A-502-1591-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1591/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00418-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2; 72.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. R.-M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. R.-M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. R.-M. su skundu, patikslintais skundais (b. l. 37–52, 115–116, 145–146) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 6-24-8286 „Dėl R. R.-M. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 6-24-8286);

2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-2721 „Dėl R. R.-M. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“ (toliau – ir Perskaičiavimo sprendimas);

3) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 54 610,20 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki vaiko priežiūros atostogų, kurių metu pareiškėjai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa, pabaigos, t. y. nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. vasario 1 d.;

4) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtą motinystės pašalpos dalį, kuri susidarė pašalpą skaičiuojant pagal sumažintą teisėjo atlyginimą už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 5 d., ir motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, kuri susidarė pašalpą skaičiuojant pagal sumažintą teisėjo atlyginimą nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. vasario 1 d.;

5) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos sumos nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

Pareiškėja paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 5 d. ji buvo nėštumo ir gimdymo atostogose, už šį laikotarpį pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 6-24-27319 „Dėl R. R.-M. teisės į motinystės pašalpą“ jai buvo išmokėta 20 142,27 Lt dydžio motinystės pašalpa. Nuo 2010 m. balandžio 6 d. pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir nuo šios datos jai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri buvo skirta VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 6-24-8286, o VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu motinystės (tėvystės) pašalpa perskaičiuota.

Pareiškėja nurodė, jog per jos nėštumo laikotarpį, taip pat jai išėjus nėštumo gimdymo atostogų nuo 2009 m. gruodžio 1 d. galiojo 2009 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 488 Lt, kuris buvo nustatytas 2008 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1367, jai skirta motinystės pašalpa buvo apskaičiuota taikant šį dydį. Atitinkamai, 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydžio pakeitimas, kuris pablogino pareiškėjos teisinę padėtį, negali turėti įtakos pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui, tuo tarpu VSDFV Vilniaus skyrius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. Sprendimą Nr. 6-24-8286, kuriuo apskaičiuota pareiškėjai priklausanti motinystės (tėvystės) pašalpa, taikė sumažintą draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt, o Perskaičiavimo sprendimu dar kartą sumažino pareiškėjai priklausančią motinystės (tėvystės) pašalpą. Ginčijamais sprendimais pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo sumažinta todėl, kad 2010 m. pasikeitė 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis ir dėl to, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) pakeistas kompensuojamojo uždarbio dydis.

Pareiškėjos nuomone, jai motinystės (tėvystės) pašalpa privalo būti apskaičiuota ir mokama pagal teisės aktus, galiojusius tuo metu, kai ji išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų (t. y. 2009 m. gruodžio 1 d.), kadangi ji turėjo pagrįstą teisėtą lūkestį į motinystės (tėvystės) pašalpą tokio dydžio, kuris galiojo pareiškėjai išeinant minėtų atostogų. Pagal ginčijamus sprendimus pareiškėjai neteisėtai ir nepagrįstai neišmokama 4 287,60 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2010 m. birželio 30 d., 18 194,40 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. vasario 1 d., bei 32 128,20 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalis už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2012 m. vasario 1 d., iš viso 54 610,20 Lt.

Pareiškėja nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad teisėjo atlyginimas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažintas neteisėtai. Atsižvelgdamas į šį nutarimą atsakovas privalo perskaičiuoti ir išmokėti neišmokėtą motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, šias pašalpas skaičiuojant pagal nesumažintą teisėjos atlyginimą, kadangi minėtos pašalpos buvo apskaičiuotos atsižvelgus į sumažintą pareiškėjos atlyginimą, kuris (atlyginimo sumažinimas) Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas neteisėtu. Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo sumažinta skirta motinystės (tėvystės) pašalpa, prieštarauja konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, įstatymo negaliojimo atgal, proporcingumo ir kitiems principams, suformuotai Konstitucinio Teismo praktikai, pažeidžia pareiškėjos, kaip pašalpos gavėjos, nuosavybės teisę į skirtą pašalpą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimais į pareiškėjos skundą (b. l. 65–69, 124–127) prašė pareiškėjos reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Paaiškino, jog pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 22 d. Sprendimu Nr. 6-24-8286 už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. vasario 1 d. skirta motinystės (tėvystės) pašalpa. VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, 2010 m. liepos 29 d. Perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą. Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. balandžio 6 d., todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 22 d. Sprendimu Nr. 6-24-8286 apskaičiuojant pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagrįstai buvo atsižvelgta į 2010 m. balandžio mėn. galiojusias 1 170 Lt einamųjų metų draudžiamąsias pajamas. Tiek Sprendimu Nr. 6-24-8286 paskirtos, tiek ir Perskaičiavimo sprendimu motinystės (tėvystės) išmokos perskaičiuotos remiantis tuo metu galiojusiais teisės aktais.

Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo išaiškinimais ir nurodė, jog pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. balandžio 6 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. Perskaičiavimo sprendimu nuo 2010 m. liepos 1 d. pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2, 3 dalių nuostatomis, kurios nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Atsakovo nuomone, pareiškėjos reikalavimas apskaičiuoti ir priteisti jai motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dalį, kuri susidarė pašalpas skaičiuojant pagal sumažintą teisėjo atlyginimą, neturėtų būti tenkinamas. Rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintų Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 74.1, 74.5, 96 punktais ir nurodė, jog pareiškėjai motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo apskaičiuotos pagal Registre esančius draudėjo pateiktus duomenis apie pareiškėjai priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti neišmokėtą motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dalį, susidariusią pašalpas skaičiuojant pagal sumažintą teisėjo atlyginimą. Registre pasikeitus duomenims apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas (t. y. šiuos duomenis patikslinus Taisyklių nustatyta tvarka), atitinkamai bus perskaičiuotos pareiškėjai išmokėtos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) atsiliepimais į pareiškėjos skundą (b. l. 56–59, 139–142) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjai vaiko priežiūros atostogos suteiktos nuo 2010 m. balandžio 6 d. Vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., yra 343,36 Lt. Maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2010 m. balandžio mėn. galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (1 170 Lt) 5 dydžių sumą bei 2010 m. vidutinį metinį darbo dienų skaičių, yra 275,94, todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. balandžio 22 d. Sprendimu Nr. 6-24-8286 skyrė maksimalią 5 850 Lt per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą.

Pareiškėjos skunde pateiktas reikalavimas motinystės (tėvystės) pašalpą skaičiuoti pagal teisės aktus, galiojusius pareiškėjos nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios dieną, neturi teisinio pagrindo, kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas) 19 straipsniu, teisė į motinystės (tėvystės) pašalpą nustatoma pirmajai vaiko priežiūros atostogų dienai, todėl ir kompensuojamasis uždarbis pašalpai skaičiuoti buvo imamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Pareiškėjai skirta pašalpa viršijo ribinį motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgęs į Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, 2010 m. liepos 29 d. Perskaičiavimo sprendimu pagrįstai nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą. Taigi motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai skirta ir perskaičiuota pagrįstai.

Be to, Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu konstatavo, jog Konstitucijai prieštaravo tik tos Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis motinystės (tėvystės) pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo apribotos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma iki kol vaikui sukaks metai ir atitinkamai 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma iki vaikui sukaks dveji metai, todėl pareiškėjos skundas dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti jai 54 610,20 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos dalį atmestinas kaip nepagrįstas.

Fondo valdyba prašymą priteisti 5 procentų procesines palūkanas laikė nepagrįstu. Nurodė, jog pareigos mokėti palūkanas atsiradimas sietinas su institucijos, paskyrusios ir mokėjusios pašalpas pareiškėjai, kalte, tuo tarpu VSDFV Vilniaus skyrius, skirdamas bei perskaičiuodamas pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais.

Fondo valdyba dėl motinystės (tėvystės) pašalpos dalies, kuri susidarė pašalpas skaičiuojant pagal sumažintą teisėjo atlyginimą, priteisimo nurodė, kad tuo atveju, jei pareiškėjai remiantis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatomis bus grąžinta sumažinto atlyginimo dalis už laikotarpį, iš kurio buvo apskaičiuotas kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui nustatyti, ir darbdavys įstatymų nustatyta tvarka VSDFV Vilniaus skyriui pateiks duomenis apie pasikeitusį pareiškėjos darbo užmokesčio dydį, atsirastų teisinis pagrindas Registre tikslinti duomenis apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 154–163) pareiškėjos R. R.-M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi iki 2010 m. sausio 1 d. ginčo teisinius santykius reguliavusiu 2000 m. gruodžio 21 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110, kuriuo remiantis pareiškėjai buvo skirta motinystės (tėvystės) pašalpa, 19 straipsniu, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio 2009 m. gruodžio 9 d. Laikinojo įstatymo Nr. XI-537, 9 straipsniu, 10 straipsnio 2, 3 dalimis. Pažymėjo, jog nagrinėjant administracinę bylą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartimi buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Laikinojo įstatymo 9, 10, 16 straipsnių bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai) 73, 74, 75 punktų konstitucingumą. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas sumažinti, taip pat kitų su šiuo teisiniu reguliavimu susijusių teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą bei Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą teismas darė išvadą, kad asmenys, kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ar motinystės (tėvystės) išmokas įgijo po 2009 m. gruodžio 31 d. (tokių subjektų ratui priklauso ir pareiškėja), neturi teisėto lūkesčio, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai jiems priklausanti įstatymo nustatyto dydžio finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu nebus mažinama, todėl šiems gavėjams pagrįstai tenka pareiga ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai dalytis su visa visuomene, kadangi antikonstituciniu pripažintas tik toks teisinis reguliavimo koregavimas mažinant dalį (ribinius dydžius viršijančias) pagal įstatymą paskirtų ir mokamų socialinių išmokų, teisė į kurias įgyta iki to koregavimo. Atsižvelgiant į tai, dėl Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio teisinio reguliavimo taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d. pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes ginčijama socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka yra su Konstitucija suderinama. Teismas sprendė, jog VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo bei skyrė motinystės (tėvystės) pašalpą, taikydamas draudžiamųjų pajamų dydį, kompensuojamojo uždarbio dydį, galiojusius 2010 m. balandžio mėn. (t. y. tuo metu, kai pareiškėja įgijo teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą).

Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą turėjo būti taikomas draudžiamųjų pajamų dydis ir kompensuojamojo uždarbio dydis, galioję iki 2010 m. sausio 1 d. (t. y. tuo metu, kai jai buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos ir ji įgijo teisę į motinystės pašalpą). Nurodė, jog pagal Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 30 d.) kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per 12 kalendorinių mėnesių, buvusių prieš vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, o Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje bei Nuostatų 7 punkte nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos. Sistemiškai aiškindamas šias teisės aktų nuostatas teismas sprendė, jog Ligos ir motinystės įstatymas bei Nuostatai motinystės (tėvystės) pašalpos skaičiavimą sieja su teisės į pašalpą atsiradimu, todėl kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai skirti yra nustatomas atsižvelgiant į tai, kada asmuo įgijo teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą. Atsižvelgęs į nurodytus išaiškinimus teismas konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai perskaičiavo pareiškėjai skirtą motinystės (tėvystės) pašalpą pagal Konstitucijai neprieštaraujančius teisės aktus, todėl naikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 22 d. Sprendimą Nr. 6-24-8286 bei 2010 m. liepos 29 d. Perskaičiavimo sprendimą nėra pagrindo bei priteisti pareiškėjai 54 610,20 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. vasario 1 d.

Pirmosios instancijos teismas taip pat netenkino pareiškėjos prašymo priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtą motinystės pašalpos dalį, kuri susidarė pašalpą skaičiuojant pagal sumažintą teisėjo atlyginimą už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 5 d., ir motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, kuri susidarė pašalpą skaičiuojant pagal sumažintą teisėjo atlyginimą laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. vasario 1 d. Priimtą sprendimą teismas grindė tuo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, jog nuo 2009 m. gegužės 1 d. nepagrįstai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai. Nurodė, jog pareiškėja taip pat yra teisėja, jos kaip teisėjos atlyginimas nuo 2009 m. gegužės 1 d. taip pat buvo sumažintas, o pareiškėjos nuo 2009 m. gegužės 1 d. gautos pajamos buvo pagrindas apskaičiuoti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydį, todėl nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas perskaičiuoti pareiškėjai paskirtų aukščiau nurodytų pašalpų dydžius. Kita vertus, teismas pabrėžė, jog, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiuojamos ir mokamos Nuostatų nustatyta tvarka. Teismas, remdamasis Nuostatų 12 punktu, Socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 2, 3 dalimis, nurodė, jog pareiškėjai motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo apskaičiuotos pagal Registre esančius draudėjo pateiktus duomenis apie pareiškėjai priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas. Atitinkamai, pabrėžė, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti neišmokėtą motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dalį, susidariusią pašalpas skaičiuojant pagal sumažintą teisėjo atlyginimą. Pažymėjo, jog VSDFV Vilniaus skyrius įgis pareigą (to neneigia ir atsakovas) perskaičiuoti pareiškėjai išmokėtas motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas tuomet, kai Registre bus pakeisti duomenys apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas (t. y. šiuos duomenis patikslinus Taisyklių nustatyta tvarka).

Teismas taip pat netenkino pareiškėjos reikalavimo priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, motyvuodamas tuo, kad palūkanos už vėlavimą mokėti (inter alia nepriemokas) visų rūšių socialinio draudimo išmokas, įskaitant motinystės (tėvystės) pašalpas, šių pašalpų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiais teisės aktais nėra numatytos, šių pašalpų mokėjimas yra viešojo administravimo sritis.

Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjos skundo reikalavimų, taip pat netenkino ir jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėja R. R.-M. apeliaciniu skundu (b. l. 166–168) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą ir tenkinti jos reikalavimus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) dėl prejudicinio išaiškinimo, ar Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, yra suderinamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 17, 34 straipsniais ir teisėtų lūkesčių principu.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, neišsprendęs klausimo, ar pareiškėjai yra susidariusi neišmokėta pašalpų dalis dėl to, kad jai buvo neteisėtai sumažintas teisėjo atlyginimas ir tai lėmė, kad pašalpos buvo paskaičiuotos pagal neteisėtai sumažintą teisėjo atlyginimą, neišsprendė ginčo tarp šalių ir paliko galimybę kilti naujam ginčui. Pareiškėja yra padavusi ieškinį dėl neteisėtai sumažintos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo, minėta byla nėra baigta nagrinėti, o pareiškėja teikė prašymą sustabdyti šią administracinę bylą iki tol, kol bus išnagrinėta byla dėl neteisėtai sumažintos teisėjo atlyginimo dalies.

2. Atsakovas nepagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjai buvo išmokėti maksimalūs pašalpų dydžiai. Pareiškėja negavo maksimalaus motinystės pašalpos dydžio. Pareiškėjai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo mokama maksimali motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri buvo mokama nuo 2010 m. balandžio 6 d., bet ne motinystės pašalpa, kuri buvo mokama iki 2010 m. balandžio 5 d. Byloje nėra pateikta paskaičiavimų ir duomenų, kokio dydžio motinystės pašalpa pareiškėjai buvo išmokėta ir koks skirtumas yra tarp išmokėtos pašalpos dydžio ir tuo metu galiojusio maksimalaus dydžio.

3. Pareiškėja, išeidama motinystės atostogų, turėjo teisėtą lūkestį, kad gimus vaikui gaus tokio dydžio pašalpą, kuri priklausė jos išėjimo į motinystės atostogas dieną. Teisinėje valstybėje negalima tokia situacija, kai įstatymų leidėjas pablogina asmenų, esančių tam tikroje ypatingoje situacijoje, teisinę padėtį, nenustatydamas kompensavimo priemonių. Pareiškėja šiuo atveju patyrė nuosavybės teisių ribojimą.

4. Motinytės ir motinystės (tėvystės) pašalpos patenka į Chartijos 17 ir 34 straipsnių garantijas, todėl joms taikomi ribojimai turi atitikti Europos Sąjungos teisės pagrindinius principus. Pareiškėjos manymu, teisinis reguliavimas, kuriuo jai buvo mokama sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, prieštarauja Chartijos 17, 34 straipsniams, teisėtų lūkesčių principui.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 173–175) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, o Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais. Papildomai pažymima, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei Nuostatai motinystės (tėvystės) pašalpos skaičiavimą sieja su teisės į pašalpą atsiradimu. Taigi pareiškėja nepagrįstai teigia, kad ji išeidama motinystės atostogų turėjo teisėtą lūkestį, jog, gimus vaikui, ji gaus tokio dydžio pašalpą, kuri jai priklausė išėjimo motinystės atostogų dieną.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 176–178) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažino, kad Konstitucijai prieštaravo tik tos Laikinojo įstatymo ir Nuostatų nuostatos, kuriomis motinystės (tėvystės) pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo apribotos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma iki kol vaikui sukaks metai ir atitinkamai 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 suma iki vaikui sukaks dveji metai. Pabrėžia, jog Seimas, 2009 m. gruodžio 9 d. priimdamas Laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. sausio 1 d., nustatė, kad šio įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalys taikomos tik nuo 2010 m. liepos 1 d. Taigi įstatymų leidėjas, iš anksto nustatydamas motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio pasikeitimą, užtikrino šias išmokas gaunančių asmenų teisėtus lūkesčius ir suteikė jiems galimybę prisitaikyti prie būsimų pokyčių. Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo (vaiko priežiūros atostogos suteiktos nuo 2010 m. balandžio 6 d.), todėl atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą teismas pagrįstai jos skundą atmetė.

2. Pirmosios instancijos teismas neužkirto kelio pareiškėjai į galimą pašalpų perskaičiavimą pasikeitus jos draudžiamosioms pajamoms Registre.

3. Atsakovas atsiliepime neteigė, kad pareiškėjai buvo išmokėti maksimalūs pašalpų dydžiai. VSDFV atsiliepime buvo pasisakiusi dėl pareiškėjai mokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos maksimalių dydžių. Jau pagal tuo metu buvusias pareiškėjos draudžiamąsias pajamas (sumažintą teisėjo atlyginimą) apskaičiuotas dienos kompensuojamasis uždarbis viršijo tuo metu galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl net ir Registre patikslinus pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, remiantis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nesikeis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš ligos ir motinystės socialinio draudimo teisinių santykių.

Pareiškėja reikalauja priteisti motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatų taikymo bei dėl to, kad į jos draudžiamąsias pajamas, nuo kurių apskaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpos, nebuvo įtraukta teisėjo atlyginimo dalis, sumažinta dėl minėtu įstatymu teisėjams nustatytų antikonstitucinių ribojimų.

Pasisakydama pirmuoju pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų pažeidimo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad R. R.-M. į teismą kreipėsi dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 6-24-8286 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721, kuriais jai buvo skirta, o vėliau perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, panaikinimo (b. l. 115–116). Taigi motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį jai mokėjimas pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 6-24-27319 nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, jog bendrąsias teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo prielaidas, t. y. konkrečias objektyvias aplinkybes, su kurių sutaptimi siejamas šios asmens teisės į socialinę apsaugą atsiradimas, nustato Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija). Viena iš privalomų sąlygų yra tai, kad vienas iš tėvų, siekiantis gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, turi būti įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų (19 str. 1 d. 2 p., 20 str. 1 d.). Tikrinamu atveju pareiškėja neneigia, jog atostogas vaikui prižiūrėti darbdavys jai suteikė nuo 2010 m. balandžio 6 d., todėl R. R.-M. skundo ir apeliacinio skundo argumentai, kad motinystės (tėvystės) pašalpą VSDFV Vilniaus skyrius privalėjo apskaičiuoti pagal teisės aktus, galiojusius jos nėštumo ir gimdymo atostogų metu, yra visiškai nepagrįsti.

Oficialią konstitucinę doktriną formuojantis Konstitucinis Teismas, ištyręs Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 ir 10 straipsnių nuostatas, 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad tiek, kiek jos apima paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, neprieštaravo Konstitucijai. Nurodytos Konstitucinio Teismo išvados iš esmės reiškia, kad asmenys, kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas įgijo 2010 m. sausio 1 d. ir vėliau (jų ratui taip pat priklauso pareiškėja), neturi teisėto lūkesčio, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai jiems priklausanti įstatymo nustatyto dydžio finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu nebus mažinama, todėl šiems gavėjams pagrįstai tenka pareiga ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai dalytis su visa visuomene.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalimi įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pabrėžtina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką būtent tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (pvz.: 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-250/2012). Kreipimosi į Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje.

Šiuo atveju pareiškėja, prašydama kreiptis prejudicinio sprendimo į Teisingumo Teismą, remiasi abstrakčiais argumentais dėl Europos Sąjungos teisės garantuojamų žmogaus teisių pažeidimo, tinkamai nepagrįsdama savo teiginių, jog priimdamas Laikinąjį įstatymą, kuriuo inter alia buvo laikinai pakeisti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu valstybės teikiamos finansinės paramos dydžiai, įstatymų leidėjas iš esmės paneigė tėvų teisę į socialinio draudimo pašalpą motinystės atveju, kuri yra ginama pagal Chartijos 34 straipsnį. Todėl pareiškėjai neįrodžius ir apeliacinės instancijos teismui nagrinėjamoje byloje nenustačius principinės reikšmės klausimų, reikalaujančių Teisingumo Teismo išaiškinimo, toks prašymas atmetamas.

Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnį, ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimams ir veiksmams (neveikimui), taigi jos sprendimas, priimtas išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, gali lemti asmeniui skirtingas teisines pasekmes vėliau ginant savo teises teisme. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą <...>.

Iš tikrinamos bylos medžiagos matyti, jog R. R.-M., skųsdama VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 6-24-8286 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721, VSDFV nekėlė klausimo dėl motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio tiek, kiek jis priklauso nuo asmens kompensuojamojo uždarbio. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad prieš prašydama teismą priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtą motinystės pašalpos dalį, kuri susidarė pašalpą skaičiuojant pagal sumažintą teisėjo atlyginimą per laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 5 d., ir motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, kuri susidarė pašalpą skaičiuojant pagal sumažintą teisėjo atlyginimą nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. vasario 1 d., R. R.-M. būtų inicijavusi duomenų apie savo draudžiamąsias pajamas ir socialinio draudimo įmokas tikslinimą bei reikalavusi šiuo pagrindu susidariusio išmokų, numatytų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, skirtumo grąžinimo. Todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimas keičiamas ir pareiškėjos skundo 4 reikalavimas paliekamas nenagrinėtas vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. R.-M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjos skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus neišmokėtą motinystės pašalpos dalį, kuri susidarė pašalpą skaičiuojant pagal sumažintą teisėjo atlyginimą per laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 5 d., ir motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, kuri susidarė pašalpą skaičiuojant pagal sumažintą teisėjo atlyginimą nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2012 m. vasario 1 d., palikti nenagrinėtą.

Kitoje dalyje Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas