AS-822-223-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS822-223/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07307-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2013 m. lapkričio 26 d. skundą (b. l. 1–3), prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio mėn. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (toliau – ir valstybinė pensija) – 2 808,89 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi (b. l. 18–19) nustatė pareiškėjui terminą iki 2013 m. gruodžio 17 d. pašalinti skundo trūkumus – pateikti teismui įrodymus, kada pareiškėjas sužinojo / turėjo sužinoti apie jam pirmą kartą išmokėtą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija), t. y. kada pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta, taip pat pateikti teismui raštu paaiškinimus, kodėl pareiškėjas praleido trejų metų procesinį terminą, ir prašymą šį terminą atnaujinti.

Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 12 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti (b. l. 25–26).

Prašyme nurodė, kad termino nepraleido, kadangi pirmą sumažintą valstybinę pensiją gavo 2010 m. vasario 20 d., tai, kad pensija realiai sumažinta, suvokė 2010 m. gruodžio 30 d., kai vietoje 700 Lt (vėliau – 650 Lt) gavo tik 498,03 Lt, t. y. ženkliai mažiau, negu buvo skirta, taip pat prašo atnaujinti procesinį terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti, nes šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, o termino neatnaujinus būtų ne tik paneigta pareiškėjo konstitucinė teisė kreiptis į teismą, bet ir paneigtas visuotinės lygybės principas. Pareiškėjas minėtame prašyme nurodo iš esmės tokias termino praleidimo priežastis, kurios, pareiškėjo nuomone, yra svarbios: pareiškėjo valstybinė pensija mažinta pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), t. y. Seimo priimtą aktą, todėl pareiškėjas objektyviai negalėjo jo nuginčyti ir suvokti savo teisių pažeidimo fakto; apie tai, kad pažeistos jo teisės, pareiškėjas suvokė tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame, be kita ko, pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, o 5 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; būdamas lojalus pilietis, pareiškėjas po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo tikėjosi, kad valstybė apgins jo teises bei teisėtus interesus ir be jokių teisminių ginčų, nedelsdama, grąžins neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, kuri neišmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatų taikymo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi (b. l. 30–32) atsisakė priimti pareiškėjo L. Ž. skundą.

Teismas nurodė, jog remiantis ABTĮ 34 straipsniu, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (1 dalis); prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai (2 dalis).

Nustatė, kad pareiškėjas, pirmą kartą sumažintą valstybinę pensiją gavęs dar 2010 m. vasario 20 d. (už 2010 m. sausio mėn.), į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 26 d. (žr. voką, kuriame išsiųstas skundas teismui, su pašto tarnybos spaudu), t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams ir 9 mėnesiams nuo sužinojimo apie sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą dienos.

Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjo įvardytos procesinio 3 metų termino skundo teismui paduoti praleidimo aplinkybės nepripažintinos svarbiomis ir pareiškėjo L. Ž. prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintinas.

Netenkinęs prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, teismas pareiškėjo skundą, prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kaip paduotą praleidus skundo (prašymo) padavimo terminą.

III. Pareiškėjas L. Ž. atskirajame skunde (b. l. 35–37) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį, kurioje teismas atsisakė priimti skundą.

Atskirasis skundas grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neanalizavo pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir nepagrįstai jas pripažino nesvarbiomis. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas negalėjo atsisakyti priimti jo skundą kaip praleidus terminą, kadangi terminas visai prievolei įvykdyti dar nesuėjo, nes mokama sumažinta pensija. Be to, pareiškėjo atskirasis skundas yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriuos jis buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismui paduotame prašyme dėl skundo padavimo termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutarti, kuria teismas atsisakė priimti jo skundo dalį dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą. Todėl šiuo atveju spręstina, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikomas 3 metų procesinis terminas. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 27 d. pažymos Nr. 11PP(P)-5732 (b. l. 12–13) matyti, kad pareiškėjo valstybinė pensija pagal buvo pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. lapkričio 26 d., todėl teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido minėtą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai.

Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte. Todėl galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo labai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Nurodytos priežastys, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti teismui skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo atitinkamų nuostatų taikymo, priteisimo. Todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, naikinama kaip neteisėta ir nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą dėl praleisto termino kreiptis į teismą atnaujinimo ir, atnaujinęs terminą, perduoda pareiškėjo skundo dėl valstybinės pensijos nepriemokos priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 ir 4 punktais, 34 straipsniu, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. Ž. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį.

Pareiškėjo L. Ž. prašymą tenkinti. Atnaujinti praleistą terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies paduoti ir perduoti pareiškėjo L. Ž. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė