A-858-2238-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2238/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06802-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus rajono skyrius) vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3022 “Dėl atsisakymo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pilietei A. M.“ (toliau – ir 2013 m. spalio 3 d. įsakymas) (b. l. 22), 2) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises jai pagal NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 „Dėl piliečių pasirinktų naujų žemės sklypų individualiai statybai tvirtinimo“ 5 priedą (toliau – ir 2013 m. vasario 5 d. įsakymas (b. l. 19–20), 3) priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. sausio 19 d. išvadoje Nr. 01-2.12-270 (b. l. 107) buvo nustatyta, kad buvęs savininkas V. P. (V. P.) valdė nuosavybės teisėmis Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini), 0,0742 ha žemės, į kurią nuosavybės teises turi teisę atkurti pareiškėja. Jos įgaliotas atstovas V. M. 2012 m. balandžio 13 d. pateikė prašymą (b. l.

13) NŽT Vilniaus rajono skyriui, siekdamas, kad pareiškėjai už valstybės išperkamą žemę būtų suteiktas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, o 2012 m. gruodžio 13 d. (b. l.

14) buvo paprašyta suteikti žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu pareiškėjai buvo paskirtas žemės sklypas individualiai statybai (duomenys neskelbtini) k. NŽT direktoriaus sudarytos darbo grupės 2013 m. liepos 18 d. išvada Nr. 1LS-(7.5)-86 (b. l. 27–56) buvo pavesta NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjui priimti sprendimus neatkurti nuosavybės teisių piliečiams (tame tarpe ir pareiškėjai), nurodytiems NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d.

įsakyme, kurie pasirinko jiems siūlomus naujus žemės sklypus individualiai statybai (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėse. Ginčijamu Įsakymu buvo nuspręsta nepriimti sprendimo atkurti nuosavybės teises suteikiant neatlygintinai pasirinktą lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai. Pažymėjo, kad pagal teisinį reguliavimą už valstybės išperkamą žemę yra atlyginama perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė.

NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2013 m. vasario 5 d. įsakymu paskyrė pareiškėjai žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, vadinasi, pripažino, kad jai nuosavybės teisės bus atkurtos suteikiant lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai, todėl nepagrįstai priėmė skundžiamą įsakymą, jog pareiškėja neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai naujo žemės sklypo individualiai statybai. Skundžiamame 2013 m. spalio 3 d. įsakyme nurodytos teisės normos negali būti taikomos nagrinėjamoje situacijoje. 2013 m. spalio 3 d.

įsakymu naikinami anksčiau priimti administraciniai aktai, sukūrę pareiškėjai teisėtus lūkesčius. Įstatymai nenumato galimybės NŽT Vilniaus rajono skyriui pačiam panaikinti, papildyti ar pakeisti savo priimtą administracinį aktą. Be to, pareiškėja patyrė 1 000 Lt išlaidų dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo, nes atliko geodezinius matavimus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu (b. l. 78–86) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad 2000 m. lapkričio 14 d. (b. l. 112) NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į V. P. (V. P.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 0,0742 ha ploto žemę Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), nurodant, jog pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2006 m. gruodžio 14 d. pateikė prašymą (b. l. 110) išduoti žemės sklypų išvadas norint persikelti žemes iš (duomenys neskelbtini) į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę.

Vilniaus apskrities viršininko administracija 2007 m. sausio 19 d. parengė išvadą Nr. 01-2.12-270 pagal kurią pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,0742 ha žemės (vertė 3 561,60 Lt), kuri priskirta valstybės išperkamai. Pareiškėja 2011 m. lapkričio 4 d. pateikė prašymą skirti žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje laisvoje valstybinėje žemėje. Pareiškėjos įgaliotas asmuo V. M. 2012 m. gruodžio 13 d. prašymu prašė skirti pareiškėjai žemės sklypą (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje.

NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu pareiškėja buvo įtraukta į Piliečių, pasirinktų naujų žemės sklypų individualiai statybai esančių (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus rajone, sąrašą. Skundžiamu įsakymu pareiškėjai buvo sustabdytas nuosavybės teisių atkūrimo procesas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodytu būdu Nemėžio seniūnijoje, Vilniaus rajone.

Nustačius, kad Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės, (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kaime yra nauji žemės sklypai, kurie suprojektuoti individualiai statybai kaimo gyvenvietės patvirtintu generaliniu planu, tačiau nėra suteikti piliečiams ir nėra įsigyti nuosavybėn, šie žemės sklypai negalėjo būti priskirti valstybės išperkamai žemei, o taip pat ir siūlomi piliečiams, pageidaujantiems gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems naujus žemės sklypus individualiai statybai.

Patvirtinus patikslintus Vilniaus rajono, Nemėžio kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planus ir valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių plotų sąrašą, apie galimybę atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra turėjo būti informuoti pretendentai ir jiems pareiškus pageidavimą turėta žemė turi būti grąžinta natūra. Pažymėjo, kad prašymą pasirinkti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę piliečiai galėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d.

Pareiškėja tik 2012 m. gruodžio 13 d. NŽT Vilniaus rajono skyriui pateikė prašymą už valstybės išperkamą žemę suteikti žemės sklypą individualiai statybai. Po 2003 m. balandžio 1 d. ji negalėjo pakeisti valios dėl būdo, kuriuo pageidauja atkurti nuosavybės teises ir pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą – gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai, todėl jai negali būti atkurtos nuosavybės teisės suteikiant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai pagal NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d.

įsakymo 5 priedą ir skundžiamu 2013 m. spalio 3 d. įsakymu pagrįstai atsisakyta priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai. Pažymėjo, kad 2012 m. ir netgi šiuo metu (duomenys neskelbtini)kadastro vietovėje yra laisvos valstybinės žemės. Išvada iš (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę persiųsta neteisėtai, tai yra pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 29 punkto nuostatas.

Pareiškėjai perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas gali būti projektuojamas tik (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje ir prašymas skirti sklypą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje negalėjo būti tenkinamas. NŽT nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad atsakovas negali panaikinti, papildyti ar pakeisti savo priimtą administracinį aktą, kadangi NŽT būdama tiesiogiai atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą piliečiams turi pareigą šį procesą vykdyti teisėtai, nustačiusi neteisėtus veiksmus, institucija turi pareigą juos nutraukti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu (b. l. 128–131) pareiškėjos A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nekilo, todėl remdamasis jomis, Atkūrimo įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., 21 straipsnio 3 dalimi, nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 3 dalimi nurodė, kad žemės sklypai, kurie nėra suteikti individualių gyvenamųjų namų statybai, negali būti priskiriami valstybės išperkamai žemei, o turi būti grąžinami pretendentams, nustatyta tvarka pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 nutarime pateiktu išaiškinimu, pagrįstai nurodė, kad tai, jog Nemėžio kaimo teritorijoje esantys žemės sklypai, suplanuoti kaimo gyvenvietės generaliniu planu individualių gyvenamųjų namų statybai, pažymėti valstybės išperkama žeme, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimui, vadinasi, tokie žemės sklypai negalėjo būti priskirti valstybės išperkamai žemei.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal aukščiau pateiktų teisės aktų nuostatų analizę, piliečiai nevaržomai nuosavybės teisių atkūrimo būdą galėjo keisti iki 2003 m. balandžio 1 d. Pareiškėja savo valią išreiškė 2000 m. lapkričio 14 d. prašyme Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, nurodydama, kad pageidauja, jog nuosavybės teisės būtų atkuriamos suteikiant žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir šią savo valią pakeitė tik po 2003 m. balandžio 1 d. Vadinasi, pareiškėja pakeitė valią dėl būdo, kuriuo pageidauja atkurti nuosavybės teises ir pasirinkti nuosavybės atkūrimo būdą – gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai, jau pasibaigus įstatymo nustatytam terminui.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas pagrįstai atsisakė priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjai, suteikiant pasirinktą naują žemės sklypą individualiai statybai, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Atmetęs pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkino (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d.) bei vadovaudamasis ABTĮ 39 straipsnio 1 dalimi ir 42 straipsnio 1 dalimi pareiškėjai grąžino 100 Lt žyminio mokesčio permoką.

III. Pareiškėja A. M. apeliaciniu skundu (b. l. 135–140) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Paaiškina, kad skundžiamu 2013 m. spalio 3 d. įsakymu yra pripažįstamas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo neteisėtumas, t. y. skundžiamu įsakymu yra naikinamas anksčiau priimtas administracinis aktas, sukūręs atitinkamas teises bei teisėtus lūkesčius pareiškėjai.

Teismų praktikoje yra labai aiškiai pažymima, kad nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas), nustatantis viešojo administravimo principus, bendruosius viešojo administravimo institucijų veiklos pagrindus ir pan., nei ir kiti įstatymai nenumato viešojo administravimo institucijos teisės panaikinti savo priimtą administracinį sprendimą, suteikusį asmeniui tam tikras teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-161/2005, 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę keisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjektų veikloje taikomas principas – „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010).

Atkreipia dėmesį, kad net jeigu vertinant, jog atsakovas ginčijamu įsakymu nepanaikino 2013 m. vasario 5 d. įsakymo, darytina išvada, kad atsakovas priėmė du vienas kitam prieštaraujančius administracinius sprendimus. Pačiam atsakovui bylos nagrinėjimo metu pripažinus, kad įsakymas, kuriuo pareiškėjai buvo paskirtas žemės sklypas Nr. 5 individualiai statybai (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje yra galiojantis, reiškia, kad jis sukelia teisines pasekmes ne tik pareiškėjai, bet ir pačiam atsakovui.

Pabrėžtina ir tai, kad pareiškėja patyrė išlaidas dėl 2013 m. vasario 5 d. įsakymo, kadangi piliečiai (tame tarpe ir pareiškėja) paskirtiems žemės sklypams atliko kadastrinius matavimus. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja patyrė 1 000 Lt dydžio išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėja per Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., nėra pakeitusi savo valios dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, yra pasirinktas tik būdas atkurti nuosavybės teises natūra, netinkamai įvertino prašyme pareiškėjos išreikštą valią bei neatsižvelgė į nagrinėjamoje byloje esančių reikšmingų aplinkybių visumą.

Pareiškėjos tikslas buvo atgauti V. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 0,742 ha ploto žemę Vilniaus mieste (duomenys neskelbtini) gatvėje, tačiau su pagrindiniu tikslu vykdyti atgautame žemės sklype individualią statybą. Byloje esantys įrodymai patvirtina kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2007 m. sausio 19 d. parengė išvadą Nr. 01-2.12-270, kuria buvo nustatyta, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teisę 0,0742 ha ploto žemę Vilniaus mieste (duomenys neskelbtini) gatvėje, kuri priskirtina valstybės išperkamai žemei. Todėl pareiškėja 2011 m. lapkričio 4 d. pateikė prašymą skirti žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje laisvoje valstybinėje žemėje. Pareiškėjos įgaliotas asmuo V. M. 2012 m. gruodžio 13 d. prašymu prašė skirti pareiškėjai žemės sklypą (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Taigi, pareiškėja neprivalėjo iki 2003 m. balandžio 1 d. keisti valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo, kadangi 2000 m. lapkričio 14 d. prašymu nurodydama nuosavybės atkūrimo būdą „žemės sklypas ((duomenys neskelbtini))“ ji išreiškė savo valią. O vėlesnis 2011 m. lapkričio 4 d. prašymas dėl žemės sklypo skyrimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje ir 2012 m. gruodžio 13 d. prašymas dėl žemės sklypo skyrimo (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje nebuvo valios pakeitimas dėl nuosavybės atkūrimo būdo.

Pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neįvertino, kad atsakovo pozicija ginčo klausimu buvo nenuosekli ir prieštaringa. NŽT teismui pateiktame atsiliepime į skundą ir teismo posėdžio metu įrodinėjo, kad prašymą pasirinkti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę piliečiai galėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Kita vertus, teigia, kad turėjo būti tenkintas pareiškėjos 2012 m. balandžio 13 d. prašymas dėl pageidavimo gauti žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje.

Remiantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 82 punktu bei teismų praktika, kurioje pažymima, kad iš aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatų matyti, kad Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus), t. y. įstatymas numato galimybę už valstybės išperkamą žemę atlyginti perduodant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą mieste (išskyrus Atkūrimo įstatyme išvardintus miestus) bei kaimo vietovėje (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. Ik-1963-562/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-156/2013).

Pareiškėja 2012 m. balandžio 13 d. pateiktu prašymu NŽT Vilniaus rajono skyriaus prašė, kad pagal A. M. paruoštą išvadą Nr. 01-2.12-270 už valstybės išperkamą žemę būtų suteiktas žemės sklypas individualiai statybai (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, vėliau šis prašymas 2012 m. gruodžio 13 d. buvo patikslintas prašant žemės sklypą skirti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. 2012 m. vasario 5 d. įsakymo 18 priedu pareiškėjai buvo paskirtas žemės sklypas Nr. 5 individualiai statybai Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Taigi atsakovas minėtu įsakymu pripažino, kad pareiškėjai nuosavybės teisės bus atkurtos suteikiant lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu (b. l. 148–153) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja savo argumentus, pateiktus atsiliepime pirmosios instancijos teismui bei nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi bei 9 straipsnio 4 dalimi valstybės turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo galima griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, kad visi su valstybės turtu atliekami veiksmai turi būti reglamentuoti, paremti teisės normomis, kad valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo savo nuožiūra. NŽT būdama tiesiogiai atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą piliečiams turi pareigą šį procesą vykdyti teisėtai, t. y. vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Nustačius neteisėtus veiksmus, institucija turi pareigą juos nutraukti. NŽT apeliantės atveju nepanaikino jokio savo priimto administracinio akto, o ginčijamu 2013 m. spalio 3 d. įsakymu tik sustabdė neteisėtus veiksmus apeliantės atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje pripažintas bendrasis principas, kad valstybės valdžios institucijoms neturėtų būti užkirsta galimybė ištaisyti savo padarytas klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr. Stretch v. United Kingdom, No. 44277/98, 24 June 2003, § 38; Moskal v. Poland, No. 10373/05, 15 September 2009 ir kt.).

Atsakovas taip pat pažymi, jog apeliantės teiginiai, neva skundžiamas teismo sprendimas neteisėtas, nes apeliantei institucija sukėlė neteisėtais veiksmais teisėtus lūkesčius, apeliantė patyrė dėl šių veiksmų tiesioginių išlaidų, t. y. turtinę žalą, atmestini. Apeliantei neatimama galimybė ateityje kreiptis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas į teismą dėl patirtos žalos dėl valdžios institucijos neteisėtų aktų. Kita vertus, nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas valstybės lėšomis, tad siekis kuo greičiau paženklinti suprojektuotą žemės sklypą fizinio asmens lėšomis yra paties asmens apsisprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3022 “Dėl atsisakymo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pilietei A. M.“ teisėtumo bei pagrįstumo ir atsakovo pareigos priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjai pagal NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 „Dėl piliečių pasirinktų naujų žemės sklypų individualiai statybai tvirtinimo“ 5 priedą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą iš esmės konstatavęs, kad atsakovas pagrįstai neatkūrė pareiškėjai nuosavybės teisės būtent Nemėžio kadastro vietovėje.

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir netinkamai taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija tokiems pareiškėjos argumentams nepritaria.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. P. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemę. Byloje ginčo dėl šios pareiškėjos teisės nėra, t. y. atsakovas iš esmės pripažįsta, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises. Byloje taip pat nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad savininko V. P. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtas žemės sklypas yra valstybės išperkama žemė.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėja 2000 m. lapkričio 14 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą –742,5 kv. m ploto žemę (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nurodant, kad pageidaujamas atkūrimo būdas – „žemės sklypas ((duomenys neskelbtini))“ (b. l. 112). Pareiškėja 2006 m. gruodžio 14 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą išduoti žemės sklypų išvadas norint persikelti žemes iš (duomenys neskelbtini) į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovę (b. l. 110).

Iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. sausio 19 d. išvados Nr. 01-2.12-270 (b. l. 107) matyti, jog pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,0742 ha žemės (vertė 3 561,60 Lt), kuri priskirta valstybės išperkamai žemei. 2011 m. lapkričio 4 d. pareiškėja Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą skirti žemės sklypą(duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje laisvoje valstybinėje žemėje (b. l. 105). 2012 m. balandžio 13 d. pareiškėjos įgaliotas asmuo Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą užregistruoti nepanaudotą išvadą Nr. 01-2.12-270 ir nurodė, jog pageidauja gauti žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (b. l. 104).

Pareiškėjos įgaliotas asmuo 2012 m. gruodžio 13 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė neprojektuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje todėl, kad pareiškėjos netenkina šios kadastro vietovės žemės fondo kokybė ir prašė skirti pareiškėjai žemės sklypą individualiam namui statyti Avižienių kadastro vietovėje, o tokios galimybės nesant – (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (b. l. 102). NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2013 m. vasario 5 d. įsakymu įtraukė pareiškėją į Piliečių, pasirinktų naujų žemės sklypų individualiai statybai, esančių (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus rajone, sąrašą (b. l. 100–101).

NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2013 m. gruodžio 10 d. priėmė įsakymą „Dėl Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini)kadastro vietovės žemės, laisvos valstybinės žemės fondo plano ir žiniaraščio patvirtinimo“ Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4504 (b. l. 96–99), iš kurio matyti, jog (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje yra laisvos valstybinės žemės. 2013 m. spalio 11 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3197 2 priede (b. l. 94–95) nurodyta, jog pareiškėja yra išbraukiama iš asmenų, pageidaujančių Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje gauti grąžinamus žemės sklypus sąrašų, nes nepasirinko žemės sklypų.

NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2013 m. spalio 3 d. priėmė ginčijamą įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3022, kuriuo atsisakė priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjai (b. l. 90). 2013 m. spalio 10 d. NŽT Vilniaus rajono skyrius apie šį sprendimą informavo pareiškėją (b. l. 89). Toks sprendimas buvo priimtas vadovaujantis NŽT darbo grupės 2013 m. liepos 18 d. išvada Nr. 1LS-(7.5)-86 (b. l. 27–63).

Pirmosios instancijos teismas sprendime, be kita ko, konstatavo, kad byloje vertinamu atveju pareiškėja jau pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytam terminui pakeitė valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, taip pat už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Už miesto teritorijoje esančią žemę (išskyrus už miesto teritorijoje turėtą mišką) mišku neatlyginama (1 punktas); perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus (4 punktas). Iš Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostatų matyti, kad atskiruose 16 straipsnio 9 dalies punktuose yra įtvirtinti savarankiški / atskiri valstybės atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo numatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Tuo tarpu nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcijoje nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Kaip minėta, pareiškėja 2000 m. lapkričio 14 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nurodė, kad pageidaujamas atkūrimo būdas – „žemės sklypas ((duomenys neskelbtini))“ (b. l. 112). Apeliaciniame skunde (b.l. 138) pareiškėja pripažino, kad minėtame prašyme ji „konkrečiai neįvardino nuosavybės atkūrimo būdo“. Atitinkamai, atsižvelgiant į vėlesnius atsakovo ir pareiškėjos veiksmus, konkrečiai, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. sausio 19 d. išvadą Nr. 01-2.12-270, pareiškėjos 2011 m. lapkričio 4 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateiktą prašymą skirti žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje laisvoje valstybinėje žemėje ir 2013 m. spalio 11 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3197 2 priedą darytina išvada, kad pareiškėja faktiškai pasirinko Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytą atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą, o atsakovas tokį pasirinkimą priėmė. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi 2012 m. vasario 1 d.) nurodyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

Kaip minėta, pareiškėjos įgaliotas asmuo 2012 m. gruodžio 13 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė neprojektuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, o paprašė skirti pareiškėjai žemės sklypą individualiam namui statyti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, o tokios galimybės nesant – (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Toks prašymas traktuotinas kaip valios dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, pakeitimas (t. y. siekiama atkurti nuosavybės teises Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto pagrindu), tačiau, atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, toks valios pakeitimas nebuvo galimas.

Taip pat sutiktina su atsakovo argumentais dėl Tvarkos 29 punkto nuostatų pažeidimo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (2011 m. balandžio 20 d. redakcija) 29 punkte nurodyta, kad kai pagal rengiamą žemės reformos žemėtvarkos projektą susumavus laisvos žemės fondo žemę paaiškėja, kad piliečiui, pateikusiam prašymą jo pageidaujamoje kadastro vietovėje gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą, lygiavertį turėtajam, pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatytą žemės įsigijimo eilę laisvos žemės fondo žemės nepakanka arba likusi laisvos žemės fondo žemė pažeista, užimta medžių, krūmų želdinių ar pelkių, žemėtvarkos skyriaus vedėjas ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo išvados (-ų) dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn įvertinimo privalo piliečiui raštu apie tai pranešti registruotu laišku ir pasiūlyti rinktis žemės sklypą šios ar kitos savivaldybės seniūnijos kitos kadastro vietovės teritorijoje.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje yra laisvos valstybinės žemės, bendro pobūdžio teiginys apie tai, kad pareiškėjos netenkina šios kadastrinės vietovės žemės kokybės taip pat nelaikytinas pagrįstu, todėl sutiktina su atsakovu, jog, atsižvelgiant į Tvarkos 29 punkto nuostatas, pareiškėjos 2012 m. gruodžio 13 d. prašymas neprojektuoti sklypo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje ir skirti pareiškėjai žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, o tokios galimybės nesant – (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, negalėjo būti tenkinamas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad NŽT ginčijamu 2013 m. spalio 3 d. įsakymu panaikino anksčiau priimtus administracinius aktus, kuriai pareiškėjai sukūrė teisėtus lūkesčius, t. y. buvo panaikintas Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymas, kuriuo pareiškėjai buvo paskirtas žemės sklypas individualiai statybai (duomenys neskelbtini) k.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3022 “Dėl atsisakymo priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pilietei A. M.“ nėra panaikinti jokie teisės aktai, iš jo turinio (b.l. 22) matyti, kad juo nuspręsta nepriimti sprendimo atkurti nuosavybės teises pareiškėjai konkrečiu būdu – t. y. suteikiant pasirinktą žemės sklypą individualiai statybai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjos nurodytu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ – (14.48.2) – 267 pareiškėjai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į įsakymo 5 priede nurodytą žemės sklypą. Juo sklypas tik buvo priskirtas pareiškėjai, todėl šis įsakymas laikytinas tarpiniu dokumentu, priimtu nuosavybės teisių atkūrimo procese. Taigi nėra pagrindo teigti, kad minėtu administraciniu aktu pareiškėjai buvo sukurta subjektinė teisė. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, įvertinęs padarytus procedūrinius pažeidimus atkuriant nuosavybės teises, turi besąlyginę pareigą priimti administracinį aktą, kuriuo būtų pažeistos teisės aktų nuostatos. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ja vadovautis šioje byloje pagrindo nėra, , kadangi nurodytose bylose kilo klausimas dėl teisės aktų, kuriais asmenims buvo sukurtos tam tikros teisės, panaikinimo, taigi skiriasi šios ir nurodytų bylų faktinės aplinkybės.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos teiginiu, kad atsakovo veiksmai galėjo sukurti tam tikrą lūkestį, jog nuosavybės teisės jai bus atkurtos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje suteikiant žemės sklypą individualaus namo statybai. Vis dėlto atsižvelgiant į poreikį užtikrinti viešąjį interesą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų įgyvendinamas laikantis teisės aktų reikalavimų, taip pat tai, kad pareiškėjos teisė atkurti nuosavybės teises gali būti įgyvendinta teisės aktų nustatyta tvarka, tokiam lūkesčiui teikti prioritetą ir tenkinti pareiškėjos pateiktus reikalavimus byloje vertinamu atveju pagrindo nėra. Kita vertus, manydama, kad dėl valstybės institucijų veiksmų atkuriant nuosavybės teises pareiškėja patyrė turtinę ar neturtinę žalą, ji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais kreiptis dėl žalos atlyginimo.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis