2K-191-507/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-191-507/2015

Proceso Nr. 1-53-1-00366-2006-3

Procesinio sprendimo kategorija

(S)

2.3.6.4.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. S. ,

nuteistojo A. M. gynėjai advokatei Aušrai Bračiulienei,

nuteistajam J. U. ,

gynėjai advokatei Renatai Janušytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. M. ir J. U. kasacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. S. kasacinio skundo dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio.

Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu A. M. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme šešiems mėnesiams, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį areštu trisdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas trisdešimčiai parų.

A. M. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, kaip nepadaręs šios veikos.

J. U. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme šešiems mėnesiams, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį areštu trisdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas trisdešimčiai parų.

J. U. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, kaip nepadaręs šios veikos.

Taip pat šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nubaustas A. M. .

Iš A. M. , J. U. ir A. M. solidariai nukentėjusiajai I. S. priteista 1200 Lt (347 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš A. M. , J. U. ir A. M. solidariai į valstybės biudžetą priteistos liudytojams apmokėtos kelionės išlaidos – 302, 21 Lt (87 Eur).

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu panaikintas Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis.

A. M. pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir nubaustas areštu keturiasdešimčiai parų.

J. U. pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir nubaustas areštu trisdešimčiai parų.

A. M. baudžiamoji byla nutraukta jam mirus (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš jo priteistas neturtinės žalos atlyginimas I. S. , proceso išlaidos bei A. M. turtui 2009 gegužės 6 d. teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

A. M. ir J. U. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius jiems veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš A. M. ir J. U. solidariai nukentėjusiajai I. S. priteistas 2000 Lt (579 Eur) neturtinės žalos atlyginimas.

Iš A. M. ir J. U. į valstybės biudžetą priteistos liudytojams apmokėtos kelionės išlaidos – po 100,73 Lt (29 Eur) iš kiekvieno.

A. M. , J. U. ir jo gynėjos advokatės Renatos Janušytės apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės, prašiusios jos skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistojo J. U. ir jo gynėjos advokatės, nuteistojo A. M. gynėjos advokatės, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. M. , A. M. ir J. U. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį už tai, kad jie 2006 m. liepos 1 d., veikdami kartu, atvažiavę pas I. S. į namus, esančius Jurgėnų k., Anykščių r., konflikto metu, panaudodami fizinę prievartą – A. M. ir J. U. suėmus nukentėjusiąją I. S. už rankų, išvedus ją iš sodybos patalpų į lauką, pargriovus ant žemės, A. M. lipnia juosta surišo nukentėjusiajai rankas ir kojas. Atvykusių policijos pareigūnų reikalavimu ją atrišo, pareigūnams išvykus, A. M. ir J. U. vėl už rankų išsitempė nukentėjusiąją į lauką, pargriovė ant žemės, lipnia juosta surišo jai rankas ir kojas ir paėmę už pažastų nutempė ją prie kieme esančio medžio ir pririšę paliko. Tokiais veiksmais jie nukentėjusiajai padarė daugybinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas visame kūne, viršugalvio pakaušio sumušimą, pasireiškusiu patinimu, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios I. S. sveikatą bei suvaržė jos laisvę.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. S. , nuteistųjų A. M. , A. M. , J. U. ir jo gynėjos advokatės apeliacinius skundus, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. S. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį dėl A. M. ir J. U. panaikino ir priėmė naują nuosprendį, nuteistųjų A. M. , J. U. ir jo gynėjos apeliacinius skundus atmetė, o A. M. baudžiamąją bylą nutraukė šiam mirus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl to neteisingai paskirta bausmė bei netinkamai išspręstas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei klausimas. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas A. M. , A. M. bei J. U. kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį ir išteisindamas juos pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Kasaciniais skundais nuteistieji A. M. ir J. U. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžius, juos (A. M. , J. U. ) ir A. M. išteisinti bei bylą nutraukti.

Kasatoriai teigia, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalis 1 punktas) bei padarytų esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis 2 punktas).

Kasatoriaus A. M. skunde pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad asmeniui pareikšto kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kiek įmanoma trumpiausią laiką, įgyvendinimas nacionalinėje teisėje.

Teigiama, kad šioje byloje susiklostė nenormali situacija, kai ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas 2006 m. liepos mėn., o apeliacinės instancijos teismas nuosprendį paskelbė tik 2014 m. rugsėjo 5 d. BPK 324 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimo, surašymo ir paskelbimo tvarką nustato šio kodekso nuostatos, reglamentuojančios nuosprendžio priėmimo, surašymo ir paskelbimo tvarką pirmosios instancijos teisme. BPK 302 straipsnio 4 dalis nustato, kad nuosprendis turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo apie jo paskelbimo laiką ir vietą dienos, o jei byla sudėtinga ir didelės apimties, per teismo nustatytą įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau kaip per keturiasdešimt penkias dienas.

Ši byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta 2013 m. lapkričio 29 d., tačiau nuosprendis priimtas ir paskelbtas 2014 m. rugsėjo 5 d., t. y. praėjus 280 dienų (per ilgesnį nei šešis kartus už vėliausią terminą). Nuteistųjų A. M. ir J. U. kasaciniuose skunduose nurodyta, kad neteisėtas asmens elgesys gali būtų pripažintas savavaldžiavimu, kai nustatomos visos būtinos įstatymų leidėjo BK 294 straipsnyje numatytos sąlygos (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas).

Būtinas savavaldžiavimo sudėties požymis yra kilusi didelė žala. Teisės teorijoje nurodoma, kad baudžiamasis įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, dėl to didelė žala yra vertinamasis kriterijus ir kiekvienu atveju nustatoma atskirai, atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens padėtį ir jam padarytos žalos piniginę išraišką, pažeistų interesų svarbą, fizinės žalos padarymo buvimą ar nebuvimą, moralinį veikos aspektą ir kt. Nenustačius didelės žalos požymio savavaldžiavimas gali būti kvalifikuojamas kaip administracinės teisės pažeidimas (ATPK 188 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad įstatymu nustačius ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę, savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę įgyja didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. Nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises.

Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tiek jų, tiek A. M. veiksmuose formaliai konstatavo didelės žalos požymį, nurodydamas, jog kaltinamajame akte šis požymis kaip ir kiti savavaldžiavimo sudėties elementai yra išsamiai atskleisti. Tačiau su tokia teismo pozicija kategoriškai nesutinkama, nes būtent teismui suponuojama pareiga motyvuotai atskleisti didelės žalos požymį, nes didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei kilti.

Nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas ne kartą pabrėžė, jog didelės žalos požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011). Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas didelės žalos požymį nustatė dėl kilusių padarinių, o būtent:

1) dėl teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatyto kiekio išvežtų, sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusių, daiktų;

2) I. S. nežymiai sutrikdytos sveikatos;

3) neteisėtai suvaržytos jos laisvės – tai sukėlė didelę žalą jos teisėms ir teisėtiems interesams. Tačiau su tuo nesutinkama ir iš esmės pritariama pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad dėl kasatorių veiksmų nukentėjusioji nepatyrė didelės žalos, todėl teismas pagrįstai visus kaltinamuosius išteisino. Kasatoriai pažymi, kad jų veiksmai buvo adekvati reakcija į I. S. puolimą bei kandžiojimą. Taip buvo ginamasi. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę.

Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis vertintinas kaip ydinga praktika, kai didelės žalos požymis konstatuojamas formaliai.

Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas nesirėmė Konstitucinio Teismo jurisprudencija, neatliko įrodymų analizės, neatsižvelgė į bylai reikšmingas aplinkybes, apsiribojo abstrakčiu vertinimu. Skunduose nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas kritiškai įvertino ir tuos atvejus, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį ar jo artimą asmenį, tada savaime tokie jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, prieš tai net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams.

Pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog tai iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą, kuris neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo reikalavimams. Didelės žalos požymio įtraukimas į savavaldžiavimo sudėtį, reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka konstatuoti, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą.

Taip pat turi būti atskleistas ir tokios prievartos, ir jos padarinių pobūdis, turinys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012). Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas, kad jie prisipažino prieš nukentėjusiąją panaudoję fizinę prievartą, formaliai konstatavo nukentėjusiosios teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, taip visapusiškai neanalizuodamas įvykio aplinkybių bei jų panaudotos savigynos reikalingumo. Kasatoriaus A. M. skunde pažymėta, kad ši byla ne kartą buvo nutraukta konstatavus, jog visi kaltinamieji veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, taip pat, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti ne į apsigynimo nuo nukentėjusiosios, o į netrukdomą turto paėmimą ir išvežimą, t. y. neatitiko nei būtinosios ginties, nei būtinojo reikalingumo sąlygų.

Atsižvelgdami į pirmiau nurodytas aplinkybes, įstatyminį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, jų veiksmuose nustatęs savavaldžiavimo požymius, neištyrė, kaip buvo suvokti inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai, neįsigilino į veikos motyvus, tikslus, dėl to formaliai konstatavo didelės žalos požymį. Pasak kasatorių, nė vieno iš nuteistųjų veiksmai neatitiko savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnyje, požymių. Kasaciniuose skunduose nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visus kaltinamuosius pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį.

Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad visų nuteistųjų veiksmai nesudaro pirmiau minėtų nusikalstamų veikų sudėties požymių. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino juos kaltais remdamasis prieštaringais nukentėjusiosios I. S. bei liudytojų L. K. , B. U. , S. Š. , N. P. , M. K. , L. R. , E. S. , A. S. , kurie tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, parodymais. Antra, specialisto išvada, kurioje nurodyti sužalojimai, galbūt patirti įvykio dieną, nors vienareikšmiškai nekonstatuota, kad nukentėjusios I.

S. patirti kūno sužalojimai buvo padaryti nuteistųjų. Remiantis šiais įrodymais bei menka bylos aplinkybių analize, pirmosios instancijos teismas konstatavo visų kaltinamųjų kaltę. Kasatoriai pažymi, kad inkriminuojant tiek BK 140 straipsnį, tiek 146 straipsnį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Nuteistieji nurodo, kad nei ikiteisminio, nei teisminio nagrinėjimo metu nė vienas iš jų nepripažino kaltės, ir ne kartą pabrėžė, jog veiksmus prieš I. S. naudojo tik norėdami apsiginti nuo jos puolimo, kuris tuo metu, atsižvelgiant į jos psichologinę ir nervinę būseną, aršius puolimo veiksmus, buvo visiškai adekvati reakcija.

Pati nukentėjusioji neneigė savo smurtavimo fakto. Atsižvelgdami į tai, kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, neišanalizavo nusikalstamų veikų, numatytų BK 140, 146 straipsniuose, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, neatskleidė jų veiksmuose tiesioginės tyčios turinio, todėl padarė klaidingą išvadą dėl jų kaltės. Kasatoriai pažymi, kad jų veikimas bendrininkų grupe konstatuotas apsiribojant bendrai atliktais veiksmais, tačiau neanalizuoti kiti objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai – kada jie susitarė ir kokius nusikalstamus veiksmus atlikti, jų tyčios bendrumas, suvokimas, kad nusikalstamą veiką atlieka bendrai veikdami su kitais bendrininkais.

Kasatoriai teigia, kad šių požymių nustatymas yra teismo prerogatyva, nes bendrininkavimas inkriminuojamas tik nustačius bent dviejų asmenų susitarimą veikti bendrai, suvokimą, kad kiekvienas bendrininkas kėsinasi į tą patį objektą ir supranta kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Nuteistieji nurodo, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog tarp jų (A. M. , A. M. ir J. U. ) buvo sudarytas koks nors susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką. Atsižvelgdami į tai, kasatoriai daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai, skirdami bausmes, netinkamai taikė BK 54, 60 straipsnio nuostatas.

Kasaciniuose skunduose pažymėta, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Kasatoriai teigia, kad teismai nepagrįstai atmetė jų ir A. M. parodymus, nors jų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs. Tvirtinama, kad teismai tinkamai neįvertino nukentėjusios nenuoseklių parodymų, liudytojų parodymų prieštaravimų, nesiaiškino, ar jų veiksmai buvo nukreipti į nukentėjusiosios I. S. sveikatą, laisvės suvaržymą, ginčijamos teisės įgyvendinimą pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, taip pat netyrė, ar visi nuteistieji turėjo sumanymą ir buvo susitarę veikti bendrai, kartu vykdyti nusikalstamą veiką.

Pasak kasatorių, nurodytos aplinkybės lėmė, kad abiejų instancijų teismai priėmė neteisėtus ir nepagrįstus nuosprendžius, nes nepatikrino kiekvieno įrodymo liečiamumo, jų pakankamumo, tarpusavio ryšio ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų kaip visumos. Kasatoriaus A. M. skunde taip pat nurodyta, kad šioje byloje buvo pateiktas jo ir tėvo apeliacinis skundas, kuriuo buvo prašoma įvertinti Anykščių rajono apylinkės teismo vyriausiojo prokuroro R. J. 2008 m. vasario 29 d. nutarimo autentiškumą ir šio nutarimo sukeltų pasekmių teisėtumą.

Šiuo apeliaciniu skundu buvo prašoma panaikinti priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, t. y. priimti priešingą sprendimą. Kasatoriaus teigimu, toks jų prašymas pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2012). Buvo prašoma atlikti ekspertizę, tačiau prašymas atmestas. Teigiama, kad šioje byloje susidariusi nenormali padėtis, iš kurios matyti, kad R. J. 2008 m. vasario 29 d. priėmė nutarimą, nors tuo metu jo žinioje jau nebuvo baudžiamosios bylos, tačiau tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas taip ir neįvertino paties prokuroro, kurio žinioje nebuvo bylos procesinių veiksmų priėmimo bei tolesnių byloje veiksmų teisėtumo ir apsiribojo teiginiais, kad dėl ginčijamo nutarimo priimti galutiniai ir neskundžiami teismų sprendimai, kuriais „nutartis“ pripažinta teisėta ir pagrįsta (atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo motyvu nutarimas nebuvo skųstas).

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad minėta „Nutartis“ netrukdė ir netrukdo teismui nagrinėti bylą iš esmės. Kasatoriui nesuprantama, kokią nutartį teismas turėjo omenyje, todėl, pasak jo (A. M. ), šiuo klausimu kasacinis teismas turėtų pasisakyti atskirai, nes tai svarbu teismų praktikai. Taip pat nuteistajam A. M. nesuprantama, iš kur apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tarp sutuoktinių buvo kilęs ginčas dėl kilnojamojo turto, nes civilinės bylos medžiaga byloja ką kita. Pasak kasatoriaus, teismas neatsakė į visus apeliaciniame skunde keltus klausimus, o būtent dėl l.

S. keičiamų parodymų, jog sužalojimų nebuvo ir tai matyti iš nuotraukos, dėl to kad I. S. nuteista už bandymą papirkti pareigūnę, kuri tyrė šią bylą. Kasatorius A. M. pažymi, kad jo tėvas A. M. nagrinėjant bylą mirė, tačiau apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas reabilitaciniais pagrindais; taigi šis kasacinis skundas liečia ir jį, todėl jis prašo, nagrinėjant jo kasacinį skundą, kartu nagrinėti ir jo tėvo (A. M. ) veiksmus. Kasatoriaus J. U. kasaciniame skunde taip pat pažymėta, kad abiejų instancijų teismai visiškai nepasisakė dėl liudytojos D.

Č. parodymų, jog nukentėjusioji I. S. pirmos apklausos metu bandė papirkti pareigūnę, siekdama paliudyti aplinkybes, naudingas išimtinai I. S., ir taip neteisėtai daryti įtaką teisingo nuosprendžio priėmimui. Paminėta ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog Anykščių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro R. J.2008 m. vasario 29 d. priimtas nutarimas, kuriuo buvo nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 53-1-00366-06 ir apie kurio priėmimą jis (J. U. ) nebuvo laiku ir tinkamai informuotas, gali turėti klastojimo faktų.

Pasak kasatoriaus, pagrįstų abejonių dėl šio procesinio dokumento autentiškumo kyla todėl, kad dėl nežinomų ir visiškai nesuprantamų priežasčių jis BPK nustatytais terminais ir tvarka apie pirmiau minėtą prokuroro R. J. nutarimą nebuvo informuotas, taip šiurkščiai suvaržant jo procesines teises. Nuteistojo J. U. teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir informuoti prokuratūrą apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką (BK 300 straipsnis). Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu formaliai konstatavo, kad Anykščių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro R.

J. 2008 m. vasario 29 d. nutarimas neturėjo esminės reikšmės ikiteisminiam tyrimui, bylos nagrinėjimui teisme, nuosprendžių priėmimui ir jų teisėtumui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje visiškai nemotyvuodamas ir neargumentuodamas deklaravo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Anykščių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro R. J. 2008 m. vasario 29 d. nutarimo priėmimo ir teisėtumo yra pagrįsta, nutarimas netrukdo teismui nagrinėti bylą iš esmės, dėl to nėra pagrindo tirti galimus BPK 20 straipsnio padarytus pažeidimus.

Kasatoraius J. U. manymu, ši aplinkybė yra itin reikšminga analizuojant ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu padarytus esminius įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimus, turinčius įtakos neteisėtų ir nepagrįstų nuosprendžių priėmimui.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalis 1 punktas) bei padarytų esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis 2 punktas).

Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo A. M. ir J. U. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), konstatuojant, kad šiuos nusikaltimus apima BK 294 straipsnio 2 dalis. Ji pažymi, kad kaltinamųjų įvykdyti nusikaltimai, numatyti BK 140 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, įrodyti ne tik kaltinamuoju aktu, bet ir Anykščių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 31 d. nuosprendžiu.

Nukentėjusiajai nesuprantama, kaip nusikaltimas valdymo tvarkai gali paneigti nusikaltimus žmogaus sveikatai ir laisvei. Skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2013. Tačiau kasatorė teigia, kad šios bylos situacija bei argumentai nėra tapatūs ar panašūs su nurodytu pagrindu minėtoje kasacinėje nutartyje, kuria remiantis buvo panaikinti kaltinimai pagal BK 140, 146 straipsnius. Kasatorė nurodo, kad nei Lietuvos Aukščiausias Teismas, nei Konstitucinis teismas nepasisako dėl smurto toleravimo, smurtinio turto grobimo, nenurodo, jog smurtinis turto grobimas gali panaikinti ar pašalinti kitus nusikaltimus, teigia, kad tie nusikaltimai net nebuvo padaryti, jeigu kaltinamieji turėjo tikslą grobti.

Skunde pažymima, kad tokie teiginiai prieštarauja teisingumo principui, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kasatorės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2013, nes ji nebuvo paskelbta nei nusikaltimo padarymo, nei bylos nagrinėjimo teisme, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskundimo metu. Todėl šios nutarties atgalinis taikymas, panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį, neteisingas.

Skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, neapklausė nė vieno liudytojo, neleido pateikti jokių papildomų įrodymų. Kasatorė pažymi, kad nuosprendžio penktame puslapyje yra atpasakojami M. K. parodymai teisme, kaip jis matė vežime avilius, skalbimo mašiną, seną dujinę viryklę. Nukentėjusioji teigia, kad niekada negirdėjo, jog policijos pareigūnas M. K. būtų liudijęs apie vežime buvusius avilius ir kt. daiktus. Be to, ji tvirtina, kad jokių vežimų sodyboje nebuvo, todėl pareigūnas negalėjo matyti to, apie ką liudija.

Kasatorė tvirtina, kad prie policijos pareigūnų jokie daiktai nebuvo kraunami, jie buvo grobiami niekam nematant ir ji pati buvo pririšta prie medžio tokioje vietoje, kad nieko nematytų.

Skunde nurodyta, kad, atsižvelgiant į bylos ypatingumą, tikslinga atsakyti į klausimą, kam priklauso pagrobtas kilnojamasis turtas. Kasatorė pažymi, kad turto padalijimo byla neginčijama, todėl ginčo dėl atimto kilnojamojo turto nebuvo. Dėl šio turto nebuvo pareikštas ieškinys, t. y. turtas, buvęs pas kasatorę, priklausė tik jai ir jos dukrai, o šio turto smurtinis atėmimas turėtų būti kvalifikuojamas pagal BK 180 straipsnį. Nukentėjusioji nurodo, kad santuokos nutraukimo ir turto padalijimo bylos ikiteisminio tyrimo metu prokuratūra neturėjo, todėl turto padalijimo specifika nebuvo įvertinta.

Čia paaiškėja nauja aplinkybė, kuri nebuvo įvertinta. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutartimi paneigta sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija (T. 5, b. 1. 98-104). Nutartyje konstatuota, kad pats santuokos sudarymo faktas nėra besąlyginė vada pripažinti ginčo turtą bendrąja jungtine nuosavybe. Kilnojamasis turtas nebuvo dalijamas teisme. Remiantis Vilniaus apygardos teismo kolegijos nutartimi, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu paneigtas sutuoktinių turto bendrumas. Todėl, pasak kasatorės, sodyboje jos turėtas turtas priklausė tik jai ir dukros šeimai.

Nukentėjusioji pažymi, kad teismai nekreipė dėmesio į byloje esančius rašytinius dokumentus, liudytojų parodymus dėl turto priklausomybės. Atsižvelgdama į tai, kasatorė daro išvadą, kad jos ir dukters turto atėmimas panaudojant smurtą turi būti laikytinas apiplėšimu. Kasatorė teigia, kad iš jos smurtu atimtas turtas tapo nusikaltėlių grobiu, nes nė vienas iš teismų šio turto jai nepriteisė, o toks sprendimas prieštarauja teisingumo principui ir negali būti pripažintas teisingu. Skunde pažymima, kad teisingas faktinių bylos aplinkybių įvertinimas reikalingas teisingam nuosprendžiui priimti, kaltinamajam aktui pagrįsti.

Kaltinamasis aktas ir nuosprendis negali remtis vien Civilinio kodekso straipsnių citavimu, nepagrindžiant, kad yra būtent taip, kaip reikalauja Civilinis kodeksas, o ne kitaip. Pasak kasatorės, nuosprendis neparemtas įrodymais, o Civilinio kodekso ir civilinio proceso normos turto padalijimo byloje buvo pritaikytos priešingai, nei teigiama nuosprendyje. Ši aplinkybė kaltinamajame akte nėra aiškinama ar aptariama. Vadinasi, įrodymai, kuriais pagrįstas įsiteisėjęs nuosprendis, yra netikri, todėl BPK 444 straipsnio 1 dalies 1 punktas suteikia pagrindą baudžiamąją bylą atnaujinti.

Kasatorė nurodo, kad 2006 m. liepos 5 d. ji kreipėsi į Anykščių PK prašydama iškelti baudžiamąją bylą dėl prieš ją panaudoto smurto ir apiplėšimo (T. 1, b. 1. 6). 2006 m. liepos 6 d. Anykščių PK viršininkas nurodė, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nes santuoka nenutraukta (T. 1, b. l. 8). Tačiau nukentėjusioji pažymi, kad kaltinamieji jau 2005 m. buvo užgrobę namą Maišiagaloje, savavališkai pakeitę spynas ir neleisdavo įeiti ne tik į namą, bet ir į namo kiemą. Nukentėjusiosios vertinimu, savavaldžiavimas prieš ją buvo vykdomas nuo 2005 m. pabaigos dar neprasidėjus skyrybų procesui ir tai yra tęstinė veika, kuri tęsėsi trejus metus. Kasatorė teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje ignoruotas nusikaltimas teisingumui, netaikant BK 236 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes nuteistieji ją melagingai apskundė kaltindami smurtavimu. Skunde pažymėta, kad nuosprendžiu nuteistiesiems nepagrįstai pritaikytos švelniausios bausmės, nes jie kaltės nepripažino, dėl padarytų veikų nesigailėjo, davė melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo ir teismo metu, padarytos žalos savo noru neatlygino, veiką padarė bendrininkų grupe ir dėl savanaudiškų paskatų. Dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių, todėl nebuvo jokio pagrindo taikyti švelniausias bausmes. Nukentėjusioji teigia, kad proceso išlaidos buvo priteistos tik iš mirusiojo A. M. , tačiau panaikintos, o J. U. liko apskritai nenubaustas ir iš jo nepriteistas proceso išlaidų atlyginimas. Ji nurodo, kad, remiantis BPK 44 straipsnio 10 dalimi, asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę gauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, tačiau teismas jos civilinio ieškinio netenkino, o priteistas 2000 Lt žalos atlyginimas nepadengia patirtos, vertinamos dešimtimis tūkstančių litų žalos. Skunde pažymima, kad nuosprendis yra galiojantis teisės aktas, kuris turi būti nepriekaištingai teisingas; nurodoma, kad nuosprendyje neteisingai nurodyta nukentėjusiosios pavardė, buvusi nusikalstamų veikų padarymo metu, t. y. M., nors turėtų būti M., taip pat supainioti rajonai – vietoje Anykščių rajono parašytas Kėdainių (nuosprendžio 3 puslapis).

Nuteistųjų A. M. ir J. U. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, nuteistosios ir civilinės ieškovės I. S. prašymas perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka tenkintinas.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo laiko

BPK visų instancijų teismus įpareigoja teismo baigiamuosius aktus (nuosprendžius bei nutartis) skelbti per 14 dienų, o sudėtingose, didelės apimties bylose – vėliausiai per 45 dienas nuo paskutinio teismo posėdžio dienos (BPK 302 straipsnio 4 dalis, 324 straipsnio 10 dalis, 377 straipsnio 7 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių skelbimo, kitų proceso veiksmų atlikimo terminai, kaip ir bendresnio pobūdžio įtvirtinti įpareigojimai nusikalstamas veikas atskleisti greitai, tyrimą atlikti bei bylas išnagrinėti per kuo trumpesnį laiką (BPK 1, 2, 2421 straipsniai), BPK yra numatyti dėl kelių priežasčių. Pirma, taip siekiama užtikrinti BPK 44 straipsnio 5 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens teisę, kad dėl jo galbūt padarytos veikos pradėtas procesas būtų užbaigtas per kiek įmanoma trumpiausią laiką. Antra, baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai geriau ginami, kai teismo sprendimai priimami ir įsiteisėja per protingą laiką nuo veikos padarymo, nes taip greičiau atkuriamos (ar kompensuojamos) pažeistos nukentėjusiojo teisės, didesnę prasmę turi nuteistajam skirtų bausmių vykdymas, didėja teismo sprendimų prevencinė reikšmė. Trečia, darant ilgas pertraukas tarp atskirų proceso veiksmų didėja tikimybė, kad svarbūs teisingam bylos išsprendimui duomenys negalės būti tinkamai surinkti, užfiksuoti, ištirti bei išsamiai ir teisingai įvertinti teismo baigiamajame akte.

Pareiga atlikti tyrimą, nagrinėti bylas per kuo įmanoma trumpiausią laiką turi būti derinama su pareiga išsamiai nustatyti ir ištirti reikšmingas bylos aplinkybes. Proceso metu turi būti atliekami visi tiesos nustatymui būtini proceso veiksmai, įskaitant ir tuos veiksmus, kurių atlikimas gali lemti santykinai ilgesnę proceso trukmę. Tačiau tik tarp proceso veiksmų, tiek ir tarp teismo posėdžių negali būti nepateisinamai ilgų pertraukų. Teismo pareiga pradėjus nagrinėti bylą išnagrinėti ją per protingą laiką yra tiesiogiai susijusi su pareiga garantuoti, kad teismo priimamų baigiamųjų aktų turinys būtų teisingas. Tais atvejais, kai įrodymų tyrimas teismo posėdyje atliekamas nekoncentruotai, kai tarp teismo posėdžių daromos ilgos pertraukos, kai teismo baigiamasis aktas surašomas ir skelbiamas praėjus ilgam laiko tarpui nuo įrodymų tyrimo, baigiamųjų kalbų bei paskutinio žodžio, didėja rizika, kad bylą sprendžiančio teisėjo ar teisėjų kolegijos teismo baigiamajame akte dėstomos išvados nekyla iš nagrinėjant bylą susiformavusio vidinio įsitikinimo, teisingo proceso dalyvių teismo posėdžių metu dėstytų teisinių argumentų įvertinimo, kad yra suformuluotos išanalizavus ne visas reikšmingas bylos teisingam išsprendimu aplinkybes.

Tikimybė, kad po nepateisinamai ilgo (užvilkinto) proceso priimto nuosprendžio ar nutarties turinys gali būti neteisingas, yra labai reali turint omenyje ir tai, kad tuo pačiu laikotarpiu teisėjas ar teisėjų kolegija paprastai nagrinėja ir kitas bylas, sprendžia kitus procesinius klausimus. Baudžiamasis procesas turi vykti taip, kad nei nagrinėjamos bylos dalyviams, nei kitiems asmenims negalėtų kilti abejonių, jog teismo baigiamųjų aktų turiniui įtakos galėjo turėti netinkamas proceso organizavimas, proceso veiksmų vilkinimas.

Kasaciniu pagrindu naikinti apskųstą teismo nuosprendį ar nutartį turi būti pripažįstamas ne bet koks BPK nustatytų teismo baigiamųjų aktų surašymo bei paskelbimo ar kitų terminų pažeidimo atvejis. Konstatavus, kad nuosprendžio ar nutarties surašymo bei paskelbimo terminas buvo praleistas nežymiai, paprastai nebūtų pagrindo tokį pažeidimą pripažinti esminiu BPK pažeidimu. Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Nežymus teismo baigiamojo akto surašymo bei paskelbimo termino praleidimas kaltinamojo teisių iš esmės nesuvaržo, nuosprendžio ar nutarties turinio teisingumui įtakos neturi.

Tačiau tais atvejais, kai BPK 302 straipsnio 4 dalyje nustatyti teismo baigiamųjų aktų surašymo ir paskelbimo terminai būna viršijami itin daug, turi būti daroma išvada, kad dėl priimto nuosprendžio ar nutarties turinio teisingumo kyla pagrįstų abejonių, dėl kurių nuosprendis ar nutartis turi būti naikinami. Nagrinėjamoje byloje kasacine tvarka apskųstas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis buvo paskelbtas praėjus daugiau kaip devyniems mėnesiams po paskutinio teismo posėdžio, t. y. kelis kartus viršijus BPK 302 straipsnio 4 dalyje nustatytą maksimalų 45 dienų nuosprendžių ir nutarčių surašymo bei paskelbimo terminą. Dėl šios priežasties Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis naikintinas.

Apeliacinės instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendyje padarytos klaidos – neteisingai nurodyta nukentėjusiosios pavardė įvykio metu, neteisingas įvykio vietos nurodymas (Kėdainių r., vietoj Anykščių r.), nuteistųjų pavardžių supainiojimas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje (vieno nuteistojo bausmės pradžios skaičiavimo susiejimas su kito nuteistojo sulaikymo momentu) – aiškiai rodo, kad yra pagrindas abejoti nuosprendžio teisėtumu bei pagrįstumu. Šias abejones apeliacinės instancijos teismas privalo pašalinti iš naujo išnagrinėjęs apeliacinius skundus.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

BPK 386 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, kasacinės instancijos teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla iš naujo nagrinėjama bendra tvarka. BPK 386 straipsnio 2 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą. Taigi, perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasacinių skundų argumentai dėl neteisingai nustatytų bylos aplinkybių, neteisingai vertintų įrodymų, dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo nenagrinėjami, nes šie klausimai spręstini iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Tomas Šeškauskas

Gintaras Goda