AS-552-502-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-502/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00101-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. H. (J. H.) atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. H. skundą atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl privalomojo nurodymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. H. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2014 m. sausio 13 d. nurodymą Nr. AN2-2 „Mokesčių administratoriaus nurodymas asmeniui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti“ ir įpareigoti mokestinį tyrimą perduoti vykdyti mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos mokesčių administratoriui. Taip pat pareiškėjas pateikė prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 10 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsniu ir sprendė, kad pastarajame straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama kartu su ABTĮ 5 straipsnyje ir 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis. Teismas darė išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas tik dėl tokių mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų ir tik dėl tokių veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Teismas, atsižvelgęs į Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 13 punkto, 41 straipsnio nuostatas, sprendė, jog nei 2014 m. sausio 13 d. nurodymas Nr. AN2-2, nei aplinkybė, kad šį nurodymą davė Inspekcija, nenulemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Dėl šios priežasties pareiškėjo skundžiamą dokumentą teismas laikė tarpinį (procedūrinį) pobūdį turinčiu dokumentu. Teismas pažymėjo, kad teisminėje praktikoje mokesčių administratoriaus duodamas nurodymas suprantamas kaip dokumentas, kuris rengiamas turint tikslą užtikrinti įrodymų surinkimą bei visapusišką jų įvertinimą ir mokesčių administratoriaus baigiamojo akto priėmimą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir sprendė, kad ginčas dėl mokesčių administratoriaus įgaliojimų, jo kompetentingumo taip pat gali būti keliamas tik mokesčių mokėtojui skundžiant mokesčių administratoriaus baigiamąjį aktą.

Teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), nenagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir grąžino pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.

II. Pareiškėjas J. H. atskiruoju skundu (b. l. 25-27) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti bylą iš esmės – panaikinti mokesčių administratoriaus 2014 m. sausio 13 d. nurodymą Nr. AN2-2 ir įpareigoti mokestinį tyrimą perduoti vykdyti mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos mokesčių administratoriui.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad netinkamai užpildžius formą FR0698 jam gali kilti atsakomybė už neteisingų duomenų pateikimą, todėl nesutinka su teismo išvada, kad mokesčių administratoriaus nurodymas teisinių padarinių nesukelia. Pareiškėjas nurodo, kad nesupranta dokumentų pildymo tvarkos, dokumentų apimtis labai didelė, todėl negalėjo įvykdyti nurodymo per nustatytą terminą. Pareiškėjas remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsniu ir daro išvadą, kad mokestinį patikrinimą atliekant Inspekcijai ir iš pareiškėjo reikalaujant užpildyti sudėtingas formas, neturint galimybės konsultuotis su mokestinį patikrinimą atliekančiu asmeniu, užkertamas kelias pareiškėjui pasinaudoti įstatyme numatytomis teisėmis, procesas yra nepagrįstai apsunkintas. Pareiškėjas vadovaujasi Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A8-827/2005, kurioje pažymėta, kad mokesčių mokėtojų lygybės principo pažeidimu gali būti laikoma ir aplinkybė, jog skirtingus mokesčių mokėtojus dėl to paties mokesčio administruoja skirtingos institucijos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas J. H. atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. sausio 13 d. nurodymo Nr. AN2-2 „Mokesčių administratoriaus nurodymas asmeniui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti“ panaikinimo ir įpareigojimo mokestinį tyrimą perduoti vykdyti mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos mokesčių administratoriui.

Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, administraciniams teismams priskirta nagrinėti tik tokias administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), kurios daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m., 254-263 p.). Taigi Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė nėra absoliuti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-145/2011), o ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-533/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas administraciniam teismui siekia apskųsti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymą pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti, t. y. tarpinį (procedūrinį) sprendimą (veiksmus), susijusį su atliekama mokesčių administravimo (administracine) procedūra. Įvertinusi šią aplinkybę, teisėjų kolegija pažymi, jog iš aktualios bei dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme negali būti mokesčių administravimo (administracinės) procedūros metu priimami (atliekami) tarpiniai (procedūriniai) sprendimai (veiksmai), kurie yra tiesiogiai susiję su šią procedūrą užbaigiančio (galutinio) konkrečias materialias teisines pasekmes sukeliančio sprendimo priėmimu ir nesukelia savarankiškų materialių teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-501/2014). Šioje administracinėje byloje skundžiamas toks mokesčių administratoriaus nurodymas, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Inspekcijos 2014 m. sausio 13 d. nurodymu duodamas kompetentingo subjekto patvarkymas pateikti atitinkamus duomenis bei dokumentus, kurie gali suponuoti tiek teigiamo sprendimo, tiek neigiamo sprendimo priėmimą tikrinamojo asmens atžvilgiu. Nurodymas – dokumentas, turintis užtikrinti maksimalų įrodymų surinkimą bei visapusišką jų įvertinimą, tarnaujantis mokesčių administratoriaus baigiamojo akto priėmimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-432/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginti su mokesčių administravimo (administracinės) procedūros atlikimu susijusias bei tikrai ar tariamai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus mokesčių mokėtojas gali kitais būdais, o ne skundžiant tarpinį (procedūrinį) sprendimą (veiksmą). Pavyzdžiui, nereikšdamas savarankiško reikalavimo dėl tarpinio (procedūrinio) sprendimo, mokesčių mokėtojas įstatymų nustatyta tvarka gali ginčyti galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą, priimtą atlikus šią mokesčių administravimo (administracinę) procedūrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, p. 254–263).

Papildomai akcentuotina, jog administraciniam teismui atskirai ir savarankiškai neskundžiamais tarpiniais (procedūriniais) sprendimais (veiksmais) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, be kita ko, laikomi mokestinio patikrinimo, taip pat ir operatyvaus ar mokestinio tyrimo metu tikrinamam mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-275/2011, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-432/2011, 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-299/2011, 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2527/2011).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, darytina vienareikšmiška išvada, kad pareiškėjas neturi teisinio subjektiškumo ginčyti atsakovo priimto tarpinio (procedūrinio) sprendimo – nurodymo pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. Šį pareiškėjo reikalavimą teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti administraciniame teisme (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Tokia pat išvada darytina ir dėl kito pareiškėjo reikalavimo – įpareigojimo mokestinį tyrimą perduoti vykdyti mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos mokesčių administratoriui. Konstatavus, jog Inspekcijos nurodymas asmeniui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti laikytinas administraciniam teismui atskirai ir savarankiškai neskundžiamu tarpiniu (procedūriniu) sprendimu (veiksmu), nėra pagrindo priimti nagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl mokesčių administratoriaus įgaliojimų, jo kompetencijos (įpareigojimo mokestinį tyrimą perduoti vykdyti mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos mokesčių administratoriui). Toks reikalavimas, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, gali būti reiškiamas mokesčių mokėtojui skundžiant mokesčių administratoriaus baigiamąjį aktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl skundžiama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. H. (J. H.) atskirojo skundo netenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis