A-575-1881-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1881/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01693-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 1 d. (pagal gavimo datą) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti neturtinę žalą – už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. spalio 7 d. priteisti 200 000 Lt (du šimtus tūkstančių litų); už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. kovo 15 d. priteisti 400000 Lt (keturis šimtus tūkstančių litų) neturtinę žalą.

Skunde nurodė, jog 2010 m. rugsėjo 29 d. buvo etapuotas iš Alytaus pataisos namų į Plungės rajono policijos komisariato (toliau – ir Plungės RPK) areštinę (toliau – ir Plungės areštinė) ir joje laikomas 8 paras, t. y. iki 2010 m. spalio 7 d. Pažymėjo, jog dėl šių 8 parų laikymo nežmoniškomis sąlygomis, kurios neatitinka jokių teisės aktų bei prilygsta kankinančioms sąlygoms, su skundu 2010 m. lapkričio 28 d. (reg. Nr. 86-AP-424, 2010 m. gruodžio 30 d.) kreipėsi į Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Telšių AVPK), skundas buvo pripažintas pagrįstu. Nurodė, jog 2011 m. kovo 2 d. vėl buvo etapuotas į Plungės areštinę, kurioje buvo laikomas 13 parų, t. y. iki 2011 m. kovo 15 d. Priduria, jog ir 2011 m. birželio 15 d. (reg. Nr. 86-AP-218, 2011 m. liepos 4 d.) buvo pateikęs skundą, į kurį gautas raštiškas atsakymas, jog jis yra pagrįstas. Teigė, jog jo laikymas minėtoje areštinėje prilygo kankinimui, žmogaus orumo pažeidimui, teisių suvaržymui, žalojimui. Pažymėjo, jog atsakymuose į jo teiktus skundus Telšių AVPK pripažįsta, jog buvo pažeistos jo teisės bei jas įvardija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių AVPK, atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog 2010 m. gruodžio 30 d. (reg. Nr. 86-AP-424) ir 2011 m. liepos 4 d. (reg. Nr. 86-AP-218) gavo pareiškėjo skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų Plungės areštinėje. Pažymėjo, jog ištyrus abu skundus konstatuota, kad Plungės areštinė neatitinka visų tokio tipo areštinėms keliamų reikalavimų, tačiau nenustatyta, kad dėl pareiškėjo trumpalaikio buvimo areštinėje galėjo atsirasti pasekmių pareiškėjo sveikatai. Teigė, jog Plungės areštinę, nors ir neatitinkančią visų areštinėms keliamų reikalavimų, buvo leidžiama eksploatuoti ištaisius tam tikrus trūkumus, ką patvirtina 2010 m. sausio 6 d. Telšių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. AP-l-l ir 2011 m. balandžio 11 d. Telšių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. AP-1-47.

Manė, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą. Pažymėjo, kad Plungės areštinėje neužtikrinamos tinkamos asmenų laikymo sąlygos ne dėl komisariato vadovybės kaltės, o dėl nepakankamo Telšių AVPK finansavimo. Nurodė, jog 2008 m. Seimo kontrolė analizavo respublikos policijos komisariatų areštinių higienos būklę bei asmenų laikymo sąlygas. Ataskaitoje buvo minima, jog dauguma šalies areštinių neatitinka higienos normų ir asmenims areštinėse nesudaromos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos (tarp jų ir ginčui aktuali areštinė). Tai, kad daugelyje šalies policijos areštinių asmenų laikymo sąlygos yra nepriimtinos, konstatuota 2002, 2004 ir 2008 metais Lietuvos Respublikos inspektavimo tikslais viešėjusių Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą atstovų, kurie, be kitų įstaigų, inspektavo ir policijos areštines, pateikiamose ataskaitose. Komiteto atstovų teigimu, nors asmenų laikymo sąlygos policijos areštinėse gerėja, tačiau kai kuriose areštinėse jos vis dar prilygsta nežmoniškoms ir žeminančioms žmogaus orumą. Areštinių renovavimo ir asmenų laikymo sąlygų humanizavimo programai įgyvendinti Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo sudaryta darbo grupė, kuri parengė naujas europinius reikalavimus atitinkančias higienos normose numatytas areštinių įrengimo bei eksploatavimo taisykles.

Taip pat išdėstė, jog Lietuvos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 141 buvo patvirtinta areštinių renovavimo ir asmenų laikymo sąlygų gerinimo 2003–2007 metų programa, kurioje buvo numatyta 2006 m. atlikti Plungės areštinės kapitalinį remontą, bet iki šiol remontas neatliktas. 2007 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-520 1.4 punktu nuo 2010 m. sausio 1 d. turėjo būti likviduojama ginčui aktuali areštinė, bet vėliau buvo atšauktas įsakymo vykdymas iki naujos Telšių AVPK areštinės pastatymo. Taigi, Plungės areštinėje neužtikrinamos tinkamos asmenų laikymo sąlygos ne dėl komisariato vadovybės kaltės, o dėl nepakankamo policijos įstaigų finansavimo iš Lietuvos Respublikos biudžeto.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas skunde teismui nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pažymėjo, jog iš byloje esančio Klaipėdos AVPK Plungės RPK viešosios policijos skyriaus operatyvaus valdymo grupės vyresniojo specialisto 2014 m. sausio 29 d. tarnybinio pranešimo Nr. 30-78-PR5-719 matyti, kad ginčui aktualios areštinės visose sulaikymo kamerose buvo sudėti plastikiniai langai su orlaidėmis ir į kameras laisvai patekdavo dienos šviesa. Areštinės patalpose buvo įrengta vėdinimo sistema, temperatūra kamerose atitikdavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatytas normas. Areštinėje buvo bendras tualetas, kuriame visada būdavo tualetinio popieriaus, taip pat buvo bendras dušas su karštu vandeniu, kuriame nuteistieji galėjo maudytis, du kartus per dieną būdavo išvedami pasivaikščioti. Areštinės kamerose buvo elektra ir kištukiniai lizdai. Be to, kamerose nuolat buvo atliekama dezinfekcija pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu numatytus reikalavimus.

Taip pat nurodė, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, jog iš minėto tarnybinio pranešimo matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas Plungės areštinėje: nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. spalio 6 d. – kameroje Nr. 2, kurioje buvo 2 nuteistieji, plotas – 11,32 kv. m; nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2011 m. kovo 4 d. – kameroje Nr. 4, kurioje buvo jis vienas, plotas – 13,16 kv. m; nuo 2011 m. kovo 5 d. iki 2011 m. kovo 14 d. – kameroje Nr. 4, kurioje buvo 2 nuteistieji, plotas – 13,16 kv. m.

Pažymėjo ir tai, jog pareiškėjas nepateikė duomenų ar įrodymų, kad jis kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Plungės RPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl antisanitarinių sąlygų ar kitokių nepatogumų, t. y. dėl savo teisių pažeidimų. Atkreipė dėmesį, jog Plungės areštinė buvo uždaryta siekiant optimizuoti teritorinių policijos įstaigų ir jų struktūrinių padalinių areštinių veiklą ir vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 5-V-473 „Dėl policijos areštinių veiklos optimizavimo 2009-2015 metų programos patvirtinimo“.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei pripažino, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas asmenų kalinimo sąlygas buvo pažeista, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pasisakė dėl papildomo atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, įtraukimo į bylą ir pažymėjo, jog pareiškėjas 2014 m. sausio 24 d. nurodė tam neprieštaraująs.

Teismas apžvelgė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintą pareigą atlyginti valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytą žalą bei jos atsiradimo sąlygas. Taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnyje pateiktu neturtinės žalos apibrėžimu bei jos nustatymo kriterijais. Apžvelgė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-39/2012 pateiktus išaiškinimus apie neturtinės žalos įrodinėjimo specifiką.

Nurodė, jog byloje nustatyta, kad 2010 m. sausio 6 d. Telšių visuomenės sveikatos centras, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir HN 37:2009), atliko Plungės areštinės periodinę sveikatos apsaugos kontrolę.

Išdėstė, jog minėto sveikatos centro 2010 m. sausio 6 d. patikrinimo akte Nr. AP-1-1 nustatyta, kad Plungės areštinė neatitinka HN 37:2009 12, 20, 21, 23, 31, 32, 48, 56 punktų reikalavimų. Detalizavo, jog šiame patikrinimo akte nurodyta, kad areštinės įrengimas neatitinka higienos normų, ir asmenims, patalpintiems joje, nesudaromos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos: areštinėje laikomiems asmenims neužtikrinama asmens sveikatos priežiūra, nes nėra asmens sveikatos priežiūros įstaigos (HN 37:2009 12 p. pažeidimas). Kamerose nėra įrengta sanitarinio mazgo, praustuvės. Vietoje jų, kamerose naudojamos plastmasinės talpos. Jos nuo gyvenamosios paskirties ploto neatskirtos pertvara (HN 37:2009 20 p. pažeidimas). Kamerose netinkamas natūralus apšvietimas, nes esantys langai neskaidrūs, uždengti skardomis su mažais plyšiais. Be to, tikrinimo metu Klaipėdos apygardos prokuratūros 2009 m. gruodžio 23 d. Nr. 3-8536 prašymu kamerose buvo atlikti dirbtinės apšvietos matavimai, atlikus kuriuos nustatyta, jog kamerose dirbtinė apšvieta neatitinka nustatytų normų (HN 37:2009 21 p. pažeidimas). Patalpose visai nėra natūralaus vėdinimo. Esanti mechaninė patalpų vėdinimo sistema neužtikrina tinkamo kamerų vėdinimo. Kamerose atliktų oro judėjimo greičio matavimų rezultatai neatitiko nustatytų normų (HN 37:2009 23 p. pažeidimas). Kamerose nėra lovų (HN 37:2009 31 p. pažeidimas). Trūksta patalpų švariam minkštam inventoriui laikyti (HN 37:2009 32 p. pažeidimas). Areštinės patalpose reikalingas remontas, nes patalpų grindų danga nelygi, susidėvėjusi, sienų dažai atsilupę, apipeliję (HN 37:2009 48 p. pažeidimas). Areštantai neaprūpinti švariais lovos skalbiniais (HN 37:2009 56 p. pažeidimas).

Taip pat pažymėjo, jog Telšių visuomenės sveikatos centro 2011 m. balandžio 11 d. patikrinimo akte Nr. AP-1-47 nustatyta, kad ginčui aktuali areštinė neatitinka HN 37:2009 6, 12, 20, 31, 32, 48, 50 punktų reikalavimų. Detalizavo, jog patikrinimo akte nurodyta, kad areštinėje areštantų laikymui yra 7 kameros. Projektinis vietų skaičius – 17. Vidutiniškai areštinėje laikomi 8 areštantai. Areštinės įrengimas neatitinka higienos normų ir asmenims nesudaromos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos (HN:2009 6 p. pažeidimas). Areštinėje laikomiems asmenims neužtikrinama asmens sveikatos priežiūra, nes nėra asmens sveikatos priežiūros įstaigos (HN:2009 12 p. pažeidimas). Kamerose nėra įrengtų sanitarinių mazgų, praustuvių. Vietoj sanitarinių mazgų kamerose naudojamos plastikinės talpos. Jos nuo gyvenamosios paskirties ploto neatskirtos pertvara (HN:2009 20 p. pažeidimas). Kamerose nėra lovų (HN:2009 31 p. pažeidimas). Trūksta patalpų švariam minkštam inventoriui laikyti (HN 37:2009 32 p. pažeidimas). Areštinės patalpose reikalingas remontas, nes patalpų grindų danga nelygi, susidėvėjusi, sienų dažai atsilupę, apipeliję (HN 37:2009 48 p. pažeidimas). Patalų ir įrengimų valymui ir dezinfekcijai naudojamos priemonės (chlorkalkės) neturi autorizacijos liudijimų, saugos duomenų talpų (HN 37:2009 51 p. pažeidimas).

Konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje įrodyta, kad, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo laikymo Plungės areštinėje sąlygomis, pažeidžiančiomis HN 37:2009 reikalavimus, pareiškėjo skunde ir patikslintame skunde ir teismo posėdyje nurodytus nusiskundimus, laikant pareiškėją minėtoje areštinėje jis patyrė moralinius pažeminimus. Pridūrė, jog Telšių AVPK Plungės RPK pažeisdamas HN 37:2009 reikalavimus neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, dėl to pareiškėjas patyrė neigiamų emocinių išgyvenimų. Be to, nurodė, jog tarp minėtų neteisėtų veiksmų, kurie sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus – neturtinę žalą, egzistuoja priežastinis ryšys. Pridūrė, jog nors pareiškėjas ir teigė, jog jį laikant minėtoje areštinėje antrą kartą jam buvo sutrikusi psichika, buvo nusilpęs, išsekęs, sirgo, įvertinus aukščiau minėtų HN 37:2009 normų pažeidimus, negalima daryti išvados, jog būtent dėl to buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai.

Teismas apžvelgė Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, susijusią su teisės pažeidimo pripažinimu, kaip savarankišku pažeistų asmens teisių gynybos būdu bei sprendė, jog konkrečioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas asmenų laikymo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Pridūrė, jog tokia išvada daroma, atsižvelgus į pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo pagrindą ir dalyką, į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl teismas nevertino, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai buvo tokio intensyvumo, jog juos reikėtų įvertinti pinigais ir su tuo susijusį pareiškėjo reikalavimą atmetė.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 102 – 104), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą, priteisiant jam iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą bei pripažinti jį nukentėjusiu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnį, arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, bei mano, jog jis priimtas neteisingai išnagrinėjus bei įvertinus byloje esančius įrodymus. Apžvelgė valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas bei nurodė, jog jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra teisėtas ir pagrįstas, todėl turėjo būti tenkinamas bent iš dalies, nes bylos medžiaga aiškiai įrodo, kad jam buvo kilusi žala, ko neneigia ir pats atsakovas. Taip pat nurodo manąs, jog pagal EŽTK 3 straipsnį turėjo būti pripažintas nukentėjusiu ir jam neturtinė žala turėjo būti priteisiama pinigais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių AVPK, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 109) prašo jo netenkinti bei palikti galioti ginčijamą teismo sprendimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 112) prašo ginčijamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už netinkamas jo laikymo sąlygas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Plungės areštinė) laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. spalio 7 d. ir nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. kovo 15 d.

Pareiškėjas už minėtus laikotarpius atitinkamai prašė priteisti 200 000 Lt ir 400 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog jo laikymas Plungės areštinėje prilygo kankinimui.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir mano, jog byloje yra pagrindas žalą pareiškėjui priteisti ir pinigine išraiška.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas šiuo atveju jokių abejonių nekelia (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Bylai aktualus yra ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad EŽTK įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į EŽTK 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal EŽTK 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Iš pirmosios instancijos teismo detaliai aprašytų byloje esančių Telšių visuomenės sveikatos centro 2010 m. sausio 6 d. patikrinimo akto Nr. AP-1-1 ir 2011 m. balandžio 11 d. patikrinimo akto Nr. AP-1-47 matyti, jog pareiškėjas buvo laikomas Plungės areštinėje, kurioje buvo nustatyta daugybė Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir HN 37:2009) pažeidimų. Būtent – buvo nustatyta, jog Plungės areštinė neatitinka HN 37:2009 12, 20, 21, 23, 31, 32, 48, 56 ir 6, 12, 20, 31, 32, 48, 50 punktų reikalavimų. Tuo tarpu gyvenamojo ploto pažeidimų, pareiškėją laikant Plungės areštinėje, iš atsakovo atsiliepime pateiktų duomenų byloje nenustatyta (tiesa, pastebėtina, jog konkrečiu atveju taikytinas ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, o Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas, vietoje 3,6 kv. gyvenamojo ploto numatantis 5 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą).

Atsižvelgiant į tai, jog minėtųjų patikrinimo aktų (b. l. 21 – 22, 31 – 32) turinį yra detaliai aptaręs pirmosios instancijos teismas, tai pakartotinai daryti nebėra prasmės, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog jos vertinimu, pareiškėjo laikymas, be kita ko, areštinių kamerose neįrengus sanitarinių mazgų ir praustuvių, vietoje tuo verčiant asmenis naudotis plastikinėmis talpomis bei be lovų (tik su mediniais gultais), nebuvo suderinamas su EŽTK nuostatomis bei žemino pareiškėjo orumą. Priešingų išvadų teisėjų kolegijai daryti neleidžia net ir santykinai ne tokia ilga pareiškėjo laikymo Plungės areštinėje trukmė. Taigi, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog pareiškėjo laikymas Plungės areštinėje minėtomis sąlygomis sukėlė jam rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, kas leidžia konstatuoti, jog pareiškėją laikant minėtomis sąlygomis jam neabejotinai kilo neturtinė žala.

Akcentuotina, jog ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) pateiktą 2014 m. sausio 29 d. tarnybinį pranešimą Nr. 30-78-PR5-719, kuriame užfiksuota, jog Plungės areštinė atitikdavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nuostatas, nes, pirma, šis pranešimas yra surašytas kur kas vėliau nei ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2010 m. ir 2011 m., tuo tarpu Telšių visuomenės sveikatos centro byloje pateikti tarnybiniai pranešimai yra arčiau šio laikotarpio. Antra, 2014 m. sausio 29 d. tarnybinis pranešimas yra surašytas paties Klaipėdos AVPK struktūrinio padalinio specialisto, todėl Telšių visuomenės sveikatos centro, kuris Klaipėdos AVPK nėra pavaldus, pateikti duomenys vertintini kaip objektyvesni.

Todėl įvertinus kumuliacinį pareiškėjo laikymo Plungės areštinėje poveikį, spręstina, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pastebėtina, jog šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas; atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad turi būti įvertinta kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, visuma ir neturi būti sureikšminamas nei vienas jų atskirai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Remiantis nurodytais išaiškinimais, darytina išvada, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad nors sunki ekonominė padėtis baigėsi 2013 m., sunki finansinė padėtis valstybėje dar nesibaigė (tai inter alia parodo ir 2014 m. numatomas 1,9 proc. BVP deficitas), į tai, kad pareiškėjas netinkamo kalinimo metu į Plungės areštinę su skundais nesikreipė, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju 3 500 Lt laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Tuo tarpu pareiškėjo prašomos priteisti sumos (už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. spalio 7 d. – 200 000 Lt; už laikotarpį nuo – 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. kovo 15 d. –400 000 Lt (keturis šimtus tūkstančių litų) nelaikytinos adekvačia ir atitinkančia teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl pareiškėjo prašymas teismui gali būti tenkinamas tik iš dalies.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėjas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo pripažinti jį nukentėjusiu pagal EŽTK 3 straipsnį. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 22 d. (b. l. 16 – 17) nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl šio reikalavimo, kaip nenagrinėtiną administracinių teismų. Atitinkamai dėl to nepasisakys ir apeliacinės instancijos teismas.

Atsižvelgiant į tai, jog byloje nekelta prieštaravimų dėl to, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-78 patvirtintu Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato prižiūrimo teritorijos perskirstymo veiksmų planu bei 2012 m. vasario 29 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-157 „Dėl kai kurių apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų perkeltų ir pervadintų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ nuo 2012 m. balandžio 1 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato visos teisės ir pareigos perduotos Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, spręstina, jog teismo įvardinta suma pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą keičiant ir priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 3 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjo T. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 3 500 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė