A-502-1516-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1516/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00273-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų G. J. ir L. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. R. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, G. J., L. J. ir R. R. dėl termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. R. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcijos Kauno skyrius) 2012 m. birželio 27 d. reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-120627-00048, REI-20-120627-00049, REI-20-120627-00050 ir REI-20-120627-00051 (toliau – ir Reikalavimai) įvykdymo terminą iki 2016 m. kovo 27 d.

Pareiškėja prašyme (I t., b. l. 5–7) paaiškino, kad pagal statybos leidimą statant dviejų aukštų gyvenamąjį namą su rūsiu, garažu, terasa ir kitais statiniais adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, dalis statinių per apsirikimą pateko į valstybinės reikšmės miško ploto ribas. Inspekcijos Kauno skyrius 2012 m. birželio 11 d. surašė savavališkos statybos aktus Nr. SSA-20-120611-00042, SSA-20-120611-00044, SSA-20-120611-00045, SSA-20-120611-00047 ir jų pagrindu Reikalavimus, kuriais pareikalavo iki 2012 m. gruodžio 27 d. nugriauti stoginę, ūkinį pastatą, dviejų aukštų gyvenamąjį namą su rūsiu, garažu ir terasa, metalo strypus su mūriniais stulpais ir varteliais, metalo tinklo tvorą, betono dangos aikštelę, atramines sienas ir medžio lentų dangos laiptus su aikštele tarp jų, esančius pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ir šalia esančiame valstybinės reikšmės Kleboniškio miško plote.

Atsižvelgdama į tai, pareiškėja ėmėsi savavališkos statybos įteisinimo procedūrų. Jos prašymu Valstybinė miškų tarnyba 2012 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktu Nr. 649 nustatė, kad šalia esantis valstybinės reikšmės miško plotas neatitinka miškui ir miško žemei keliamų reikalavimų, todėl tikslinant kadastro duomenis gali būti išbrauktas iš miško žemės teritorijos, taip pat išdavė 2012 m. gruodžio 18 d. pažymą Nr. 38263 apie miško ploto ribas. Šalia pareiškėjos žemės sklypo esantį žemės plotą išbraukus iš valstybinės miško žemės teritorijos, jis įgis laisvos valstybinės žemės statusą.

Šioje žemėje suformuoti atskiro žemės sklypo galimybės nėra. Todėl pareiškėja, kaip besiribojančio žemės sklypo savininkė, turės kreiptis į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydama leisti pradėti rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kurio tikslas padidinti esamą žemės sklypą laisvoje valstybinėje žemėje. Padidinus pareiškėjos žemės sklypą laisva valstybine žeme, pareiškėja turėtų atlikti projektinės dokumentacijos pakeitimus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.

L. R. pažymėjo, kad Inspekcijos Kauno skyrius 2013 m. sausio 11 d. sprendimais Nr. RE-11-(15.29), RE-12-(15.29), RE-13-(15.29) ir RE-14-(15.29) pratęsė Reikalavimų įvykdymo terminą iki 2013 m. kovo 27 d., tačiau savavališkos statybos įteisinimo procedūroms atlikti yra reikalingas papildomas 3 metų terminas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija su pareiškėjos prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 37–42) trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Inspekcijos Kauno skyrius 2012 m. gegužės 10 d. ir 2012 m. birželio 5 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir nustatė, kad statytoja dviejų aukštų gyvenamojo namo statybai turėjo galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidė esminius statinio projekto sprendinius: namas pastatytas ne projekte nurodytoje sklypo vietoje, o už jo ribų – valstybinės reikšmės miško žemėje; namo laikančiosios konstrukcijos ir jų išdėstymas neatitinka statinio projekto; namo išorės matmenys (aukštis, ilgis, plotis) neatitinka statinio projekto; visa namo terasa ir patalpos po terasa pastatyta valstybinės reikšmės miško plote. Šiais veiksmais pareiškėja pažeidė galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, statytojo teisė gali būti įgyvendinama tuomet, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Vadovaujantis savavališkos statybos fiksavimo metu galiojusio ir šiuo metu galiojančio statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 (toliau – ir Reglamentas), 33.3 ir 34 punktais, kai statinį numatoma statyti ar rekonstruoti ne statytojui priklausančiame ar valdomame žemės sklype, privaloma gauti žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinį sutikimą. Reglamento 50 punktas taip pat numato, jog statant suformuotoje ar nesuformuotoje valstybinėje žemėje, visais atvejais privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą ar pan. dėl naudojimosi valstybine žeme teisės aktų nustatyta tvarka. Inspekcijos nuomone, patenkinus pareiškėjos prašymą ir pratęsus terminą savavališkos statybos padarinių šalinimui, ne tik būtų nepagrįstai vilkinamas savavališkos statybos padarinių šalinimo procesas, bet ir pažeistas principas, jog iš neteisės negali atsirasti teisė, interesų pusiausvyros principas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prieštaravo pareiškėjos prašymo tenkinimui.

Atsiliepime (I t., b. l. 73–77) paaiškino, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja yra užėmusi apie 0,0500 ha valstybinės žemės. Užimta teritorija aptverta tvora, apsodinta dekoratyviniais augalais, šiaurinėje dalyje atlikti žemės pakėlimo ir lyginimo darbai, į valstybinės žemės dalį patenka ir statiniai. Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas savo sprendimu gali leisti statytojui teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Šiuo atveju pareiškėja nėra pateikusi prašymo Tarnybai duoti sutikimą statyti statinį nesilaikant normatyvinių atstumų nuo ribos su valstybine žeme. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja yra gavusi leidimą statyti ant valstybinės žemės ar pradėta išsiterpusios valstybinės žemės formavimo procedūra.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu tenkino pareiškėjos L. R. prašymą ir pratęsė Reikalavimų įvykdymo terminą iki 2016 m. kovo 27 d. (I t. , b. l. 180–185).

Teismas, įvertinęs Statybos įstatymo 28 straipsnio reguliavimą, padarė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl reikalavimo termino pratęsimo, tačiau tokio klausimo išsprendimas siejamas su įstatyme apibrėžtomis svarbiomis su atliekamomis procedūromis susijusiomis priežastimis, kurias pareiškėjas privalo nurodyti ir pateikti šias priežastis pagrindžiančius dokumentus. Vadovaujantis Statybos įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, siekdamas įteisinti savavališkas statybas, parengti statybos projektą ir gauti statybas leidžiantį dokumentą, t. y.

įgyvendinti statytojo teisę, žemės sklypą, kuriame stovi jam priklausantys statiniai, pareiškėjas turi valdyti nuosavybės teise ar naudoti kitais įstatymų numatytais pagrindais. Nagrinėjamu atveju L. R. pagal statybos leidimą statant dviejų aukštų gyvenamąjį namą su rūsiu, garažu, terasa ir kitais statiniais, dalis statinių pateko į valstybinės reikšmės miško ploto ribas. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja ėmėsi savavališkos statybos įteisinimo procedūrų ir siekia padarytus pažeidimus ištaisyti. Pagal pareiškėjos prašymą Valstybinė miškų tarnyba 2012 m. lapkričio 8 d. patikrinimo aktu Nr. 649 nustatė, kad šalia pareiškėjos žemės sklypo esantis valstybinės reikšmės miško plotas neatitinka miškui ir miško žemei keliamų reikalavimų, todėl tikslinant kadastro duomenis gali būti išbrauktas iš miško žemės teritorijos, taip pat išdavė 2012 m. gruodžio 18 d. pažymą Nr. 38263 apie miško ploto ribas.

Valstybinės reikšmės miškų plotai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2012 m. liepos 11 d. nutarimu. Tikslu išbraukti iš valstybinės miško žemės teritorijos šalia pareiškėjos žemės sklypo esantį žemės plotą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai turi būti pateikta miškų tikslinimo schema. Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, jog šiuo metu šalia jos žemės sklypo esantis žemės plotas išbrauktas iš valstybinės miško žemės teritorijos, tai įrodant pateikė Vyriausybės 2013 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1046 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ kopiją su priedais.

Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, pareiškėja siekia savo aktyviais veiksmais pašalinti pažeidimus. Išbraukus iš valstybinės miško žemės teritorijos besiribojantį su pareiškėjos žemės sklypu žemės plotą, jis įgis laisvos valstybinės žemės statusą. Pareiškėja mano, jog žemėje suformuoti atskiro žemės sklypo galimybės nėra, todėl ji, kaip besiribojančio žemės sklypo savininkė, turės kreiptis į Kauno miesto savivaldybės administraciją, kad būtų leista pradėti rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, su tikslu padidinti esamą žemės sklypą laisvoje valstybinėje žemėje.

Padidinus pareiškėjos žemės sklypą laisva valstybine žeme, pareiškėja turėtų atlikti projektinės dokumentacijos pakeitimus ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Kaip matyti, Inspekcija savo kompetencijos ribose buvo pratęsusi terminą 3 mėnesiams, net tuo metu, kaip žemės plotas dar nebuvo išbrauktas iš valstybinės miško žemės teritorijos. Vadinasi, termino pratęsimo momentu, Inspekcijos nuomone, pareiškėja galėjo įgyvendinti savo siekius įteisinti statybą. Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste taip pat būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą.

Nuosavybės teisę ribojanti priemonė turėtų nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą, kuri nebus nustatyta, jei asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą, už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).

Taigi, jei neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, jo griovimas gali reikšti proporcingumo principo pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011).

Nagrinėjamu atveju situacija nuo pradinės yra ženkliai pasikeitusi. Pareiškėjos iniciatyva ir pastangomis besiribojantis žemės plotas yra išbrauktas iš valstybinės miško žemės teritorijos. Pareiškėja teigia, jog toje vietoje nebus galima suformuoti atskiro žemės sklypo, todėl sieks atlikti visas reikiamas procedūras šio ploto prisijungimui, tačiau tam reikalingas ilgesnis laiko tarpas. Teismo įsitikinimu, nesuteikti pareiškėjai galimybės įteisinti savavališką statybą, būtų neteisinga ir neproporcingai didelė našta.

Šiai dienai suinteresuoti asmenys (Tarnyba ir Inspekcija) negali tiksliai tvirtinti, kokie bus priimti ateityje sprendimai. Tikimybė, kad pareiškėjai gali pavykti pašalinti pažeidimus, yra. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjos pastatai nesiriboja su kitų asmenų žemės sklypais, ir kitiems asmenims kliūčių nesudaro, pastatų dalis patenka į valstybinės žemės plotą, dėl kurio teisinės padėties ir režimo klausimas šiai dienai neišspręstas ir turės būti sprendžiamas ateityje pateikus prašymus. Nuo priimtų sprendinių priklausys tolimesnė veiksmų seka.

Suinteresuoto asmens G. J. teisės nepažeidžiamos, nes teismo posėdžio metu jis pats patvirtino, jog ginčo pastatai nesiriboja su jam priklausančiu žemės sklypu, jis siekia jog nebūtų pažeidinėjami teisės aktai. Iš byloje pateikto šalių susitarimo matyti, jog pareiškėja derino su G. J. sklypų ribas, prieštaravimų pareikšta nebuvo. Esant susidariusiai situacijai tikslinga pareiškėjos prašymą tenkinti ir suteikti jai prašomą terminą išnaudoti visas galimas teisines priemones statybai įteisinti.

III. Tretieji suinteresuoti asmenys G. J. ir L. J. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymo netenkinti.

Apeliacinis skundas (II t., b. l. 10–16) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Kleboniškio miško ribų tikslinimo procedūra vykdoma neteisėtai, buvo pradėta ir atliekama siekiant patenkinti konkretaus asmens interesus ir pažeidžiant viešąjį interesą.

2. Valstybinė miškų tarnyba bei valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Valstybinis miškotvarkos institutas nepateikia duomenų, patvirtinančių, jog Kleboniškio miško-parko dalyje, esančioje šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), miškas buvo faktiškai sunykęs jo neveikiant chemiškai ar fiziškai.

3. Iš Tarnybos Kauno skyriaus 2012 m. gegužės 11 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 8ŽH-37 ir Inspekcijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. rašto matyti, kad ginčo teritorijoje buvo atliekamas miško paklotės naikinimas. R. R. ir L. R. neteisėtai sunaikino (užpylė žeme) miško paklotę – sugadino miško dirvožemio našumą, sunaikino biologinę įvairovę, padarė neigiamą poveikį aplinkai. Akivaizdu, jog per tą laiką, kai pareiškėja savavališkai užvaldė valstybinę žemę ir ją tvarkė, galėjo būti sunaikinta visa miško augmenija, todėl paviršutiniški Valstybinės miškų tarnybos bei VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto vykdyto patikrinimo rezultatai yra abejotini.

4. Nors G. J. ir L. J. patvirtino, jog pareiškėjos pastatytas gyvenamasis namas nesiriboja su jiems priklausančiu žemės sklypu, tačiau pareiškėja, vykdydama kitų statinių statybą, pažeidė G. J. bei L. J. interesus. L. R. žemės sklype esanti stoginė yra pastatyta arčiau nustatytų atstumų iki gretimai esančio G. J. ir L. J. sklypo be jų sutikimo. Tretieji suinteresuoti asmenys niekada nedavė sutikimo statyti statinius ant jiems priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaunas, ribos arba nesilaikant minimalių iki kaimyninio sklypo užstatymo atstumų.

5. Vienas iš L. R. statinių – stoginė malkoms – yra pastatytas per arti G. J. ir L. J. priklausančio gyvenamojo namo, todėl kyla didelė gaisro rizika.

6. Atsižvelgiant į tai, kad statiniai buvo pastatyti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, jie buvo pastatyti savavališkai, dalis statinių pastatyti per arti trečiųjų suinteresuotų asmenų žemės sklypo ribos ir be jų sutikimo, pastarieji turi teisę reikalauti savo pažeistų teisių gynybos.

7. Savavališką statybą atlikusiam statytojui ją įteisinti numatyta galimybė tik tais atvejais, kai statytojas turi objektyvią galimybę gauti statybą leidžiančius dokumentus. Šiuo atveju yra eliminuota galimybė pareiškėjai gauti gretimo sklypo savininkų sutikimą, o tai daro negalimą ir savavališkos statybos įteisinimo procedūrą.

Pareiškėja L. R. prašo apeliacinį procesą pagal G. J. ir L. J. apeliacinį skundą nutraukti vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 134 straipsnio 7 dalimi.

Atsiliepime (II t., b. l. 36a–42) paaiškina, kad G. J. ir L. J. į teismo procesą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis buvo įtraukti nepagrįstai, nemotyvuotu Inspekcijos prašymu, pareikštu atsiliepime. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne pareiškėjos žemės sklypo formavimo klausimas, o neteisėtų statybų valstybinėje žemėje padarinių šalinimas. Tretieji suinteresuoti asmenys nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jų materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi. G. J. ir L. J. siekis, kad L. R. nepažeidinėtų įstatymų, sietinas su viešuoju interesu, kurio ginti jie nėra įgalioti. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 48 straipsnio 2 dalies pažeidimas, neturintis esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, turėtų būti ištaisytas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Atsiliepime (II t., b. l. 44–46) paaiškina, kad teismas, tenkindamas pareiškėjos prašymą, turėjo nustatyti, ar valstybinės žemės sklype, kuriame yra statytojos savavališkai pastatyti statiniai, tokių statinių statyba pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus iš viso galima. Šiuo atveju įrodymų, kad pareiškėjos nuosavybės teise valdomas žemės sklypas bus padidintas laisva valstybine žeme ir pareiškėja gaus statybą leidžiantį dokumentą, byloje nebuvo surinkta. Be to, net ir prijungus dalį laisvos valstybinės žemės, teritorijų planavimo dokumento sprendiniai patys savaime nesuteikia teisės statytojui vykdyti statybos darbus. Teritorijų planavimo dokumente nustatyti sprendiniai tėra tik viena iš prielaidų gauti statybą leidžiantį dokumentą. Kauno apygardos administracinis teismas netyrė aplinkybių, kokia bus valstybinės žemės paskirtis išbraukus ją iš valstybinės reikšmės miškų plotų, neanalizavo, ar bus galimybė šioje vietoje statyti statinius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba prašo G. J. ir L. J. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (II t., b. l. 50–53) pažymi, kad pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų, kad savavališkos statybos padariniai būtų pašalinti ir to padaryti per institucijos nustatytą laikotarpį jai nepavyko dėl ne nuo jos priklausančių objektyvių priežasčių. Tačiau vien tik pareiškėjos siekis atlikti visas reikiamas procedūras, kad prie jos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo būtų prijungtas laisvos valstybinės žemės plotas, kuris atsirado išbraukus iš valstybinės miško žemės teritorijos besiribojantį su pareiškėjos nuosavybės teise valdomu žemės sklypu žemės plotą dar nereiškia, kad šis žemės plotas tikrai atitiks Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto nuostatas (įsiterpusio žemės sklypo sąvoką) ir kad šis žemės plotas bus prijungtas prie pareiškėjos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pratęsti Reikalavimų vykdymo terminą trejiems metams. Kauno apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad savavališkų statinių nugriovimas ir statybvietės sutvarkymas yra kraštutinis neteisėto veikimo padarinių šalinimo būdas, suteikė L. R. laiko iki 2016 m. kovo 27 d. įteisinti 2012 m. birželio 11 d. savavališkos statybos aktuose nurodytus nekilnojamojo turto objektus.

Pagal Statybos įstatymo (iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) 28 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems reikalavimams įvykdyti nustatomas 6 mėnesių terminas, reikalavime nurodant, kad šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais asmuo turi teisę kreiptis į Statybos įstatymo 23 straipsnyje nurodytus statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Dėl reikalavimo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

Aiškindamas minėtas nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1146/2013 konstatavo, kad bendras reikalavimo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo įvykdymo terminas yra 9 mėnesiai. Ilgesnio termino nustatymas priskirtas teismo kompetencijai pagal suinteresuoto asmens kreipimąsi. Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies reguliavimo kontekste sprendžiant reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo klausimą reikšmingos yra aplinkybės, sukliudžiusios nustatytais terminais šį reikalavimą įvykdyti. Minėta įstatymo norma detalizuoja, kokios priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis, t. y. priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų reikalingų dokumentų gavimo ar pertvarkymo), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Vadinasi, jei asmuo, kuriam surašytas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, imasi veiksmų, numatytų Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje, t. y. siekia gauti statybą leidžiantį dokumentą, teismas turėtų faktinį pagrindą pratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą ilgesniam laikui nei apibrėžta Statybos įstatyme, jei yra pakankamai akivaizdu, kad vykstančiai procedūrai suinteresuotas asmuo negali daryti įtakos ir atitinkamos jo pastangos bus rezultatyvios.

Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos administraciniam teismui pareiškėja paaiškino, kad ketina padidinti savo žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) prie jo prijungdama užstatytą valstybinės žemės dalį. 2013 m. gruodžio 12 d. posėdyje pareiškėja pateikė įrodymus, kad 0,08 ha teritorija nuo 2013 m. lapkričio 24 d. yra išbraukta iš Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 patvirtintų Valstybinės reikšmės miškų plotų, kas tariamai sudaro prielaidas perleisti ją privačion nuosavybėn. Remdamasis šiuo motyvu teismas 2013 m. gruodžio 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo L. R. 2013 m. kovo 25 d. prašymą tenkino. G. J. ir L. J., iš esmės prieštaraudami reikalavimo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo įvykdymo termino pratęsimui, padavė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Tretieji suinteresuoti asmenys, siekdami pagrįsti savo apeliacinio skundo argumentus, 2014 m. gegužės 20 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. į administracinę bylą pateikė 2014 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. 794, kuriame nurodyta, jog 0,08 ha ploto teritorija, įsiterpusi tarp Kauno miesto miškų 5 kvartalo 5 taksacinio sklypo ir žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus, ir aplinkos ministro 2014 m. gegužės 23 d. raštą Nr. (12-2)D8-3874, adresuotą G.

J. ir Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetui, kad aplinkos ministro 2014 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. D1-186 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų tikslinimo“ yra pradėta Kauno miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimo procedūra ir jos metu 0,08 ha miškų plotą, esantį šalia žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bus siūloma priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Pažymėtina, jog atsikirsdama į tai, 2014 m. rugpjūčio 12 d. paaiškinimuose pareiškėja pripažino, jog šiuo metu yra sprendžiama dėl valstybinės reikšmės miško statuso 0,08 ha teritorijai, besiribojančiai su žemės sklypu kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), atkūrimo.

Ji paaiškino ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad: apygardos administraciniame teisme vyksta teisinis ginčas pagal L. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Valstybinei miškų tarnybai, kuriame prašoma panaikinti Aplinkos ministerijos 2014 m. liepos 11 d. atsisakymą Nr. (12-2)-D8-5243 ir Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. liepos 11 d. atsisakymą Nr. R2-2130 nutraukti Kauno miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimo procedūras 0,08 ha ploto teritorijai, įsiterpusiai tarp Kauno miesto miškų 5 kvartalo 5 taksacinio sklypo ir žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti Aplinkos ministeriją bei Valstybinę miškų tarnybą nutraukti šios teritorijos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimo procedūras (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03599-2014-6); pirmosios instancijos teisme taip pat yra nagrinėjamas L.

R. skundas dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 2R-1464R-415, kuriuo komisija atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. 794, panaikinimo (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03268-2014-9).

Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi nurodytus faktinius duomenis, konstatuoja, kad per dvejų metų laikotarpį, skaičiuojamą nuo 2012 m. birželio 27 d. kai buvo surašyti ir įteikti Reikalavimai, pareiškėja nepažengė įgyvendindama juos. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, Kauno apygardos administracinis teismas, pratęsdamas Reikalavimų įvykdymo terminą, akcentavo tik statinių savininkės interesus, nors savavališkos statybos atveju teisė į nuosavybę neturėtų besąlygiškai nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir viešojo intereso užtikrinimo tikslo. Taigi šiuo atveju privalėjo būti tinkamai atsižvelgta į statybos valstybinę priežiūrą įgyvendinančios institucijos ir valstybinės žemės patikėtinio atsiliepimuose išdėstytas pastabas, susijusias su esamomis teisinėmis kliūtimis pašalinti tuo metu miško žemėje išaiškintus pažeidimus negriaunant stoginės, ūkinio pastato, gyvenamojo namo ir tvoros.

Be to, būtina atriboti, jog tikrinamos bylos nagrinėjimo dalykas yra viešojo administravimo sričiai priskirtų terminų Reikalavimams įvykdyti nustatymas, o klausimai dėl savavališkai pastatyto statinio nugriovimo, t. y. neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių, pagal bylų rūšinio teismingumo taisykles nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Todėl Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo prasme Kauno apygardos administracinis teismas turėjo įsitikinti tuo, kad 0,08 ha teritorijoje minėtos paskirties nauja statyba formaliai yra galima, ir įvardyti konkrečias priežastis (objektyvias aplinkybes), kurios aiškiai pagrįstų termino pareiškėjai pratęsimą. Vien abstraktūs spėjimai, kad L. R. gali pavykti įteisinti savavališką statybą, nesuponuoja išvados, kad ji turi realią galimybę per protingą laiką (jis laikytinas pasibaigusiu) parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjusi Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, jų kontekste neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Pagal ABTĮ 127 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Vadovaujantis ABTĮ 130 straipsnio 1 dalimi apeliacinį skundą gali paduoti visi proceso dalyviai.

Turima medžiaga rodo, kad G. J. ir L. J. į bylą buvo įtraukti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. protokoline nutartimi ir šiuo pagrindu įgijo visas ABTĮ 53 straipsnio 2 dalyje išvardytas proceso šalių procesines teises, t. y. teisę paduoti apeliacinį skundą bei reikalauti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų patikrintas ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimtimi, todėl apeliacinis procesas inicijuotas teisėtai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

trečiųjų suinteresuotų asmenų G. J. ir L. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjos L. R. prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė