A-1289-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1289-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08021-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais (b. l. 1–4, 32–35), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), atitinkamai 3 000 Lt ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Vėliau pareiškėjas savo skundus patikslino, nurodydamas, jog teisę į priteistą neturtinę žalą parleidžia kaip auką savo dukrai Neregių draugijos narei I. G. (b. l. 82, 86, 95). Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, žeminančiomis orumą, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nurodė, jog buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant jo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų 3,6 kv. m ploto. Teigė, kad tokiu būdu buvo ribojama jo judėjimo laisvė, jis patyrė nepatogumus, jį kankino depresija, dėl to kreipėsi į psichiatrą pagalbos, jam paskirti medikamentai. Be to, pažymėjo, kad dėl netinkamo apšvietimo kamerose padidėjo įtampa. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymus priteisti jam iš atsakovo, atstovaujamo Lukiškių TI-K, po 20 Lt už patirtas pašto išlaidas, kadangi jis rašė laiškus Lukiškių TI-K, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir patyrė išlaidas vokams, pašto ženklams, rašomajam popieriui bei rašymo priemonėms (b. l. 23, 94). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi (b. l. 76–77) pagal abu minėtus pareiškėjo skundus iškeltos administracinės bylos buvo sujungtos į vieną.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimuose į pareiškėjo skundus (b. l. 14–17, 44–47) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad pareiškėjui būnant kamerose laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2013 m. rugsėjo 12 d., taip pat 2013 m. rugsėjo 16 d., 2013 m. gruodžio 3 d. ir 2013 m. gruodžio 5 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Be to, atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliais, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, taip pat kamerose įrengta kabelinė televizija. Kartu paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Taip pat pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą dėl 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. (b. l. 65–68) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis, o skunde teismui iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą. Tai įvertinęs, Kalėjimų departamentas manė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti jam žymių nepatogumų. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepateikė įrodymų, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis pasireiškė bei kaip buvo apskaičiuotas, todėl manė, kad jis į teismą kreipėsi galbūt tik siekdamas sau turtinės naudos iš valstybės. Teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas ir teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 110–113) pareiškėjo skundus tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 325 Lt (94,13 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, o likusią skundų reikalavimų dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepimuose teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas ginčui aktualiu laikotarpiu. Atitinkamai teismui pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėjas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 13 dienų, kadangi vienam asmeniui tekdavo apie 1,90–2,60 kv. m patalpų ploto, t. y. gerokai mažiau nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali norma. Teismo vertinimu, nurodyti pažeidimai pagal trukmę ir jų mastą negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.

Be to, atkreipė dėmesį, kad ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose, kuriose pareiškėjams buvo skiriama mažiau nei 3 kv. m asmeninės erdvės, yra pripažinęs, jog kamerų perpildymas buvo toks rimtas, kad šios aplinkybės konstatavimas savaime reiškia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, o tokiu atveju nebūtina nustatinėti kitų pareiškėjo skundo aspektų, susijusių su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis.

Taigi, įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis norminių teisės aktų reikalavimų, todėl konstatavo, kad yra visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, o pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės yra pagrįstas. Tačiau teismas pabrėžė, jog šiuo atveju pareiškėjo prašoma priteisti 3 500 Lt dydžio piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 325 Lt kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti. Tuo tarpu, vertindamas pareiškėjo pateikto prašymo jam priteistą pinigų sumą perleisti jo dukrai pagrįstumą, teismas akcentavo, kad išnagrinėjęs bylą bei taikydamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 5 punkte numatytą pažeistų teisių gynimo būdą, piniginę kompensaciją teismas priteisia pareiškėjui, o ne tretiesiems asmenims.

Be to, pagal ABTĮ 5 straipsnio 2 dalies ir 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, administraciniai teismai, nagrinėdami jiems priskirtinas bylas, sprendžia tarp šalių kylančius ginčus ir jokių pavedimų, susijusių su ginčo dalyko disponavimu ar teisių į jį perleidimu, vykdyti negali. Todėl pareiškėjo prašymas teismo priteistą piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti perleisti jo dukrai negali būti tenkinamas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė detalių apskaičiavimų, patvirtinančių jo byloje patirtas išlaidas. Todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje galės būti išspręstas ABTĮ nustatyta tvarka įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui, taip pat pareiškėjui pateikus prašymą raštu kartu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III. Pareiškėjas R. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 123–127), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą ir tenkinti jo skundus, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ne visiškai pagrįstas, kadangi teismas netinkamai įvertino laikotarpį, kuriuo pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, be to, atsižvelgė tik į vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, tačiau neįvertino kitų pažeidimų ir neatsižvelgė į Konvencijos 3 straipsnio nuostatas bei priteisė jam per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo jam priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą perleisti jo dukrai, kadangi tokią teisę numato CK 6.101 straipsnis. Kartu akcentuoja, kad jo prašomą priteisti patirtų pašto išlaidų sumą patvirtina byloje esantys vokai su pašto ženklais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 141–143) prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimai į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktus skundus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir iš esmės padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritardamas žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.

Juolab kad apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 14, 18–19, 44, 48–56) matyti, jog pareiškėjas laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 21 dieną, iš kurių 13 dienų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, tinkamai įvertino laikotarpį, kuriuo pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčios tekti minimalios gyvenamojo ploto normos. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam netutinę žalą, be kita ko, atsižvelgė į Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neatsižvelgė į minėtas nuostatas, atmestinas kaip nepagrįstas. Šiame kontekste papildomai atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas truko gana trumpą laikotarpį ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nors minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo nepateikė, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

Papildomai akcentuotina, kad pareiškėjas savo skunduose pirmosios instancijos teismui be gyvenamojo ploto normos pažeidimo nurodė tik tai, jog kamerose, jo teigimu, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013).

Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tačiau šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginys dėl netinkamo apšvietimo kamerose nelaikytinas pakankamai aiškiu bei detalizuotu, kadangi pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė ir visiškai nekonkretizavo, koks apšvietimas (dieninis, naktinis ar natūralus), jo teigimu, buvo netinkamas ir kaip konkrečiai dėl to pasireiškė jo patirta neturtinė žala.

Tuo tarpu jokių kitų pažeidimų jam būnant ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas nenurodė, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Juolab kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Lukiškių TI-K, siekiant išvengti buitinių kenkėjų ir palaikyti švarą, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią buvo nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai (b. l. 57–62), o pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atitinkamai Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 46), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino kitų pažeidimų, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo jam priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą perleisti jo dukrai ir nepagrįstai atmetė jo prašymą priteisti patirtas pašto išlaidas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šiuo aspektu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nebekartoja. Kartu atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui, remiantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, prašymą dėl išlaidų atlyginimo kartu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė