Legislator Case Law & Legislation
A-166-143/2015 AI generated

A-166-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number A-166-143/2015
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Legislator headnote

AI generated

A-166-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 13–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. A-166-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02391-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 3-67538 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos“; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV, apeliantas) 2013 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4205 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“; 3) įpareigoti atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių išmokėti 2010–2011 m. neišmokėtas senatvės pensijos dalis.

Pareiškėja nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 11 d. jai buvo pradėta mokėti 1 109,66 Lt dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. 2010–2011 m. ji dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus duomenimis, jai buvo mokama ne visa paskirto dydžio pensija, kadangi ji buvo perskaičiuota remiantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Su prašymu išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m. 2013 m. gegužės 23 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2013 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 3-67538 pranešė, kad atsisako patenkinti prašymą. Taip pat informavo apie 2010–2011 m. susidariusią pensijos nepriemoką. Pareiškėja nurodė, kad, remdamasi paminėtame VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus rašte nurodyta šio rašto apskundimo tvarka, 2013 m. birželio 11 d. kreipėsi į VSDFV, prašydama leisti išmokėti pensijos nepriemoką ir patikrinti teritorinio skyriaus veiksmų teisėtumą. Iš VSDFV 2013 m. birželio 25 d. gavo 2013 m. birželio 21 d. raštą Nr. (6.5)I-4205, kuriame teigiama, kad VSDFV teritorinis skyrius teisėtai atsisakė išmokėti senatvės pensijos nepriemoką. Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, paskelbto 2012 m. rugsėjo 21 d., nuostatomis, kad dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijų sumažinimas didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, prieštarauja Konstitucijai, teigė, kad 2010–2011 m. kas mėnesį jai buvo išmokėta tik 30 proc. paskirtos pensijos, todėl kita pensijos dalis turi būti grąžinta. Pareiškėja skundo reikalavimus taip pat grindė Konstitucijos 7, 23 ir 29 straipsnių nuostatomis.

Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 13–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – ir Laikinasis įstatymas. Laikinasis įstatymas nustatė nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuoti senatvės pensijas, viršijančias šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį. Pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, senatvės pensija, paskirta turint būtinąjį stažą, perskaičiuojama padidinant pagrindinę pensijos dalį iki 120 procentų bazinės pensijos ir perskaičiuojant papildomą pensijos dalį pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtintą Laikinojo įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt. Pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį pensijos dydį – 650 Lt, todėl nuo 2010 m. sausio 1 d. jos senatvės pensija buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Sumažintos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. – 1 040,08 Lt, nuo 2010 m. rugsėjo 11 d. – 1 068,15 Lt, nuo 2011 m. rugsėjo 11 d. – 1 094,67 Lt. Kadangi pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai teisėtai buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Atsakovų įsitikinimu, skundžiamuose raštuose pareiškėjai pagrįstai nurodyta, kad 2010–2011 m. jai senatvės pensijos dalis buvo mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nėra teisinio pagrindo patenkinti prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Remdamiesi Lietuvos teisėje galiojančia teisėtumo prezumpcija, teigė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja į ateitį, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą pensijos dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 17–21) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą arba nutraukti bylą, o patenkinus reikalavimą – priteisti pensijos sumą išmokėti dalimis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, jog VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pažymėjo, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja, prašydama įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, į VSDFV kreipėsi 2013 m. birželio 11 d.

Įvertinusi šią aplinkybę, VSDFV padarė išvadą, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4205, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir nurodė, kad iki 2013 m. liepos 5 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Tačiau pareiškėja, nepateikusi jokių įrodymų, kreipėsi į teismą. Kadangi pareiškėja į VSDFV kreipėsi praleidusi Pensijų įstatyme nustatytą terminą, byla turi būti nutraukta. Priimant sprendimą teismo prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų suformuota praktika analogiško ginčo bylose. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. raštą Nr. 3-37538 nepagrįstai laiko sprendimu. Nurodė, kad VSDFV teritorinis skyrius šiame rašte tik paaiškino pareiškėjai jos pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 m. teisinį pagrindą ir pateikė duomenis apie pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos dydį.

Teigė, kad pensiją 2010–2011 m. VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjai mokėjo vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatos taikytinos į ateitį, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų patenkinti pareiškėjos skundą, prašė atsižvelgti į tai, kad neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, gali kilti grėsmė VSDFV įstaigų finansinių įsipareigojimų vykdymui, todėl prašė priteisti pensijos nepriemoką, išmokant ją dalimis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu (b. l. 42–50) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 3-67538 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai išmokėti dėl Laikinojo įstatymo Nr. XI-537 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką; panaikino VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4205; priteisė pareiškėjos naudai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 17 564,09 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos; atmetė kitą skundo dalį kaip nepagrįstą; nustatė atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėja kelia ginčą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, nustatė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Taigi apie galimą teisės gauti paskirtą senatvės pensiją pažeidimą pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių kreipėsi 2013 m. gegužės 23 d. prašymu, kuriame, be kita ko, prašė išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Jau šiuo prašymu pareiškėja išreiškė nesutikimą su VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais ir siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų).

Teismas pažymėjo, jog tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, t. y. skundai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Taigi teismas pripažino, jog pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotai tokio pobūdžio ginčą nagrinėti VSDFV, o jos teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Tačiau, esant tokiai situacijai, VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra saistomas inter alia (be kita ko) gero administravimo principo, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, turėjo pareiškėjos skundą perduoti nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV. Be to, tai reglamentuota ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 32 punkte. Tačiau aptariamu atveju atsakovas iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ne tik dėl informacijos pateikimo, bet ir dėl savo paties veiksmų. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, yra pagrindas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 3-67538 dalį, kuria išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, kadangi VSDFV teritorinis skyrius tokių įgaliojimų neturėjo.

Teismas nurodė, kad pareiškėja 2013 m. gegužės 23 d. prašymu iš esmės inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl šio prašymo padavimo data laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasmę. Atsižvelgęs į tai, kad į VSDFV pareiškėja kreipėsi 2013 m. gegužės 23 d., teismas padarė išvadą, jog ji praleido nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

Todėl VSDFV, 2013 m. birželio 11 d. gavusi pareiškėjos prašymą dėl ginčo laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo, iš esmės pagrįstai 2013 m. birželio 21 d. sprendime Nr. (6.5)I-4205 konstatavo, jog pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamame sprendime VSDFV taip pat paaiškino pareiškėjai, jog tik priėmus ir įsigaliojus teisės aktams, nustatantiems dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

Todėl VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo ginčo laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Teismas pastebėjo, kad nurodytame sprendime VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl to nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, t. y. kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, jog leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Priėmus tokį dviprasmišką sprendimą, susidarė teisiškai neapibrėžta situacija, asmeniui siekiant ginti savo galbūt pažeistas teises. Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra pagrindas šį sprendimą panaikinti. Kita vertus, ginčijamame sprendime išreikšta VSDFV pozicija dėl ginčo esmės (senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo) leido teismui teigti, kad ši institucija iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Kadangi ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, teismas padarė išvadą, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra. Skundą teismui dėl VSDFV sprendimo pareiškėja padavė 2013 m. liepos 8 d., t. y. nepraleidusi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad nagrinėjamoje byloje aktuali Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog, konstatavus, kad pareiškėja tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtą senatvės pensiją.

Teismas, vertindamas VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV argumentus, kad Konstitucinio Teismo nutarimų teisinė galia yra nukreipiama tik į ateitį, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Nurodė, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos nepriemokos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgęs į aptartas Konstitucijos nuostatas ir teismų praktiką, teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Teismas, remdamasis VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 3-67538, nustatė, kad pareiškėja 2010–2011 m. laikotarpiu Laikinojo įstatymo 6 straipsnio pagrindu turėjo gauti sumažintą 25 498,92 Lt dydžio pensiją, tačiau, pritaikius antikonstituciniu pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, per nurodytą laikotarpį jai buvo išmokėta dar kartą sumažinta 7 934,83 Lt dydžio senatvės pensija, t. y. šiuo pagrindu pareiškėjos apribotos pensijos dydis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sudarė 17 564,09 Lt. Prieštaravimų dėl nustatyto pažeidimo laikotarpio ir įsiskolinimo dydžio administracinės bylos proceso šalys teismui nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis neišmokėtos pensijos dalis (17 564,09 Lt) priteistina pareiškėjai. Vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 nurodytus išaiškinimus, nusprendė, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo atsiradusi senatvės pensijos nepriemoka – 17 564,09 Lt – pareiškėjai priteistina iš VSDFV Vilniaus skyriaus. Remdamasis Konstitucijos 6 straipsniu, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, ABTĮ 851 straipsniu (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija), Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalimi (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija), atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, nusprendė, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 54–60, 61–65, 68–74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismo išvada, jog VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4205 išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės ir todėl ikiteisminio ginčų nagrinėjimo procedūra buvo baigta, yra nepagrįsta ir neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi šiuo sprendimu iš esmės buvo išnagrinėta tik pareiškėjos skundo dalis dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 3-67538 dėl informacijos teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymi, kad VSDFV, priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Terminas skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų) mokant pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintas pensijas paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Net laikant, kad ginčo dėl pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas inicijavimo data laikytina kreipimosi į VSDFV teritorinį skyrių su 2013 m. gegužės 23 d. prašymu data, pareiškėja ginčą inicijavo praėjus 3 metų laikotarpiui nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendime Nr. (6.5) I-4205 nėra pasisakyta, jog VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo ginčo laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Nėra pagrindo teigti, jog VSDFV išnagrinėjo pareiškėjos 2013 m. birželio 11 d. skundą iš esmės, t. y. kad atsisakė išmokėti pareiškėjai negautą senatvės pensijos dalį. Taigi pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijų dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75–76) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas ir todėl yra naikintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV Vilniaus skyriui), kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas pareiškėjai ir teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo (jai iki gyvos galvos buvo paskirta) 1 145,87 Lt dydžio senatvės pensiją. Ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis kelis kartus didėjo, tačiau ne dėl su Laikinojo įstatymo taikymu sietinų priežasčių;

2) 2013 m. gegužės 23 d. pareiškėja padavė atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui prašymą išmokėti jai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;

3) šio atsakovo 2013 m. gegužės 31 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje, pareiškėjai buvo paaiškintos priežastys, dėl kurių, atsakovo manymu, pareiškėjos prašymas dėl pensijos nepriemokos negali būti patenkintas (b. l. 4-6);

4) 2013 m. birželio 11 d. skundu VSDFV pareiškėja apskundė paminėtą atsakovo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą, tačiau VSDFV 2013 m. birželio 21 d. sprendime (kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. liepos 5 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame VSDFV rašte (sprendime) buvo nurodyta, kad VSDFV pritaria VSDFV Vilniaus skyriaus paminėtame 2013 m. gegužės 31 d. rašte nurodytam teiginiui (informacijai), kad šiuo metu jis neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 7-8).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. gegužės 23 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė trečiajam suinteresuotam asmeniui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, VSDFV paminėtame 2013 m. birželio 21 d. sprendime, be kita ko, išreiškė pritarimą VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškėjai duotam paaiškinimui, kad jis neturi teisinio pagrindo išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė