A-230-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-230-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00218-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trainiškis.LT“ skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariatui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Trainiškis.LT“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Trainiškis.LT“) kreipėsi su skundu (b. l. 2–8) į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. 89-59S-4082 „Taikyti ekonominę sankciją už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo buvo nutarta skirti pareiškėjui 500 Lt baudą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas Nutarime konstatavo, jog 2013 m. liepos 27 d. apie 23.15 val. barmenė I. G. (toliau – ir barmenė), dirbdama pareiškėjo bare „Kaukas night“, (toliau – ir baras) pardavė 6 vienetus skardinių alaus „Švyturys tradicinis“ ir 2 butelius alaus „Švyturys baltas“ V. O. bei davė popierinę dėžę pirktam alui susidėti. V. O. su nusipirktu alumi išėjo iš baro, t. y. alkoholio nevartojo vietoje. Nutarime nurodyta, jog barmenė neužtikrino, kad pirktas alkoholis būtų vartojamas vietoje, kadangi alaus neįpylė į stiklines, davė popierinę dėžę alaus buteliams susidėti. Atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas, AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą. Pareiškėjas pažymėjo, kad bare neorganizuoja teatro spektaklių, cirko ir kitų renginių. To nepatvirtina ir atsakovo surinkta medžiaga byloje.

Pareiškėjas rėmėsi Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-1364/2013) ir nurodė, kad draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Pareiškėjas nurodė, jog jo bare yra sudarytos visos sąlygos teikti viešojo maitinimo paslaugas. Pirkėjai žodžiu ir informaciniais pranešimais ant visų baro sienų yra informuojami, kad alkoholiniai gėrimai yra parduodami tik vartoti vietoje, juos išsinešti draudžiama ir klientams yra sudaromos objektyvios sąlygos juos suvartoti vietoje. Jeigu kuris nors iš klientų atsisako vartoti perkamus alkoholinius gėrimus vietoje, tai gėrimai jiems iš viso nėra parduodami. Pareiškėjas nurodė, kad šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog pareiškėjo įmonė iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. nebuvo nubausta už Įstatymo pažeidimus, nors alkoholiniais gėrimais prekiauja nuo 2013 m. birželio 22 d.

Pažymėjo, kad iš 2013 m. rugpjūčio 12 d. direktorės I. V. paaiškinimo, 2013 m. liepos 29 d. barmenės pasiaiškinimo bei 2013 m. liepos 30 d. I. V. pasiaiškinimo matyti, kad alkoholinius gėrimus pirko ne vienas V. O., bet ir I. B.. Atsakovas nenustatė, kokius alkoholinius gėrimus, kokį kiekį pirko kiekvienas iš pirkėjų, I. B. nebuvo apklaustas, iš jo nebuvo paimtas paaiškinimas. Barmenė, prieš parduodama alkoholinius gėrimus, alaus butelius ir skardines atidarė bei padavė pirkėjams vienkartines stiklines tam, kad alkoholiniai gėrimai būtų suvartoti vietoje. Pirkėjai atsisakė paimti šias stiklines, motyvuodami tuo, jog jiems alų yra skaniau gerti iš butelio ir skardinės. Tiek barmenei, tiek I. V. ta aplinkybė, jog pirkėjai atsisakė paimti vienkartines stiklines nesukėlė jokių įtarimų, jog šie asmenys nusipirktų alkoholinių gėrimų nevartos baro patalpose, bet juos sieks išsinešti. Nurodė, kad dauguma žmonių alų geria iš butelių ar skardinių dėl to, kad alų taip gerti jiems yra skaniau. Prieš paduodama alkoholinius gėrimus pirkėjams, barmenė perspėjo pirkėjus žodžiu, kad juos galima vartoti tik vietoje. Pirkėjai su tuo sutiko. Dviejų vyrų perkamas alkoholinių gėrimų kiekis nesukėlė jokių įtarimų, kad tokio kiekio alkoholinių gėrimų šie vyrai negali suvartoti vietoje ir dėl šios priežasties sieks nusipirktą alų išsinešti.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu, jog pagal bendrąjį teisės principą teisė negali reikalauti to, kas neįmanoma (2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013), pažymėjo, kad tuo metu bare buvo daug žmonių, nemažai žmonių vartojo alkoholinius gėrimus susėdę prie stalų ir stovėdami. Kadangi nusipirktus gėrimus abu vyrai turėjo suvartoti patalpoje, kuri veda išėjimo į lauką link ir kurioje stovi trys stalai su kėdėmis, kurių stovint už baro beveik nesimato, barmenei bei I. V. nepastebėjus ir negalint jų matyti, nes tuo metu jos aptarnavo kitus baro klientus, V. O. ir I. B. išėjo į lauką.

Nurodė, kad atsakovas vadovavosi tik paties surinkta medžiaga administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje barmenei 2013 m. liepos 29 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Atsakovas neapklausė I. B., nenustatė, kokio dydžio popierinę dėžę ir kokiu tikslu barmenė davė pirkėjams. Be to, tik administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai negalėjo būti vieninteliais pareiškėjo kaltę patvirtinančiais įrodymais, kadangi barmenei nesutikus su padarytu administraciniu teisės pažeidimu, Ignalinos rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. A2.8-616-242/2013.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 44–45) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimų. Padarytą pažeidimą patvirtina 2013 m. liepos 27 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 59P-2805887-13, 2013 m. liepos 27 d. pareigūnų tarnybiniai pranešimai, pirkėjo V. O. rašytinis paaiškinimas, barmenės rašytinis paaiškinimas. Nurodė, kad barmenės pasirinktos priemonės, kurias ji panaudojo, t. y. butelius ir skardines atidarė, tačiau alaus į stiklines neįpylė, padavė popierinę dėžę alkoholiui susidėti, suteikė galimybę alkoholinius gėrimus iš baro išsinešti, neužtikrino, kad būtų laikomasi Įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo, jog pirktas alkoholis būtų vartojamas vietoje.

Pažymėjo, kad 2013 m. liepos 27 d. V. O. alkotesteriu buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, todėl barmenė alkoholį pardavė neblaiviam asmeniui. Dėl to barmenė pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-326/2013) konstatuota, jog alkoholiniai gėrimai nuo 22 val. iki 8 val. gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pareiškėjo pasirinktos priemonės, kurias panaudojo jo darbuotoja, neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo. Baro darbuotoja I. G. turėjo numatyti, jog vienas alkoholio pirkėjas vietoje nevartos šešių skardinių ir dviejų butelių.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. sprendimu (b. l. 89–94) tenkino pareiškėjo skundą.

Teismas konstatavo, jog Ignalinos rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 24 d. nutarimu nutraukė I. G. administracinės teisės pažeidimo bylą dėl įrodymų stokos. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendimą.

Nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas. Atsakovas Nutarime nurodė, kad pažeistas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas, tačiau iš bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjui inkriminuoti veiksmai, yra numatyti Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte, todėl teismas nusprendė, kad Nutarime buvo padaryta veikos kvalifikacijos klaida.

Teismas nurodė, jog pareiškėjui priklausančiame bare Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytu laiku buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, kuriuos pirkėjas iš baro išsinešė. Teismas nusprendė, kad bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo bare buvo sudarytos objektyvios sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, pareiškėjas klientus apie Įstatymo reikalavimą informavo net keliose gerai matomose vietose, pakabindamas informatyvius pranešimus, kad nuo 22 val. iki 8 val. alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui vietoje. Be to, pareiškėjas iki nagrinėjamo įvykio barmenę bei kitas darbuotojas pasirašytinai supažindino su darbo elgesio taisyklėmis bei barmenų pareigybinėmis instrukcijomis, kuriose pareiškėjas iš savo darbuotojų reikalavo gerbti Įstatymo nuostatas dedant visas protingas pastangas, kad Įstatyme nurodyti reikalavimai nebūtų pažeisti.

Remdamasis ABTĮ 57 straipsnio 1 dalimi, 58 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinat ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį (2013 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-199/2013, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011), nurodė, kad įsiteisėjusiu Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.8.-663-242/2013 konstatuota, kad I. G. nepažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytų reikalavimų. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-351/2013) ir pažymėjo, kad pagal bendrąjį teisės principą teisė negali reikalauti to, kas neįmanoma. Teismas konstatavo, jog iš ūkio subjekto nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas negali reikalauti iš pirkėjo ir juo labiau priversti jį, kad pastarasis įsigytą alkoholį suvartotų vietoje. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti ir nėra ginčijama tai, kad I. G. alų pirkėjams pardavė atidarytoje pakuotėje, parduodamas alkoholio kiekis negalėjo neabejotinai rodyti, kad alkoholis vietoje suvartotas nebus, barmenė pirkėjus įspėjo, kad alų reikia vartoti vietoje, dėžė pirkėjams buvo duota tik nusinešti alų iki stalelio kavinėje, o pirkėjai išėjo iš kavinės, barmenei nematant. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas ėmėsi proporcingų atsargos priemonių reikalavimui, jog Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi, konkrečioje situacijoje pritaikytų priemonių visuma atitiko teisingą pusiausvyrą siekiamam tikslui, pareiškėjas negalėjo pagrįstai numatyti, jog ėmusis paminėtų priemonių, alkoholiniai gėrimai iš baro vis tiek bus išnešti.

Teismas nusprendė pareiškėjui iš atsakovo priteisti 1 730 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Atsakovas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 96–100) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą, priimti naują sprendimą bei atmesti priteistas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes. Pareiškėjas nepadarė visko, kad nusipirktas alkoholis būtų vartojamas vietoje. Tai rodo neginčijami barmenės, liudytojo V. O. bei policijos pareigūnų parodymai.

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 24 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną I. G. atžvilgiu nutraukė, konstatavęs, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių I. G. pripažinti kalta, padarius pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 164 straipsnio 3 dalyje. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą apeliacine tvarka, Ignalinos rajono apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą. Nors minėtas nutarimas panaikino barmenės I. G. kaltę, tačiau šioje byloje nepanaikina juridinio asmens atsakomybės už šį pažeidimą, nes I. G. veikė savo įgaliojimų ribose ir vykdė tai, kas numatyta jos darbo sutartyje ir kituose jos darbo santykius apibrėžiančiose pareiškėjo priimtose taisyklėse. Panevėžio apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime akcentavo barmenės administracinio teisės pažeidimo bylą, kuri buvo nutraukta padarius išvadą, jog baro darbuotoja neturėjo galimybės sulaikyti jaunuolių ar kitaip jų sustabdyti. Pagal Įstatymą juridiniam asmeniui yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jam yra nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti Įstatymo nuostatų laikymąsi. Pareiškėjas pasirinko netinkamą veiklos modelį, kuris negali užtikrinti Įstatymo reikalavimų laikymosi. Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus, todėl užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama pareiškėjo kaltė.

2013 m. gegužės 30 d. Ignalinos rajono savivaldybės administracija pareiškėjui išdavė licenciją Nr. LA13-1, kuri suteikė teisę įmonei, kurios veiklos rūšis yra „viešasis maitinimas“, nuo 21 val. iki 8 val. pardavinėti alkoholinius gėrimus bare. Licencijoje nurodomas pardavimo būdas – „vartoti vietoje“. Pareiškėjas, prieš gaudamas šią licenciją, turėjo susipažinti su visais teisės aktais, reglamentuojančiais alkoholio pardavimą ir įvertinti savo galimybes įgyvendinant pardavimo būdą „vartoti vietoje“.

Pareiškėjo darbuotojos panaudotos priemonės neužtikrino Įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo. Barmenė turėjo numatyti, jog du asmenys, pirkdami 4 litrus alaus, kurių pakuotės buvo atidarytos, vietoje alkoholio nevartos.

Pareiškėjas neįvertino to, kad dauguma pirkėjų yra neblaivūs asmenys, kurie neskaito informacinių pranešimų, neklauso barmenės pastabų ir yra žymiai agresyvesni už blaivius asmenis, todėl barmenė neturi galimybių susitvarkyti su neblaiviais pirkėjais. Dėl to pareiškėjas turėtų samdyti apsaugos darbuotoją, kuris užtikrintų, kad alkoholis būtų vartojamas vietoje.

Atkreipia dėmesį į tai, kad tos pačios rūšies pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas ir 2013 m. rugsėjo 21 d. Pažymi, kad po minėtų pažeidimų nustatymo, bei nuolatinių viešosios tvarkos pažeidimų baro prieigose, 2013 m. gegužės 30 d. išduotą licenciją Nr. LA13-1, kuri suteikė teisę įmonei nuo 21 val. iki 8 val. pardavinėti alkoholinius gėrimus bare, Ignalinos rajono taryba anuliavo.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Trainiškis.LT“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 114–117) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti 800 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir pažymi, kad kiti atsakovo apeliaciniame skunde minimi pareiškėjo bei jo darbuotojų padaryti pažeidimai ir Ignalinos rajono savivaldybės tarybos priimtas sprendimas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nėra susiję su šia nagrinėjama byla ir negali lemti šios bylos sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 89-59S-4082 „Taikyti ekonominę sankciją už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“, kuriuo pareiškėjui UAB „Trainiškis“ paskirta 500 Lt bauda.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo nutarimą panaikino, nurodydamas, jog buvo sudarytos objektyvios galimybės vartoti įsigytą alkoholį vietoje, pareiškėjas ėmėsi proporcingų priemonių tam, kad būtų užtikrintas reikalavimų, nurodytų Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte, laikymasis.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog pareiškėjas nesiėmė visų įmanomų priemonių tam, kad būtų užkirstas kelias Įstatymo pažeidimams, teigė, jog juridiniam asmeniui yra keliami aukštesni atsakomybės reikalavimai, todėl tai, kad barmenės I. G. administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta, neturėtų daryti įtakos pareiškėjo atsakomybei. Nurodė, kad pareiškėjui panaikinta licencija prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 21 val. iki 8 val., be to, barmenė, dirbusi pareiškėjo bare, pardavė alkoholinius gėrimus neblaiviam asmeniui.

Pareiškėjas nurodo, kad ėmėsi pakankamų priemonių minėtai teisinei nuostatai užtikrinti, t. y. gerai matomoje vietoje iškabino įspėjamuosius užrašus, nurodančius, jog nuo 22 val. iki 8 val. alkoholį privalu vartoti baro patalpose, bare buvo kėdės ir stalai, barmenė atidarė parduodamus alaus butelius, asmeniškai įspėjo, jog alkoholis gali būti vartojamas tik baro patalpose ir, neturėdamas teisėtų galimybių daryti poveikį pirkėjui paklusti šiems nurodymams, mano, kad išnaudojo visas galimybes, užtikrinančias alkoholinių gėrimų pardavimo ribojimus.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą bei teisės taikymą ginčo santykiams, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatančia, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Byloje kilo ginčas dėl Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto, kuris nustato imperatyvią pareigą įmonei užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 val. iki 8 val. būtų parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, pažeidimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Įstatymo reikalavimai. Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinta išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą (2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-845/2013).

Bylos įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui priklausančiame bare 2013 m. liepos 27 d. Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nurodytu laiku buvo parduotas alkoholinis gėrimas, kurį pirkėjas iš baro išsinešė.

Sąlygų vartoti alkoholį vietoje sudarymas bei tam tikrų atsargos priemonių ėmimasis tam, kad būtų užtikrintas imperatyvus Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų laikymasis, atspindi subjektyvaus faktoriaus esmę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-845/2013).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš pareiškėjo pateiktos medžiagos (b. l. 34–40) matyti, jog pareiškėjui priklausančiame bare yra stalai ir kėdės, t. y. pareiškėjas sudarė sąlygas nusipirktus alkoholinius gėrimus vartoti baro patalpose.

Nustačius, jog buvo sudarytos sąlygos pirkėjams vartoti alkoholį vietoje, turi būti nustatyta, kokių atsargos (prevencijos) priemonių ėmėsi pareiškėjas, siekdamas užkirsti kelią imperatyvaus Įstatyme įtvirtinto reikalavimo pažeidimui. Priemonių visuma analizuotina atsižvelgiant į proporcingumo ir protingumo kriterijus. Proporcingumo principas atsargos priemonių tinkamumo kontekste suponuoja tai, jog konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar priemonės, kurių imtasi, buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti tikslą. Būtent – reikia atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo taikytos priemonės buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti, jog baro klientai alkoholinių gėrimų neišsineštų, o įsigytus alkoholinius gėrimus vartotų vietoje. Protingumo kriterijus savo ruožtu suponuoja, jog būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis, idant būtų užtikrintas Įstatyme įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo laikymasis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-845/2013).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas ėmėsi visų įmanomų priemonių, siekdamas užkirsti kelią imperatyvaus Įstatyme įtvirtinto reikalavimo pažeidimui. Pareiškėjui priklausančiame bare buvo iškabinti įspėjimai, jog alkoholį galima vartoti tik baro patalpose (b. l. 34–40). Iš Nutarimo, 2013 m. rugpjūčio 12 d. pažeidimo protokolo Nr. 89-59-S-4082, I. V. 2013 m. rugpjūčio 12 d. paaiškinimo, 2013 m. liepos 29 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. 59P-2805887-13, 2013 m. liepos 27 d. tarnybinio pranešimo, 2013 m. liepos 27 d. I. G. paaiškinimo, 2013 m. liepos 27 d. V. O. paaiškinimo, 2013 m. liepos 29 d. I. G. paaiškinimo, 2013 m. liepos 30 d. I. V. pasiaiškinimo, matyti, jog byloje nėra ginčo dėl to, jog alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje t. y. visuose minėtuose šaltiniuose nurodyta, kad prieš parduodant alkoholinius gėrimus I. G. juos atidarė. Pareiškėjas nurodė, jog pirkėjui buvo pasiūlyta vienkartinė stiklinė, tačiau pirkėjas atsisakė ją paimti, nurodydamas, kad jam alų labiau patinka gerti iš butelio ir skardinės. 2013 m. liepos 27 d. V. O. paaiškinime nurodyta, jog jis nežinojo, kad alkoholio negalima išsinešti iš baro, tačiau negalima spręsti, jog ši aplinkybė atitinka tikrovę, kadangi V. O. paaiškinimas nesutampa su I. G. ir I. V. paaiškinimais, bare buvo iškabinti įspėjimai apie draudimą išsinešti alkoholį iš baro, o atsakovas netyrė šios aplinkybės ir nenustatė ar pareiškėjas buvo įspėtas apie draudimą išsinešti nusipirktą alų iš baro patalpų. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas ėmėsi visų įmanomų priemonių tam, jog pirkėjai suvartotų nusipirktą alkoholį baro patalpose.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo atveju įrodinėjimo naštą turi atsakovas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N9-990/2006) bei, remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, institucija, kuri konstatuoja, jog fizinis ar juridinis asmuo padarė pažeidimą, privalo savo sprendimą (individualų administracinį aktą) paskirti nuobaudą grįsti objektyviais duomenimis (faktais) bei motyvuoti priimamą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-174/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-964/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 3 (13), 2007 ir kt.).

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas neabejotinai pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimą.

Pirma, atsakovas Nutarimo nepagrindė objektyviais įrodymais. Atsakovas nurodė, jog I. G. padavė kartoninę dėžę ir taip sudarė sąlygas alkoholiui išsinešti iš baro. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra vienareikšmių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog dėžė buvo skirta alkoholiui išsinešti. I. V. bei I. G. paaiškinimuose nurodė, jog pirkėjai paprašė padėklo tam, kad galėtų alkoholį nusinešti iki stalo, tačiau bare padėklo nebuvo, todėl pirkėjams buvo paduota dėžė. Taip pat atsakovas Nutarime nurodė, jog gėrimai nebuvo supilti į stiklines, tačiau nebuvo analizuoti I. G. bei I. V. teiginiai, jog pirkėjai atsisakė, kad gėrimai jiems būtų supilti į stiklines. Apeliaciniame skunde atsakovas teigė, jog barmenei perkamas alkoholio kiekis turėjo sukelti įtarimų, kad alkoholis nebus vartojamas bare. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl negalima remtis atsakovo padaryta išvada, jog tokio alkoholio kiekio pirkėjai baro patalpose suvartoti negalėjo, kadangi nei barmenė, nei policijos pareigūnai negalėjo žinoti pirkėjų ketinimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-90/2014).

Antra, atsakovas Nutarimo nemotyvavo. Nors atsakovas Nutarime ir konstatavo, jog priemonių, kurių ėmėsi pareiškėjas, neužteko užtikrinti įstatyme numatytos imperatyvios pareigos įvykdymo, nedetalizavo savo teiginio, t. y. konkrečiai nenurodė, kokių dar veiksmų pareiškėjas turėjo imtis, kad patektų į Įstatymo18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintos išimties taikymo sritį, pažymėjo tik tai, kad pirkėjai, įsigiję alkoholinius gėrimus po 22 val., išsinešė juos iš pareiškėjui priklausančio baro. Atsakovas nurodė, jog alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytoje taroje bei buvo sudėti į kartoninę dėžę, tačiau šios aplinkybės nesuponuoja, jog pareiškėjas nesiėmė visų įmanomų priemonių, jog alkoholis būtų vartojamas vietoje, kadangi nebuvo nustatyti motyvai, dėl kurių gėrimai nebuvo išpilstyti į stiklines bei barmenė davė kartoninę dėžę. Be to, atsakovas turėjo pareigą išsiaiškinti Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto pažeidimo konstatavimui būtinas aplinkybes (pvz., ar bare buvo staliukai, sėdimos vietos, indai įsigytų gėrimų vartojimui, barmenės perspėjimas, jog alkoholio negalima išsinešti ir kt.), tačiau to nepadarė.

Atsakovas nurodė, kad Ignalinos rajono taryba panaikino licenciją, kuria pareiškėjui suteikta teisė prekiauti alkoholiu nuo 21 val. iki 8 val. bei nurodė, jog 2013 m. liepos 27 d. V. O. alkotesteriu buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, todėl I. G. pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tas faktas, kad pareiškėjo licencija buvo panaikinta nėra susijęs su šios administracinės bylos dalyku. Nutarime, kuriuo atsakovas nusprendė, jog pareiškėjas pažeidė įstatymo nuostatas, nebuvo nurodyta aplinkybė, jog alkoholis buvo parduotas neblaiviam asmeniui. Dėl to nėra pagrindo vertinti šių aplinkybių.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes vertino tinkamai, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Pareiškėjas prašo priteisti 800 Lt (231,70 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pareiškėjas pateikė 2014 m. gegužės 5 d. sąskaitą Nr. ST-10 už teisines pasaugas (b. l. 119) bei 2014 m. gegužės 5 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 669353 (b. l. 120).

ABTĮ 44 straipsnio 2 dalis inter alia numato, kad šalis, kurios naudai yra priimtas procesinis sprendimas, turi teisę į išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamoje byloje, turi kompleksiškai įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios, priteisdamas atstovavimo išlaidas turi atsižvelgti į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) numatytus maksimalius dydžius, Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje eAS462-556/2015).

Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 500 Lt (1,5 koeficientas x 1 000 Lt minimali mėnesinė alga, patvirtinta 2012 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ Nr. 1543, ir galiojusi teisinių paslaugų suteikimo metu). Pagal Rekomendacijų 5 punktą už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėją atstovavo advokato padėjėja, maksimali priteistina suma – 1 200 Lt.

Pareiškėjo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma nėra didesnė nei maksimali suma, pareiškėjas pateikė įrodymus, iš kurių matyti, jog už teisines paslaugas buvo sumokėta, todėl pareiškėjui priteistinas 800 Lt (231,70 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Trainiškis.LT“ iš atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato 231,70 Eur (800 Lt) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys