AS-146-71-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS146-71/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02024-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 59; 70.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. P. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. S., A. M., A. K., J. P. (J. P.), N. P. ir uždarajai akcinei bendrovei „LT Žemė“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. P. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotu patikslintu skundu (I t., b. l. 17–20) prašė įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių įtraukti jį į rengiamą žemėtvarkos projektą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus rajone, kaip pirmos eilės pretendentą, ir grąžinti natūra naudojamos 0,1814 ha žemės šalia pareiškėjo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. nutartimi (I t., b. l. 21–22) pareiškėjo skundą priėmė.

2013 m. lapkričio 5 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas (II t., b. l. 89–89a) dėl atsisakymo paduoto skundo ir administracinės bylos nutraukimo. Pareiškėjas paaiškino, kad su atsakovu ir trečiaisiais suinteresuotais asmenimis priimtinų nuolaidų būdu pasiekė abipusį susitarimą, pažymėjo, kad jam yra žinomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 102 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nutraukimo pasekmės, bei prašė vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 2 punktu grąžinti jam sumokėtą žyminį mokestį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi (II t., b. l. 101–102) administracinę bylą nutraukė ir priteisė pareiškėjui iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 100 Lt sumokėtą žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi ABTĮ 52 straipsniu, 101 straipsnio 3 punktu ir atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas atsisakė skundo. Todėl teismas pareiškėjo atsisakymą priėmė ir administracinę bylą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė.

Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo gražinti sumokėtą žyminį mokestį teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 42 straipsnį žyminis mokestis gali būti grąžintas, jeigu atsisakoma pareiškimo (skundo) iki to momento, kol jo nepriima teismas. Šiuo atveju pareiškėjas atsisakė skundo po to, kai jis buvo priimtas, todėl teismas nutarė, kad šiuo pagrindu žyminis mokestis negali būti grąžintas.

ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai byla nėra išnagrinėjama iš esmės, t. y. kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, jog atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui. Remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas gera valia patenkino pareiškėjo reikalavimą – įtraukė jį į rengiamą žemėtvarkos projektą (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus r., kaip pirmos eilės pretendentą grąžinti natūra 0,1814 ha naudojamos žemės šalia pareiškėjo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį (100 Lt; I t., b. l. 12) už skundo padavimą.

III. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius atskiruoju skundu (II t., b. l. 107–110) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atsakovo nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neteisingai įvertino bylos dokumentus ir padarė klaidingas išvadas, dėl to neteisingai priteisė žyminį mokestį iš Nacionalinės žemės tarnybos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas iškreipė pareiškėjo prašymo, kuriuo jis atsisakė paduoto skundo ir prašė bylą nutraukti, turinį, kadangi jokių susitarimų su pareiškėju Nacionalinė žemės tarnyba priimtinų nuolaidų būdu nedarė. Nacionalinė žemės tarnyba niekada nesutiko ir nesutiks su pareiškėjo reikalavimu atkurti jam nuosavybės teises grąžinant natūra 0,1814 ha ploto žemės šalia pareiškėjo gyvenamojo namo. Pareiškėjo vardu nėra išduotas joks dokumentas, įrodantis, kad jis turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. K. turėtą žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas nustatyta tvarka vyks pretendentams i M. K. nuosavybės teise valdytą žemę pagal išduotus patvirtinančius dokumentus J. K., V. K., I. T. (miręs), S. S., G. S.. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, atsakovas mano, jog teismas nepagristai priteisė pareiškėjui iš Nacionalinės žemės tarnybos 100 Lt sumokėtą žyminį mokestį vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nes Nacionalinė žemės tarnyba netenkino ir netenkins tokio pareiškėjo reikalavimo, koks buvo suformuluotas jo skunde, paduotame teismui.

Pareiškėjas H. P. atsiliepime pažymi, kad, jo manymu, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo taikyti (mutatis mutandis) ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjo sumokėtą žyminį mokestį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Skundžiama 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinę bylą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu, t. y. pareiškėjui atsisakius skundo, ir nutarė priteisti pareiškėjui iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareiškėjo sumokėtą už skundo padavimą 100 Lt žyminį mokestį.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius apeliacinės instancijos teismui paduotu atskiruoju skundu (kuris netinkamai įvardytas kaip apeliacinis skundas, – žr. ABTĮ 102 straipsnio 2 dalį) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Tačiau iš atskirajame skunde pateiktų argumentų galima daryti išvadą, jog atsakovas neskundžia tos nutarties dalies, kurioje pirmosios instancijos teismas nutarė nutraukti bylą vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 3 punktu, o iš esmės nesutinka tik su ta skundžiamos nutarties dalimi, kurioje teismas išsprendė su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimo klausimą, priteisdamas pareiškėjui iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį. Todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju patikrino tik Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pagrįstumą ir teisėtumą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl žyminio mokesčio jam grąžinimo negalėjo būti tenkinamas, nes ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra aiškiai nustatyta, jog sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami pareiškėjui, kai jis skundą (prašymą) atsiima. Pagal ABTĮ 52 straipsnio nuostatas, pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, priešingai nei atsisakyti skundo (prašymo), nes ši teisė (atsisakyti skundo (prašymo)) gali būti realizuojama bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas, kuriuo jis prašė įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių įtraukti jį į rengiamą žemėtvarkos projektą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus rajone, kaip pirmos eilės pretendentą, ir grąžinti natūra naudojamos 0,1814 ha žemės šalia pareiškėjo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, buvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartimi (I t., b. l. 21–22), taip pat į tai, kad pareiškėjas atsisakė paduoto skundo jau po jo (skundo) priėmimo nagrinėjimui teisme (t. y. 2013 m. lapkričio 5 d.), teismas skundžiamoje 2013 m. lapkričio 12 d. nutartyje pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui sumokėtas žyminis mokestis pagal ABTĮ 42 straipsnio nuostatas negali būti grąžintas. Dėl tų pačių motyvų yra atmestinas pareiškėjo atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą pareikštas prašymas taikyti mutatis mutandis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjo sumokėtą žyminį mokestį.

Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties motyvų, pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą priteisti pareiškėjui iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareiškėjo sumokėtą už skundo padavimą 100 Lt žyminį mokestį, vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies norma.

ABTĮ 44 straipsnio 3 dalis įtvirtina pareiškėjo teisę reikalauti iš atsakovo savo išlaidų atlyginimo tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkino jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad siekiant pritaikyti nurodytą įstatymo normą, būtina nustatyti esminę aplinkybę, t. y. tai, kad de facto pareiškėjo reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, 2012 m., p. 369–374; kt.).

Nagrinėjamu atveju teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad atsakovas gera valia patenkino pareiškėjo reikalavimą – įtraukė jį į rengiamą žemėtvarkos projektą (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus r., kaip pirmos eilės pretendentą grąžinti natūra 0,1814 ha naudojamos žemės šalia pareiškėjo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone. Šia išvadą teismas grindė „byloje esančia rašytine medžiaga“, tačiau jokių nuorodų į konkrečius administracinės bylos dokumentus ir bylos lapus nutartyje teismas nepateikė. Susipažinusi su administracinės bylos rašytiniais dokumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kokiais konkrečiai faktiniais bylos duomenimis remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė minėtą išvadą apie tai, jog atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo skundo reikalavimą, t. y. įtraukė pareiškėją į rengiamą žemėtvarkos projektą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus rajone, kaip pirmos eilės pretendentą grąžinti natūra naudojamos 0,1814 ha žemės šalia pareiškėjo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone. Atvirkščiai, atsakovas savo paduotame atskirajame skunde aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, jog Nacionalinė žemės tarnyba jokių susitarimų su pareiškėju nesudarė, dar daugiau, atsakovas pažymi, jog Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka ir nesutiks su pareiškėjo reikalavimu, suformuluotu jo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, galima pagrįstai teigti, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje netinkamai vertino pareiškėjo prašymo, gauto teisme 2013 m. lapkričio 5 d., turinį, dėl to nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas atsisako paduoto skundo būtent dėl to, jog atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimą padavus skundą teismui.

Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, kai pareiškėjas atsisako skundo ne todėl, kad atsakovas geruoju jį patenkino, ABTĮ egzistuoja teisinio reguliavimo spraga, kuri užpildoma taikant įstatymo analogiją (ABTĮ 4 str. 6 d.). Pagal analogiją pirmiausia taikytinos tą patį teisės institutą, t. y. bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, reglamentuojančios normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad skundo atsisakymas ir bylos nutraukimas pagal savo materialinį ir procesinį teisinį poveikį iš esmės prilygsta teismo sprendimui, priimtam atsakovo naudai, t. y. skundo netenkinimui. Pareiškėjui atsisakius savo reikalavimų ir teismui nutraukus bylą, teisė į teisminę gynybą laikoma realizuota, ir pareiškėjas su tapačiu reikalavimu niekada nebeturės teisės kreiptis į teismą. Analogiškos teisinės pasekmės iškyla ir įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p., 101 str. 2 p.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008).

Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsisakė teismui paduoto skundo ne dėl to, jog atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimą, konstatuotina, kad teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai taikė ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį, dėl to teismai nepagrįstai priteisė pareiškėjui iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį. Kartu reikia pažymėti ir tai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą dar ir dėl to, kad priteisė pareiškėjui išlaidų atlyginimą ne iš administracinės bylos šalies – atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus, o iš neįtraukto į šią bylą asmens – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas iš dalies tenkinti atsakovo atskirąjį skundą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartis keistina, panaikinant kaip nepagrįstą šios nutarties dalį, kurioje teismas priteisė pareiškėjui iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 100 Lt sumokėtą žyminį mokestį. Likusi teismo nutarties dalis dėl administracinės bylos nutraukimo paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį, panaikinant šios nutarties dalį, kurioje teismas priteisė pareiškėjui H. P. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 100 Lt sumokėtą žyminį mokestį.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties dalį dėl administracinės bylos nutraukimo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas