A-442-386-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-386/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00037-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. S-213(7-202/2012) ir atleisti pareiškėją nuo 155 700 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM) baudos, 19 740 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) baudos ir 278 573 Lt FAPM delspinigių, 58 406,72 Lt GPM delspinigių; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 68-167 ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI) 2012 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 44.4-26-14.

Pareiškėjas nesutiko su Šiaulių apskrities VMI sprendimu neatleisti jo nuo priskaičiuotos baudos ir delspinigių. Manė, kad šiuo atveju turėjo būti taikomas Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Teigė, kad MGK pareiškėjo skundą turėjo tenkinti visa apimtimi. 2002 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas kreipėsi į VMI Radviliškio skyriaus specialistę, norėdamas įsitikinti, ar nereikia mokėti mokesčių nuo 2001 m. gruodžio mėnesio į savo įmonę investuotų lėšų. Jam buvo paaiškinta, kad to daryti nereikia, jei lėšos pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais. Pareiškėjui buvo išduota pažyma apie gautų pajamų deklaravimą, surašyta išvada, kurioje jokių pastabų nebuvo, todėl pareiškėjas buvo tikras, jog mokesčių mokėti nereikia. Nesutiko su išvada, kad paskolos sutartys buvo surašytos formaliai tik tam, kad pagrįstų pajamas, gautas iš kitų šaltinių, o šis faktas nebuvo žinomas VMI pažymos išdavimo metu. Pažymėjo, kad VMI darbuotoja po pažymos išdavimo patikrinimo neatliko, patikrinimas pradėtas tik 2005 m. gruodžio 29 d. Be to, nėra jokių įrodymų, kad paskolos buvo sudarytos formaliai, o ikiteisminis tyrimas dėl to, ar sutartys yra suklastotos, buvo nutrauktas.

Atsakovas VMI prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo inicijuotas mokestinis ginčas baigtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. rugsėjo 20 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1103/2010, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas 2000-2004 m. patyrė 2 795 000 Lt išlaidų, gautų iš nenustatytų šaltinių, kurias mokesčių administratorius pagrįstai apmokestino FAPM ir GPM. Teismas taip pat konstatavo, kad pateiktos paskolų sutartys buvo sudarytos formaliai, siekiant sudaryti galimybę pagrįsti investuotas į savo įmonę lėšas. Dėl Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos taikymo pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjo kaltė įrodyta 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1103/2010. Pareiškėjo mokestinis pažeidimas nebuvo sąlygotas nenugalimos jėgos poveikiu, taip pat atsitiktinių aplinkybių poveikiu, kurių nebuvo galima numatyti, dėl to Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1-2 punktai jam netaikytini. Nesumokėdamas mokesčių, pareiškėjas padarė žalos biudžetui, todėl jo atžvilgiu netaikytinas Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Siekiant pasinaudoti Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu atleidimu, mokesčių mokėtojui tenka pareiga įrodyti, kad jis kreipėsi į mokesčių administratorių dėl konsultacijos ir ši jam buvo suteikta klaidingai, t. y. konsultacija turi būti suteikta prieš mokesčių įstatymo pažeidimą. Pareiškėjas jam išduotas pažymas apie pajamų deklaravimą prilygino klaidinančios informacijos suteikimui. Tačiau MGK sprendime pažymėjo, kad atleidimas siejamas su klaidinga konsultacija, kuri yra individualaus pobūdžio paaiškinimas. Pažymėjo, kad kai mokesčių administratorius vertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, tuo metu dar negalėjo būti žinoma, jog paskolos sutartys sudarytos formaliai, todėl pažymų išdavimas negali būti laikomas klaidingos konsultacijos suteikimu. MGK pareiškėją atleido nuo 50 proc. baudų ir delspinigių, atsižvelgusi į tai, kad mokestinis patikrinimas vyko ilgai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo atleisti pareiškėją nuo baudų ir delspinigių teisėtumo ir pagrįstumo. Nurodė, kad yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas išspręstas įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A438-1103/2010, kuria pripažinta, kad „pareiškėjas piniginių lėšų faktiškai negavo ir negalėjo gauti, todėl šiose sutartyse užfiksuoti paskolintų lėšų dydžiai negali būti pripažinti tinkamu pagrindu apskaičiuojant pareiškėjo mokestines prievoles“. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jam mokesčiai buvo priskaičiuoti nepagrįstai.

Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo atžvilgiu teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo kaltė neginčijamai įrodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1103/2010. Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo klausimu teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog mokestinis pažeidimas buvo sąlygotas nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikoje mokesčio mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nesumokėjo FAPM ir GPM, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju žalos biudžetui padarymo faktas yra įrodytas.

Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagrindas, numatytas Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nes jam esą buvo suteikta klaidinga konsultacija, sąlygojusi mokestinės nepriemokos atsiradimą. Teismas pažymėjo, jog konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžiama kaip mokesčių administratoriaus individualaus pobūdžio paaiškinimas, skirtas konkrečiam mokesčių mokėtojui jo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais. Nustatyta ir nebuvo ginčo dėl to, kad teritorinis mokesčių administratorius pareiškėjui išdavė pažymas apie brangų turtą įsigijusio gyventojo pajamų deklaravimą. Pažymėjo, kad tokius veiksmus mokesčių administratorius atliko įvertinęs pateiktus dokumentus ir turimą informaciją. Mokesčių administratoriaus veikla privalo griežtai atitikti įstatymų reikalavimus, būti pagrįsta teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, tiesiogiai susieta su įstatymų pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimu. Tuo tarpu išvada, jog pareiškėjo gautos pinigų sumos yra jo pajamos iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių, o ne gautos paskolos, padaryta tik išnagrinėjus mokestinį ginčą, taigi šių duomenų konsultacijos teikimo metu mokesčių administratorius neturėjo ir negalėjo turėti. Pabrėžė, kad nutrauktas ikiteisminis tyrimas niekaip nepagrindžia argumento dėl mokesčių administratoriaus klaidingos konsultacijos suteikimo.

Konstatavo, kad duomenų, pagrindžiančių, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų delspinigių Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, jis nenurodė ir byloje jų nenustatyta. MGK apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų sumą sumažino per pusę, atsižvelgusi į protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus, tokiu būdu išlaikant teisingą pusiausvyrą tarp siekiamų tikslų ir nepagrįsto asmens teisių suvaržymo. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius nustatė visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes ir teisingai jas vertino, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. MGK teisingai ginčą išnagrinėjo ikiteismine tvarka. Todėl naikinti priimtų sprendimų nebuvo pagrindo.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai ištyrė ir vertino faktines aplinkybes, susijusias su mokesčių administratoriaus klaidingos informacijos suteikimu, netinkamai aiškino Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir nepagrįstai jo netaikė. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl VMI Radviliškio skyriaus darbuotojų atlikto tyrimo pagal pareiškėjo pateiktas deklaracijas išsamumo ir jo atitikimo 2000 m. birželio 28 d. VMI viršininko įsakymui Nr. 136 ir to, kad pati VMI pareiškėjui išdavė pažymą dėl pajamų pagrįstumo ir pati suskaičiavo, kiek pareiškėjas turi mokėti mokesčių. Tvirtina, kad pareiškėjui apskaičiuoti delspinigiai ir taikyta bauda, kaip prievolės užtikrinimo būdas, šiuo atveju yra neproporcingi tam tikslui, kurio yra siekiama, nes, kaip kad nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, pareiškėjas jokio pažeidimo nepadarė.

Atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Taip pat pažymi, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo 2013 m. balandžio 15 d. buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-2528, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo mokestinę prievolę sumokėti pagal nustatytą grafiką. Teigia, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2343/2011, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galėtų įvertinti, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities VMI su apeliaciniu skundu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. S-213(7-202/2012) dalies, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 68-167 ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. 44.4-26-14, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo 155 700 Lt FAPM baudos, 19 740 Lt GPM baudos ir 278 573 Lt FAPM bei 58 406,72 Lt GPM delspinigių.

Delspinigių ir baudų skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas.

Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Pareiškėjas prašymą jį atleisti nuo delspinigių ir baudų iš esmės kildina iš Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto.

Pažymėtina, jog siekiant pasinaudoti Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu atleidimo nuo minėtų sumų pagrindu, mokesčio mokėtojui tenka pareiga įrodyti, kad jis dėl atitinkamo mokesčio mokėjimo, mokėtino tam tikru laikotarpiu, kreipėsi į mokesčių administratorių, o pastarasis jam suteikė tuo klausimu klaidingą konsultaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-796/11). Be to, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos normos prasmę mokesčių mokėtojo atleidimą nuo delspinigių ir baudų lemia ne bet kokia klaidinga konsultacija. Priešingai, mokesčių administratoriaus konsultacija turi būti tas faktas, kuris nulėmė mokesčių mokėtojo padarytą mokesčių įstatymų pažeidimą. Todėl turi būti nustatyta, jog mokesčių mokėtojas pažeidė įstatymą, bet tas pažeidimas sąlygotas paties mokesčių administratoriaus suteiktu klaidingu taikytinų mokestinių teisės normų aiškinimu.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į mokesčių administratorių būtent dėl konsultacijos suteikimo bei kad pastarasis jam raštu suteikė konsultaciją mokesčių mokėjimo klausimu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2007 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. VA-66 patvirtintose Konsultacijų ir atsakymų į paklausimus teikimo valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklėse nustatyta tvarka. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą, asmuo nuo delspinigių (baudų) mokėjimo gali būti atleistas jei suteikta konsultacija telefonu centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą). Tačiau įrodymų apie pareiškėjui telefonu teiktą konsultaciją byloje taip pat nėra.

Pažymėtina, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais yra mokesčių administratoriaus individualaus pobūdžio paaiškinimas, skirtas konkrečiam mokesčių mokėtojui jo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo deklaraciją, kas savaime nesudarė pagrindo mokesčių administratoriui atlikti mokestinės teisės normų, susijusių su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu, aiškinimo, galėjusio padaryti įtaką pareiškėjo padarytam pažeidimui. Mokesčių administratoriaus surašyta Pažyma apie brangų turtą įsigijusio (įsigyjančio) Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaravimą nelaikytina konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies prasme.

Įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1103/2010 nustatyta, kad pareiškėjas į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, t. y. kad pareiškėjo gautos pinigų sumos yra jo pajamos iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių, apmokestinamos fizinių asmenų ir gyventojų pajamų mokesčiais vadovaujantis Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymo bei Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d.). Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokių taikytinų mokestinių teisės normų aiškinimas jį suklaidino įrašant neteisingus duomenis apie pajamas į mokesčio deklaracijas. Todėl, kaip nustatyta, byloje nesant įrodymų apie pareiškėjo individualų kreipimąsi į mokesčių administratoriaus pareigūnus dėl mokesčių įstatymų aiškinimo, kurie būtų jį suklaidinę ar suteikę netinkamą informaciją, konstatuotina, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjo atleidimui nuo delspinigių ir baudų Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu.

Byloje nenustatyta ir kitų Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatytų atleidimo nuo delspinigių ir baudos pagrindų. Pažymėtina, jog Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 10 d. sprendime Nr. S-213(7-202/2012) atsižvelgė į tai, jog pareiškėjo mokestinis patikrinimas vyko pakankamai ilgai ir, vadovaudamasi protingumo bei proporcingumo principais, atleido pareiškėją nuo pusės pareiškėjui priskaičiuotų FAPM ir GPM delspinigių sumų. Pagrindo dar kartą atleisti pareiškėją nuo baudų ir likusių delspinigių mokėjimo remiantis protingumo ir teisingumo principais nėra.

Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, tinkamai įvertino joje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes ir priėjo teisingą išvadą, kad nebuvo pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudų vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl skundžiamų Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. S-213(7-202/2012), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 68-167 ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. 44.4-26-14 panaikinimo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė