2K-474/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-474/2014

Teisminio proceso Nr.: 1-50-9-00002-2009-8

Procesinio

sprendimo kategorijos:

1.1.7.2.5;

1.1.9.3;

1.2.14.5;

1.2.14.6

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų

skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Armano

Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo

posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo

E. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto

apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžių.

Panevėžio

miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžiu E.

P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –

BK) 223 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį 60

MGL (7800 Lt) dydžio bauda, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems

metams, 184 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK

63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtąsias bausmes

subendrinus apėmimo būdu galutinė bausmė E. P. paskirta laisvės

atėmimas dvejiems metams ir 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę

atliekant pataisos namuose. Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių

inspekcijos civilinis ieškinys patenkintas ir iš E. P. priteista

126 345 Lt.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžiu panaikinta pirmosios

instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl E. P. nuteisimo

pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis – E.

P. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos,

turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos

baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis

pakeistas: E. P. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos iš BK

182 straipsnio 2 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 2 dalį.

Iš nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad E. P. šią

nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su L. B..

Pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, E. P. pagal BK 182

straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant

nuteistąjį per vienerius metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos

atlyginti 60 000 Lt valstybei padarytos žalos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu,

ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 184 straipsnio

1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė E. P. paskirta

laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant jį per vienerius metus nuo

šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti 60 000 Lt valstybei padarytos

žalos.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d.

nuosprendžiu išteisinta L. B., tačiau dėl jos kasacine

tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

E. P. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas

UAB „PB“ direktoriumi ir turėdamas savo žinioje šios bendrovės turtą,

laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 28 d. iki 2008 m. birželio 26 d. bendrovės

veiklos vietoje, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), 2007 m. gruodžio 28 d.

pasirašęs bendrovei priklausančio serverio „HPM 51“ išnuomojimo UAB „AM“

sutartį, bet jo realiai neišnuomodamas ir neperduodamas nei UAB „AM“, nei

teismo paskirtam UAB „PB“ bankroto administratoriui R. Z.,

o perduodamas jį nenustatytiems asmenims, iššvaistė jo žinioje buvusį UAB „PB“

turtą – serverį „HPM 51“, kurio vertė (likutinė) 15 351,23 Lt.

Taip pat E. P. (apeliacinės

instancijos teismui perkvalifikavus jo veiką) nuteistas pagal BK 182 straipsnio

2 dalį už tai, kad, būdamas UAB „PB“ direktoriumi bei UAB „AM“ leidybos

direktoriumi, laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31

d. šių bendrovių veiklos vietoje, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini),

tyčia, apgaule, pagal 2007 m. birželio 29 d. pasirašytą sutartį su

UAB „AM“ dėl užsakymų informacinės medžiagos priėmimo publikuoti, sąmoningai

nevykdydamas šios sutarties 8 punkto reikalavimo, t. y. nepateikdamas užsakymo

įvykdymo ataskaitos, taip pat sąmoningai nevykdydamas 2002 m. kovo 5 d.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 2 dalies

reikalavimo, kad jeigu už teikiamą prekę ar paslaugą PVM sąskaita faktūra ar

kitas vietoj jos prekių tiekimui ar paslaugos teikimui įforminti naudojamas

dokumentas neišrašytas, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai prekė parduodama

ar paslauga suteikiama, nurodė vyriausiajai buhalterei L. B.

už UAB „PB“ atliktus reklamos publikavimo darbus surašyti tik vieną 2007 m.

rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą 70 163,45 Lt sumai, nors realiai

bendrovė „AM“ pagal minėtą sutartį reklamos publikavimui priėmė užsakymų už 898 703,49

Lt, bet nesurašydamas šiai įmonei PVM sąskaitų faktūrų už realiai atliktus reklamos

publikavimo darbus 828 540,04 Lt sumai (898 703,49 Lt, iš jų 137 047,35

Lt PVM – 70 163,45 Lt, iš jų 10 702,90 Lt PVM), kuriuos bendrovė „AM“

sumokėjo bendrovei „PB“, taip pastarosios naudai išvengė didelės vertės

turtinės prievolės – PVM mokesčio 126 344,45 Lt deklaravimo ir sumokėjimo

Lietuvos valstybės biudžetui.

Be to, E. P. pirmosios

instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos

teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau ši

nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. P. prašo

panaikinti Panevėžio apygardos teismo

Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21d. nuosprendį ir

bylą jam nutraukti.

E. P. skundžia teismų nuosprendžių dalis, kuriomis jis

nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus

nuomone, šios nuosprendžių dalys iš esmės grindžiamos tik kaltinimui palankiais

įrodymais, nevertinant įrodymų visumos; taip buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5

dalies reikalavimai. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai

ir paviršutiniškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepatikrino kiekvieno įrodymo

liečiamumo, leistinumo, įrodymų pakankamumo, jų tarpusavio ryšio, nepašalino

prieštaravimų, o tai sukliudė priimti teisingą sprendimą. Be to, kasatorius

nurodo, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas nuosprendį

grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje;

apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl

kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti inkriminuotas jo

buvimą pagrindus įrodymų visuma. Kasatoriaus teigimu, skundžiama apeliacinės

instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo

pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį grįsta įrodymais, kurie

nei kokybiškai, nei kiekybiškai neatitinka įrodinėjimo dalyko bei įrodinėjimo

ribų, nes teismas rėmėsi suinteresuotų asmenų parodymais, nenuoseklia ir

neišsamia specialisto išvada. Pasak kasatoriaus, tai parodo nuosprendžio

nepagrįstumą ir būtinumą šiuo atveju priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės

instancijos teismas, darydamas išvadas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 184

straipsnio 1 dalį, neįvertino, ar jo veikoje yra visi būtinieji jos sudėties

požymiai. Kasaciniame skunde apibūdinama šios nusikalstamos veikos esmė, jos

sudėtis, atkreipiamas dėmesys į tai, kad bendrovės vadovo neteisėtas

disponavimas jam patikėtu (jo žinioje buvusiu) turtu, šio turto paėmimas ar

perleidimas tretiesiems asmenims pats savaime nereiškia, jog yra padaryta BK

184 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Būtinasis turto iššvaistymo požymis

yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas, ir ši žala turi būti reali. Taigi,

reikia nustatyti, ar bendrovei buvo padaryta turtinė žala, ir įsitikinti jos

tikrumu įvertinant ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią

informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar bendrovė

patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y.

suprasdamas, kad švaisto įmonės turtą, numatydamas daromą žalą ir to norėdamas.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neatsakė į

esminius klausimus. Byloje nustatyta, jog bankroto administratorius R. Z. kompiuterio serveriu ėmė rūpintis tik praėjus daugiau

kaip 9 mėnesiams po jo paėmimo iš UAB „PB“ dienos; iš 2008 m. birželio 26 d.

perdavimo–priėmimo akto matyti, kad jis (E. P.) perdavė

UAB „PB“ ilgalaikį turtą (ir serverį „HPM 51“, kurio likutinė vertė 15 351,23

Lt) bankroto administratoriui R. Z.; be to, šis

nenurodė, kada kompiuteriai buvo pervežti buhalteriui J. K.;

perduoti daiktai buvo laikomi UAB „AM“ nerakinamose patalpose; iš 2011 m. kovo

1 d. pateiktų dokumentų protokolo matyti, kad R. Z. pateikė

UAB „Kompiuterių klasikos“ 2009 m. balandžio 14 d. surašytas pažymas apie

kompiuterinės įrangos patikrinimą ir jos rinkos kainą. Esant tokioms

aplinkybėms teismai nesvarstė, ar po perdavimo minėtu serveriu nepasinaudojo

kiti asmenys (su bankroto administratoriaus žinia ar be jos); teismai

nesivadovavo logika, jog išorinis serverio nusidėvėjimas neturi nieko bendra su

jo techninėmis savybėmis, o tai, kad vieno iš perduotų kompiuterių įrengimų

vertė buvo nustatyta kaip itin maža (300–400 Lt), objektyviai nereiškia, kad

tai ne tas pats serveris. Be to, bankroto administratorius R.

Z. nevykdė pareigos atkurti (atnaujinti) serverio „HPM 51“ duomenų. Kasatoriaus

manymu, abiejų instancijų teismai vienpusiškai ir nekritiškai tikėjo bankroto

administratoriaus R. Z. parodymais, o apeliacinės instancijos teismas,

turėdamas pareigą patikrinti visas abejones (jos turėjo būti vertinamos

kaltinamojo naudai), to neatliko, t. y. netyrė galimų minėto serverio praradimo

ar sugadinimo versijų, nesigilino į objektyvųjį–techninį serverio savybių

tyrimą, nekvietė nešališkų kompetentingų specialistų, todėl įrodymų vertinimas

buvo nevisapusiškas ir neišsamus. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos

teismo nuosprendžio dalis dėl BK 184 straipsnio 1 dalies inkriminavimo

nepakankamai išsami, neargumentuota ir nepagrįsta, tam tikri klausimai spręsti

nesivadovaujant bendraisiais teisės taikymo principais ir neišvengiant teisės

taikymo klaidų.

Kasatorius teigia esąs nepagrįstai

nuteistas ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nebuvo nustatytas jo tiesioginis

sąmoningas siekis išvengti PVM sumokėjimo valstybei. Esminis sukčiavimo

požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis

turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas, kuri grobiant PVM paprastai

reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą,

jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu

mokesčių inspekcijai, suklaidinant šią instituciją dėl mokestinės prievolės

dydžio nustatymo. Kasatorius pažymi, kad nors ir nepagrįstai, tačiau tiek

pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai nustatė, jog jis nesurašė PVM

sąskaitų faktūrų ir užsakymų vykdymų ataskaitų, t. y. jam inkriminuotą veiką

padarė neveikimu. Todėl, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje

nurodė, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis (E. P.) padarė vienasmeniškai ir paneigus bendrininkavimą

(kurį nepagrįstai buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas), tai reiškia,

kad neteisėta ir nepagrįsta pripažinti jį kaltu padarius sukčiavimą. Tokia

išvada, kasatoriaus teigimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių (kurias apeliacinės

instancijos teismas konstatavo ir teisingai įvertino). Tam tikrų įmonės

buhalterijos duomenų neįtraukimas į apskaitą, pasak kasatoriaus, galėtų būti

vertinamas tik kaip aplaidus buhalterijos tvarkymas. Be to, kasaciniame skunde pažymima, kad, esant dviejų

nusikalstamų veikų sudėčių konkurencijai, pirmenybė kvalifikuojant skiriama tai

teisės normai, kuri numato daugiau specialios veikos požymius. E.

P. manymu, apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs jo veiką iš BK

182 straipsnio 2 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 2 dalį,

suklydo jo veiksmus vertindamas ne kaip aplaidų ar apgaulingą buhalterinės

apskaitos tvarkymą, o kaip sukčiavimą. Šiuo atveju teismas nesivadovavo

taisykle, reikalaujančia taikyti tą BK straipsnį, kuris nurodo specifines aplinkybes,

tikslus, kaltės kryptingumą, bendrą daromos veikos suvokimą. Taigi, pasak

kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino faktines

aplinkybes, nesiėmė visų galimų ir leistinų priemonių tiesai byloje nustatyti

ir taip padarė bylos duomenims prieštaraujančią išvadą.

Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės

instancijos teismas neanalizavo fakto, jog tai, kad jis 2007 buvo UAB „PB“ direktoriumi,

savaime nereiškia atsakomybės už šios įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą ar

tiesioginį šios funkcijos vykdymą, o juolab kad davė nurodymus buhalterei neįforminti

rašytiniais apskaitos dokumentais, t. y. PVM sąskaitomis faktūromis, reklamos

publikavimo paslaugų pardavimo ir taip neįtraukti į apskaitą 828 540,04

Lt. Pasak kasatoriaus, jis vykdė Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, tinkamai

atliko savo, kaip UAB „PB“ direktoriaus, pareigas, t. y. rūpinosi buhalterinės

apskaitos organizavimu (sudarė sutartis su vyr. buhaltere, kasininke) ir

užtikrino apskaitos dokumentų saugojimą, o UAB „PB“ apskaitą tvarkė ir mokėjimo

pavedimus darydavo vyr. finansininkė L. B. ir kasininkė V. Č..

E. P. teigia nežinojęs, kad L. B. nenurodydavo pavedimų paskirties, ir negalintis

suprasti, kodėl į bendrovės apskaitą nebuvo įtraukti 828 540,04 Lt, taip

pat ar teisingai buvo apskaičiuota ši suma.

Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų

teismai netinkamai įvertino tarp dviejų bendrovių susiklosčiusius civilinius

teisinius santykius, t. y. 2007 m. birželio 29 d. pasirašytą sutartį su UAB „AM“

dėl užsakymų informacinės medžiagos priėmimo publikuoti. Teismai nemotyvavo,

kuo pasireiškė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91

straipsnio pažeidimas (dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimas

negaliojančiu), be to, nenurodė, kuri iš sutarties šalių yra nukentėjusioji. Užsakymų

informacinės medžiagos sutartis nebuvo panaikinta ar pripažinta teismo niekine

CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatyta tvarka. Teismai, nepakankamai ištyrę

susiklosčiusią teisinę situaciją, neatribojo civilinių teisinių santykių nuo

baudžiamosios atsakomybės, kurios pagrindas – pavojingos ir baudžiamajam

įstatymui prieštaraujančios nusikalstamos veikos buvimas. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu

atveju kyla pagrįstas klausimas ne tik dėl nusikalstamos veikos (BK 182

straipsnio 2 dalis) sudėties jo veikoje buvimo, bet ir dėl paties nusikalstamo

įvykio.

Be to, pasak kasatoriaus, netinkamai

taikyta ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14

straipsnio 2 dalis, kai reikėjo taikyti šio straipsnio 4 dalį. Prievolė

apskaičiuoti PVM atsiranda ne anksčiau kaip po 12 mėnesių nuo sandorio sudarymo

dienos, tai ir buvo numatyta 2007 m. birželio 29 d. sutarties (dėl užsakymų

informacinės medžiagos) 8 punkte, kurį netinkamai aiškino ir taikė teismas. Šiame

sutarties punkte yra nurodyta, kad UAB „AM“ už Užsakovų pateiktos informacinės

medžiagos publikavimą UAB „PB“ metų ketvirčių pabaigoje atlieka tarpinius

mokėjimus. Galutinis atsiskaitymas – 2008 m. gegužės 31 d. pagal tarpusavyje

suderintą užsakymų įvykdymo ataskaitą ir UAB „AM“ patirtus kaštus. Terminas

tarpusavio suderintai užsakymų įvykdymo ataskaitai nebuvo pasibaigęs (suėjęs),

nes buvo pradėta bankroto procedūra, o dėl objektyvių priežasčių galutinė

ataskaita ir negalėjo būti surašyta. Kasatoriaus nuomone, aptartu klausimu

teismas turėjo pagal motyvuotą prašymą paskirti teismo ekspertizę.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad

apeliacinės instancijos teismas privalėjo argumentuotai ir išsamiai pagrįsti baudžiamojo

poveikio priemonės, numatytos BK 69 straipsnyje, skyrimą, tačiau to nepadarė. Kasatorius

išdėsto BK 69 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nuostatas ir nurodo, kad šios

baudžiamojo poveikio priemonės esmę sudaro turtinės žalos atlyginimas arba

žalos pašalinimas. Turtinė žala įvertinama pinigais, sumokėtinais

nukentėjusiajam. Padarytos žalos pašalinimas gali būti žalingų padarinių

pašalinimas savo darbu, remontas, tokio paties daikto grąžinimas ir pan. Kasatorius

pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, įpareigodamas jį atlyginti

valstybei 60 000 Lt žalą, šio savo sprendimo visiškai neargumentavo,

teismo nurodyta pinigų suma nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis,

nenurodyta, ką siekiama kompensuoti, kokiais veiksmais jis padarė būtent tokio

dydžio žalą valstybei. Kasatorius kelia klausimą, ar teismas turėjo teisę nustatyti

žalos atlyginimą valstybei, ar šiuo atveju valstybė yra tinkamas nukentėjusysis,

ir nurodo, kad valstybės interesams baudžiamojoje byloje atstovaujanti

Panevėžio VMI civilinio ieškinio nepareiškė ir ji tą gali padaryti kitais

įstatymų numatytais būdais.

Lietuvos Respublikos generalinės

prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas

Kuzminskas atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame

skunde pateikti argumentai buvo žinomi tiek pirmosios, tiek apeliacinės

instancijos teismams, yra jų išnagrinėti ir įvertinti pateikiant atitinkamas

išvadas.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos

medžiagos, E. P. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas

už tai, kad, būdamas UAB „PB“ direktoriumi ir turėdamas savo žinioje šios

bendrovės turtą (serverį „HPM 51“), perdavė jį nenustatytiems asmenims ir taip

iššvaistė jo žinioje buvusį turtą. Panevėžio apygardos teismas, apeliacine

tvarka išnagrinėjęs E. P. skundą dėl

jo nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad pirmosios instancijos

teismas nuosprendyje nurodė nuteistojo kaltę patvirtinančius ir paneigiančius

įrodymus, išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir

pakankamai aiškiai argumentavo nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 184

straipsnio 1 dalį. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas visiškai

pagrįstai pažymėjo, kad įrodymai byloje surinkti teisėtai, nepažeidžiant BPK

reikalavimų, o jų patikimumas patikrintas teisminio proceso metu. Prokuroras pažymi,

kad iš kasacinio skundo turinio matyti, jog vienareikšmišką teisingumą

kasatorius suvokia kaip jam palankių ar norimų išvadų teismo sprendime

padarymą, tačiau tai, kad teismo išvados neatitinka nuteistojo lūkesčių, nereiškia,

kad jos neteisėtos ar nepagrįstos. Ginčydamas faktines bylos aplinkybes ir nurodydamas,

kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė, jo manymu, esminių klausimų,

susijusių su serverio praradimo ar neperdavimo aplinkybėmis, kasatorius nurodo,

kad į šiuos klausimus turėtų atsakyti kasacinės instancijos teismas. Prokuroro

manymu, tokie kasacinio skundo argumentai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo

dalykas. Abiejų instancijų teismai šiose nuosprendžių dalyse išsamiai ir

nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė

faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir teisingai kvalifikavo E. P. veiką. Įrodinėjimo tvarka, priešingai nei teigiama

kasaciniame skunde, pažeista nebuvo.

Prokuroras nepagrįstais laiko ir kasacinio

skundo argumentus apie tai, kad esą apeliacinės instancijos teismas,

kvalifikuodamas E. P. veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį,

suklydo ir be reikalo kriminalizavo civilinius teisnius santykius, susiklosčiusius

tarp dviejų bendrovių, be to, esą vadovavosi ne tuo Pridėtinės vertės mokesčio

įstatymo straipsniu. Atsiliepime nurodoma, kad teismų praktikoje pripažįstama,

jog tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties

sąlygos pažeidimu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį

pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė,

lemianti nukentėjusiojo apsisprendimą dalyvauti jam žalingame sandoryje, kad

kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kurioje nukentėjusysis negalėtų

civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks

pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. Esminiai sukčiavimo, kaip

nusikalstamos veikos, požymiai, skiriantys jį nuo civilinio delikto, yra

apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis,

kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo

pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimas arba

panaikinimas. Turtinės prievolės panaikinimas ar išvengimas – tai

nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens

turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu faktu. Nagrinėjamu atveju

fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais sumažintas į biudžetą mokėtinas pridėtinės

vertės mokestis. Atsiliepime nurodoma, kad šioje byloje abiejų instancijų

teismai nustatė visus būtinus BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos

subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, iš jų ir apgaulės. Priešingai nei

teigiama kasaciniame skunde, teismai tai padarė laikydamiesi BPK 20 straipsnyje

nustatytų taisyklių, tinkamai įvertinę byloje surinktus įrodymus ir padarę

pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog

ištirtų ir teismų sprendimuose aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų

visetas patvirtina nuteistojo kaltę sukčiavus bei iššvaisčius svetimą turtą. Prokuroras

pažymi, kad nagrinėjamoje byloje įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo

nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas;

teismai teisingai įvertino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, jų

tarpusavio ryšį bei įrodymų visumos pakankamumą. Prokuroro nuomone, apeliacinės

instancijos teismas, kvalifikuodamas E. P.

veiksmus kaip sukčiavimą, klaidos nepadarė, tinkamai motyvavo savo išvadas

ir pagrįstai, vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais, pakeitė

pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Be to, atsiliepime nurodoma, kad mokesčių

nemokėjimas Lietuvos valstybės biudžetui negali būti traktuojamas kaip žalos

nepadarymas, todėl apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 69 straipsnio

nuostatas, pažeidimo nepadarė.

Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus

argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo

proceso kodekso pažeidimų, neišnagrinėdamas visų apeliaciniame skunde keltų

klausimų. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

turinys savo esme atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus, o kasacinio skundo

nuoroda į galimus BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus yra

deklaratyvaus pobūdžio. Motyvai, kuriuos sprendime išdėstė apeliacinės

instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus apeliacinio skundo argumentus ir

apelianto keltus klausimus, yra suprantami, pagrįsti ir argumentuoti. Pasak

prokuroro, šis teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio nuostatų, taip pat nepadarė

kitų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių teismo sprendimas,

kaip to prašoma kasaciniame skunde, turėtų būti naikinamas; šioje byloje

įstatymas taikytas tinkamai, nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per

griežta.

Nuteistojo E. P. kasacinis

skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi

skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1

dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl kasacinio skundo argumentų,

susijusių su BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais, ir apeliacinio bylos

išnagrinėjimo

Kasaciniame

skunde nurodoma, kad vertindami įrodymus abiejų instancijų teismai pažeidė BPK

20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tai argumentuodamas kasatorius pateikia savą

įrodymų vertinimo versiją ir teigia, kad jo kaltė padarius BK 184 straipsnio 1

dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas neįrodyta, jis

nuteistas nepagrįstai. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į būtinumą

nustatyti (ir įrodyti) realios turtinės žalos padarymo faktą svetimo turto

iššvaistymo atveju bei apgaulingą, sąmoningą kaltininko siekį išvengti PVM

sumokėjimo valstybei sukčiavimo atveju. Iš esmės analogiškus argumentus

nuteistasis E. P. nurodė ir apeliaciniame skunde,

pagal kurį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino (BPK 320 straipsnio 3

dalis), tačiau ir su šio teismo padarytomis išvadomis kasatorius nesutinka,

mano jas esant neteisingomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal

baudžiamojo proceso įstatymą įrodymų vertinimas ir faktinių aplinkybių

nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, o ne kasacinės

instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasatoriaus argumentai dėl jo

kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodytumo nagrinėtini tiek,

kiek jie susiję su BPK normų, šiuo atveju BPK 20 straipsnio 5 dalies esminiais

pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad

teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir

nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų

vertinimo taisyklių nepažeidė. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo atliktą

įrodymų vertinimą bei apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą,

apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertino visus įrodymus, galinčius

patvirtinti arba paneigti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti

teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis), o priimtame nuosprendyje išdėstė

išsamias ir motyvuotas išvadas dėl kiekvieno tokio įrodymo patikimumo bei jų visumos

pakankamumo tiek konstatuojant nuteistojo E. P. kaltę

iššvaisčius jo žinioje buvusį UAB „PB“ priklausantį turtą – 15 351,23 Lt

vertės serverį „HPM51“ (BK 184 straipsnio 1 dalis), tiek apgaule išvengiant jo

vadovaujamos UAB „PB“ naudai didelės vertės turtinės prievolės –

126 344,45 Lt PVM sumokėjimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą (BK

182 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nekartoja apeliacinės instancijos

teismo nuosprendyje išdėstytų argumentuotų išvadų dėl faktų, kurių buvimą

neigia kasatorius, įrodytumo ir pažymi, kad visų jų nustatymas grindžiamas

bylos įrodymais. Taigi, remiantis tarpusavyje sutampančiais liudytojų R. Z.

ir J. K. parodymais, taip pat N. P., A.

B., V. P. parodymais, UAB „Kompiuterių klasika“ pažyma,

daiktų apžiūros protokolu ir kitais bylos duomenimis nustatyta, kad kompiuterinės

technikos serveris „HPM51“ nebuvo perduotas nei UAB „AM“, su kuria 2007 m.

gruodžio 28 d. UAB „PB“, atstovaujamas direktoriaus E. P.,

sudarė sutartį dėl jo išnuomojimo ir kurios (t. y. bendrovės „AM“) direktoriumi

vėliau tapo tas pats E. P., nei

bankroto administratoriui, kai UAB „PB“ 2008 m. sausio 31 d. teismo nutartimi

buvo iškelta bankroto byla (sprendimas dėl bankroto priimtas ir minėta bendrovė

išregistruota iš įmonių registro 2011 m. kovo 24 d.; beje, UAB „AM“ 2009 m.

rugpjūčio 24 d. taip pat iškelta bankroto byla). Tai, kad būtent kasatorius E. P., o ne kiti asmenys (pvz., buhalterė), atsakingas už

tai, jog tyčia, siekdamas išvengti PVM sumokėjimo, jo vadovas UAB „PB“ naudai

sąmoningai nepateikė buhalterinei apskaitai užsakymų įvykdymo ataskaitų ir

nesurašė PVM sąskaitų faktūrų už realiai šios bendrovės atliktus reklamos

publikavimo darbus ir iš UAB „AM“ už juos gauto avanso – 828 540,04 Lt (iš

jų 126 344,80 Lt sudaro PVM) bei nedeklaravo mokėtino valstybės biudžetui

mokesčio, nustatyta remiantis specialistų išvadomis, specialistės Z. Mackevičienės

paaiškinimais, liudytojų L. B., V. Č. parodymais ir kitais duomenimis. Nuteistojo E. P. parodymai, kuriais jis neigė jį kaltinančių faktų

buvimą, motyvuotai paneigti kaip neatitinkantys tikrovės. Daryti kitokias

išvadas dėl faktinių aplinkybių išnagrinėtoje byloje nustatymo teisėjų kolegija

neturi teisinio pagrindo ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas,

vertindamas įrodymus bei priimdamas sprendimą pripažįstant, kad E.

P. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteistas

pagrįstai, nepadarė esminių BPK normų pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui

išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369

straipsnio 3 dalis). Vien tai, kad teismo padarytos išvados neatitinka

nuteistojo pageidavimų, nereiškia teisės pažeidimo; šiuo atveju kasatoriaus

argumentai iš esmės yra deklaratyvūs, prieštarauja bylos medžiagai ir teismo nuosprendžio

turiniui.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

(nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, 182

straipsnio 2 dalį)

Kasatorius skunde teigia, kad BK 184 ir

182 straipsniai jo veikoms taikyti neteisingai. Teiginius apie tai kasatorius iš

esmės argumentuoja ne baudžiamojo įstatymo taikymo byloje nustatytoms faktinėms

aplinkybėms klaidomis, o argumentais, susijusiais su šias veikas

atskleidžiančių faktinių aplinkybių įrodytumu (kasatoriaus nuomone –

pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį). Dėl tokių argumentų nepagrįstumo šioje

nutartyje yra nurodyta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, ar

baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, nagrinėjamu atveju – ar nusikalstamos

veikos kvalifikuotos pagal tuos BK straipsnius, dalis ir (ar) punktus, pagal

kuriuos tai reikėjo daryti (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kasacinės instancijos

teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas

faktines aplinkybes. Iš teismų nuosprendžių turinio matyti, kad minėtų

nusikalstamų veikų sudėtis atskleidžiančios faktinės aplinkybės yra nustatytos

(ir įrodytos). Be to, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas patikrino

bylą ir priimtame nuosprendyje padarė išsamias bei motyvuotas išvadas apie tai,

kad E. P. pagrįstai ir teisingai pripažintas kaltu už jam

patikėto svetimo turto iššvaistymą (BK 184 straipsnio 1 dalis) bei už

sukčiavimą apgaule išvengiant didelės vertės turtinės prievolės kitų naudai (BK

182 straipsnio 2 dalis). Be kita ko, teismas teisingai teisiškai įvertino tai,

kad apgaulingas PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą išvengimas esant šioje

byloje nustatytoms aplinkybėms sukelia baudžiamąją atsakomybę už sukčiavimą, t.

y. negali būti vertinamas kaip civilinis teisinis deliktas. Taip pat

nuosprendyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės

vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio nuostatų pažeidimo. Tai, kad E. P. veiksmų organizuojant apgaulingą bendrovės „PB“

buhalterinės apskaitos tvarkymą teismas papildomai nekvalifikavo pagal BK 222

straipsnio 1 dalį, nereiškia, jog veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 182

straipsnį. Pakeisdamas pirmosios

instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria E. P. buvo

nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, ir kvalifikuodamas

veiką tik pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas

konstatavo, kad tyčia nesurašant sąskaitų faktūrų bei užsakymų įvykdymo

ataskaitų už parduotas reklamos publikavimo paslaugas buvo siekiama išvengti

PVM sumokėjimo valstybei, o jei nuteistasis būtų tinkamai organizavęs UAB „PB“

buhalterinę apskaitą, šios bendrovės naudai E. P. nebūtų

galėjęs išvengti tokios prievolės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal

byloje nustatytas ir teismų nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes

baudžiamasis įstatymas – BK 184 straipsnio 1 dalis ir 182 straipsnio 2 dalis – kasatoriaus

veikoms taikytas tinkamai, t. y. esant nurodytų veikų sudėtis sudarantiems

požymiams.

Dėl BK 48 ir 69 straipsnių taikymo

Kasatorius neteisus teigdamas, kad

nenustatyta jo veiksmais padaryta žala (jos dydis) valstybei. Priešingai, teismai

nustatė, kad dėl E. P. padarytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, buvo išvengta didelės vertės turtinės prievolės

– 126 344,45 Lt dydžio PVM sumokėjimo valstybės biudžetui, t. y. valstybei

padaryta žala, kuri neatlyginta. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad Panevėžio

apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, 2009 m. spalio 14 d. pareiškusi

civilinį ieškinį (kuriuo prašė iš E. P. išieškoti

126 345 Lt turtinei žalai, padarytai valstybės biudžetui, atlyginti),

ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinta civiliniu ieškovu. Pareikštas

civilinis ieškinys buvo nagrinėtas teismo procese (BPK 113 straipsnis), tiriami

su juo susiję įrodymai, proceso dalyviai turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę

šiuo klausimu. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad byloje

pareikštame civiliniame ieškinyje nurodyta turtinė žala yra priežastiniu ryšiu

tiesiogiai susijusi su E. P. padaryta

nuskalstama veika (dėl turtinės prievolės valstybei išvengimo), šį ieškinį visiškai

tenkino ir nusprendė (BPK 115 straipsnio 1 dalis) priteisti iš E.

P. 126 345 Lt. Apeliacinės instancijos teismas šios nuosprendžio

dalies nepakeitė. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl nusikalstamos E. P. veikos nesumokėtas PVM, o dėl to valstybė patyrė

126 345 Lt dydžio turtinę žalą (BPK 109 straipsnis).

BK 69 straipsnyje numatyta viena iš

baudžiamojo poveikio priemonių, kuri gali būti taikoma, kai dėl nusikaltimo ar

baudžiamojo nusižengimo buvo padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar gamtai. Pagal

BK 48 straipsnį teismas, skirdamas laisvės apribojimo bausmę, gali įpareigoti

atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą

pašalinti savo darbu (BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Esant pirmiau nurodytoms

aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam BK 48

straipsnyje numatytą laisvės apribojimo bausmę ir nustatydamas šio straipsnio 6

dalies 2 punkte numatytą įpareigojimą atlyginti nusikalstama veika padarytos

turtinės žalos dalį – 60 000 Lt (BK 69 straipsnis), nepadarė teisės

taikymo klaidos.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus,

teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų

pagrindų, pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo keisti ar

naikinti skundžiamus teismų nuosprendžius.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo E. P. kasacinį

skundą.

Teisėjai:

Jonas

Prapiestis

Armanas

Abramavičius

Dalia

Bajerčiūtė