A-520-2207-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-2207/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00659-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas) skunde Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) priteisti pareiškėjui 30 000 Lt neturtinei žalai, atsiradusiai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, atlyginti.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis nuo 2009 m. gruodžio 16 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) antisanitarinėmis, ne tik žmogaus garbę ir orumą žeminančiomis, bet ir jo sveikatą neigiamai veikiančiomis, sąlygomis. Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Centras), atlikęs operatyviąją sveikatos saugos kontrolę, nustatė, kad kameroje Nr. 8, kurioje pareiškėjas tuo metu gyveno, vietoje nustatyto ne mažesnio dieninio apšvietimo 200 lx buvo tik 83 lx, tai pakenkė jo regėjimui. Buvo pažeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos ir saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 66 punktas, nes pagalvės užvalkalas buvo sudūlėjęs ir jam suplyšus, iškrisdavo užpilas. Pareiškėjui pagalvė buvo pakeista 2011 m. rugsėjo 26 d. po papildomo skundo Vilniaus PN direktoriui. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeistas ir HN 76:2010 39.1 punktas, nes drausmės grupėje įrengtoje dušo patalpoje lubos pajuodę, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas (smėlis). Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) pažeidimų nepašalino. Centro darbuotojai 2011 m. gruodžio 14 d. atliko pakartotinį patikrinimą Vilniaus PN. Drausmės grupės kameroje Nr. 7 apšvietimas buvo ne daugiau kaip 60 lx, naktinės šviesos nebuvo, tualete buvo sulaužytas unitazas, drabužiams nebuvo pakabų, dėl to pareiškėjas 2012 m. sausio 3 d. kreipėsi su skundu, kad minėti pažeidimai būtų pašalinti. Po pareiškėjo skundo buvo skirtos pakabos drabužiams, laikinai suremontuotas unitazas, sutvarkytas apšvietimas ir skirtas naktinis šviestuvas. Pareiškėjo nuomone, pagal šviestuvų skaičių ir jų galią apšvieta minėtoje kameroje buvo 112 lx.

Pareiškėjo vertinimu, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 103 straipsnis bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 19 punktas, reikalaujantys, kad pasivaikščiojimų kiemeliai nebūtų uždengti stogu, būtų atviri. Vilniaus PN uždengė stogus, paliekant neuždengtą tik iki 0,5 m tarpą nuo gyvenamojo korpuso. Pareiškėjas dėl šių pažeidimų 2011 m. lapkričio 8 d. su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, tačiau nesutiko su atsakyme į jo skundą pateikta išvada, kurioje nurodyta, kad kiemeliai buvo uždengti, siekiant nuteistuosius pasivaikščiojimų metu apsaugoti nuo šiukšlių apmėtymo ir apspjaudymo. Pareiškėjas teigė, jog Vilniaus PN jam darė psichologinį spaudimą ir 2011 m. gruodžio 14 d. iš 12 kameros perkėlė į 5 kamerą, kurioje dėl sugadintos orlaidės jis peršalo ir 2011 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į gydytojus. Be to, šioje kameroje apšvietimas buvo blogas, rozetės neveikė, nebuvo drabužių pakabų.

Pareiškėjas paaiškino, jog Centro 2011 m. gruodžio 30 d. rašte buvo nurodyta, kad buvo pažeisti HN 76:2010 21, 22 ir 37 punktai. Be to, švarai palaikyti Vilniaus PN neskyrė jokių priemonių ir tik po pareiškėjo skundų 2011 m. lapkričio 17 d. jam buvo išduoti prašomi reikmenys.

Pareiškėjas nurodė, kad tokios kalinimo sąlygos jam sužalojo sveikatą, pakenkė akims ir turėjo įtakos kvėpavimo takų ligoms. Be to, Vilniaus PN dėl pareiškėjo kreipimųsi jam darė psichologinį spaudimą, tokiais veiksmais jam sukėlė emocinę depresiją, sukrėtimą, pažeidė žmogaus teises. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 21 straipsnio 2 dalis ir Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus PN bausmės nebeatliko. Centro patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-l3.16-414 buvo konstatuota, kad tikrintoje drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 8 dirbtinė apšvieta neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimų. Vilniaus PN buvo renovuoti ir perduoti eksploatuoti 2006 metais, pastatų įrengimas ir elektros instaliacija atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Naujai įsigaliojusios HN 76:2010 reikalavimams įgyvendinti nėra lėšų. Prieš įrengiant papildomus šviestuvus, reikia atlikti elektros instaliacijos kapitalinį remontą.

Pagal galimybes buvo pakeistos elektros lemputės bei šviestuvai nuteistųjų gyvenamosiose patalpose: bendrabučiuose, daugumoje patalpų reikalaujamas 200 lx dirbtinis apšvietimas jau yra užtikrintas. Atsiliepime nurodyta, kad atsakovas siekia spręsti apšvietimo problemas ir baudos izoliatoriaus, kamerų tipo bei drausmės grupės patalpose, tačiau tai apsunkina ir pačių nuteistųjų elgesys, nes elektros instaliaciją jie bando panaudoti ne pagal paskirtį. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas jo buvimo kamerose Nr. 8 ir 12 laikotarpiu į administraciją su skundais dėl prasto kamerų apšvietimo nesikreipė.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjas skunde klaidingai nurodė datas dėl galimų pažeidimų pataisos namuose. Pareiškėjas į drausmės grupės kamerą Nr. 5 buvo perkeltas 2011 m. gruodžio 18 d., 2011 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą dėl sąlygų pagerinimo joje, o į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) darbuotojus kreipėsi 2011 m. gruodžio 15 d. Tai patvirtino, kad peršalęs jis buvo jau anksčiau, bausmę atlikdamas drausmės grupės kamerų tipo patalpoje Nr. 12D. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad kamerų Nr. 8 ir 12 apšvietimas itin neigiamai paveikė jo sveikatos būklę.

Jis nusiskundimų dėl suprastėjusios regos bausmės atlikimo metu Vilniaus PN nepateikė, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje Nr. 219 tokių įrašų irgi nėra, todėl skundo argumentai, jog dėl prasto kamerų Nr. 8 ir 12 apšvietimo jam pablogėjo regėjimas, laikytini nepagrįstais. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsakovo nuomone, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti EŽTK 3 straipsnis ar Konstitucijos 21 straipsnis.

Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės atliko baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose, o patekimas į šias patalpas priklauso tik nuo nuteistojo valios, t. y. padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo O. B. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas O. B. Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. buvo laikomas šiose gyvenamosiose patalpose: nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. gyvenamojoje patalpoje Nr. 12; nuo 2009 m. gruodžio 24 d. iki 2010 m. sausio 7 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 3; nuo 2010 m. sausio 8 d. iki 2010 m. sausio 22 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 18; nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2010 m. sausio 26 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 3; nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2010 m. gegužės 18 d. drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 8D1; nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2010 m. liepos 21 d. drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 12D-02; nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2010 m. liepos 27 d. drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 6; nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 18; nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 11; nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 18; nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 18; nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 8D; nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. rugsėjo 25 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 12D; nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d. drausmės grupės kamerų tipo patalpoje Nr. 12D; nuo 2011 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 26 d. drausmės grupėje kamerų tipo patalpoje Nr. 5; nuo 2011 m. gruodžio 26 d. iki 2012 m. kovo 14 d. drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D-02; nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 1DK; nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. gyvenamojoje patalpoje Nr. 4. Registravimo kortelėje nurodyta pareiškėjo bausmės pradžia 2009 m. gruodžio 8 d., o bausmės pabaiga – 2012 m. rugsėjo 8 d.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės skundą grindė HN 76:2010 nuostatų pažeidimais, jis prašė atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad atliekant bausmę Vilniaus PN, jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, dėl to buvo žalojama jo sveikata, pakenkta regėjimui, jis negalėjo nei skaityti, nei rašyti, buvo pažeista jo teisė jaustis oriu piliečiu, jis patyrė emocinę depresiją.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo teiginiai dėl HN 76:2010 22 punkto ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkto pažeidimų yra pagrįsti, o iš Ligos istorijos nustatyta, kad pareiškėjui dėl jo susirgimo bronchitu skirtas gydymas, tačiau nebuvo nustatyta, kad jo sveikata būtų pablogėjusi ar jai kaip nors padaryta įtaka dėl iš dalies uždengtų pasivaikščiojimo kiemelių stogų.

Sprendime pažymėta, jog žalos faktą ir konkrečius neteisėtų veiksmų padarinius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnis) turi įrodyti pareiškėjas. Teismas nustatė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad tarp jo susirgimų (bronchitu) ir bausmės atlikimo sąlygų Vilniaus PN buvo priežastinis ryšys, o byloje nėra duomenų, jog atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir dėl to neužtikrino jo teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas. Teismas nenustatė, jog pareiškėjui būtų pablogintas jo buvimas Vilniaus PN ar jam būtų daromas psichologinis spaudimas. Priešingai, pareiškėjas savo teises įgyvendino, kreipdamasis tiek į Centrą, tiek ir į Vilniaus PN administraciją. Centro nustatyti pažeidimai dėl pagalvės pakeitimo, dušo patalpų remonto buvo pašalinti, kiti pareiškėjo prašymai irgi buvo tenkinti. Teismas pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemelių dalinis uždengimas neatitiko jų įrengimui nustatytų reikalavimų, tačiau nebuvo nustatyta, kad pasivaikščiojimas tokiuose kiemeliuose būtų neigiamai paveikęs pareiškėjo sveikatos būklę ar padaręs jam kokį nors kitokį jo orumą ar garbę žeminantį poveikį.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas nepašalino pažeidimų dėl per mažos dirbtinės apšvietos. Nors tai buvo nulemta objektyvių aplinkybių, tačiau neatitiko nustatytų HN 76:2010 reikalavimų. Teismas sprendė, jog pareiškėjas įrodė, kad jis 97 dienas, t. y. daugiau nei tris mėnesius, buvo laikomas drausmės grupės kamerose Nr. 8 ir Nr. 12, kuriose apšvietimas neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimų. Teismo vertinimu, nors nebuvo įrodyta, kad dėl nustatytų aptartų HN 76:2010 pažeidimų Vilniaus PN būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, tačiau neturtinė žala gali pasireikšti ir dėl žeminančių žmogaus orumą kalinimo sąlygų. Neatitinkantis higienos normų kamerų apšvietimas ne tik apriboja teisę būti kalinamam tokiomis sąlygomis, kurios yra būtinos ir svarbios sveikatos išsaugojimo požiūriu, bet ir žemina, nes nesudaromos sąlygos būti normalioje, ne slogiai emocinę būseną veikiančioje aplinkoje, negalint tinkamai pasinaudoti skaitymo, rašymo galimybėmis, pareiškėjui sudarant papildomus nepatogumus ir sukeliant neigiamus išgyvenimus, todėl buvo konstatuota, jog tuo pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Tarp atsakovo sudarytų kalinimo sąlygų ir atsiradusios neturtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, t. y. 97 dienas, pažeidžiant HN 76:2010 22 punktą, atsižvelgęs į aplinkybes lėmusias jų nepašalinimą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 300 Lt.

III. Pareiškėjas O. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinis skundas grindžiamas atkartojant skunde išdėstytus argumentus. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad Vilniaus PN neteisėtai uždengdami pasivaikščiojimų kiemelių stogus elgėsi pateisinamai. Apelianto teigimu, teismas neobjektyviai vertino aplinkybes dėl HN 76:2010 39.1 punkto pažeidimo. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas dėl HN 76:2010 22 punkto pažeidimo neobjektyviai vertino kai kuriuos faktus, aplinkybes, pažeidimų trukmę. Pareiškėjas pabrėžia, kad sudėjus visą laiką, išbūtą dėl blogos apšvietos, būtų 715 parų, iš jų – 134 paras pareiškėjas buvo kitose kamerose, kuriose apšvieta nebuvo užfiksuota, tačiau buvo panaši į tas kameras, kuriose buvo užfiksuota. Pareiškėjas nurodo, kad 187 paras kentėjo dėl neteisėto pasivaikščiojimo kiemelių uždengimo stogeliais, o dėl blogo dušo – 156 paras. Pareiškėjas akcentuoja tai, kad atsakovas iš karto nepašalino pažeidimų.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo O. B. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą pakeisti – pripažinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepagrįstu.

Atsakovas nurodo, kad įrodymų, jog kamerų Nr. 8 ir Nr. 12 apšvietimas itin neigiamai paveikė pareiškėjo sveikatos būklę, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės atliko baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose, o patekimas į šias patalpas priklauso tik nuo nuteistojo valios, t. y. padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką. Atsakovo manymu, pakanka pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, nepriteisiant 300 Lt sumos neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1906/2012, 2013 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-858/2013, kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas O. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam 30 000 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo konkrečiais laikotarpiais metu Vilniaus PN buvo pažeidžiamos HN 76:2010 nuostatos. Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad atliekant bausmę Vilniaus PN jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, dėl to buvo žalojama jo sveikata, pakenkta regėjimui, jis negalėjo nei skaityti, nei rašyti, buvo pažeista jo teisė jaustis oriu piliečiu, jis patyrė emocinę depresiją.

Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo O. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas jo laikymo Vilniaus PN sąlygas, o pareiškėjo O. B. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo iš Vilniaus PN priteisti pareiškėjui 30 000 Lt neturtinės žalos, o, atsakovo teigimu, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas.

Taigi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš esmės dėl HN 76:2010 nuostatų pažeidimų, atlyginimo pareiškėjui.

Iš pareiškėjo registravimo kortelės matyti, kad pareiškėjo bausmės pradžia – 2009 m. gruodžio 8 d., o bausmės pabaiga – 2012 m. rugsėjo 8 d. (b. l. 47–49). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. buvo laikomas šiose gyvenamosiose patalpose: nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2009 m. gruodžio 24 d. gyvenamojoje patalpoje Nr. 12; nuo 2009 m. gruodžio 24 d. iki 2010 m. sausio 7 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 3; nuo 2010 m. sausio 8 d. iki 2010 m. sausio 22 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 18; nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2010 m. sausio 26 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 3; nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2010 m. gegužės 18 d. drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 8D1; nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2010 m. liepos 21 d. drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 12D-02; nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2010 m. liepos 27 d. drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 6; nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 18; nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 11; nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 18; nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 18; nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 8D; nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. rugsėjo 25 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 12D; nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d. drausmės grupės kamerų tipo patalpoje Nr. 12D; nuo 2011 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 26 d. drausmės grupėje kamerų tipo patalpoje Nr. 5; nuo 2011 m. gruodžio 26 d. iki 2012 m. kovo 14 d. drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D-02; nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 1DK; nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. gyvenamojoje patalpoje Nr. 4 (b. l. 43–44).

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis neturtinės žalos atsiradimą grindžia netinkamu apšvietimu kamerose, kuriose jis buvo laikomas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 97 dienas, t. y. daugiau nei tris mėnesius, buvo laikomas drausmės grupės kamerose Nr. 8 ir Nr. 12, kuriose apšvietimas neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimų.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo nurodyto patalpų (kamerų Nr. 8 ir Nr. 12) netinkamo dirbtinio apšvietimo fakto nustatymo šioje administracinėje byloje, pažymi, kad laisvės atėmimo vietų patalpų (kamerų) dirbtinio apšvietimo normos chronologiškai buvo nustatytos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 (pagal ją kamerų tipo patalpos, baudų izoliatoriaus ar drausmės izoliatoriaus kamerų liuminescencinės apšvietos norma 100 lx), o nuo 2010 m. balandžio 10 d. (t. y. ir pareiškėjo nurodytu laikotarpiu) – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (pagal ją bylai aktuali liuminescencinės apšvietos norma 200 lx). Tačiau, kaip nurodyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Iš byloje esančių duomenų (Vilniaus PN paaiškinimų, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. vasario 29 d. rašto Nr. S-441 (b. l. 21–22)) matyti, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus atitinkančio dirbtinio kamerų apšvietimo įrengimas gali būti atliktas tik atlikus elektros instaliacijos kapitalinį remontą, t. y. atlikus pastato ir patalpų rekonstrukcijos darbus. Todėl nagrinėjamoje situacijoje konstatuotina, kad jai taikytina Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte nustatyta išimtis, leidžianti vadovautis Lietuvos higienos normos HN 76:1999 nustatytu liuminescencinės apšvietos rodikliu – 100 lx. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prie analogiškos išvados priėjo ir kitoje administracinėje byloje (žr. 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-858/2013).

Iš byloje esančių Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos dirbtinės apšvietos matavimo protokolų bei Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (2011 m. rugsėjo 13 d., 2011 m. rugsėjo 15 d., 2011 m. gruodžio 19 d., 2011 m. gruodžio 28 d. (b. l. 53, 54–56, 57, 58–59)) matyti, kad tikrinimų metu pareiškėjo nurodytų kamerų (Nr. 8 ir Nr. 12) dirbtinis apšvietimas buvo gana arti 100 lx rodiklio (60 lx, 83 lx), todėl teisės taikymo požiūriu nustatyti nukrypimai nuo šio rodiklio nėra labai žymūs. Tačiau pareiškėjo teisės, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, negarantuojant jam teisės aktuose nustatytų apšvietimo normų, buvo pažeistos.

Byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jis buvo ir kitose kamerose, kuriose apšvieta nebuvo užfiksuota, tačiau buvo panaši į tas kameras, kuriose buvo užfiksuota. Į tai atsižvelgusi, teisėjų kolegija minėtus pareiškėjo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus bei bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjo ligos istorijoje esantys įrašai nepatvirtina, kad dėl netinkamo apšvietimo kamerose pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata, susilpnėjęs regėjimas ar jam būtų pasireiškusi depresija.

Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendime analizavo pareiškėjo skundo argumentus, kad jo teisė pasivaikščioti gryname ore buvo pažeista. Teismas nustatė, jog pareiškėjo teiginiai dėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkto pažeidimų yra pagrįsti, o iš Ligos istorijos nustatyta, kad pareiškėjui dėl jo susirgimo bronchitu skirtas gydymas, tačiau nebuvo nustatyta, kad jo sveikata būtų pablogėjusi ar jai kaip nors padaryta įtaka dėl iš dalies uždengtų pasivaikščiojimo kiemelių stogų.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18 punkte nustatyta, jog, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždarojoje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Minėtų taisyklių 19 punkte įtvirtinta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo nurodomoje administracinėje byloje Nr. I-3529-815/2011 buvo nustatyta, kad visi penki Vilniaus pataisos namų pasivaikščiojimo kiemeliai yra su aklinai įrengtais peršviečiamais stogais. Teismas taip pat įvertino tą aplinkybę, kad peršviečiami stogeliai yra įrengti virš grotų rėmo beveik metro aukštyje, tačiau konstatavo, kad tai akivaizdžiai pažeidžia techninio pobūdžio Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkto nuostatas, taip pat neužtikrina pakankamos gryno oro cirkuliacijos, vadinasi, pažeidžia ir Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Kaip matyti iš bylos duomenų ir kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Kalėjimų departamento 2012 m. gruodžio 5 d. rašte (b. l. 17) nurodyta, kad Vilniaus PN iš šalia pasivaikščiojimų kiemelių, esančių baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pastato, į nuteistuosius pasivaikščiojimo metu buvo spjaudoma ir mėtomos šiukšlės, todėl ir buvo įrengtas papildomas stogas iš skaidrios polikarbonato plokštės. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 114 straipsnio 1 dalį nuteistųjų saugumą turi užtikrinti Vilniaus PN. Be to, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, pasivaikščiojimo kiemeliai stogais visiškai uždengti nebuvo, t. y. buvo paliktas 0,5 m tarpas, per kurį cirkuliavo grynas oras.

Įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkto pažeidimą ir iš Ligos istorijos nustatė, kad pareiškėjui dėl jo susirgimo bronchitu skirtas gydymas, tačiau byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad jo sveikata būtų pablogėjusi ar jai kaip nors padaryta įtaka būtent dėl iš dalies uždengtų pasivaikščiojimo kiemelių stogų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad tarp jo susirgimų (bronchitu) ir bausmės atlikimo sąlygų Vilniaus PN buvo priežastinis ryšys.

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad byloje nėra duomenų, jog Vilniaus PN sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir dėl to neužtikrino jo teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas. Įvertinus bylos medžiagą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog pareiškėjui būtų pablogintas jo buvimas Vilniaus PN ar jam būtų daromas psichologinis spaudimas. Priešingai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas savo teises įgyvendino, kreipdamasis tiek į Centrą, tiek ir į Vilniaus PN administraciją. Pareiškėjo skunde nurodyti Centro nustatyti pažeidimai dėl pagalvės pakeitimo, dušo patalpų remonto buvo pašalinti (b. l. 21–22, 58–59), kiti pareiškėjo prašymai (pvz., dėl veidrodžio, valymo priemonių, pakabų, orlaidės, kt.) irgi buvo tenkinti (b. l. 61–62). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas iš karto nepašalino pažeidimų. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog atsakovas nepagrįstai delsė pašalinti pareiškėjo teisių pažeidimus. Be to, byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog būtent dėl to, kad pareiškėjo nurodyti jo teisių pažeidimai nebuvo nedelsiant pašalinti, jam buvo padaryta neturtinė žala.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog byloje nėra objektyvių duomenų (pvz., Centro patikrinimo aktų ar pan.), kuriuose būtų konstatuoti kiti pirmiau neaptarti nepašalinti pažeidimai būtent tose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas, kurio bausmės Vilniaus PN pabaiga – 2012 m. rugsėjo 8 d., į teismą dėl, jo teigimu, šios institucijos atliktų neteisėtų veiksmų ir patirtos neturtinės žalos atlyginimo, kreipėsi tik 2013 m. vasario 26 d.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje siekia, jog jam būtų atlyginta neturtinė žala pinigais, t. y. kad jam būtų priteista 30 000 Lt neturtinės žalos.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Įvertinus tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžia, kad sukelta kančia ar pažeminimas bet kokiu atveju turi būti didesni už tą kančią ar pažeminimą, kurie yra neišvengiamas konkrečios teisėto elgesio ar bausmės formos elementas. Toks elementas dažnai yra būdingas asmens laisvės atėmimo priemonėms. Ši nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Vilniaus PN trukmę (97 dienos), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje konstatuotinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas jo laikymo Vilniaus PN sąlygas ir pagrįstai pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui priteisė 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Pažymėtina, jog, kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (97 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Vilniaus PN (neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio prasme) ir yra priežastiniame ryšyje su šiais aktais, atlyginti adekvačia suma laikė 300 Lt sumą (CK 6.250 straipsnis).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė šį ginčą reglamentuojančius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė