2K-150-699/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-150-699/2015

Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00422-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.1;

2.1.7.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams, 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 91 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Iš civilinės atsakovės S. S. priteista nukentėjusiajam J. K. 500 Lt (144,81 Eur) turtinei ir 5 000 Lt (1448,1 Eur) neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam T. V. 100 000 Lt (28 962 Eur) turtinei ir 15 000 Lt (4344,3 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš civilinės atsakovės S. S. priteista nukentėjusiajam T. V. 100 000 Lt (28 962 Eur) turtinei bei 15 000 Lt (4344,3 Eur) neturtinei žalai atlyginti, ir T. V. civilinis ieškinys atmestas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. S. pagal 187 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 6 d., apie 9.00 val., neteisėtai, slapta, prieš savininkės S. V. valią įsibrovė į jos gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini); tą pačią dieną, apie 21.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą padegti ir norėdamas paslėpti neteisėto įsilaužimo pėdsakus, atėjo prie S. V. namo, išdaužė lango stiklą, įkišo ranką į namo vidų ir atsineštu žiebtuvėliu tyčia padegė užuolaidą, dėl to sudegė S. V. priklausantis namas, t. y. visuotinai pavojingu būdu sunaikino didelės vertės svetimą turtą, padarydamas S. V. 100 000 Lt (28 962 Eur) turtinę žalą.

V. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 7 d., tarp 19.00 ir 20.00 val., (duomenys neskelbtini), V. K. priklausančio namo kambaryje įvykusio asmeninio konflikto metu tyčia metė radijo imtuvą „Senkor“ V. K. į galvą; taip sudavęs vieną smūgį jai į veidą padarė nosies nugarėlės muštinę žaizdą su aplinkine poodine kraujosruva nosies nugarėlėje, abiejų akių vokuose, dešinės akies obuolio junginės kraujosruvas, kaktos dešinės pusės poodinę kraujosruvą, nosies kaulų daugiaskeveldrinius lūžius, dešiniojo skruostikaulio visų ataugų lūžius, viršutinio žandikaulio kaulų lūžius, masyvią kraujosruvą veido gilesniuose minkštuose audiniuose; dėl šių sužalojimų, kurie komplikavosi išoriniu ir vidiniu kraujavimu, ūmia vidaus organų mažakraujyste, ūmia plaučių emfizema, šoku, V. K. vietoje mirė, t. y. tyčiniais veiksmais nužudė V. K.

V. S. pagal 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 7 d., apie 20.00 val., po V. K. nužudymo ketindamas apiplėšti A. M., t. y. įsibrauti į jos namą, turėdamas tikslą atimti iš jos pinigus, atėjo prie jos namo (duomenys neskelbtini), užsitraukęs ant galvos kaukę bei laikydamas rankoje peilį, pasibeldė į duris, o A. M. duris atidarius, užsimojo peiliu ir smogė, tačiau, jai pasitraukus į šalį ir išvengus smūgio bei suspėjus iš vidaus užsirakinti duris, nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas M. Paukštė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nutarties dalis dėl V. S. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį grąžinti papildyti ikiteisminiam tyrimui, arba, jeigu teismas nustatys, kad yra pakankamai įrodymų, V. S. nusikalstamą veiką prieš V. K. perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirti sankcijoje numatytą bausmę, arba pripažinti, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, ir perduoti bylos dalį dėl V. K. nužudymo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Kasatorius teigia, kad teismai visiškai nepagrįstai nurodė, jog nuteistasis V. S. nužudė V. K. tyčia. Nuteistasis neneigia, kad buvo konfliktas, kad jis norėjo V. K. atkeršyti už įžeidimą ir kad nuėjęs pas ją į namus į jos pusę metė radijo imtuvą, tačiau nepripažįsta, kad siekė tyčia ją nužudyti ir kad būtent jo veiksmai buvo V. K. mirties priežastis. Byloje yra daug išsamiai neištirtų aplinkybių bei prieštaravimų, kurie nebuvo pašalinti dar ikiteisminio tyrimo metu, kuris buvo atliekamas neišsamiai, atsainiai bei nededant visų pastangų išsiaiškinti svarbių aplinkybių, šių neaiškumų nagrinėdami bylą nepašalino ir teismai.

Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai netyrė pakankamai pagrįstos ir logiškos prielaidos, kad V. K. mirė ne nuo V. S. veiksmų, o nuo jos sugyventinio Č. P. prieš ją panaudoto smurto. Liudytojas R. A. nurodė, jog apie 17.30 val. grįžo namo iš darbo, girdėjo kaip Č. P. rėkavo savo namuose nuo 18.00 iki 18.30 val., jo prašyti pagalbos V. K. atbėgo dar po gero pusvalandžio, t. y. apie 19.00 val., buvo girtas, visas kruvinas, rankos buvo kruvinos; Č. P. dažnai atbėgdavo prašydamas iškviesti greitąją medicinos pagalbą po konfliktų su V.

K., todėl ir šįkart ne iš karto patikėjo, kad realios pagalbos iš tiesų reikia. Liudytojas R. A. ir nužudytosios sūnus patvirtino, jog V. K. ir Č. P., kartu gyvendami, nuolat girtaudavo, pykosi bei konfliktuodavo. Taigi darytina išvada, jog Č. P. su V. K. konfliktavo ir jos mirties dieną. Tuo metu namuose buvo tik šie du asmenys, abu neblaivūs (nustatytas sunkus girtumo laipsnis), todėl negali būti atmetama aplinkybė, jog eilinių išgertuvių bei konfliktų metu būtent Č. P. sumušė V. K. ir dėl to ji mirė. Tokia išvada darytina atsižvelgus ir į kitą bylos medžiagą.

Č. P. nurodė, kad grįžęs namo iš miško V. K. jau rado gulinčią ant lovos, o prisilietė tik prie kojos, nuo grindų jos nekėlė, radijo imtuvas gulėjo ant žemės, kraujo ant jo nebuvo, bent jau nematė, jį numetė ant kitos lovos. Dėl to kyla pagrįstas klausimas, kodėl Č. P. pas liudytoją R. A. atėjo visas kruvinas, jei teigia, kad jis nelietė V. K. ir jos nekėlė. Be to, Č. P. parodymuose akivaizdus prieštaravimas, nes jis nurodo, jog nužudytąją rado gulinčią ant lovos, o vėliau teigia, kad nuo grindų jos nekėlė.

Byloje yra duomenų apie Č. P. sužalojimus iškart po įvykio, pasireiškusius daugybiniais krūtinės, abiejų rankų sumušimais, abiejų plaštakų nubrozdinimais, tačiau apie traumos aplinkybes Č. P. nieko nesakė, to nesiaiškino ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nors šiuo atveju tai itin svarbu. Taigi akivaizdu, kad Č. P. melagingai nurodo aplinkybes, siekdamas paslėpti bet kokias abejones dėl to, kad galbūt V. K. mirė ne nuo V. S. jai padarytų sužalojimų. Pagrįstų abejonių, kad būtent Č. P. nužudė V. K., kelia ir specialistų išvados dėl V.

K. padarytų sužalojimų pobūdžio bei laiko. Iš apžiūros protokolo matyti, kad V. K. pėdos buvo kruvinos, įvykio vietoje buvo peilis, kirvis, ant kurio matyti kraujo lašų, šalia radijo imtuvo kruvini marškiniai, paklodė. V. K. veidas visiškai sumaitotas, o tai neįmanoma metant ir pataikant lengvą, plastmasinės konstrukcijos radijo imtuvą. Nors teismas neleido gynybai apžiūrėti, bet nuotraukose matyti, kad V. K. drabužiai kruvini, kraujas ant megztinio, pilvo, nors po smūgio į galvą radijo imtuvu ji parkrito ant nugaros ir pilvo krauju išsitepti negalėjo.

Juo labiau kad, kaip pats teigia, Č. P. jos nelietė, o specialisto išvadoje nurodyta, kad ji pati judėti negalėjo, dėl sužalojimo ir apsinuodijimo alkoholiu, t. y. po smūgio V. K. turėjo nukristi ir neatsikelti. Dar didesnį įtarimą kelia tai, kad V. K. šlaunys po kelnėmis buvo kruvinos, nes nuo smūgio krentant aukštielninkai taip išsikruvinti, juo labiau po kelnėmis ir negalint pačiai judėti, neįmanoma. Byloje yra įvykio schema, pagal kurią V. K. stovėjo prie sofos, nuo stalo į ją buvo mestas radijo imtuvas. Dėl to neaišku, kaip ji atsidūrė ant lovos, jei Č.

P. teigia jos nelietęs ir nekėlęs. Kasatorius akcentuoja, kad nebuvo aiškintasi, kada V. K. buvo sužalota ir kada atvyko greitoji medicinos pagalba. Iš specialisto išvados matyti, jog nužudytosios kraujyje rasta 4,23, o šlapime – 5,04 promilės alkoholio. Apžiūra atlikta 2013 m. birželio 7 d. 23.30 val. ir padaryta išvada, kad mirties laikas 4–5 val. iki apžiūros, t. y. 18.30–19.30 val. Specialistų nurodomi sužalojimai padaryti 1–3 val. iki mirties, t. y. galbūt anksčiausias sužalojimų laikas apie 15.30 val., o vėliausias apie 18.30 val., tai iš esmės sutampa su liudytojų parodymais, kad Č.

P. galėjo ateiti apie 19.00 val., tačiau aplinkybės, kas vyko iki iškviečiant greitosios pagalbos medikus 20.26 val., nebuvo tirtos bei aiškintos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismuose. Specialistų išvadose nurodyta, kad V. K. sužalojimai daugybiniai, pasireiškiantys muštine nosies nugarėlės žaizda su aplinkinėmis kraujosruvomis nosies ir akių minkštuosiuose audiniuose, daugybiniais veido kaulų (nosikaulio, dešiniojo skruostikaulio, viršutinio žandikaulio) lūžiai. Išvardyti sužalojimai, panašiai kaip specialisto išvadoje ir daroma išvada, galėjo būti padaryti ne mažiau kaip vienu trauminiu poveikiu (kasteltu, lazda ir t. t.) į nosį.

Tikėtina, kad su tokiais įrankiais galėjo būti padaryti tokie sužalojimai, o kad jie negalėjo būti padaryti metant radijo imtuvą, patvirtina ir tai, kad ant nužudytosios veido rasti krešuliai su pratekėjimo žymėmis per skruostus žemyn, kaktos dešinėje pusėje 1,5 x 1 cm kraujosruva, nosies nugarėlės 2,5 x 1,5 cm žaizda, kurią suglaudus lieka 0,5 x 0,3 cm dydžio odos trūkumas, žaizdos kraštuose keli 0,3 cm ilgio odos įtrūkimai, žaizdos dugne smulkios kaulinės skeveldrėlės, žaizdos aplinkoje ir ant abiejų vokų susiliejanti, intensyvi poodinė kraujosruva, dešinio akies obuolio vidiniame ir išoriniame kampuose intensyvios kraujosruvos, papildomai kairiojo žasto kraujosruva, ant kairės šlaunies, ant dešinio kelio sąnario, 13 x 7 cm dydžio tamsiai rudos spalvos kraujosruva (minkštieji audiniai pasruvę krauju).

Išvadoje nurodyta, kad mirtį sukėlę sužalojimai padaryti ne mažiau kaip vienu trauminiu poveikiu. Jei ekspertas būtų įsitikinęs, kad juos galima padaryti vienu poveikiu, jis būtų tai ir parašęs, tačiau išvadoje labai aiškiai pasakyta, kad trauminių poveikių buvo ne vienas. Be to, tame pačiame punkte nurodyta, kad kiti sužalojimai padaryti ne mažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais. Tai reiškia, kad V. K. buvo suduoti ne mažiau kaip šeši smūgiai, nors ne visi sukėlė mirtį, o tai visiškai prieštarauja kaltinimui, kad V.

S. vienu trauminiu poveikiu tyčia nužudė V. K., nes akivaizdu, kad moteris buvo mušama ilgesnį laiką. Byloje neatsakyta į klausimus, ar kraujosruva ant žasto neatsirado jai ginantis ir iš kur atsirado kitos kraujosruvos. 2012 m. liepos 10 d. apžiūrint radijo imtuvą „Sencor“ ant jo nebuvo rasta V. S. pirštų antspaudų, jis aptaškytas kraujo lašais. Jei V. S. metė imtuvą, kaip ant jo galėjo nebūti pirštų antspaudų. Radijo imtuvo aptaškyti krauju pataikius į nosies kaulą neįmanoma, dėl to jis buvo aptaškytas kraujo lašais ne smūgio, jei toks buvo, metu.

Be to, Č. P. pasakė, kad jis numetė radijo imtuvą ant sofos, tačiau apžiūrint įvykio vietą, šis buvo šalia sofos. Specialistas išvadoje nurodė, kad radijo imtuvo „Sencor“ panaudojimo galimybė padarant V. K. nosies žaizdą neatmetama, bet liko neatsakyta, kuo buvo padaryti kiti sužalojimai, t. y. skruostikaulių ir žandikaulio lūžiai bei daugybinės kraujosruvos. Teismo posėdžio metu šis specialistas patvirtino, kad radijo imtuvo nematė, todėl neaišku, kaip jis nustatė jo išmatavimus, kurie atitinka nurodytus, nors gamintojas nurodo 126 mm aukštį.

Teismas neleido gynybai susipažinti su saugomais kirviu, peiliu, palaidine, radijo imtuvu bei kitais įrodymais, o tai yra šiurkštus įrodinėjimo proceso tvarkos pažeidimas, kuris apsunkino gynybos veiksmus ir gali būti pašalintas tik atnaujinus įrodymų tyrimą bei leidus susipažinti su šiais įrodymais tiesiogiai. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta daug ikiteisminio tyrimo veiksmų, kurių metu būtų pašalintos visos abejonės ir prieštaravimai. Kadangi netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, teismų sprendimai naikintini, o byla grąžintina ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Kasatorius teigia, kad teismai, neįsigilinę į bylos medžiagą, nepagrįstai konstatavo, jog V. S. veikė tiesiogine tyčia siekdamas nužudyti V. K. V. S. suprato, kad mesdamas kokį nors daiktą į nužudytąją elgiasi socialiai smerktinai, parodo agresiją, bet šiuo atveju mesdamas nedidelį (20 x 12 cm) radijo imtuvą į žmogų iš didesnio nei trijų metrų atstumo, nesitaikydamas į konkrečią kūno vietą, nenumatė, kad asmuo gali būti nužudytas, suvokė veikos rizikingumą, o ne pavojingumą, todėl jo veiksmuose yra ne tyčinė, o neatsargi kaltė.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. S. gynėjo advokato M. Paukštės kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde dėstomas įvykio aplinkybių vertinimas remiasi tik subjektyviu nuteistojo gynėjo samprotavimu ir neatitinka BPK 376 straipsnyje nustatytų kasacijos pagrindų. Prokuroras pažymi, kad priešingai nei teigia gynėjas, 2013 m. sausio 16 d. prokuroras nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl galimo Č. P. dalyvavimo nužudant V. K., taigi ši versija jau buvo tiriama ir vertinama ikiteisminio tyrimo metu bei žinoma tiek pirmosios, tiek apeliacines instancijos teismams, bet pagrįstai atmesta. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl Č.

P. sužalojimų, medicinos pagalbos iškvietimo laiko, kitų nužudytajai padarytų sužalojimų yra išsamios ir pagrįstos teismo nurodytais motyvais. Specialisto išvada Nr. M 756/12(01) bei eksperto T. Bimbos paaiškinimais teismo posėdyje nustatyta, kad visi V. K. sužalojimai galvoje buvo padaryti vienu trauminiu smūgiu, mirtį sukėlę sužalojimai padaryti vienu daiktu ar įrankiu. Tai atitinka byloje nustatytas aplinkybes, kad V. K. mirė nuo nuteistojo mesto jai į galvą radijo imtuvo, kuris pagal specialisto išvadą Nr. MK 94/12(01) gali būti žalojančiu daiktu ir realiai sužaloti žmogų.

Prokuroras pažymi, kad pagal matmenis 212 x 122 x 60 mm radijo imtuvas yra gana didelis. Teismai konstatavo, jog nuteistasis nukentėjusiąją nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, o ne, kaip teigia nuteistojo gynėjas, tiesiogine tyčia. Skundo teiginius, kad nuteistasis nenorėjo atimti jai gyvybės, paneigia nuteistojo pasirinktas veikimo būdas – pakankamai stipriai metė radijo imtuvą iš nedidelio atstumo į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį – galvą. Būtent ši veika priežastiniu ryšiu susijusi su atsiradusiais padaliniais, t. y. nukentėjusiosios mirtimi.

Be to, nuteistasis ir pats teigė supratęs, kad pataikęs nukentėjusiajai į galvą ir ją sužalojęs, tačiau iškart išbėgo iš nusikaltimo vietos, net nebandęs jai padėti. Visa tai įvertinę žemesnių instancijų teismai pagrįstai V. S. veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde nenurodo jokių reikšmingų faktų, kurie būtų pagrindas veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį, jokių objektyviai pagrįstų aplinkybių, kad šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, nevisapusiškai ištiriant visas įvykio aplinkybes.

Be to, pagal BPK 382 straipsnį kasacinės instancijos teismas neturi teisės priimti sprendimo bylą grąžinti į ikiteisminio tyrimo stadiją. Kasacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme, kai yra BPK 382 straipsnio 3 punkte nurodyti pagrindai, t. y. jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba kai yra pažeistos BK 224 ir 225 straipsniuose nustatytos teismingumo taisyklės, bet tokių pagrindų kasaciniame skunde gynėjas nenurodo. Prokuroras daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, laikėsi visų įstatymo reikalavimų, nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tai patvirtina apeliacinės instancijos teismo nutartis, pagrįsta įstatymų reikalavimus atitinkančiais įrodymais.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas M. Paukštė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nutarties dalis dėl V. S. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį grąžinti ikiteisminiam tyrimui papildyti arba, jeigu teismas nustatys, kad yra pakankamai įrodymų, jog V. S. padarė nusikalstamą veiką, ją perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirti sankcijoje numatytą bausmę, arba pripažinti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, ir perduoti bylos dalį dėl V. K. nužudymo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad kasacinės instancijos teismas priima tik tokius sprendimus, kurie numatyti BPK 382 straipsnyje. Toks sprendimas kaip bylos grąžinimas ikiteisminiam tyrimui papildyti šiame straipsnyje nenumatytas. Kasacinės instancijos teismas gali panaikinti teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles (BPK 382 straipsnio 3 punktas).

Kasatorius netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą motyvuoja ginčydamas nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios, jo nuomone, nustatytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, išvadas dėl V. S. kaltumo padarant neišsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje sutrinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų Č. P., R. A., G. B., M. M., civilinės atsakovės S. S. parodymai, specialistų išvados ir eksperto T. Bimbos paaiškinimai teisme, duomenys, užfiksuoti įvykio vietos apžiūrų, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose ir kt., nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kuriais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išdėstyti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atlikęs įrodymų tyrimą – paskyręs nuteistajam stacionarią teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, visus juos sulyginęs ir įvertinęs jų visumą, pripažino, kad pripažindamas V. S. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir konstatuoti, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neturi pagrindo. BPK 289 straipsnyje nustatyta, kad teisme apžiūrimi tie daiktiniai įrodymai, kuriuos būtina apžiūrėti teismo nuomone ar proceso dalyvių prašymu. Nagrinėjant bylą teisme daiktinis įrodymas – radijo imtuvas nebuvo apžiūrėtas, gynėjo prašymas tai padaryti motyvuotai atmestas. Atsižvelgdama į byloje esančius duomenis teisėjų kolegija konstatuoti, kad teisme neapžiūrint radijo imtuvo (kurio aiškus vaizdas bei jo matmenys užfiksuoti procesiniuose dokumentuose, eksperto išvadose) buvo esmingai pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, kad tai sutrukdė išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, neturi pagrindo.

BK 129 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

V. S. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad konflikto metu tyčia metė radijo imtuvą V. K. į galvą, taip padarė jai sužalojimus, kurie komplikavosi išoriniu ir vidiniu kraujavimu, ūmia vidaus organų mažakraujyste, ūmia plaučių emfizema, šoku, ir V. K. vietoje mirė. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad V. K. mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti vienu trauminiu poveikiu – jai į galvą mestu radijo imtuvu. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Tarp V. S. padarytos veikos ir kilusių padarinių – V. K. mirties tiesioginis priežastinis ryšys teismų sprendimuose yra nustatytas, taip pat, įvertinus byloje ištirtų įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumą, konstatuota, kad V. S. suvokė, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. S. baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

Kasaciniame skunde nuteistojo V. S. gynėjas iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje, išdėsčius motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, į esminius apeliacinių skundų (nuteistojo ir jo gynėjo) argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. S. gynėjo advokato Mindaugo Paukštės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Dalia Bajerčiūtė

Aldona Rakauskienė