eAS-1102-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1102-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03605-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Cherry Media LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Cherry Media LT“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. birželio 8 d. nutarimą Nr. 2S-6/2015 „Dėl Cherry Media LT, UAB prekių reklamų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) kaip neteisėtą;

2) pritaikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. birželio 8 d. nutarimo Nr. 2S-6/2015 „Dėl Cherry Media LT, UAB prekių reklamų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ galiojimą;

3) teismui nusprendus taikyti pareiškėjui Cherry Media LT atsakomybę už Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme numatytų reikalavimų pažeidimą, pakeisti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. birželio 8 d. nutarimo Nr. 2S-6/2015 „Dėl Cherry Media LT, UAB prekių reklamų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ dalį dėl paskirtos 17 522 EUR dydžio baudos ir sumažinti pareiškėjui skirtą baudą.

Pagrįsdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo, pareiškėjas nurodė, kad nesustabdžius ginčijamo nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje, pareiškėjui vykdant pareigą sumokėti paskirtą baudą, būtų sukeltos tokios neigiamos pasekmės, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas. Nurodė, kad nors šiuo metu bendrovė nėra nemoki, tačiau jos finansinė padėtis yra labai sunki. Iš bendrovės 2014 m. balanso matyti, kad bendrovės turtas siekia 3 090 310 Lt, t. y. 895 015,64 EUR, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekia 3 491 390 Lt t. y. 1 011 332,83 EUR. Bendrovės nuosavas kapitalas yra neigiamas ir sudaro minus 401 620 Lt, t. y. 116 317,19 EUR (2014 m. balansas). Nurodė, kad sumokėjus ar išieškojus baudą gali reikšmingai pablogėti bendrovės finansinė padėtis, sutrikti atsiskaitymai su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), kas gali pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, ar net sukelti pareiškėjui realią grėsmę galimybėms toliau vykdyti ekonominę veiklą, t. y. pareiškėjas gali tapti nemokus. Taip akivaizdžiai būtų pažeistas proporcingumo principas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 10 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas vertino, jog pareiškėjo nurodyti argumentai labiau susiję su išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą taikymu. Pažymėjo, kad taikant reikalavimo užtikrinimo priemones yra vertinama būtent grėsmė, t. y. vertinama tik būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Pareiškėjas pateikė 2014 m. bendrovės finansinės būklės ataskaitą, tačiau jokių duomenų apie aktualią bendrovės finansinę padėtį per šių metų pirmą pusmetį teismui nepateikė. Bendrovės ataskaita nepatvirtina, kad pareiškėjui sumokėjus baudą, bendrovei kils tokios neigiamos pasekmės, jog ji taps nemoki. Prašymą pareiškėjas grindė abstrakčiais argumentais ir tikėtinomis neigiamomis pareiškėjui ateityje kilsiančiomis pasekmėmis. Galimi finansiniai nuostoliai, kuriuos pareiškėjas teigia patirsiantis, galės būti išieškomi teisės aktuose nustatyta tvarka. Taigi visuma nustatytų aplinkybių patvirtina, kad priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą ir panaikinus skundžiamą nutarimą kaip neteisėtą, būtų atkurta iki jo priėmimo buvusi padėtis.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir šį prašymą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino pareiškėjo finansinę padėtį ir atsisakymo tenkinti reikalavimo užtikrinimo priemonę sukeliamas pasekmes pareiškėjui, dėl to nepagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas su atskiruoju skundu teismui pateikė bendrovės 2015 m. pirmojo pusmečio finansinės būklės preliminarią ataskaitą, kuri, jo nuomone, patvirtina prastą pareiškėjo finansinę būklę. Nurodo, kad pareiškėjui sumokėjus ar iš jo priverstinio išieškojimo vykdymo proceso metu išieškojus baudą gali sutrikti Bendrovės atsiskaitymai su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), kas gali pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir sukelti pareiškėjui realią grėsmę galimybėms toliau vykdyti ekonominę veiklą.

Pareiškėjas paaiškina, kad bendrovės nuosavo kapitalo minusas yra daug didesnis negu buvo 2014 m. gruodžio 31 d. ir šiuo metu sudaro 362 614,00 EUR, vietoje minus 116 317,19 EUR (kaip atsispindi 2014 m. bendrovės balanse). Bendrovės 2015 m. pirmojo pusmečio bendrųjų pajamų preliminarioje ataskaitoje aiškiai nurodoma, kad pareiškėjo veiklos sąnaudos ir savikaina viršija gaunamas bendrovės pajamas. Taigi, remiantis pareiškėjo pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais, jog turimi trumpalaikiai įsipareigojimai viršija bendrovės turtą, įmonė veikia nuostolingai – iš viso bendrovės nuostoliai (bendrosios pajamos per pirmąjį 2015 m. pusmetį atskaičius mokesčius) sudaro 246 297,00 EUR. Atkreipia dėmesį, kad bendrovės nuostoliai per 2015 m. pirmąjį pusmetį išaugo ir 2015 m. birželio 30 d. sudaro 371 303,00 EUR (nuo praėjusių metų pabaigai patvirtinto bendrovės balanso skiriasi net 246 297,00 EUR suma).

Pareiškėjo teigimu, tai, kad bendrovės finansinė būklė yra sudėtinga, rodo ir 2015 m. pirmojo pusmečio bendrovės balanso trumpalaikių įsipareigojimų per vienerius metus dalis – iš pateikiamos 2015 m. pirmojo pusmečio finansinės būklės ataskaitos matyti, kad bendrovės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai ženkliai išaugo ir 2015 m. birželio 30 d. sudaro 1 346 144,00 EUR. Tai reiškia, kad bendrovės skolos tiekėjams nuo praėjusių metų padidėjo 334 811,00 EUR suma (įskaitant skolas tiekėjams, su darbo santykiais susijusius įsipareigojimus ir kt.). Šiuo metu bendrovė turi daug įsipareigojimų tiekėjams (865 294,00 EUR), kuriuos privalo padengti iki 2015 m. pabaigos, nes siekia atstatyti finansinį įmonės stabilumą, tad vienu metu vykdo daug užsakymų bendradarbiaujant su naujais ir senais tiekėjais. Būtent šie trumpalaikiai įsipareigojimai rodo bendrovės ne itin aukšto lygio likvidumą trumpuoju laikotarpiu, o per dideli įsipareigojimai lyginant su įeinančiais pinigų srautais, reikalingais dengti skolas, pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu pareiškėjas finansine prasme yra nuostolingas.

Pareiškėjo nuomone, teismui pateikiami finansiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad bendrovės finansinė padėtis yra labai prasta, o turimų finansinių išteklių vertė, kuri būtina užtikrinant tinkamą bendrovės žmogiškųjų resursų panaudojimą bei priimtų užsakymų, verslo planų savalaikį vykdymą turi lemiamą įtaką bendrovės ne tik finansiniam stabilumui, bet ir ūkinės veiklos tęstinumui. Tai reiškia, kad jei skundžiamas Nutarimas liktų galioti administracinės bylos nagrinėjimo metu, būtų apriboti pareiškėjo ištekliai atsiskaitomosiose sąskaitose, nebeliktų objektyvios galimybės samdyti darbuotojus, įsigyti prekių, tinkamai pasiruošti bendrovės veiklos planų vykdymui ir atsiskaitymui su tiekėjais, t. y. pareiškėjas patirtų nepataisomą žalą. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės užkerta jo galimybes pasinaudoti turimais ištekliais, kad galėtų pasiruošti ir atlikti einamųjų darbų bei jau priimtų užsakymų vykdymo tęstinumą, atsiskaityti su valstybinėmis institucijomis (sumokėti mokesčius) bei tiekėjais, dėl ko tiesiogiai sumažėtų tikimybė pareiškėjui pasiekti finansinį stabilumą.

Pareiškėjo įsitikinimu, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą administracinėje byloje, nebūtų realios galimybės atkurti iki ginčo buvusią teisinę padėtį tarp šalių. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamo akto laikinas sustabdymas nereiškia, jog jis yra negaliojantis ir nesukeltų teisinių pasekmių vėliau – šiuo atveju, kad sustabdžius skundžiamo sprendimo galiojimą pareiškėjas galėtų toliau tęsti planuojamos ūkinės veiklos procedūras, kol bus priimtas teismo sprendimas administracinėje byloje. Pareiškėjui sumokėjus ar iš jo priverstinai išieškojus baudą, kaip jau minėta, egzistuoja reali grėsmė bendrovei tapti nemokiai. Pripažįstant tokią aplinkybę ir atsižvelgiant į tai, kad administracinės bylos nagrinėjimas panašiose bylose užtrunka ilgą laiką, darytina išvada, kad Bendrovės bankroto atveju ir esant palankiam teismo sprendimui pareiškėjo atžvilgiu, susigrąžinti sumokėtą arba priverstinio išieškojimo vykdymo procesu išieškotą baudą pareiškėjui galimybės būtų apsunkintos. Jeigu priėmus teismo sprendimą bendrovė jau būtų sustabdžiusi savo veiklą, teismo sprendimo vykdymas nebeturėtų reikšmės tolesniam įmonės egzistavimui ir ūkinės veiklos vykdymui. Tai reiškia, kad ūkio subjektas neturėtų jokios galimybės panaudoti lėšas savo kaip juridinio vieneto gyvybingumui ir tęstinumui užtikrinti. Atsižvelgiant į Bendrovės finansinę padėtį bei realią grėsmę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas, turės didelę įtaką bendrovės nemokumo atsiradimui paskatinti, manytina, kad tai sukeltų (ar pagrįstai tikėtina, kad sukeltų) neigiamų pasekmių bendrovei, kurių pašalinimas, teismui priėmus Pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar itin sudėtingas.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas, remdamasis administracinių teismų praktika sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, pažymi, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Kita vertus, pareiga pagrįsti, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, tenka pačiam pareiškėjui. Reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz. pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais. Subjektas, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimą, turi įrodyti ne teorinę, tačiau realią finansinių sunkumų grėsmę, todėl pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus, jog dėl Konkurencijos tarybos skirtos baudos – 17 522 Eur, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų bendrovės ekonominę ar socialinę padėtį, dėl ko pareiškėjas patirtų ypač sunkių padarinių, kurie galėtų daryti įtaką teismo sprendimo įvykdymui ateityje.

Pareiškėjo pateikta bendrovės 2014 m finansinė ataskaita niekaip nepagrindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nagrinėjamu atveju būtinumo. Priešingai, Konkurencijos taryba 2015 m. liepos 3 d. gavo UAB „Cherry Media LT“ prašymą atidėti Konkurencijos tarybos paskirtos baudos mokėjimą trims mėnesiams, ją mokant dalimis pagal pateiktą baudos mokėjimo grafiką. Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į bendrovės sunkią finansinę būklę, pareiškėjo prašymą patenkino ir atidėjo baudos mokėjimą pareiškėjui priimtinu būdu. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas įvertino savo finansines galimybes sumokėti baudą ir pasiūlė Konkurencijos tarybai šiuo metu jai priimtiniausią baudos sumokėjimo būdą. Be to, pati bendrovė 2015 m liepos 8 d. skunde Vilniaus apygardos teismui nurodė, kad nėra nemoki.

Atsakovas pažymi, kad aplinkybė, jog Konkurencijos taryba pagal kai kuriuos rodiklius pareiškėjo finansinę padėtį įvertino kaip sunkią, savaime nereiškia, jog yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti Nutarimo galiojimą. Kaip nurodyta aukščiau, sunki finansinė padėtis, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nereiškia, jog nesustabdžius Nutarimo galiojimo, teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Be to, tuo atveju, jei teismas panaikintų skundžiamą Nutarimą, pareiškėjo į valstybės biudžetą sumokėta bauda jam būtų grąžinta.

Atsižvelgus į reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo praktiką bei įvertinus pareiškėjo argumentus bei pateiktus įrodymus, Konkurencijos taryba mano, jog taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti Konkurencijos tarybos Nutarimo galiojimą nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais, todėl nepagrindžia išimtinių, išskirtinių aplinkybių, kurios neabejotinai rodytų, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės kiltų reali grėsmė, jog teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar taps negalimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. birželio 8 d. nutarimo Nr. 2S-6/2015, kuriuo atsakovas pripažino pareiškėjo skleistą reklamą klaidinančia ir vadovaudamasis Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 24 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 25 straipsnio 17 dalimi, skyrė pareiškėjui 17 522 EUR baudą (Nutarimo 2 p.).

Reklamos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priežiūros institucijos paskirta bauda į valstybės biudžetą sumokama ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nutarimo dėl baudos paskyrimo priėmimo dienos. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad motyvuotu reklaminės veiklos subjekto prašymu priežiūros institucija turi teisę baudos arba jos dalies sumokėjimą atidėti iki trijų mėnesių, jeigu reklaminės veiklos subjektas sumokėti baudos laiku negali dėl objektyvių priežasčių. Priežiūros institucijos nutarimas dėl baudos skyrimo yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (3 dalis).

Nagrinėjamu atveju į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 3 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu atidėti Konkurencijos tarybos paskirtos baudos mokėjimą trims mėnesiams, ją mokant dalimis pagal pateiktą baudos mokėjimo grafiką. Konkurencijos taryba pareiškėjo prašymą patenkino ir 2015 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 1S-79/2015 atidėjo baudos mokėjimą iki 2015 m. rugsėjo 7 d. baudos mokėjimą išdėstant dalimis.

Reklamos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reklaminės veiklos subjektas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) buvo priimtas nutarimas, pareiškėjas, nesutinkantys su priežiūros institucijos nutarimu, priimtu pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 4 punktą ar 25 straipsnio 17 dalį, < ... >, turi teisę per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo ar sprendimo priėmimo dienos apskųsti jį teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad kreipimasis į teismą nesustabdo nutarimo vykdymo, jeigu teismas nenustato kitaip.

Pareiškėjas 2015 m. liepos 8 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2015 m. birželio 8 d. nutarimą Nr. 2S-6/2015 ar sumažinti baudą. Taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimą – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti skundžiamo atsakovo nutarimo (konkrečiai – Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto) galiojimą.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 10 d. nutartimi išsprendęs pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, atmetė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria išspręstas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo, teisėtumas ir pagrįstumas yra nagrinėjamo atskirojo skundo objektas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005).

Tad tuo atveju, jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007).

Skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus. Asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).

Pažymėtina, kad akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.) iš esmės yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą (2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-70/2007). Laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą paprastai galima tik tada, kai toks aktas dar nėra įvykdytas (2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-734/2011; 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-290/2009).

Pareiškėjas 2015 m. liepos 20 d. atskirajame skunde teigia, kad nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, jį panaikinus nebebūtų galimas buvusios padėties atkūrimas. Prašymą grindžia savo sunkia finansine padėtimi, teigia, kad pareiškėjui sumokėjus ar iš jo priverstinai išieškojus baudą, egzistuoja reali grėsmė bendrovei tapti nemokiai. Kartu su atskiruoju skundu pareiškėjas papildomai teismui pateikė bendrovės 2015 m. pirmojo pusmečio finansinės būklės preliminarios ataskaitos nuorašą.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, jog jeigu įmonei yra paskirta bauda, kurios privalomą mokėjimą prašoma sustabdyti taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, ir reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra taikomos, gali būti, kad dėl paskirtos baudos išieškojimo įmonei atsiras sunkių padarinių. Sumokėjus ar išieškojus baudą, ypač jei jos suma yra didelė, gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, sutrikti atsiskaitymai su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), kas gali pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui. Šių praradimų kompensavimas gali būti pakankamai sudėtingas, nes įvertinti juos pinigais iš esmės gali būti neįmanoma. Kita vertus, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, bet vėliau paaiškėjus, kad bauda buvo paskirta pagrįstai, baudos išieškojimas atitinkamais atvejais gali tapti apskritai neįmanomu, pvz., dėl įmonės bankroto ar kitų aplinkybių. Todėl, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsižvelgtina į įmonės finansinę padėtį, jos perspektyvų ir pokyčio tikimybę bei mastą, pritaikius arba nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2015 m. liepos 3 d. pirmiausia kreipėsi į atsakovą, prašydamas atidėti ir išdėstyti skundžiamu Nutarimu paskirtos baudos mokėjimą. 2015 m. liepos 8 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nutarimą bei taikyti reikalavimo užtikrinimą – sustabdyti Nutarimo galiojimą. Pareiškėjo finansinės būklės įvertinimui teismui buvo pateiktas įmonės 2014 m. balanso nuorašas. Kartu su 2015 m. liepos 20 d. atskiruoju skundu pareiškėjas papildomai teismui pateikė bendrovės 2015 m. pirmojo pusmečio finansinės būklės preliminarios ataskaitos nuorašą.

Konkurencijos taryba 2015 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 1S-79/2015, atsižvelgusi į bendrovės sunkią finansinę būklę, pareiškėjo prašymą patenkino ir 2015 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 1S-79/2015 atidėjo baudos mokėjimą iki 2015 m. rugsėjo 7 d. baudos mokėjimą išdėstant dalimis.

Sprendžiant iš Konkurencijos tarybos 2015 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 1S-79/2015 turinio, atsakovas įvertino aktualią pareiškėjo finansinę padėtį, pagal pateiktus 2014 m. balansą ir finansinės atskaitomybės dokumentus už 2015 m. pirmąjį pusmetį, nuspręsdamas pareiškėjo prašymu atidėti ir išdėstyti baudos mokėjimą. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju atsižvelgusi į pareiškėjo argumentus, pateiktus dokumentus, taip pat ir į tai, kad baudos mokėjimas pareiškėjui yra atidėtas ir išdėstytas, daro išvadą, kad vadovaujantis byloje esančiais duomenimis nėra pagrindo manyti, kad netenkinus pareiškėjo prašymo, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Pažymėtina ir tai, kad Konkurencijos tarybos skiriamos baudos yra diferencijuotos ūkio subjektų atžvilgiu taikomos ekonominės sankcijos, kurias šis viešojo administravimo subjektas pagal suteiktą kompetenciją skiria už konkurencijos taisyklių pažeidimus, remdamasis specialiomis teisės normomis. Vien paskirtos baudos dydis negali būti motyvas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes baudų dydis įstatymų leidėjo yra susietas su objektyviomis ekonominėmis ir finansinėmis aplinkybėms bei veiksniais, todėl pati baudos dydžio nustatymo sistema (mechanizmas) sudaro sąlygas tinkamai individualizuoti baudos dydį, atsižvelgiant į konkretaus asmens finansinę padėtį bei jo galimybes sumokėti skiriamą baudą. Vadovaujantis anksčiau paminėta administracinių teismų praktika, galimos neigiamos pasekmės pareiškėjo finansinei padėčiai savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, vertina jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Vertindama šiuos kriterijus pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus teisėjų kolegija nemato pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo finansinė padėtis iš esmės pablogėtų taip, kad bendrovė galiausiai bankrutuotų ir tai taptų grėsme galutinio teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėtina, kad pareiškėjui palankaus sprendimo atveju, pareiškėjo į valstybės biudžetą sumokėta bauda ar jos dalis jam būtų grąžinta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, taip pat teismui pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju negalima daryti išvados, jog byloje yra pagrindas taikyti pareiškėjo nurodomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas gali būti iškeliamas bet kurioje proceso stadijoje, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, proceso dalyviams pateikus teismui naujų įrodymų, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Cherry Media LT“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė