudimo įmoką (351 Lt) bei 15 procentų gyventojų pajamų mokestį, atsakovas pagrįstai pareiškėjai mokėjo 4 644 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą.

VSDFV Kauno skyrius 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 8.36-4390 tęsė pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimą nuo vaiko 1 iki 2 metų (nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 11 d.), kuri taip pat buvo apskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, t. y. pašalpa buvo apskaičiuota pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt. Pagal teisinį reguliavimą, nustatytą 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo skiriamos ir mokamos laikantis tam tikrų fiksuotų procentinių dydžių (iki vaikui sukaks vieneri metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų – atitinkamai 90 ir 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio pašalpa buvo apskaičiuota), tačiau jos negalėjo būti didesnės nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma – laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų, o jeigu buvo didesnės, jos mokėtos neviršijant pastarųjų maksimalių dydžių.

Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatomis, VSDFV Kauno skyrius 2010 m. liepos 27 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 8.54-1923 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą nuo vaiko 1 iki 2 metų, apribodamas ją minėtame straipsnyje nustatytu maksimaliu dydžiu, t. y. 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma. Pareiškėja taip pat skundžia motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimą nuo 2010 m. liepos 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatas nuo 85 iki 75 procentų bei apribojimą maksimaliu dydžiu. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, matyti, jog pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimas tam tikra procentine dalimi, t. y. 10 procentų, Konstitucijai neprieštaravo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638, VSDFV 2010 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3098 ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjai būtų paskirta 6 324 litų motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 11 d., atmetė kaip nepagrįstą. Bylą dėl skundo reikalavimų panaikinti VSDFV 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (1.1)I-3378, VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 8.36-4390 ir VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923 nutraukė. Pareiškėjos prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo netenkino.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai VSDFV Kauno skyriaus 2009 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 8.36-7459 buvo paskirta 7 440 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa suma, kol vaikui sukaks vieneri metai, ir 6 324 Lt – kol sukaks dveji metai. Remdamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, atsakovas 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis ir Nuostatų 74 punktas tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, nepripažintini prieštaraujančiais Konstitucijai. Prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta tik Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Tačiau šis teisės aktas nagrinėjamoje byloje nėra taikomas.

Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, darytina išvada, kad VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. 8.54-638 ir VSDFV 2010 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. (11.1)I-3098 yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo jų panaikinti.

Teismas nurodė, kad patikslintame skunde pareiškėja taip pat prašė panaikinti VSDFV 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (1.1)I-3378 bei VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 8.36-4390 ir VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamam ginčui spręsti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kurios pareiškėja turėjo laikytis, pareiškėjai nesuteikta teisė rinktis alternatyvią instituciją (teismą), kurioje būtų nagrinėjamas jo keliamas ginčas. Teismas nurodė, kad iš VSDFV 2013 m. gegužės 22 rašto Nr. (11.1)I-3378 (b. l. 121-122) matyti, jog tai yra atsakymas į pareiškėjos 2013 m. balandžio 25 d. skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 8.36-4390 ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 8.54-1923. Tačiau apie tai, jog mokama sumažinta motinystė (tėvystės) pašalpa, pareiškėjai tapo žinoma iš karto po tokios pašalpos išmokėjimo, t. y. apie VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 8.36-4390 sumažintą pašalpą pareiškėja sužinojo, kai gavo išmoką už pašalpos mokėjimo laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. (b. l. 123), apie 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 8.54-1923 perskaičiuotą pašalpą sužinojo, kai gavo išmoką už pašalpos mokėjimo laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. (b. l. 125), tačiau skundą dėl minėtų teritorinio skyriaus sprendimų VSDFV padavė tik 2013 m. balandžio 25 d. (b. l. 121), t. y. tik po trejų metų, kai sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Tuo pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų terminą skundui paduoti VSDFV dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir, kadangi šia tvarka pasinaudoti negalima, todėl bylą dėl skundo reikalavimų panaikinti VSDFV 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (1.1)I-3378, VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 8.36-4390 ir VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923 nutraukė (ABTĮ 101 straipsnio 8 punktas).

Teismas nurodė, kad nepanaikinus ginčijamų sprendimų, negali būti tenkinamas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VSDFV Kauno skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjai būtų paskirta 6 324 litų motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 11 d., todėl pareiškėjos skundas dėl šio reikalavimo atmestas.

Kadangi pareiškėjos skundas netenkintas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 167-177), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde dėsto tokius pagrindinius argumentus:

1. Dėl skundo pirmo ir antro reikalavimų netenkinimo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė remiantis tik Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, kuriuo buvo pasisakyta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Nepriklausomai nuo nutarimo išvadų, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo nagrinėti ir vertinti visus pareiškėjos skundo argumentus bei pasisakyti dėl jų, o ne tik remtis nutarimo išvada. Pareiškėjos skundas buvo grindžiamas ne tik Laikinojo įstatymo nuostatų neatitikimu Konstitucijai, o ir motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo prieštaravimu pagrindiniams teisės principams. Remiantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

2. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalių, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatų pagrindu perskaičiavus jau paskirtą socialinio draudimo pašalpą, buvo pažeista pareiškėjos teisė į nuosavybę, konstituciniai valdžių padalijimo, teisės aktų hierarchijos, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, įstatymo negaliojimo atgal principai.

3. Pareiškėja remiasi Konstitucinio Teismo praktika pensinio aprūpinimo bylose ir daro išvadą, kad motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos yra nuosavybė, kuri yra ginama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 1 protokolo 1 straipsnio ir Konstitucijos 23 straipsnio pagrindu. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino argumentų, kad motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos yra nuosavybė, kuri ginama EŽTK 1 protokolo 1 straipsnio ir Konstitucijos 23 straipsnio.

4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja egzistuojančiai teismų praktikai, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad jei atsakovas pareiškėjo skundą išnagrinėjo iš esmės ir nepasisakė apie termino atnaujinimą, sprendimo priėmimas iš esmės tuo pačiu reiškia ir praleisto termino atnaujinimą, o tai yra atsakovo diskrecija. VSDFV 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimų, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nesilaikė privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir bylą šioje dalyje nutraukė.

5. Pažymi, kad ginčijami sprendimai prieštarauja Konstitucijai, nes jie priimti remiantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio dalimi ir kitomis nuostatomis, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Papildomai pažymi, kad jau teikiant pradinį skundą, pareiškėja nurodė, kad VSDFV Kauno skyrius nėra pateikęs sprendimų už antruosius vaiko priežiūros metus, nors skunde buvo pažymėta, kad pareiškėja nesutinka ir su sumažintos pašalpos mokėjimo pratęsimu. Taigi negali būti taip, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėja netektų teisės ginčyti neteisėtų sprendimų.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 182-186) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos tesimo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo tokius pagrindinius argumentus:

1. Pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostata neprieštaravo Konstitucijai, todėl VSDFV Kauno skyrius pagrįstai perskaičiavo remiantis nauju patvirtintu einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu.

2. Pagal teisinį reguliavimą, įtvirtintą Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje motinystės (tėvystės) pašalpos buvo skiriamos laikantis tam tikrų fiksuotų procentinių dydžių (90 ir 75 proc.), tačiau Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pripažino, kad Konstitucijai prieštaravo tik Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostata tiek, kiek nustatyta, kad perskaičiuotos pašalpos negali viršyti 75 procentų Vyriasybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumai, o pašalpos sumažinimas tam tikru procentiniu dydžiu Konstitucijai neprieštaravo.

3. Pažymi, kad pareiškėja jau 2010 m. gavusi sumažintą pašalpą, turėjo ir galėjo sužinoti, kad pašalpa yra mažesnė ir turėjo kreiptis dėl sumažintos pašalpos. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VSDFV apskritai neturėjo nagrinėti pareiškėjos 2013 m. balandžio 25 d. skundo remdamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi.

4. Jei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikytų, kad pirmosios distancijos teismas neturėjo nutraukti bylos dalies, pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, Konstitucijai prieštaraujančiais pripažinti sprendimai neturi būti vykdomi, jei tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimas yra nenuginčytas ir įvykdytas dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

5. Nurodo, kad teisės aktuose nėra nustatyta pareiga VSDFV teritoriniams skyriams siųsti sprendimus, kuriais yra skiriamos ar perskaičiuojamos pašalpos. Siunčiami tik tie sprendimai, kuriais atsisakoma skirti pašalpą.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime dėsto tokius pagrindinius argumentus:

1. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime, skirtingai nei teigia pareiškėja, taip pat tyrė Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių ir atitinkamai Nuostatų 73, 74, 75 punktų atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui ir iš jo kylantiems konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo ir proporcingumo reikalavimams. Taigi pareiškėja apeliaciniame skunde pateikia tuos pačius argumentus, kurie jau buvo išnagrinėti Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime, kuris yra galutinis ir neginčijamas.

2. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostata, pareiškėjai buvo perskaičiuotas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, kuris nuo 2010 m. sausio 1 d. sudarė 277,25 Lt (1 170 Lt*5/21,1). Kadangi pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis – 371,72 Lt buvo didesnis už naujai apskaičiuotą maksimalų dienos kompensuojamą uždarbį, atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo nuostatas, VSDFV Kauno skyrius 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį ir vadovaujantis Laikinuoju įstatymu paskyrė 5 850 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą per mėnesį iki vaikui sueis vieneri metai (277,25*21,1*100 proc.).

3. Dėl prašymų panaikinti VSDFV 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (11.1) 1-3378, VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 8.36-4390 bei VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923 pažymi, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėja minėtų sprendimų neskundė, jų apskundimo terminas praleistas, todėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. Nr. 8.36-4390, 2010 m. liepos 27 d. Nr. 8.54-1923 sprendimai yra įvykdyti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme dar iki 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

4. Dėl 2013 m. gegužės 22 d. VSDFV rašto Nr. (11.1) 1-3378 nurodo, kad VSDFV pareiškėjos skundo iš esmės nenagrinėjo, tačiau tik pasisakė, kad dėl nurodytų priežasčių pareiškėja yra praleidusi VSDFV Kauno skyriaus sprendimų apskundimo terminą.

5. Pažymi, kad VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. 8.36-4390 priimtas vadovaujantis teisės normomis, kurios 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančios Konstitucijai. VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. 8.54-1923 priimtas vadovaujantis teisės normomis, kurios 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimu tik iš dalies buvo pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais, remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pareiškėjai buvo sumažintas paskirtų socialinių išmokų dydis.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad VSDFV Kauno skyrius 2009 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 8.36-7459 paskyrė pareiškėjai V. K. (toliau – ir pareiškėja) laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 29 d. iki 2010 m. balandžio 11 d. 7 440 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks vieneri metai ir 6 324 Lt pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai (b. l. 33-34).

VSDFV Kauno skyrius 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais ir nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybei patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 11 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą pagal apskaičiavimą, t. y. 5 850 Lt iki vaikui sukaks vieneri metai ir 4 972, 50 Lt iki vaikui sukaks dveji metai. Šį sprendimą apskundus VSDFV, pastaroji 2010 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3098 konstatavo, kad VSDFV Kauno skyrius pagrįstai pareiškėjai moka perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 13-14).

Be to, VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 sprendimu Nr. 8.36-4390 pareiškėjai buvo pratęstas motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 11 d. VSDFV Kauno skyrius 2010 m. liepos 27 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 8.54-1923 dar kartą sumažino pareiškėjai priklausančią motinystės pašalpą už antruosius vaiko priežiūros metus – šį kartą iki 3 510 Lt. Nesutikdama su motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimu, pareiškėja VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus apskundė VSDFV, kuri 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3378 nurodė pareiškėjai, kad skundžiami VSDFV Kauno skyriaus sprendimai buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis.

Pareiškėja 2010 m. liepos 28 d. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638; 2) panaikinti VSDFV 2010 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3098; 3) panaikinti VSDFV 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (1.1)I-3378; 4) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 8.36-4390; 5) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923; 6) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjai būtų paskirta 6 324 Lt (neatskaičius mokesčių) motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 11 d. (b. l. 111-120).

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 21 d. nutartimi sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas prašymas dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies galimo prieštaravimo Konstitucijai. 2013 m. kovo 19 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638, VSDFV 2010 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3098 ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjai būtų paskirta 6 324 litų motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. balandžio 11 d., atmetė kaip nepagrįstą. Bylos dalį dėl skundo reikalavimų panaikinti VSDFV 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (1.1)I-3378, VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 8.36-4390 ir VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923 nutraukė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir sprendžia, kad teismas neteisingai išsprendė bylą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, jog pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir, kadangi šia tvarka pasinaudoti negalima, bylą dėl skundo reikalavimų panaikinti VSDFV 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (1.1)I-3378, VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 8.36-4390 ir VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 8.54-1923 nutraukė remdamasis ABTĮ 101 straipsnio 8 punktu.

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad VSDFV 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimų, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nesilaikė privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant apeliacinį skundą, kyla klausimas, ar pareiškėja tinkamai pasinaudojo įstatymuose nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo praktikoje yra nurodęs, kad pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas) maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-51/2014).

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu ir sprendžia, kad pareiškėja tinkamai pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. VSDFV 2013 m. gegužės 22 d. sprendime ne tik išdėstyta informacija ir teisės aktai, reglamentuojantys ginčo situaciją, tačiau ir pasisakyta dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimų. VSDFV, be kita ko, konstatavo, kad 2010 m. balandžio 30 d. ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimai yra priimti remiantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis, nenuginčyti ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš VSDFV 2013 m. gegužės 22 d. sprendimo matyti, jog tai yra atsakymas į pareiškėjos 2013 m. balandžio 25 d. skundą dėl aptartų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimų buvo išnagrinėtas VSDFV, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėja tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Neteisingi yra skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai dėl procesinių veiksmų atlikimo terminų, nustatytų administracinės bylos (nagrinėjamos viešojo administravimo institucijoje) šalims.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose situacijose, galima daryti išvadą, kad VSDFV, išnagrinėjusi skundą iš esmės ir priimdama sprendimą, tuo pačiu atnaujino ir skundo padavimo terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1901/2008).

Minėtos praktikos dėl procesinių terminų yra laikomasi ir kitose bylose. Asmuo, praleidęs terminą atlikti procesinį veiksmą, netenka teisės atlikti šį veiksmą, tačiau šias pasekmes konstatuoja viešojo administravimo subjektas, kuris nagrinėja asmens prašymą ir taiko procesines taisykles, nustatytas bylų nagrinėjimui institucijoje. Tam, kad po nustatyto termino asmens atliktas viešojo administravimo institucijoje procesinis veiksmas sukeltų teisines pasekmes, turėtų būti sprendžiamas šio termino atnaujinimo klausimas. <...> laikytina, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs A. K. prašymą, atliko veiksmus, kurie pagal savo pobūdį atitiko termino kreiptis į viešojo administravimo subjektą su skundu ar prašymu atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1333/2013).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėja nepasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir, kadangi praleistas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 20 dienų terminas skundui VSDFV paduoti, nebėra galimybės pasinaudoti šia tvarka, todėl administracinė byla šioje dalyje nutraukta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja pasinaudojo nurodyta tvarka apskųsdama VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. ir 2010 m. liepos 27 d. sprendimus VSDFV ir šiai priėmus 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą, o kartu ir atnaujinus praleistą terminą nurodytiems VSDFV Kauno skyriaus sprendimams apskųsti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo ginčo iš esmės, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi dėl kelių aspektų, kurie svarbūs nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pakeisti jo padėtį į trečiojo suinteresuoto asmens. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-330/2008 pažymėjo, kad atsakovu laikoma materialiojo teisinio santykio šalis, tikrai ar tariamai pažeidusi pareiškėjo materialiąsias teises ar interesus, ir kuri kviečiama į teismą atsakyti į pareiškėjo pareikštą reikalavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukelia VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas, todėl VSDFV teritorinis skyrius ir laikytinas atsakovu. VSDFV pareiškėjo skundą nagrinėja kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr. Lietuvos vyriausiojo adminitracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS4-10/2006). Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė būtent teritorinio skyriaus (VSDFV Kauno skyriaus) sprendimai.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-330/2008 taip pat yra išaiškinta, kad pasirinkti, į ką nukreipti materialinį teisinį reikalavimą byloje, t. y. ką patraukti atsakovu, gali tik pareiškėjas. Tačiau administracinis teismas, būdamas aktyvus ir įstatymu įpareigotas išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 10 straipsnis), turi atkreipti pareiškėjo dėmesį į tai, kad jo atsakovu nurodomas subjektas neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą materialinį teisinį reikalavimą, kitaip tariant, yra netinkamas atsakovas. Taigi pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti klausimą dėl netinkamos šalies pakeitimo (ABTĮ 54 str.).

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčijami VSDFV Kauno skyriaus ir VSDFV sprendimai buvo priimti remiantis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatomis, todėl svarbu nustatyti, kurios iš jų Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams ir ar tomis nuostatomis buvo remiamasi priimant ginčijamus sprendimus.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad konstituciniam teisinės valstybės principui, be kita ko, prieštaravo: 1) Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo; 2) Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos <...>, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos; 3) Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos <...>, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pažymėjo, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje („negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“), 10 straipsnio 2, 3 dalyse („Tuo atveju, kai <...> pašalpa viršija <...>, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojant tas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, sumažinti dviem pagrindais: pirma, minėtas perskaičiuojamas pašalpas ir išmokas iki vaikui sukaks vieneri metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų sumažinti atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio; antra, sumažinti tas pagal pirmąjį pagrindą perskaičiuotas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo minėtus maksimalius dydžius, t. y. pašalpas ir išmokas mokėti neviršijant šių maksimalių dydžių.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų sumažinimas nuo 100 iki 90 (vaiko priežiūros atostogų iki vienerių metų laikotarpiu) ir nuo 85 iki 75 procentų (vaiko priežiūros atostogų nuo vienerių iki dvejų metų laikotarpiu) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tuo tarpu taip sumažintų pašalpų, kurios viršijo Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko priežiūros iki vienerių metų atostogų laikotarpiu) arba 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (vaiko nuo vienerių iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu), papildomas sumažinimas, kad neviršytų šių maksimalių dydžių, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal bylos aplinkybes matyti, kad pareiškėjai mokėta motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo minėtus maksimalius dydžius, tačiau iš skundžiamų VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, esančių byloje, nėra aišku, kaip tiksliai ir kokias normas taikant buvo apskaičiuota sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų išsireikalauti papildomus duomenis, iš kurių tiksliai matytųsi, ar VSDFV Kauno skyriaus sprendimais perskaičiuojant pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą, buvo remiamasi Laikinajame įstatyme nustatytu ribojimu dėl Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (minėta, kad ši nuostata buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai) bei kokio dydžio nepriemoka tokiu atveju susidarė pareiškėjai ir ar ši nepriemoka nebuvo pareiškėjai sumokėta.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos nutraukimą, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas perduodant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tik galutinis teismo sprendimas yra tas, kuriuo teismas nustato, kas konkrečioje situacijoje buvo teisus, todėl ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti susiejamas su tokiu konstatavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-696/2010, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-704/2011). Atitinkamai apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas dar negali būti sprendžiamas, nes byla nėra baigta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-463/2008, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-704/2011).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan