AS-624-1233-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS624-1233/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00325-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje prašymą atsakovui Utenos rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti Utenos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. TS-252 „Dėl priedo skyrimo VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriui“ (toliau – ir Skundžiamas sprendimas). Skundžiamo sprendimo 1 punktu Utenos rajono savivaldybės taryba nusprendė skirti V. K., VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriui, jo atlyginimo pastoviosios dalies 40 procentų dydžio priedą už padidintą darbų mastą iš įstaigos lėšų, skirtų darbo užmokesčiui, 2 punktu – nurodytą priedą skirti nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 16 d. nutartimi atsisakė priimti Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje prašymą atsakovui Utenos rajono savivaldybės tarybai dėl 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. TS-252 panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas iš pareiškimo turinio bei prie skundo pridėtų dokumentų sprendė, kad VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centras yra viešoji įstaiga, kurios dalininkė yra Utenos rajono savivaldybė. Utenos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. TS-125 V. K. nuo 2008 m. gegužės 6 d. paskirtas viešosios įstaigos Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriumi, nustatytas jam mokėtinas tarnybinis atlyginimas bei savivaldybės administracijos direktorius įgaliotas pasirašyti darbo sutartį su V. K., t. y. viešosios įstaigos direktorius pareigas užima darbo sutarties pagrindu. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą savivaldybės tarybos paprastajai kompetencijai priskiriama savivaldybės viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų, kitų funkcijų, susijusių su šių juridinių asmenų vadovų darbo santykiais, įgyvendinimas Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą viešosios įstaigos vadovą skiria ir atleidžia, jo darbo sutarties sąlygas nustato visuotinis dalininkų susirinkimas.

Skundžiamu sprendimu Utenos rajono savivaldybės taryba įgyvendino jai minėtomis teisės normomis suteiktas teises nustatyti viešosios įstaigos direktoriaus darbo sutarties sąlygą – darbo užmokestį. Teismas sprendė, kad šiuo atveju ginčas kyla iš darbo teisinių santykių, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnį tokie ginčai nagrinėtini CPK nustatyta tvarka bendrosios kompetencijos teismuose. Ta aplinkybė, kad viena iš ginčo šalių yra viešojo administravimo subjektas, šiuo atveju reikšmės neturi, nes ginčas nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) numatytų administraciniuose teismuose nagrinėjamų tarnybinių ginčų kategoriją, nes kyla iš darbo teisinių santykių. Tokią poziciją dėl bylų priskirtinumo teismams yra išreiškusi Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti savo nutartyse 2013 m. vasario 26 d. teismingumo byloje Nr. T-27, 2009 m. rugsėjo 15 d., priimtoje byloje V. N. v Plungės rajono savivaldybės taryba ir Plungės rajono savivaldybės administracija.

Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis į teismą, kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės nutarimą, ir tai gali padaryti CPK 49 straipsnyje nustatyta tvarka.

Atsižvelgęs į ABTĮ 16 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, teismas sprendė, kad teismui paduotu prašymu kildinamas ginčas kyla iš darbo teisinių santykių, todėl nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Šiuo pagrindu pareiškėjo prašymą atsisakė priimti. Pareiškėjui nurodė, kad su tokiu skundu jis turi kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą CPK nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartį.

Atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų prašyme nurodytų aplinkybių, neišdėstė motyvų, kuriais remiantis priėmė tokio turinio nutartį ir atsižvelgė į teismų praktiką, kuri nepritaikytina administraciniam ginčui.

Teismo teiginys, kad Utenos rajono savivaldybės taryba įgyvendino savo teisę nustatyti viešosios įstaigos direktoriui darbo sutarties sąlygą – darbo užmokestį, nepagrįstas teisės normomis. VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo dydžius ir apmokėjimo sąlygas reguliuoja specialus teisės aktas. Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešųjų įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų darbo apmokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 151 straipsnis, be to, Utenos rajono savivaldybės taryba darbo užmokesčio nenustatinėjo, jis jau buvo nustatytas ankstesniu sprendimu.

Pažymi, kad pareiškėjas – Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje, kreipėsi į teismą dėl Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo normomis ir atlikdamas viešąjį administravimą, o Utenos rajono savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, taip pat veikė kaip viešojo administravimo subjektas, kuriam tokia teisė numatyta Lietuvos respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte, todėl abi šalys administracinėje byloje yra viešojo administravimo subjektai.

Pažymi, kad Vyriausybės atstovo kompetenciją kreiptis į teismą nustato ne tik pirmosios instancijos teismo nurodytų CPK 22 ir 49 straipsnių, bet ir Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 3 punkto normos, o Vyriausybės atstovo ir Utenos rajono savivaldybės tarybos nesieja tarnybiniai santykiai.

Mano, jog teismo nurodytos Specialiosios teisėjų kolegijos nutartys dėl rūšinio teismingumo šiuo atveju netaikytinos. Teismingumo byloje Nr. T-27 viena iš ginčo šalių buvo viešojo administravimo subjektas, kita – fizinis asmuo, o ginčas kilo dėl darbdavio pareigos sudaryti darbo sutartį nevykdymo. Kitoje nurodytoje byloje, kurioje priimta 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartis, viena bylos šalių nebuvo viešojo administravimo subjektas, o ginčas kilo dėl konkurso viešosios įstaigos vadovo, kuris neturi viešojo administravimo įgaliojimų, pareigoms užimti, procedūros ir rezultato. Šioje administracinėje byloje abi ginčo šalys yra viešojo administravimo subjektai. Ginčas kylą dėl sprendimo, priimto atliekant viešojo administravimo funkcijas, teisėtumo. Jokie kiti, išskyrus viešojo administravimo, teisiniai santykiai ginčo šalių nesieja. Atkreipia dėmesį, kad savo esme tapačių Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymus dėl Elektrėnų savivaldybės tarybos ir Ukmergės rajono savivaldybės tarybos sprendimų Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje atskiruoju skundu skundžia Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą atsakovui Utenos rajono savivaldybės tarybai dėl 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. TS-252 panaikinimo.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu byla nepriskirtina tam teismui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė panaikinti Utenos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. TS-252 „Dėl priedo skyrimo VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriui“, kurio 1 punktu atsakovas nusprendė skirti VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriui V. K. jo atlyginimo pastoviosios dalies 40 procentų dydžio priedą už padidintą darbų mastą iš įstaigos lėšų, skirtų darbo užmokesčiui, o 2 punktu – nurodytą priedą skirti nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant klausimą, ar ginčą turi nagrinėti bendrosios kompetencijos, ar administracinis teismas, yra svarbu išsiaiškinti, iš kokių teisinių santykių – privatinių ar administracinių – pareiškėjas kelia savo reikalavimus.

Apibrėžiant administracinius teisinius ginčus ir atribojant juos nuo privatinių teisinių ginčų, lemiamą reikšmę turi ne teisinių santykių, iš kurių kyla ginčas, subjektų statusas ar jų atliktų veiksmų formalioji išraiška, bet ginčo teisinių santykių pobūdis (esmė) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-864/2014).

Šiuo atveju Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje skundžia Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimą, kuris yra susijęs su viešosios įstaigos vadovo darbo teisiniais santykiais – atlyginimo priedo nustatymu VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriui.

Pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 27 straipsnį, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešosios įstaigos steigėjais gali būti: Sveikatos apsaugos ministerija; savivaldybių tarybos; valstybės aukštosios mokyklos kartu su Sveikatos apsaugos ministerija, gavusios Vyriausybės leidimą; valstybinės švietimo ir mokslo įstaigos kartu su Sveikatos apsaugos ministerija, gavusios Vyriausybės leidimą.

Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundžiamu sprendimu buvo nustatomas ne pats darbo užmokestis, o jo priedas, nagrinėjamu atveju skundžiamu Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimu vis tiek buvo sprendžiami su VšĮ Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus darbo apmokėjimu susiję klausimai. Todėl šiuo atveju aktualus Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 28 straipsnis, pagal kurio 8 punktą Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešosios įstaigos steigėjo (steigėjų) kompetencijai priklauso nustatyti valdymo organų narių ir revizoriaus atlyginimus.

Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu savivaldybių tarybų paprastajai kompetencijai priskirta savivaldybės viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų, kitų funkcijų, susijusių su šių juridinių asmenų vadovų darbo santykiais, įgyvendinamas Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Taigi, nagrinėjamu atveju Savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą sprendimą ir spręsdama tarnybinio atlyginimo priedo nustatymo klausimą, veikė vykdydama jai, kaip viešosios įstaigos steigėjui, pavestas funkcijas (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 3 d. 3 p., Viešųjų įstaigų įstatymo 10 str. 1 d. 4 p., 10 str. 8 d., Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 28 str. 1 d. 8 p.), bet ne veikdama kaip viešojo administravimo subjektas. Atsakovas šiuo atveju sprendė darbo apmokėjimo klausimą.

Taigi ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių. Toks ginčas nepriskirtinas prie ABTĮ 15 straipsnyje nurodytų bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai. Vadovaujantis CPK 22 straipsnio 1 dalimi, ginčai, kylantys iš darbo teisinių santykių, nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismų. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios priskirtos bendrosios kompetencijos teismams (ABTĮ 16 str. 1 d.).

Esant aptartoms aplinkybėms, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra pagrįsta, todėl jos panaikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė