AS-867-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-867-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02069-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.2; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. balandžio 8 d. (pašto įstaigai įteiktas 2015 m. balandžio 7 d.) gautas pareiškėjo E. R. (toliau – ir pareiškėjo) skundas, kuriame prašoma: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 1D-3147(11); 2) priteisti iš VRM neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 140,36 Eur, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, kad terminas skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad įstatymai, kuriais remiantis jam buvo perskaičiuojama pensija, neprieštarauja Konstitucijai, kad pensijos mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkmečiui jos bus atstatytos, o praradimai – kompensuoti. Tik Konstituciniam Teismui priėmus ir paskelbus nutarimą suprato, kad pensijos buvo sumažintos nepagrįstai ir pažeidžiant konstitucinius principus. Manė, kad termino paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos nepraleido, tačiau jeigu teismas vertintų, kad terminas praleistas, prašė jį atnaujinti dėl nurodytų objektyvių ir svarbių aplinkybių. Taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi pareiškėjo E. R. prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo E. R. skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės siekia ir kelia ginčą byloje dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam nebuvo išmokėta dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, susidariusios per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Šiuo atveju, kaip skunde nurodo pareiškėjas, jam valstybinė pensija buvo ribojama nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 daliai. Iš prie skundo pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. kovo 13 d. pažymos apie pareiškėjo pensijos dydį 2010-2013 metais matyti, kad valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuojama nuo 2010 m. sausio mėn., pirmąją sumažintą valstybinę pensiją pareiškėjas gavo 2010 m. vasario mėn. už 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y., kai jam buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėn., tačiau skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2015 m. balandžio 7 d., t. y. pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nors tai yra iš esmės skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių pažeidimų visuma. Pareiškėjui valstybinė pensija buvo ribojama ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, 15 straipsnį buvo perskaičiuojama (pratęstas jos perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus šiuo atveju sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2015 m. balandžio 7 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., paduoti.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014. Pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą grindė iš esmės tuo, kad tik Konstituciniam Teismui paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą jam tapo žinoma, jog Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis jam buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, prieštarauja Konstitucijai, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl termino tokio pobūdžio bylose atnaujinimo, tačiau objektyvių priežasčių, dėl kurių praleido terminą paduoti skundą, nenurodo. Pareiškėjo žinojimas apie pensijos sumažinimą, tačiau delsimas kreiptis į teismą, laikytinas pareiškėjo nerūpestingumu, aplaidumu ginant savo pažeistas teises. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą paduoti skundą. Jokių objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas nenurodė. Šiuo atveju terminas pareikšti reikalavimui priteisti pareiškėjui iš atsakovo valstybinės pensijos nepriemoką buvo praleistas ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių.

Skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2015 m. balandžio 7 d., t. y. praėjus 5 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad egzistavo objektyvios kliūtys, trukdžiusios pareiškėjui įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą. Aplinkybės, jog reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, paaiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį (administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), o tai, kad šis terminas skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos galutinai išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Nepaisant to, į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. balandžio 7 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos. Jokios aplinkybės, kurios sukliudė pareiškėjui nedelsiant po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos ginti savo teises ir nepriklausė nuo pareiškėjo pasirinkto elgesio būdo, teismui nėra nurodytos. Toks delsimas laikytinas nepateisinamai ilgu, todėl pareiškėjui nepateikus jokių objektyvių ir individualių termino praleidimą pateisinančių įrodymų ir aplinkybių, prašymo dėl termino atnaujinimo patenkinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Teismas nurodė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Atsižvelgus į tai, kad teismas nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. atsisakoma priimti.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti VRM 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 1D-3147(11). Teismas išdėstė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nuostatas ir padarė išvadą, kad pareiškėjui VRM sprendimo nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Todėl reikalavimą panaikinti VRM 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 1D-3147(11) atsisakyta priimti, kaip nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių ir dėl to nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

II. Pareiškėjas E. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartį ir tenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo bei skundą priimti.

Pareiškėjo manymu, priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu numatytas teisinis reguliavimas bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus apribojimus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą ir pažymi, kad į teismą nesikreipė, nes tikėjo, jog įstatymai turi būti taikomi visiems vienodai. Pareiškėjas pažymi, kad įstatymuose nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymi, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti E. R. skundą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2015 m. balandžio 7 d. (b. l. 11) kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 1D-3147(11) ir priteisti iš VRM neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 140,36 Eur, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų terminą, o terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių.

Šiuo atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“

Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, taikymo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti, E. R. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. VRM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio mėn.–2011 m. gruodžio mėn. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. balandžio 7 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Tokia pat išvada darytina ir dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. susidariusios pensijos nepriemokos, kadangi pirmoji apribota valstybinė pensija už 2012 m. pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, o į teismą dėl 2012 m. sausio mėn.–2012 m. gruodžio mėn. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. balandžio 7 d., t. y. taip pat praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) pirmoji apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2013 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. balandžio 7 d. dar nebuvo pasibaigęs (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio mėn.–2012 m. gruodžio mėn. laikotarpį taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas žymiai praleidus skundo padavimo terminą nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitiko aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose Nr. AS502-1144/2014 ir Nr. AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas E. R. kreipėsi tik 2015 m. balandžio 7 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių objektyvių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. R. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo E. R. skundo reikalavimą priteisti taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo E. R. skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė