A-866-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-866-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01280-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą patyrė 2010 m. lapkričio 17 d. – 2011 m. lapkričio 16 d. būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI). Teigė, jog gyvenimo sąlygos kameroje, dėl esančių higienos normų neatitikimo reikalavimams dėl joje laikomo didesnio nei leistinas asmenų skaičiaus, buvo itin blogos. Kameroje buvo šalta, drėgna, purvina, tamsu, prirūkyta ir pan. Teigė, kad jam būnant Šiaulių TI, kasdien buvo pažeidžiami reikalavimai dėl kalinamųjų laikymo kameroje skaičiaus bei vienam asmeniui tenkančio kameros ploto. Taip pat teigė, kad iš jo buvo tyčiotasi. Nurodė, jog dėl tokių nežmoniškų ir pareiškėjo orumą žeminančių sąlygų pareiškėjas nuolat jautėsi nepatogiai, nepagrįstai baudžiamas, kankinamas, dvasiškai žlugdomas ir gniuždomas, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 200 000 Lt. Pažymėjo, jog kalinimo sąlygų netinkamumą yra pripažinusi ir Lietuvos Respublikos Prezidentė, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius bei Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 27–32) su juo nesutiko ir prašė taikyti reikalavimo senaties terminą bei skundą atmesti.

Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies bei 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant jį nuo kreipimosi į teismą dienos.

Remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nuostatomis pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo nuo 1,30 kv. m iki 2,60 kv. m gyvenamojo ploto. Atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus – dalis asmenų dalyvauja pasivaikščiojimuose, medicininėse apžiūrose, prausiasi pirtyse ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Teigė, kad pareiškėjo pretenzijos atsakovui dėl šio laikotarpio laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais, o nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams Šiaulių TI nurodė, jog 2011 m. gegužės 26 d. – 2011 m. lapkričio 16 d. Visuomenės sveikatos centro patikrinimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo, taip pat pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas 1911 m., todėl įstaigai netaikytinos kai kurios galiojančios higienos normos, o pastatui esant įtrauktam į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, kai kurių jo trūkumų neįmanoma pašalinti. Teigė, kad nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI neteisėto veikimo dėl oro trūkumo ar per didelės drėgmės kamerose. Pažymėjo, kad gyvenamosiose kamerose klozetų nėra, yra tik sanitariniai įrenginiai su šalto vandens nubėgimo sistema, o šilto vandens tiekimo sistemos jokie teisės aktai nenumato. Nurodė, jog pareiškėjas niekaip nebuvo išskirtas iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jam nebuvo sudarytos blogesnės laikymo sąlygos ir netaikyti jokie įstatymo nenumatyti apribojimai.

Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Paaiškino, jog Šiaulių TI nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu, tačiau nuo 2010 m., įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nuostatas, taikoma praktika, kuomet pirmą kartą į įstaigą atvykę asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas Šiaulių TI nėra pateikęs, todėl šios jo pretenzijos yra nepagrįstos.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių žalą sąlygojančių veiksnių, nepateikė jokių galimai patirtos neturtinės žalos įrodymų, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti, o nenustačius vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu. Prašė atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Taip pat pažymėjo, jog nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 58–65) pareiškėjo P. D. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 400 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, taip pat Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies, Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymo nuostatomis.

Nustatė, jog pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuotas 2010 m. spalio 13 d. ir laikytas periodiškai iki 2011 m. lapkričio 16 d. bei, vadovaudamasis CK 1.124, 1.126, 1.127 ir 1.131 straipsnių nuostatomis, sprendė, jog pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio iki 2011 m. gegužės 26 d., nes į teismą kreipėsi tik 2014 m. gegužės 26 d.

Taip pat teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d., iš viso 174 dienas, pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 93, kurios plotas 18,23 kv. m ir kurioje buvo laikoma nuo 7 iki 14 asmenų, todėl vienam kalinamajam teko nuo 1,30 kv. m iki 2,60 kv. m gyvenamojo ploto. Tai teismas laikė akivaizdžiu kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu. Vertindamas kitus pareiškėjo nurodytus kalinimo sąlygų pažeidimus, teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, tai, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašydamas užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma, darė išvada, jog Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl kamerose esančios ventiliacijos, rūkančių asmenų kalinimo vienoje kameroje su pareiškėju nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. nenustatyta.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei EŽTT praktika pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgęs į CK 6.250 straipsnio nuostatas, kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį teismas vertino tai, jog pareiškėjas savo skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų iš esmės nepasisakė, tik nurodė, kad dėl per didelio asmenų skaičiaus laikymo kamerose jis jautėsi kankinamas ir žeminamas. Teismas taip pat vertino 2011 m. gegužės 26 d. – 2011 m. lapkričio 16 d. pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje atliktus įrašus, pažymėjo, jog nėra pagrindo daryti išvadą, jog dėl kalinimo sąlygų buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata.

III. Pareiškėjas P. D. apeliaciniu skundu (b. l. 69) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 3 metų senaties terminą, nes Konvencijos 3 straipsnyje nėra numatytas joks terminas šio straipsnio nuostatų pažeidimams konstatuoti. Pažymi, jog EŽTT sprendimams nesant išverstiems į lietuvių kalbą, neturėjo galimybės su jais susipažinti, todėl nežinojo apie tai, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

Nesutinka su pirmosios instancijos nustatytu laikotarpiu, kurio metu buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas bei pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pažeidimo buvimo, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas prašė konstatuoti, jo teigimu, europietiško standarto pažeidimą ir taikė mažesnius reikalavimus kalinimo sąlygoms nustatančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, kurie, pareiškėjo teigimu, prieštarauja EŽTT praktikai. Pažymi, jog pareiškėjo patirtas skausmas ir neigiami išgyvenimai „europinių standartų“ ir Lietuvos teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų atžvilgiu skirtųsi, nes taikant aukštesnius kalinimo sąlygų reikalavimus, pareiškėjo teisės būtų buvę pažeistos labiau.

Pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė jo argumentus dėl įvairių skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų kalinimo sąlygų pažeidimų.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė EŽTT praktikos bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pagal kurią asmenims už trumpesnį laikotarpį buvo priteisiamos net didesnės nei pareiškėjo prašomos sumos, nors jų kalinimo sąlygos buvo geresnės, bei nemotyvavo tokio savo sprendimo.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75–77) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad ieškinio senatis buvo pritaikyta nepagrįstai ar kad jis negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir CK nuostatomis, atsakovas nurodo, kad ieškinio senaties terminas pareiškėjui taikytas pagrįstai. Pažymi, jog ilgas pareiškėjo delsimas kreiptis į teismą kelia abejonių, jog tokiu būdu pareiškėjas gali siekti tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Atkreipia dėmesį, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes. Pažymi, jog apeliaciniame skunde nurodytos tik bendrosios teisės aktų normos, bendri pareiškėjo nusiskundimai, kurie nėra pagrįsti įrodymais bei nėra nurodyta, jog būtent dėl jų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Mano, kad apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tik nepasitenkinimu dėl priteistos neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 200 000 Lt neturtinės žalos, kurią pareiškėjas P. D. kildina iš kalinimo netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavo teisės aktų pažeidimą ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 400 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo reikalavimų dėl netinkamų kalėjimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. gegužės 25 d. (imtinai) pareiškėjui kalint Šiaulių TI, atsakovo prašymu, pirmosios instancijos teismas pritaikė ieškinio senatį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad neturtinės žalos atlyginimas jam turėtų būti priteistas už visą laikotarpį, kurio metu pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Taip pat, kad į teismą jis kreipėsi vos tik sužinojęs, jog turi tokią galimybę. Mano, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo visa apimtimi.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pareiškėjo vertinimu.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu faktinėms bylos aplinkybėms teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2010 m. lapkričio 17 d., skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. gegužės 26 d. (pagal spaudą ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų palatos plotą vienam asmeniui, jis buvo laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant higienos normų reikalavimus,laikant jį kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2014 m. gegužės 26 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2011 m. gegužės 25 d. taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus, laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde savo uždelstą kreipimąsi į teismą iš esmės grindė tuo, jog į lietuvių kalbą nėra išversti Europos žmogaus teisių teismo sprendimai dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbta tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, tiek Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kardomojo kalinimo sąlygas, taip pat ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautėsi nepagrįstai baudžiamas, kankinamas, dvasiškai žlugdomas ir gniuždomas. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Atitinkamai kritiškai vertintinas ir tariamas pareiškėjo nežinojimas apie įstatymų turinį, galimybę kreiptis į teismą ginti pažeistas teises, nes manytina, jog neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo.

Taigi įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Paminėtina, jog, teisėjų kolegijos vertinimu, numatytasis trejų metų ieškinio senaties terminas nėra neproporcingai trumpas siekiant įgyvendinti savo pažeistų teisių gynybą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjo įvardytos priežastys negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą, bei darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas laikotarpiui iki 2011 m. gegužės 25 d. pagrįstai taikė ieškinio senatį ir atmetė šiuos pareiškėjo reikalavimus kaip nepagrįstus. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu.

Kiek tai susiję su laikotarpio nuo 2011 m. gegužės 26 d. faktinių aplinkybių vertinimu, visų pirma pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo argumentų dėl kalinimo kartu su rūkančiais asmenimis, taip pat dėl pareiškėjo nurodytų higienos sąlygų pažeidimo. Paminėtina, jog pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašė išreikalauti pažymą dėl jo rūkymo, tačiau nėra pagrindo tai daryti, kadangi byloje yra pateiktas pareiškėjo 2010 m. spalio 13 d. prašymas paskirti jį į kamerą drauge su rūkančiais asmenimis (b. l. 35).

Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, todėl šiuo aspektu pasisakytina plačiau.

Apeliaciniame skunde, nesutikdamas su jam priteista neturinės žalos atlyginimo suma, pareiškėjas nurodo, kad yra neteisinga, jog jam neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas taikant žemesnius koeficientus nei bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų kitose Europos valstybėse, neteisinga, kad Lietuvos teismai pareiškėjui priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT. Pareiškėjo nuomone, toks argumentavimas yra diskriminacinis, t. y. nesuderinamas su Konvencijos 14 straipsniu.

Vertinant nurodytus pareiškėjo argumentus visų pirma pažymėtina, kad pagal Konvencijos 14 straipsnį naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais ir nurodytų pagrindų sąrašas nėra baigtinis. EŽTT, aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr. EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimą Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Konvencijos 14 straipsnis reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties. Ši teisė negali egzistuoti savarankiškai, nes ji galioja tik teisėms ir laisvėms, kurios saugomos Konvencija ir jos protokolais. Kad būtų konstatuotas Konvencijos 14 straipsnio pažeidimas, būtina, jog bylos faktinės aplinkybės patektų į Konvencija ir protokolais reguliuojamą santykių sferą (žr. EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą Laduna prieš Slovakiją). EŽTT šiame kontekste taip pat yra nurodęs, jog Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Thlimmenos prieš Graikiją).

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal EŽTT praktiką įrodinėjant Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą, pareiškėjui tenka pareiga įrodyti skirtingo reguliavimo asmenims taikymą, o valstybė turi įrodyti, jog toks reguliavimas buvo pateisinamas (žr. EŽTT sprendimą byloje D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą Timishev prieš Rusiją).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas įvardintą pažeidimą sieja su tuo, kad jam buvo priteista žymiai mažesnė žalos suma nei bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų kitose Europos valstybėse, priteista suma yra mažesnė nei ją priteisia EŽTT. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant įvertinti pareiškėjo įvardintus argumentus būtina sistemiškai atsižvelgti į Konvencijos tikslą, EŽTT kompetenciją, nacionaliniams teismams suteikiamas galias, neturtinės žalos esmę bei konkrečios priteistinos žalos dydžio nustatymo kriterijus.

Kiek tai susiję su Konvencijos esme ir tikslu, pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakováv prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjaková prieš Slovakiją).

Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad pagal įvardintą subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pastebima, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgiama ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją bei pragyvenimo lygį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-107/2013, 2013 m. vasario 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-492-176/2013). Kita vertus, pažymėtina, jog pastarasis atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-137/2013). Be to, pastebėtina, jog iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Kostadinov prieš Bulgariją, 100 punktą, sprendimo Svetoslav Dimitrov prieš Bulgariją, 84 punktą).

Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Kaip matyti, nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, panaudodamas atsižvelgimo į valstybėje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas kriterijų, nustatė ne galutinę pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos sumą. Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad priteisiant neturtinės žalos dydį buvo vertinta visų aplinkybių visuma, kurių vertinimo pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija, taip pat atsižvelgta į aktualią nacionalinių teismų praktiką.

Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv. m, kartais – 1,16 kv. m arba 1,3 kv. m, 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m, pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo.

Atsižvelgus į nurodytas vertintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 200 000 Lt (57 924 Eur), atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, suteiktą judėjimo laisvę, neteisėtų veiksmų pobūdį.

Grįžtant prie pareiškėjo argumentų, susijusių su jo diskriminavimu, pažymėtina, kad EŽTT yra vertinęs situaciją, kai Maroko pilietis buvo nuteistas už kelias nusikalstamas veikas ir dėl to turėjo būti išsiųstas iš šalies. Maroko pilietis tvirtino, kad priimtas sprendimas jį deportuoti prilygsta diskriminavimui dėl pilietybės, nes už nusikalstamas veikas nuteistiems Belgijos piliečiams išsiuntimas negresia. EŽTT nusprendė, kad jo padėtis nėra panaši į Belgijos piliečių padėtį, nes pagal Konvenciją valstybei neleidžiama išsiųsti savo piliečių.

Taigi jo išsiuntimas neprilygo diskriminavimui. Nors EŽTT sutiko, kad įvardinto asmens padėtis panaši į ne Belgijos piliečių, atvykusių iš kitų ES valstybių narių (kurie negalėtų būti išsiųsti dėl judėjimo laisvę reglamentuojančios ES teisės), padėtį, tačiau nustatė, kad toks požiūrio skirtumas buvo pateisinamas (žr. EŽTT 1991 m. vasario 18 d. sprendimą Moustaquim prieš Belgiją). Atsižvelgus į pateiktus išaiškinimus, susijusius su vertinimo nuožiūros laisve, nacionalinių teismų kompetencija, šiuo atveju spręstina, kad pareiškėjo padėtis nėra panaši į kitų asmenų, kuriems kitų valstybių nacionaliniai teismai priteisia neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiant į jų nacionalinėje teisėje įtvirtintus kriterijus.

Kaip jau buvo minėta, priteistinos žalos dydį remiantis įvardinta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Tokio atskaitos taško taip pat nepagrįsta sieti su EŽTT priteisiamomis sumomis, kadangi kiekvienu kartu vertinant, ar priteista suma buvo kompensuota patirta žala, yra analizuojama konkreti situacija. Taigi pareiškėjo pateikiami argumentai dėl diskriminacijos atsižvelgus į lyginimo objektą, subjektų skirtingą padėtį nepagrindžia diskriminacijos buvimo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad EŽTT bylose prieš Lietuvą nėra nurodęs, jog Lietuvos nacionaliniai teismai priteisdami neturtinės žalos atlyginimą būtų diskriminavę savo piliečius lyginant su kitų šalių piliečiais, kuriems neturtinės žalos atlyginimo sumos yra priteisiamos kitų valstybių teismų, EŽTT. Akcentuotina, kad šiuo atveju pareiškėjas negrindė savo teisių pažeidimo, kad Lietuvos teismai diskriminuodami tautiniu ar kitu pagrindu priteisia skirtingas žalos atlyginimo sumas asmenims dėl netinkamų kalinimo sąlygų kas leistų vertinti galimą Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog šioje dalyje pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais argumentais dėl EŽTT priteistinų sumų, jo galimo diskriminavimo ir įtikinamai nepagrindė Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo buvimo. Taigi dėl įvardintų aplinkybių visumos šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti šį pažeidimą.

Pasisakydama dėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistino konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio teisėjų kolegija pažymi, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 174 dienas ir visą šį laikotarpį pareiškėjui tekdavo ne daugiau nei 2,60 kv. m, dalį laiko – 1,30 kv. m gyvenamojo ploto. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. gegužės 26d. iki 2011 m. lapkričio 16 d., Lietuvoje buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis (tai, kad 2011 m. spalį pareiškėjui du kartus diagnozuotas nepatikslintas depresijos epizodas), taip pat tai, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 984,71 Eur, t. y. 3 400 Lt, kuriuos pareiškėjui priteisė pirmosios instancijos teismas. Nurodytas dydis taip pat priteistinas atsižvelgus į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 200 000 Lt (57 924 Eur), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 984,71 Eur.

Papildomai pažymėtina, jog 2014 m. lapkričio 13 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas atsižvelgti į su juo pateikiamus dokumentus – pareiškėjo ligos istorijos būnant Šiaulių TI išrašus. Pažymėtina, jog prašyme pareiškėjas nenurodo, kokias aplinkybes jis siekia įrodyti naujai pateikiamais įrodymais bei nepaaiškino kodėl jų nepateikė iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Pasisakydama dėl šio pareiškėjo prašymo teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo pateikti dokumentai buvo surašyti iki šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, be kita ko, pareiškėjo asmens sveikatos istorija buvo pateikta pirmosios instancijos teismui (b. l. 10–21), kuris, priimdamas pareiškėjo ginčijamą sprendimą, įvertino joje esančius duomenis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo dar kartą šiuos dokumentus prijungti prie bylos.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys