A-146-2543-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-2543/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00353-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. prašymą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. balandžio 16 d. prašymu, kurį patikslino 2014 m. balandžio 23 d. prašymu, kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą (b. l. 22–25), prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovas) viršininko 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 30-S-3315 (toliau – ir Sprendimas Nr. 30-S-3315) ir įpareigoti atsakovą išspręsti jo 2014 m. kovo 13 d. prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir atleisti jį iš tarnybos.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. gruodžio 4 d. Klaipėdos AVPK jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įtarimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalyje. Teismo nutartimi nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. birželio 5 d. jis laikinai nušalintas nuo pareigų. Pareiškėjas 2014 m. kovo 13 d. kreipėsi į Klaipėdos AVPK viršininką su prašymu atleisti iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją).

Atsakovas Sprendimu Nr. 30-S-3315 informavo, kad tebėra atliekamas ikiteisminis tyrimas ir jis yra nušalintas nuo pareigų, kad prašymai dėl atleidimo iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą buvo gauti pradėjus ikiteisminį tyrimą ir tarnybinį patikrinimą, todėl negali būti vykdomi. Be to, atsakovas rėmėsi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 5-V-437 1.4 punktu. Sprendimas Nr. 30-S-3315 yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovas vilkina prašymo dėl išėjimo į pensiją pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą nagrinėjimą, nepagrįstai remiasi aplinkybėmis dėl ikiteisminio tyrimo ir nušalinimo nuo pareigų, kurios negali būti teisiniu pagrindu nenagrinėti pareiškėjo, kuris pagal vidaus tarnybos stažą turi teisę nutraukti tarnybos santykius šiuo teisiniu pagrindu.

Atsakovo nurodytas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 5-V-437 1.4 punktas nėra susijęs su pareiškėjo prašymo atleisti iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą nagrinėjimu, nes Statuto 53 straipsnis nenumato jokių apribojimų ir išlygų, kad pareigūnui, turinčiam teisę išeiti į pensiją ir pateikusiam tokį prašymą, neleidžiama pasinaudoti šia teise. Statuto 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą savo paties prašymu (Statuto 53 str. 1 d. 1 ir 12 p.), kuris pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-287/2014, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad teisiniai santykiai dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos jo paties prašymu reglamentuojami Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1, 12 punktų ir Statuto 55 straipsnio, pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos pagal šias teisės normas yra savarankiški pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai, kurių taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jo vidaus tarnybos stažas yra daugiau nė 31 metai, todėl jis turi teisę nutraukti darbo santykius su Klaipėdos AVPK ir būti atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo prašymu dėl išėjimo į pensiją), o darbdavys privalo jį atleisti iš tarnybos kitą dieną, pasibaigus 14 kalendorinių dienų terminui. Anot pareiškėjo, nėra jokių įstatymo nustatytų kliūčių atleisti jį iš tarnybos šiuo teisiniu pagrindu, tačiau Klaipėdos AVPK nepagrįstai vilkina sprendimo priėmimą. Dėl to pareiškėjas yra verčiamas prieš savo valią toliau tęsti darbo santykius, kurių tęsti nebenori. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl nušalinimo nuo pareigų jis negauna atlyginimo, tačiau į nedarbo išmokas pretenduoti negali, nes laikoma, kad jis nėra atleistas iš tarnybos ir yra dirbantis asmuo.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 37–38) paaiškino, kad Klaipėdos AVPK 2014 m. kovo 13 d. gavo pareiškėjo prašymą (reg. Nr. 30-PR5-139) atleisti jį iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (pačiam prašant dėl išėjimo į pensija). Klaipėdos AVPK 2014 m. kovo 25 d. raštu Nr. 30-S-3315 informavo pareiškėją, kad jo prašymo įvykdyti negali. Taip elgtis Klaipėdos AVPK viršininką įpareigoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“ (paskelbta www.policija.lt) 1.4 punktas, kuris nustato, kad policijos įstaigos vadovas privalo sulaukti policijos pareigūnų atžvilgiu pradėtų tyrimų pabaigos. Atsakovas paaiškino, kad A. V. atžvilgiu nuo 2013 m. gruodžio 3 d. atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 30-1-00361-13 pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi nuo 2013 m. gruodžio 5 d. jis laikinai nušalintas nuo Klaipėdos AVPK Rietavo policijos komisariato viršininko pareigų šešiems mėnesiams. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi nušalinimas pratęstas dar trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2014 m. gegužės 5 d. Laikinasis nušalinimas nėra pasibaigęs. Klaipėdos AVPK 2013 m. gruodžio 5 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl galimo piktnaudžiavimo tarnyba ir pareigūno vardo pažeminimo. 2013 m. gruodžio 20 d. tarnybinis patikrinimas sustabdytas iki bus priimtas galutinis sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 30-1-00361-13. Dėl šių tyrimų Klaipėdos AVPK viršininkas negalėjo atleisti pareiškėjo iš tarnybos.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2014 m. liepos 8 d. sprendimu (b. l. 60–64) pareiškėjo A. V. prašymą patenkino iš dalies, t.y. nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Klaipėdos AVPK 2014 m. kovo 25 d. raštą (sprendimą) Nr. 30-S-3315; prašymo dalį dėl Klaipėdos AVPK įpareigojimo atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą atmetė; įpareigojo atsakovą pareiškėjo 2014 m. kovo 13 d. prašymą dėl jo atleidimo iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą išnagrinėti iš esmės, priimant sprendimą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilo vidaus reikalų statutinės įstaigos (policijos) vadovui atsisakius nagrinėti pareiškėjo, statutinio valstybės tarnautojo, kurio atžvilgiu nuo 2013 m. gruodžio 3 d. atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, o 2013 m. gruodžio 5 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kuris šiuo metu yra sustabdytas, prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą.

Nagrinėdamas reikalavimą panaikinti Klaipėdos AVPK 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 30-S-3315, ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 12 d. pateikė Klaipėdos AVPK viršininkui prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) po 14 kalendorinių dienų nuo prašymo padavimo dienos (b. l. 30). Atsakovas 2014 m. kovo 25 d. raštu Nr. 30-S-3315 informavo pareiškėją apie tai, kad: jo atžvilgiu nuo 2013 m. gruodžio 3 d. atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-00361-13 dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, pareiškėjui įteiktas pranešimas apie įtarimą (b. l. 26–27, 7); Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjas yra laikinai nušalintas nuo pareigų; 2013 m. gruodžio 5 d. pradėtas tarnybinis patikrinimas, kuris šiuo metu yra sustabdytas kol bus priimtas galutinis sprendimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Atsakovas tuo pačiu raštu informavo pareiškėją, kad dėl nurodytų priežasčių jo prašymas dėl išėjimo į pensiją nebus nagrinėjamas (b. l. 26–27).

Teismas vertino, kad atsakovo 2014 m. kovo 25 d. raštas Nr. 30-S-3315 „Dėl atleidimo iš vidaus tarnybos“ nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, sukėlusiu pareiškėjui konkrečias, tiesiogines pasekmes. Esminis individualaus administracinio akto požymis yra konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Teismas konstatavo, kad šis atsakovo raštas yra informacinio pobūdžio, juo nesprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisių ar pareigų. Nurodytu raštu nėra atsisakyta atleisti pareiškėją iš tarnybos, pareiškėjas tik informuotas apie tai, kad šis klausimas nebus sprendžiamas, kol nebus priimtas galutinis sprendimas dėl drausminės atsakomybės. Teismas nustatė, kad pareiškėjui atsirado materialinės pasekmės dėl atsakovo neveikimo, nepriimant įsakymo atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Skundžiamas raštas neužkirto kelio pareiškėjui, pasibaigus 14 dienų terminui nuo prašymo dėl atleidimo iš tarnybos padavimo atsakovui, kreiptis į teismą dėl atsakovo neveikimo, nepriimant įsakymo dėl atleidimo. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, kad atsakovo 2014 m. kovo 25 d. raštas Nr. 30-S-3315 neturi tiesioginio poveikio pareiškėjo teisėms ir pareigoms, nedaro įtakos jo teisiniam statusui.

Be to, teismas konstatavo, kad skundžiamas aktas pagal savo turinį neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų individualaus administracinio akto požymių (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka). Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, pagal kurią viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011, 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858–611/2011, 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-822/2014), pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Klaipėdos AVPK 2014 m. kovo 25 d. raštas Nr. 30-S-3315 nenagrinėtinas administracinių teismų ir nepriskirtas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, todėl bylos dalį dėl šio rašto panaikinimo nutraukė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu.

Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl atsakovo įpareigojimo išnagrinėti 2014 m. kovo 13 d. prašymą atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, teismas pažymėjo, kad šioje įstatymo normoje nustatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Pagal Statuto 55 straipsnį, pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu (šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai); prašymas pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų; pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui; pareigūnas turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos; po to jis gali atšaukti prašymą tik vidaus reikalų įstaigos vadovo sutikimu.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Vidaus tarnybos statuto normų taikymo panašiose situacijose praktiką, pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse administracinėse bylose: 2014 m. vasario 25 d. Nr. A143-287/2014, 2014 m. gegužės 14 d. Nr. A261 -245/2014, 2014 m. balandžio 10 d. Nr. A492-822/2014. Šiose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad pagal minėtas teisės normas pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją yra savarankiškas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kurio taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios.

Statuto 55 straipsnyje nustatytas 14 dienų terminas yra aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtas kaip saistomas tik su pareigūno valios būti atleistam iš vidaus tarnybos išreiškimo diena. Esant situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą, tačiau nustatytu terminu nepaaiškėjus faktui apie padarytą tarnybinį nusižengimą, pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, nesvarbu, kad jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros nėra pasibaigusios.

Taikant nurodytas Statuto normas šio teisės akto normų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pareigūno patraukimo drausminėn atsakomybėn ir jo atleidimo iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, kontekste, laikytina, kad pareigūno teisė būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru (jo paties prašymu) ir jo vadovo pareiga šią teisę įgyvendinti tiesiogiai nėra saistoma tokio pareigūno atžvilgiu pradėtu (ir vykdomu) tarnybiniu patikrinimu, kurio tikslas nustatyti pareigūno galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo arba pareigūno vardo pažeminimo faktus.

Sąsaja ir tam tikra teisinė kolizija tarp Statuto normų, reglamentuojančių pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos savo noru, ir normų, reglamentuojančių pareigūno patraukimą drausminėn atsakomybėn arba jo atleidimą iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, gali pasireikšti tik sprendžiant klausimą dėl šių normų taikymo laike susiklosčius situacijai, kai šių normų taikymas laike sutampa. Statuto 26 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta bendra pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn taisyklė, pagal kurią tarnybinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos.

Be to, šioje dalyje yra nustatyti naikinamieji tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai: vieneri metai nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos bei treji metai išimtiniais atvejais (tarp jų ir nagrinėjamai bylai aktualiu atveju, kai pareigūno atžvilgiu pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra yra sustabdoma, kol bus baigtas pareigūno atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas) nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nurodyta, kad, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte (pareigūno atleidimas, jei savo poelgiu jis pažemino pareigūno vardą), 14 punkte (pareigūno atleidimas, jei paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos) išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos.

Iš nurodytų teisės normų matyti, kad pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn ar atleidimo iš pareigų dėl pareigūno vardo pažeminimo terminai, palyginus su aptartu Statuto 55 straipsnyje nustatytu pareigūno atleidimo iš tarnybos savo noru terminu (kita darbo diena po 14 kalendorinių dienų nuo prašymo padavimo dienos), yra gerokai didesni ir kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo tam tikro fakto nustatymo (paaiškėjimo) dienos. Paminėtas Statuto 55 straipsnyje nustatytas terminas yra aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtas kaip saistomas tik su pareigūno valios būti atleistam iš vidaus tarnybos išreiškimo diena.

Esant tokiems aptariamų terminų ypatumams, vadovaujantis bendrais teisėtumo ir teisinio tikrumo principais, darytina išvada, kad susiklosčius situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą.

Kai paminėtas 14 dienų terminas pasibaigė, pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktą, nesvarbu, kad dar tęsėsi (nepasibaigė) jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros. Pažymėtina, kad tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir įstatymą įgyvendinančio teisės akto – Taisyklių nagrinėjamo ginčo atsiradimo metu galiojusi specialioji (aptariamai situacijai išspręsti skirta) norma – 35 punktas (2003 m. rugpjūčio 27 d.

įsakymo Nr. 1V-308 redakcija), pagal kurį, atsiradus Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktuose numatytiems atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindams, pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra turi būti nutraukiama, jeigu jos neįmanoma užbaigti per Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė šioje byloje reikšmingų aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo minėtos suformuotos teismų praktikos, todėl konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė spręsti pareiškėjo 2014 m. kovo 13 d. prašymą atleisti jį iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Nustatęs, kad atsakovo veiksmai, kai jis teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišsprendė pareiškėjo prašymo, teismas konstatavo, kad tai yra atsakovo neteisėtas neveikimas, todėl teismas įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. kovo 13 d. prašymą iš esmės.

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo atleisti iš tarnybos, teismas pažymėjo, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, privalėjo Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais išnagrinėti šį prašymą ir spręsti dėl pareiškėjo atleidimo pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą arba, vadovaudamasis pirmiau nurodyta administracinių teismų praktikoje suformuota taisykle, vertinti reikšmingus tarnybos santykiams faktus atsižvelgiant į jų padarymo (vykdymo) laiką ir spręsti dėl atleidimo iš tarnybos kitu Statute numatytu pagrindu. Nustatęs, kad atsakovas neatliko nė vieno iš šių veiksmų, teismas ir įpareigojęs atsakovą pareiškėjo 2014 m. kovo 13 d. prašymą išnagrinėti iš esmės, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dalį dėl įpareigojimo jį atleisti pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, nes tik atsakovas, išnagrinėjęs prašymą, gali atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, parinkdamas atleidimo pagrindą.

III. Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 73–78) prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimą ir pareiškėjo prašymą atmesti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė tik dėl tarnybinio patikrinimo, tačiau nepasisakė dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo ir pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – ir BPK) laikinasis nušalinimas nuo pareigų (BPK 157 straipsnis) yra procesinės prievartos priemonė. Ši procesinės prievartos priemonė taikoma įtariamiesiems, kurie turi valstybės tarnautojo statusą. BPK 157 straipsnio 1 dalies nuostata, kad nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti, yra imperatyvi ir nušalinto pareigūno darbdaviui nesuteikia jokios diskrecijos.

Baudžiamojo proceso įstatymas, atsižvelgiant į jo paskirtį, nereglamentuoja kaip turi būti sprendžiami tarnybos klausimai, kurie susiklosto tarp darbdavio ir darbuotojo, kurio atžvilgiu teismas priėmė nutartį dėl procesinės prievartos priemonės – laikinojo nušalinimo nuo pareigų taikymo. Šiuo metu galiojantis Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-456 redakcija) nustato, kad pareigūnas nuo pareigų nušalinamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka.

Pagrindai, kuriais gali būti nušalintas valstybės tarnautojas, numatyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje, o to paties įstatymo 341 straipsnyje nurodytos valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų teisinės pasekmės. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus tesies ir laisves, jeigu laikomasi atitinkamų sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų tesies ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Apeliantas akcentuoja, kad procesinė prievartos priemonė – laikinasis nušalinimas nuo pareigų – numatyta įstatymu. Šia procesinės prievartos priemone laikinai apribojamos atitinkamos asmens teisės, tačiau įstatymu apibrėžta šio ribojimo paskirtimi – greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamas veikas ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas – proporcingai siekiama teisėtų ir visai visuomenei svarbių tikslų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Al46-820/2013 yra nurodęs, kad teismo nutartimi laikinai nušalinus valstybės tarnautoją nuo pareigų, tarnybos teisiniai santykiai su atitinkamu darbdaviu savaime nenutrūksta, tačiau minėtos procesinės prievartos priemonės taikymas darbdaviui yra privalomas ir atitinkamą teismo nustatytą laiką nušalintam pareigūnui sustabdomas pareigūno teisinis statusas.

Vadinasi, sustabdžius nušalinto pareigūno teisinį statusą, Statuto normos, reglamentuojančios vidaus tarnybos pareigūnų priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, statutinių valstybės tarnautojų perkėlimą į kitas pareigas bei tarnybinį kaitumą, negali būti taikomos, kadangi nėra šių normų taikymo sąlygų. Taigi, sustabdžius pareiškėjo kaip pareigūno teisinį statusą, jis tuo metu, kol yra nušalintas nuo tarnybos, negali būti atleistas remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais.

2. Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalyje yra numatyta aštuoniolika atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų. Šios įstatymo normos 1 punkte numatytas atleidimo pagrindas (jo paties prašymu) ir 12 punkte nurodytas pagrindas (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) priklauso nuo pareigūno valios, tačiau nėra absoliutūs ir pranašesni už kitus atleidimo pagrindus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, atleidimui iš vidaus tarnybos reikšmę turi atleidimo iš tarnybos pagrindų atsiradimo eiliškumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, „Administracinių teismų praktika“, Nr. 8, 2006; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys A575-1474/2008, Nr. A662-344/2012, A143-1069/2012, A552-2760/2012). Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas po 2013 m. gruodžio 3 d., t. y. po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jo galbūt padarytos nusikalstamos veikos, kelis kartus siekė būti atleidžiamas iš vidaus tarnybos. Apeliantas mano, kad tik pabaigus pradėtus tyrimus dėl pareiškėjo galbūt neteisėtų veikų ir įvertinus jo atsakomybę, bus galima spręsti dėl Statuto 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus atleidimo pagrindų taikymo.

Pareiškėjas A. V. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimą nepakeistą, taip pat prašo priteisti iš atsakovo teismo išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Atsiliepime (b. l. 86–88) pareiškėjas nurodo šiuo nesutikimo su atsakovo apeliaciniu skundu argumentus:

1. Ikiteisminio tyrimo ir nušalinimo nuo pareigų aplinkybių nagrinėjimas šioje byloje neturi jokios teisinės reikšmės ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

2. Nagrinėjamam ginčui yra aktuali Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo praktika, kuria pirmosios instancijos teismas rėmėsi tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (b. l. 83) su Kauno AVPK apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl to, kad atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsisako spręsti jo 2013 m. kovo 13 d. prašymą atleisti iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (pačiam prašant dėl išėjimo į pensiją) kol nėra priimti sprendimai dėl pareiškėjo atžvilgiu pradėtų tyrimų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 13 d. prašymą atleisti iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (pačiam prašant dėl išėjimo į pensiją) padavė atsakovui esant aplinkybėms, kai atsakovas nebuvo užbaigęs jo atžvilgiu pradėto tarnybinio patikrinimo dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo (buvos sustabdęs kol bus priimtas galutinis sprendimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr.30-1-00361-13).

Byloje yra duomenys apie tai, kad 2013 m. gruodžio 3 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 30-1-00361-13 pagal BK 228 straipsnio (piktnaudžiavimas) 2 dalį. 2013 m. gruodžio 4 d. A. V. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi A. V. buvo laikinai nušalintas nuo Klaipėdos AVPK Rietavo policijos komisariato viršininko pareigų šešiems mėnesiams. To paties teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi nušalinimas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2014 m. gegužės 5 d. Atsižvelgiant į tai, Klaipėdos AVPK 2013 m. gruodžio 5 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareigūno A. V. galimo piktnaudžiavimo tarnyba ir pareigūno vardo pažeminimo. Klaipėdos AVPK, vadovaudamasis Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 1V-720, 10 punktu, 2013 m. gruodžio 20 d. tarnybinį patikrinimą sustabdė kol A. V. atžvilgiu bus priimtas galutinis sprendimas ikiteisminiame tyrime (baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-00361-13).

Į pareiškėjo 2013 m. kovo 13 d. prašymą atleisti iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (pačiam prašant dėl išėjimo į pensiją), kuriame pareiškėjas, be kita ko, pareiškė, kad vadovaudamasis Statuto 55 straipsniu, prašo atleisti iš vidaus tarnybos kitą darbo dieną po to, kai sueis 14 kalendorinių dienų nuo prašymo padavimo dienos arba, Klaipėdos AVPK vadovo sutikimu, šiam terminui nepasibaigus, atsakovas atsakė pareiškėjo šioje byloje skundžiamu 2014 m. kovo 25 d. raštu Nr. 30-S-3315. Atsakovas šiuo raštu informavo pareiškėją, kad jo prašymo įvykdyti negali. Motyvavo tuo, kad nėra priimti sprendimai pagal pareiškėjo atžvilgiu pradėtus tyrimus, t. y. tarnybinis patikrinimas yra sustabdytas kol bus priimtas galutinis sprendimas ikiteisminiame tyrime Nr. 30-1-00361-13, o ikiteisminis tyrimas yra atliekamas, pareiškėjas teismo nutartimi laikinai nušalintas nuo pareigų. Iš Klaipėdos AVPK 2014 m. kovo 25 d. rašto Nr. 30-S-3315 matyti, kad atsakovas, informuodamas pareiškėją, kad šiuo metu negali įvykdyti jo 2013 m. kovo 13 d. prašymo atleisti iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, teisiniu pagrindu nurodė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“ 1.4 punktą, kuris nustato, kad policijos įstaigos vadovas privalo sulaukti policijos pareigūnų atžvilgiu pradėtų tyrimų pabaigos.

Pareiškėjo 2013 m. kovo 13 d. prašymo atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (pačiam prašant dėl išėjimo į pensiją) nesprendimą pirmosios instancijos teismas įvertino kaip atsakovo neteisėtą neveikimą. Todėl teismas įpareigojo atsakovą pareiškėjo 2014 m. kovo 13 d. prašymą išnagrinėti iš esmės, priimant sprendimą. Patenkinęs šį reikalavimą, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dalį dėl atsakovo įpareigojimo atleisti pareiškėją iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, nes tik atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, gali atleisti pareiškėją iš tarnybos, parinkdamas atleidimo pagrindą. Bylos dalį dėl Klaipėdos AVPK 2014 m. kovo 25 d. rašto Nr. 30-S-3315 panaikinimo teismas nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas įpareigojo Klaipėdos AVPK išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. kovo 13 d. prašymą atleisti iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, priimant sprendimą. Apelianto nuomone, pareiškėjo prašymas turėtų būti atmestas visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas sprendime neįvertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, jog pareiškėjo atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas ir jis teismo nutartimi yra laikinai nušalintas nuo pareigų. Be to, apeliantas laikosi nuomonės, kad turi būti paisoma atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalį pagrindų atsiradimo eiliškumo (pareiškėjas prašymą atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą padavė po to, kai buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, rėmėsi ginčui išspręsti aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą atsižvelgė į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-287/2014, 2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-245/2014, 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-822/2014, o apeliantas nurodo, jo nuomone ginčui išspręsti reikšmingus kitus precedentus (administracinės bylos Nr. A7-481/2005, A575-1474/2008, Nr. A662-344/2012, A143-1069/2012, A552-2760/2012), teisėjų kolegija pirmiausiai pasisako dėl rėmimosi teismų precedentais nagrinėjant individualią bylą.

Pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, kad iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, šiame Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Nagrinėjamam ginčui yra aktualios Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalis 12 punkto, 55 straipsnio nuostatos ir jų santykis su Statuto 26 straipsniu, kuriame nustatyti tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai ir Vidaus tarnybos 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu atleidimo iš tarnybos pagrindu (jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto nurodytos administracinės bylos Nr. A7-481/2005, A143-1069/2012, A552-2760/2012 skiriasi nuo nagrinėjamos bylos tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal taikytiną teisę. Administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 Vidaus tarnybos statuto normos nebuvo aktualios ir nebuvo taikytos, o administracinėse bylose A143-1069/2012, A552-2760/2012 spręsti ginčai buvo susiję su Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto (pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai) taikymu.

Administracinėse bylose A575-1474/2008, Nr. A662-344/2012 buvo nagrinėjami ginčai dėl Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto (pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu) taikymo, kai pareigūnų atžvilgiu yra pradėti ir neužbaigti tarnybiniai patikrinimai dėl galimai padarytų tarnybinių nusižengimų. Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose numatyti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai yra panašūs ta prasme, kad abiem atvejais pareigūnas nori nutraukti tarnybos santykius savo noru, tačiau nurodytos bylos negali būti pripažintos reikšmingomis vienodos administracinių teismų praktikos formavimo prasme (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), kadangi abiem atvejais buvo atsižvelgta į administracinėje byloje Nr. A6-1234/2003 pateiktą kai kurių Vidaus tarnybos statuto nuostatų taikymo praktiką tos bylos faktinių aplinkybių kontekste, esant aplinkybėms, kai pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punktą (jei paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos) už tai, kad nebuvo darbe daugiau kaip vieną dieną be pateisinamos priežasties ir kreipėsi į teismą dėl atleidimo iš tarnybos pagrindo pakeitimo į numatytą Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Minėtos administracinės bylos aplinkybės nebuvo susijusios su pareigūno atžvilgiu atliekamu ikiteisminiu tyrimu bei tarnybinio patikrinimo sustabdymu. Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A6-1234/2003 nebuvo suformuluotos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 ir 12 punktų ir 55 straipsnio santykio su šio 26 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatytas tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas, taip pat su Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 7 dalies nuostatomis, aiškinimo taisyklės. Minėtų Vidaus tarnybos statyto normų sisteminis aiškinimas buvo pateiktas pirmosios instancijos teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendime nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylose Nr. A143-287/2014, Nr. A261-245/2014, Nr. A492-822/2014.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal 2013 m. birželio 27 d. įstatymo XII-434 redakciją, nuostata, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos, yra numatyta Statuto 26 straipsnio 4 dalyje (pagal ankstesnes Statuto redakcijas ši nuostata buvo įtvirtinta Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 3 dalyje).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto nurodytose administracinėse bylose LVAT priimtais procesiniais sprendimais nagrinėjamoje negali būti remiamasi kaip teismų precedentais, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės ir jų kontekste taikyta teisė.

Atsižvelgdama į pirmiau minėtą Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai atsižvelgė į sprendime nurodytą naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, kurioje pateiktas sisteminis ginčui aktualių Vidaus tarnybos statuto normų aiškinimas, ir kuri nuosekliai plėtojama (žr., LVAT 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1018/2014, 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2149/2014). Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo nukrypti nuo minėtoje LVAT jurisprudencijoje pateikto sisteminio Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktų aiškinimo ir santykyje su šio Statuto 55 straipsnio ir 26 straipsnio 3 dalies, taip pat 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto, nuostatomis.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą jo paties prašymu (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktas) arba jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pateikdamas prašymą vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata – pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino, pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui. Be to, Statuto 55 straipsnis nustato, kad pareigūnas turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik vidaus reikalų įstaigos vadovo sutikimu.

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 12 punkte nurodyti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai yra panašūs tuo aspektu, kad abiem atvejais tarnybos santykių nutraukimą inicijuoja pareigūnas, tik Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymui, kai prašoma skirti pensiją už tarnybą, pareigūnas turi atitikti Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas, t. y. turi būti ištarnavęs įstatyme nurodytose tarnybose tam tikrą skaičių metų. Vidaus tarnybos statute pensijų klausimais yra įtvirtinta blanketinė norma, nustatanti, kad pareigūnai turi teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją pagal įstatymą, reglamentuojantį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką (Statuto 49 straipsnio 6 dalis)

Tarnybos santykių nutraukimo pagrindai gali būti nustatyti tik įstatymais. Ginčui aktualiu laikotarpiu galioję įstatymai dėl statutinio pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą nenustatė jokių sąlygų, išskyrus tai, kad pagal pirmiau minėtą specialųjį įstatymą (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) pareigūnas valios nutraukti tarnybos santykius šiuo pagrindu pareiškimo metu turi būti įgijęs teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Iš Klaipėdos AVPK 2014 m. kovo 25 d. rašto Nr. 30-S-3315 turinio, atsiliepimo į pareiškėjo skundą bei apeliacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovas neteigia, jog 2014 m. kovo 12 d. prašymo pateikimo dieną (2014 m. kovo 13 d.) pareiškėjas pagal minėtą įstatymą neturėjo teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.

Pagal minėtoje LVAT jurisprudencijoje pateiktą Vidaus tarnybos statuto normų sisteminį aiškinimą pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją (Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktas), kaip ir jo paties prašymu ((Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktas), yra savarankiškas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kurio taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios. Statuto 55 straipsnyje nustatytas 14 dienų terminas yra aiškiai apibrėžtas kaip susijęs tik su pareigūno valios atleisti jį iš vidaus tarnybos pareiškimo diena. Esant situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą, tačiau jei per nustatytą terminą nepaaiškėjus faktui apie padarytą tarnybinį nusižengimą, pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, nesvarbu, kad jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros nėra užbaigtos (žr. LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-287/2014, Nr. A261-245/2014, Nr. A492-822/2014, taip pat nutartys administracinėse bylose Nr. A261-1018/2014, Nr. A143-2149/2014).

Sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais ir pabrėždama, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai rėmėsi minėta 2014 m. liepos 8 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta LVAT praktika, ir ją išdėstė išsamiai, teisėjų kolegija šiuo aspektu papildomai nepasisako.

Apelianto argumentai, kad pareiškėjo 2014 m. kovo 13 d. pateiktas prašymas atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą yra pateiktas pakartotinai, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą nėra reikšminga. Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėjas analogišką prašymą dėl atleidimo iš tarnybos atsakovui buvo pateikęs 2013 m. gruodžio 5 d., o atsakovas pasielgė analogiškai, kaip ir nagrinėjamo ginčo atveju – 2013 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 30-S-13200 iš esmės analogiškais motyvais, kurie nurodyti 2014 m. kovo 25 d. rašte Nr. 30-S-3315, informavo pareiškėją, kad jo prašymo įvykdyti negali. Pareiškėjas buvo padavęs skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuriame prašė panaikinti 2013 m. gruodžio 5 d. raštą ir įpareigoti atsakovą atleisti pareiškėją iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, kadangi priėjo prie išvadų, jog pareiškėjas praleido šio rašto apskundimo terminą ir neprašė jo atnaujinti, o antrąjį skundo reikalavimą atsisakė priimti kaip išvestinį iš pirmojo. Pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, kad esant atsakovo neišspręstam 2013 m. gruodžio 5 d. prašymui jis 2014 m. vasario 13 d. pateikė atsakovui pakartotinį prašymą atleisti iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. liepos 8 d. sprendime teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo 2013 m. kovo 13 d. prašymo atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies nesprendimas yra atsakovo neteisėtas neveikimas. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes atsakovo neveikimas (prašymo atleisti tarnybos pačiam prašant dėl išėjimo į pensiją nesprendimas) yra tęstinis ir aplinkybė, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 13 d. atsakovui padavė pakartotinį prašymą atleisti iš tarnybos pačiam prašant dėl išėjimo į pensiją, tik patvirtina šį faktą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ne kartą pažymėta, jog įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 ir 3 d., 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota, be kita ko, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją. EŽTT savo sprendimuose yra nurodęs, kad nacionalinio teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto nurodyta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo ir pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra reikšminga, ne ji negalėjo turėti įtakos priimamam sprendimui. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentai ir atitinkamos nuorodos į ginčui aktualią LVAT jurisprudenciją faktiškai apima ir apelianto keliamą klausimą. Apelianto nurodyta LVAT 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al46-820/2013 nagrinėjamo ginčo atveju nėra aktuali, nes iš esmės skiriasi bylų faktinės aplinkybės (apelianto nurodytoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl statutinio pareigūno laikinojo perkėlimo į kitas pareigas jo laikinojo nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylos dalį dėl Klaipėdos AVPK 2014 m. kovo 25 d. rašto Nr. 30-S-3315 panaikinimo ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, procesinės teisės normas taikė teisingai, nes pareiškėjui teisines pasekmes sukelia ne šis informacinis raštas, o atsakovo neveikimas – nesprendimas jo 2013 m. kovo 13 d. prašymo atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (pačiam prašant dėl išėjimo į pensiją). Atsakovas 2014 m. kovo 25 d. raštu Nr. 30-S-3315 tik paaiškino priežastis dėl kurių jis šiuo metu nesprendžia pareiškėjo 2013 m. kovo 13 d.

Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai už tarnybinius nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą. LVAT jurisprudencijoje dėl atitinkamų tyrimų procesų (tarnybinio patikrinimo ir ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje ar jos nagrinėjimo teisme proceso) santykio ne kartą yra pažymėta, kad tais atvejais, jei pareigūno veiką (veikas) yra įmanoma atriboti nuo galimai jo padarytos nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo ir įvertinti kaip savarankišką tarnybinį nusižengimą, tarnybinis patikrinimas neturėtų būti sustabdomas (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-624/2008). Taigi, atitinkamais atvejais pareigūno tarnybinės atsakomybės klausimas gali būti išspręstas ir per Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnyje nustatytą terminą, per kurį vidaus reikalų įstaigos vadovas turi priimti sprendimą dėl pareigūno prašymo atleisti iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, jei toks prašymas pateikimas prasidėjus tarnybiniam patikrinimui.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus ir atsižvelgdamas į pirmiau minėtą ginčui išspręsti aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagrįstai įpareigojo atsakovą išnagrinėti iš esmės pareiškėjo 2013 m. kovo 13 d. prašymą dėl atleidimo iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir priimti sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad priimti sprendimą dėl atleidimo iš tarnybos yra atitinkamo viešojo administravimo subjekto kompetentingo vadovo kompetencija, įvertinęs aplinkybę, kad atsakovas pareiškėjo 2014 m. kovo 13 d. prašymo atleisti iš tarnybos nėra išnagrinėjęs iš esmės pagal Vidaus tarnybos statuto normas (neveikė pagal įstatymą ir juo nustatytą terminą), pirmosios instancijos teismas pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes neturėjo pagrindo nustatyti atsakovui konkretų įpareigojimą dėl sprendimo turinio.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Arūnas Sutkevičius