eA-1156-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1156-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00243-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 2–8) prašė Panevėžio apygardos administracinio teismo panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVPK) viršininko 2014 m. gegužės 15 d. įsakymą Nr. 50-TE-291 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo J. B.“ (toliau – ir Įsakymas) (I t., b. l. 2).

Paaiškino, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo skirta už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. vasario 18 d., neturėdamas teisėto pagrindo ir ne tarnybos tikslais, tikrino Vidaus reikalų informacinės sistemos centriniame duomenų banke duomenis bei kiekvienu atveju neišsamiai ir netiksliai nurodė patikrinimo pagrindus, papildomus duomenis. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas tai padarė kaltais tyčiniais veiksmais ir pažeidė Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis, administravimo taisyklių 16.1, 16.5 ir 15.4 punktus. Nesutiko su tarnybinio patikrinimo išvada, kad duomenys buvo tikrinti ne tarnybos tikslais. Pareiga įrodyti šią aplinkybę tenka atsakovui, tačiau atsakovas savo poziciją grindžia vien tik pareigūno R. D. tarnybiniu pranešimu, neatlikęs išsamaus aplinkybių tyrimo. Pareiškėjas, kaip vyresnysis tyrėjas, eidamas savo pareigas, turėjo teisę dirbti su registrais ir informacinėmis sistemomis, naudotis jų duomenimis. Tarnybinio patikrinimo išvadoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas, atlikdamas užklausą, netiksliai ir neišsamiai nurodė paieškos pagrindą. Pareiškėjo manymu įvesti paieškos duomenys buvo pakankami, kitaip paieškos sistema techniškai nebūtų veikusi. Tai, kad nebuvo nurodytas bylos numeris, gali būti laikoma tik formaliu pažeidimu, atsižvelgiant į pareiškėjo darbo specifiką, didelį darbo krūvį, tai nesukėlė jokių neigiamų pasekmių. Tarnybinė nuobauda, paskirta dėl formalaus pažeidimo, neatitinka padaryto pažeidimo sunkumo ir kaltės laipsnio. Iki tarnybinės nuobaudos paskyrimo prieš pareiškėją buvo inicijuota keletas patikrinimų, ir nė vienas įtarimas nepasitvirtino. Atliekant tarnybinį patikrinimą, išsamaus paaiškinimo pateikti negalėjo, nes tuo metu jau buvo atleistas iš vidaus tarnybos, negalėjo pasitikrinti vykdytų užklausų duomenų. Teigia, jog tikrinti asmenys nėra susiję su juo, nei su jo pažįstamais jokiais ryšiais, visų jų duomenys buvo tikrinti tarnybos tikslais. Tų asmenų rašytinės apklausos nebuvimas nepaneigia minėtos aplinkybės, nes kai kuriais atvejais patikrinus asmens duomenis buvo sprendžiama, ar jį tikslinga kviesti apklausai.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 27–30) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Panevėžio AVPK viršininko 2014 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 50-TE-172 pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Ginčijamu Įsakymu tarnybinė nuobauda jam paskirta už Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimus, nesilaikymą Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-775 patvirtintų Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis, administravimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.1 papunktyje įtvirtinto draudimo naudotis registrų duomenimis ne tarnybos tikslais, 16.5 papunkčio reikalavimo registrų duomenis tvarkyti tik esant teisėtam pagrindui, 15.4 papunkčio reikalavimo registrų naudotojui tiksliai ir išsamiai nurodyti duomenų tikrinimo tikslą ir pagrindą, pavedimo, medžiagos, prašymo, skundo, bylos numerį ir datą.

Nuo 2014 m sausio 23 d. iki 2014 m. kovo 24 d. Panevėžio AVPK buvo atliekamas patikrinimas dėl pareigūnų J. B. bei V. R. veiksmų, kuris baigtas 2014 m. kovo 24 d. patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-IS-28, kurios 7 punktu pasiūlyta pradėti tarnybinį patikrinimą dėl J. B. atliktų asmens duomenų užklausų teisėtumo laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. vasario 18 d. Šios išvados pagrindu 2014 m. kovo 25 d. pradėtas tarnybinis patikrinimas, 2014 m. gegužės 12 d. patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-IS-38 (toliau – ir Išvada), kurioje konstatuota, kad pareiškėjas savo kaltais tyčiniais veiksmais pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, Taisyklių 16.1, 16.5 ir 15.4 punktus. Paprašytas pateikti paaiškinimą, pareiškėjas nurodė tikėtinas tikrinimo versijas, taip pat nurodė, jog visi asmenys buvo tikrinti tarnybos tikslais. Panevėžio AVPK Panevėžio r. policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkas R. D. 2013 m. balandžio 16 d. informavo, kad papildomo tyrimo metu nenustatyta, jog nurodyti asmenys būtų apklausti, nurodyti tarnybiniuose pranešimuose atliekant procesinius veiksmus ikiteisminiuose tyrimuose ar tikslinant įvykio aplinkybes medžiagose. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. IV-68 patvirtintų Vidaus reikalų informacinės sistemos centrinio duomenų banko duomenų peržiūros kontrolės taisyklių 8 punktą, VRIS CDB vartotojui sudaryta galimybė naudotis duomenų paieškos taikomosiomis programomis tik tuomet, kai jis nurodo duomenų paieškos pagrindą ir su šiuo pagrindu susijusius papildomus duomenis (dokumento ar bylos numerį, registracijos datą ir kt.).

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu (I t., b. l. 205–211) pareiškėjo J. B. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes, rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 26 straipsniu (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-434 redakcija), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintu Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (redakcija nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas). Konstatavo, kad pareigūno atlikti veiksmai (ar jo neveikimas) svarstomu aspektu gali būti laikomi tam tikrų jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu tik tuo atveju, kai atitinkamas šio pareigūno elgesio modelis aiškiai ir vienareikšmiškai yra sureglamentuotas šiuose teisės aktuose ir yra nustatyta, kad tarnybinėn atsakomybėn traukiamas pareigūnas šio elgesio modelio nesilaikė. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1435/2013, 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012, 2010 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-27/2010 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad pagal Tvarkos aprašo 6 punktą, tarnybinio patikrinimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame įvardijamas konkretus tarnybinis nusižengimas, apibrėžiamos kaltinimo, nuo kurio pareigūnas gali gintis, ribos ir apimtis, nurodoma kaltės forma. Tarnybinio patikrinimo išvada ir joje nurodytos aplinkybės bei pasiūlymai dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn skirti tam, kad juos įvertintų turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą vadovas (Tvarkos aprašo 24 p.). Vadovui patvirtinus išvadą, joje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas tampa atitinkamo sprendimo (įsakymo), t. y. individualaus teisės akto, dalimi (Tvarkos aprašo 28 p.). Taigi, būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. IV-1 patvirtintų Vidaus reikalų informacinės sistemos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7, 17 ir 18 punktais, Taisyklių 5, 15.4 ir 16 punktais. Paaiškino, kad Audito duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, tikrindamas asmenų duomenis VRIS CDB, tiksliai ir išsamiai nenurodė duomenų tikrinimo tikslo ir pagrindo, pavedimo, medžiagos, prašymo, skundo, bylos numerio ir datos, daugeliu atvejų apsiribojo duomenų tikrinimo pagrindo nurodymu „kitas tarnybinis naudojimas“ ar „ikiteisminis tyrimas“, o papildomų duomenų nepateikė.

Panevėžio AVPK Vidaus tyrimo poskyris, gavęs Imuniteto valdybos 2014 m. vasario 21 d. audito duomenis, pateiktus su slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, 2014 m. kovo 7 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 50-16-PRS-37 (I t., b. l. 46) kreipėsi į Panevėžio rajono policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio r. PK) viršininką, prašė pateikti informaciją, ar pareiškėjas teisėtai ir tarnybos tikslais tikrino audito duomenyse nurodytų asmenų duomenis, pateikė tikrintų asmenų sąrašą (I t., b. l. 46-49). Panevėžio r. PK Kriminalinės policijos skyriaus viršininkas R. D. 2014 m. kovo 20 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 50-76-3-PR5-349 (I t., b. l. 51–53) atsakovą informavo apie pateiktame sąraše nurodytų asmenų duomenų užklausų pagrindus, kartu pažymėjo, kad nėra duomenų, kuo remiantis atlikta užklausa dėl Asmenų duomenų. Pradėjus tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu dėl Asmenų duomenų tikrinimo bei pareiškėjui pateikus 2014 m. balandžio 11 d. pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo (I t., b. l. 57), pareiškėjas 2014 m. balandžio 14 d. paaiškinimu nurodė tikėtinus šių duomenų tikrinimo pagrindus (I t., b. l. 21). Gavęs pareiškėjo 2014 m. balandžio 14 d. paaiškinimą, atsakovas 2014 m. balandžio 16 d. pakartotinai kreipėsi į Panevėžio r. PK, prašė patikrinti minėtame paaiškinime nurodytus teiginius (I t., b. l. 58–59). Panevėžio r. PK Kriminalinės policijos skyriaus viršininkas R. D. 2014 m. balandžio 25 d. tarnybiniu pranešimu atsakovą informavo, kad pagal 2014 m. balandžio 16 d. pranešimą buvo papildomai patikrintas pareiškėjo vykdytų Asmenų duomenų užklausų teisėtumas ir nenustatyta, kad minėti asmenys būtų apklausti ar nurodyti tarnybiniuose pranešimuose atliekant procesinius veiksmus ikiteisminiuose tyrimuose ar tikslinant įvykio aplinkybes medžiagose (I t., b. l. 60). Pats pareiškėjas tiek tarnybinio patikrinimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodyti konkrečių Asmenų duomenų patikrinimo tikslų ir pagrindų negalėjo, paaiškino, kad dėl didelio darbo krūvio ir praėjusio laiko šių aplinkybių prisiminti neturi galimybės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad policijos pareigūnams yra ne tik suteikta teisė atliekant tarnybines funkcijas naudoti registro duomenis, bet ir pareiga pagrįsti (įrodyti), dėl kokių priežasčių jis duomenis peržiūrėjo; minėtų taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, kad pareiškėjams tenka įrodinėjimo našta siekiant pagrįsti duomenų peržiūros teisėtumą, toks pagrindimas yra jų tarnybinių pareigų neatsiejama dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. ir 2014 m. gegužės 22 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A492-418/2014 ir Nr. A756-529/2014). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, toks teisės normų, reglamentuojančių registrų duomenų tvarkymą, aiškinimas taikytinas sprendžiant ginčus ne tik dėl Policijos registruojamų įvykių registro, kuris yra sudėtinė POLIS, o tuo pačiu ir VRIS CDB dalis, duomenų naudojimo, bet ir visų VRIS CDB duomenų naudojimo teisėtumo, nes duomenų naudotojo pareiga jam suteikta teise tvarkyti asmens duomenis naudotis sąžiningai ir teisėtai išplaukia iš Įstatymo, Taisyklių bei kitų asmens duomenų saugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo aiškinimą, jog Asmenų duomenys buvo peržiūrėti tarnybos tikslais ir teisėtu pagrindu, kai tuo tarpu tokį jo paaiškinimą paneigia atsakovo pateikti įrodymai (Audito duomenys, Panevėžio r. PK Kriminalinės policijos skyriaus viršininko R. D. 2014 m. kovo 20 d., 2014 m. balandžio 25 d. tarnybiniai pranešimai). Tai, kad Asmenų duomenis pareiškėjas tvarkė (tikrino) neteisėtai ir ne tarnybos tikslais, patvirtina ir Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2014 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. 3R-273(2.13-1.), kuriuo konstatuota, kad J. B. Asmenų duomenis tvarkė nesusijusiais su Nuostatų 3.4 punkte nustatytais tikslais, nesant nei vieno Įstatymo 5 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatyto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus, tuo pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus (I t., b. l. 106–109).

Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, tikrindamas Asmenų duomenis, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Taisyklių 15.4, 16.1, 16.5 punktus, jo veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis. Atsižvelgęs į tai, kad tarnybinio patikrinimo metu nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, pareiškėjas neteisėtai tikrino net 18 asmenų duomenis, pirmosios instancijos teismas manė, kad paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas – atitinka pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo sunkumą.

Nurodė, jog netenkinus pareiškėjo skundo priteisti jo prašomas bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas J. B. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 2–6) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Apeliaciniame skunde paaiškina, kad visi duomenys VRIS CDB buvo tikrinami tik tarnybos tikslais ir pagrįsdamas šį teiginį nurodo tikrintų asmenų bylų numerius. Mano, jog Audito duomenis bei Panevėžio r. PK Kriminalinės policijos skyriaus viršininko R. D. tarnybinius pranešimus reikia vertinti kritiškai, nes visiškai neaišku, o ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje neatskleista, kaip gi buvo tikrinama, ar pareiškėjas duomenis VRIS CDB tikrino tarnybos ar ne tarnybos tikslais. Atkreipia dėmesį, kad tarnybinio patikrinimo metu iš visų asmenų buvo patikrinta tik R.

Č. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, jog 2014 m. gegužės 7 d. telefonu buvo bendrauta su R. Č., kuri patvirtino, jog 2013 m. spalio mėn. kreipėsi į Panevėžio PK dėl brolio M. S. skriaudžiamo jos tėvo A. S. ir jos akivaizdoje pareigūnas tikrino kažkokius duomenis kompiuteryje. Dėl to Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas tarnybos tikslais 2013 m. spalio 16 d. 19.24-19.25 val. tikrino A. S. ir M. S. asmens duomenis. Taigi nesuprantama, kodėl tarnybinio patikrinimo metu, pasitvirtinus, jog A. S. ir M.

S. duomenys buvo tikrinti tarnybos tikslais, nebuvo susisiekta ir su kitais asmenimis, dėl kurių duomenų patikrinimo tikslo tarnybinio patikrinimo metu kilo abejonės. Šių aplinkybių nesiaiškino ir pirmosios instancijos teismas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas paskirstydamas įrodinėjimo pareigą pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, nes remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62- 2207/2011), būtent atsakovas turėjo pareigą įrodyti, jog asmenų duomenys buvo tikrinami be teisėto pagrindo ir ne tarnybos tikslais.

Kaip matyti tiek iš Tarnybinio patikrinimo išvados, tiek iš audito išvados bei R. D. tarnybinių pranešimų, Panevėžio VPK nepateikė jokių duomenų ir neįrodė, jog pareiškėjas duomenis tikrino būtent be teisėto pagrindo ar ne tarnybos tikslais. Pateikia VRIS CDB sistemos veikimo specifiką ir mano, jog užpildžius sistemoje esančius privalomus laukus papildomų duomenų pateikimas nėra būtinas. Paaiškina, kad neįvedus laukelių „Duomenų paieškos pagrindas“ ir „Patikslinimas (Papildomi duomenys)“, sistema neleidžia atlikti paieškos, o ekrane atsiranda automatinis klaidos pranešimas, kuriame nurodoma, jog būtina įvesti paieškos pagrindą ir jo patikslinimą.

Todėl atlikti paiešką nenurodžius paieškos pagrindo ir patikslinimo yra techniškai neįmanoma. Pačioje Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas įvedė duomenų pagrindą, nurodydamas „Ikiteisminis tyrimas“, „Kitas tarnybinis naudojimas“, „Tarnybinis patikrinimas“ bei papildomus duomenis „76“, „800“, „00048-14“. Prie „Patikslinimas (Papildomi duomenys)“ pareiškėjas nurodė duomenis „76“, kurie identifikuoja Panevėžio rajono PK (kiekvienas rajonas turi savo atskirą indentifikacinį kodą).

Be to, kiti pareiškėjo kolegos taip pat pateikdavo tik tokius duomenis.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumą. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda dėl VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Taisyklių 16.1 ir 16.5 punktų reikalavimų pažeidimo paskirta nepagrįstai, kadangi pareiškėjas turėjo teisinį pagrindą tikrinti asmens duomenis ir paiešką atliko tarnybiniais tikslais. Nors pareiškėjas tikrindamas asmens duomenis netiksliai nurodė patikrinimo papildomus duomenis – pavedimo, medžiagos, prašymo, skundo, bylos numerį ir datą (Taisyklių 15.4 p.), tačiau atsižvelgiant, į tai jog šie duomenys nėra būtini paieškos rezultatui, ir jų neįvedimas į sistemą yra tik formalus pažeidimas, nesukėlęs jokių neigiamų pasekmių (vertinant VRIS CDB sistemos veikimą), darytina išvada, jog vien šiuo pagrindu skirta tokio pobūdžio drausminė nuobauda yra akivaizdžiai neteisinga. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pagal 2014 m. kovo 7 d. tarnybinį pranešimą pareiškėjas iš viso atliko 91 asmens paiešką ir tik 18 asmenų paieškoje įvesti ne visi duomenys.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 9–12) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja bylos faktines aplinkybes, nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pažymi, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 14 d. paaiškinime pripažino, kad paskyroje paieškos tikslo nenurodė dėl skubėjimo, neapdairumo. Duomenų tikrinimo pagrįstumo tarnybos tikslais pareiškėjas neįrodė. Tuo tarpu, kad duomenys tikrinti ne tarnybos tikslais, atsakovas pagrindė 2014 m. gegužės 12 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 50-IS-38.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. gegužės 15 d. įsakymo Nr. 50-TE-291 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo J. B.“, kuriuo pareiškėjui J. B. buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-242/2008; 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010 ir kt.). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012; 2010 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-27/2010 ir kt.). Taigi, būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, teismas, visų pirma, turėtų analizuoti ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

Visumoje iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas iš esmės grindžiamas atsakovo 2013 m. lapkričio 18 d. tarnybinio patikrinimo išvada ir kitais dokumentais. Pažymėtina, jog pareiškėjo skunde išsamiai išdėstyti motyvai (apimtis 7 puslapiai), kodėl ginčijamas atsakovo įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina pareiškėjo skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas teigia, jog visi duomenys VRIS CDB buvo tikrinami tik tarnybos tikslais, esant teisėtam pagrindui bei nurodo konkrečius numerius bylų, tačiau teismas šių faktų analizės neatliko, sprendime apsiriboja tarnybinio patikrinimo išvados ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininko 2014 m. balandžio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. 50-76-3-PR5-518, adresuotame Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų poskyrio viršininkui, pateiktos informacijos atkartojimu. Pirmosios instancijos teismas sprendimą taip pat grindžia Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2014-06-16 sprendimu, kuris iš esmės taip pat priimtas vadovaujantis tarnybinio patikrinimo išvada ir tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga. Įrodymų vertinimo prasme, vargu ar šie įrodymai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog pareiškėjas pažeidė asmens duomenų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir jo veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis. Tai reiškia, jog teismas jokio savarankiško ginčo aplinkybių tyrimo neatliko, kilusio ginčo iš esmės neišsprendė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Faktinių bylos aplinkybių išdėstymas ir anksčiau nurodytoje atsakovo tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstytos pozicijos atkartojimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų sisteminės ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Toks bylos išsprendimas nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

ABTĮ 10 straipsnis įtvirtina pareigą teismui išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Teismas turi būti aktyvus ir matydamas, kad pareiškėjo teisės jo reiškiamais reikalavimais nebus tinkamai apgintos, privalo išaiškinti pareiškėjui teisę tikslinti skundą bei esant būtinybei pats imtis iniciatyvos papildomiems įrodymams surinkti.

Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis), nesurinko įrodymų (netyrė ir nevertino medžiagos, tame tarpe ir pareiškėjo nurodytos, kurios pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog J. B. asmens duomenis tikrino ne tarnybos tikslais ir nesant teisėto pagrindo) ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Dalia Višinskienė