AS-261-1258-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-1258/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04687-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo LITGRID AB atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo LITGRID AB skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas LITGRID AB (toliau – pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) pripažinti neteisėtais ir panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, VKEKK) 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. O3-817 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos reguliavimo laikotarpio pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl Reguliavimo periodo pratęsimo) 1 ir 2 punktus ir 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. O3-822 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos 2015 metams perskaičiavimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl kainos viršutinės ribos) 1 ir 3 punktus; 2) įpareigoti VKEKK pašalinti padarytą pažeidimą, įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies nuostatas – nustatyti naują reguliavimo periodą LITGRID AB atžvilgiu.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo galutinio sprendimo byloje priėmimo ir įsiteisėjimo dienos sustabdyti VKEKK 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. O3-817 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos reguliavimo laikotarpio pakeitimo“ 1 ir 2 punktų ir 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. O3-822 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos 2015 metams perskaičiavimo“ 1 ir 3 punktų galiojimą.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindė tuo, kad pradėjus taikyti skundžiamą Nutarimą dėl Reguliavimo periodo pratęsimo ir jo pagrindu priimtą skundžiamą Nutarimą dėl kainos viršutinės ribos 2015 m. nesulaukus teismo sprendimo dėl jų neteisėtumo, pareiškėjas būtų nepagrįstai verčiamas 2015 m. taikyti elektros energijos perdavimo paslaugos kainą, neviršijančią VKEKK nustatytų konkrečių kainų ribų, su kuriomis jis kategoriškai nesutinka. Tokiu būdu elektros energijos perdavimo tinklų vartotojai pareiškėjui mokėtų kainą, apskaičiuojamą pagal apskųstus teismui VKEKK nutarimus. Pareiškėjo teigimu, ginčijamų nutarimų galiojimo nesustabdymas reikštų jo pajamų sumažėjimą ta dalimi, kuria dėl nutarimais nustatytos naujos nepagrįstos kainos viršutinės ribos energijos perdavimo tinklų vartotojai nepagrįstai sumokės pareiškėjui mažiau, negu turėtų sumokėti. Be to, pareiškėjas negalėtų naudotis pinigais – negautų pajamų dalimi, patirtų nuostolių. Staigus pareiškėjo pajamų sumažėjimas apsunkintų svarbių investicinių projektų, įsipareigojimų vykdymą, atitinkamai galėtų padaryti neįmanomą tam būtiną skolinimąsi iš trečiųjų asmenų. Reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas, pareiškėjo įsitikinimu, sukeltų didelio masto žalą jam pačiam ir su jo veikla susijusiam viešajam interesui. Atkreipė dėmesį, kad efektyvaus žalos atlyginimo ir neigiamų padarinių atkūrimo mechanizmas šioje situacijoje neegzistuoja, todėl sugrąžinti pareiškėją į pradinę padėtį, tuo atveju, jeigu ginčijami nutarimai būtų pripažinti neteisėtais, būtų neįmanoma.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, o pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

Kadangi skundas iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus, todėl, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, priimtas.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra elektros tinklų operatorius, valdantis aukštos įtampos elektros energijos perdavimo tinklus ir turintis teisę ir pareigą teikti elektros energijos perdavimo paslaugas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi, VKEKK reguliuoja elektros energijos perdavimo aukštos įtampos tinklais paslaugos kainas. Tuo pačiu ji tvirtina elektros energijos perdavimo paslaugų kainų viršutines ribas, o konkrečias paslaugos kainas nustato pats elektros perdavimo paslaugos teikėjas. VKEKK 2010 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. O3-249 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos 2011-2013 metams nustatymo“ buvo nustatytas 3 metų trukmės Reguliavimo periodas, apimantis laikotarpį nuo 2011 m. iki 2013 m. Šiuo nutarimu buvo nustatyta 2,32 ct/kWh LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinė riba, kurią VKEKK kiekvienais 2011-2013 m. Reguliavimo periodo laikotarpio metais perskaičiuodavo, remdamasi Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodika. VKEKK 2013 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. O3-260 šis Reguliavimo periodas buvo pratęstas 2014 m. Taip pat skundžiamu VKEKK 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. O3-817 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos reguliavimo laikotarpio pakeitimo“ nusprendė pratęsti Reguliavimo periodą 2015 m., 2011-2015 m. Reguliavimo periodu taikytina pradinė LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinė riba sudaro 2,32 ct/kWh. VKEKK skundžiamu 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. O3-822 2015 m. perskaičiavo ir nustatė 1,858 ct/kWh LITGRID AB teikiamos elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą.

Teismas, remdamasis ABTĮ 71 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., administracines bylas Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007), įvertinęs pareiškėjo pateiktus argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir ginčijamais aktais nustatytas teises bei pareigas, padarė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Ginčijamų nutarimų atitinkamų punktų galiojimo sustabdymas reikštų tai, kad 2015 m. apskritai nebūtų nustatyta galiojanti perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinė riba, kadangi pagal galiojantį teisinį reguliavimą paslaugos viršutinė riba yra nustatoma tik konkrečiam periodui, t. y. 2014 m. nustatyta viršutinės kainos riba negali būti taikoma ir 2015 m. Nesant galiojančios paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos, kiltų klausimas dėl pareiškėjo teikiamų paslaugų teikimų kainos teisėtumo, o tai paliestų ir vartotojų interesus. Be to, sustabdžius ginčijamų nutarimų galiojimą, VKEKK neturi pareigos priimti kito teisės akto, nustatančio viršutinę kainos ribą 2015 m., kol nėra pripažintas neteisėtu ir panaikintas šiuo metu galiojantis Nutarimas dėl viršutinės kainos ribos. Be to, atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą sieja ne su galimybe įvykdyti teismo sprendimą, o su neigiamomis ginčijamų aktų pasekmėmis (galimais nuostoliais). Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, patirtos turtinės žalos atlyginimas galėtų būti įgyvendintas teisės aktų nustatyta tvarka kreipiantis dėl žalos atlyginimo.

Atsižvelgęs į tai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas neturi pažeisti šalių pusiausvyros principo ir viešojo intereso, kuriuo šiuo atveju laikytinas stabilumas elektros energetikos sektoriuje, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra neproporcinga, todėl jos taikyti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmestas.

III. Pareiškėjas LITGRID AB pateikė atskirąjį skundą (b. l. 1-9), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – pritaikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog sustabdžius pareiškėjo ginčijamų VKEKK nutarimų nuostatų galiojimą, neva nebūtų 2015 m. nustatyta galiojanti elektros perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinė riba, todėl neva kiltų klausimas dėl pareiškėjo teikiamų paslaugų kainos teisėtumo, t. y. nepagrįstai ir neteisėtai motyvuodamas, jo manymu, egzistuojančia teisinio reguliavimo spraga ir jos neužpildydamas eliminavo galimybę pareiškėjui apskritai pasinaudoti ABTĮ įtvirtinta reikalavimo užtikrinimo priemone – skundžiamo teisės akto galiojimo sustabdymu.

Pareiškėjas pagal įstatymus turi teisę ir pareigą teikti elektros perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais paslaugą ir jis tokią paslaugą bet kokiu atveju teiktų už pagristą, jo tinkamai, remiantis teisės aktais, nustatytą kainą. Kaip visuomet, remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, pareiškėjas pats pagrįstai nustatytų tokios paslaugos kainą ir ji galiotų (Elektros energetikos įstatymo 67 str. 2 d.). Be to, atsižvelgiant į Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 15 dalį, tarpiniu laikotarpiu, kol nėra nustatyta kaina, turi galioti anksčiau nustatyta kaina, akivaizdu, kad skundžiamų nutarimų nuostatų galiojimo sustabdymo metu laikinai būtų galima remtis 2014 m. nustatyta viršutine kainos riba.

Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto taikyti ir sustabdyti skundžiamų teisės aktų galiojimo neįmanoma dėl to, kad teisinis reguliavimas nenumatęs, koks teisės aktas (koks VKEKK nutarimas dėl viršutinės pareiškėjo paslaugos kainos ribos) ar bent jau jį laikinai pakeičianti taisyklė turėtų būti priimamas/galioti tokio sustabdymo laikotarpiu. Pareiškėjas nesutinka su tuo, jog aptariamoje situacijoje teismas apskritai pripažino egzistuojat tokią esminę teisinio reguliavimo spragą, kuri užkerta kelią sustabdyti nutarimų nuostatų galiojimą, kadangi tokio sustabdymo pasekmės neva nėra aiškios.

Visgi, nei Energetikos įstatyme, nei Elektros energetikos įstatyme, nei jokiuose kituose šiuos įstatymus įgyvendinančiuose žemesnės galios teisės aktuose nėra tiksliai ir visiškai aiškiai tiesiogiai numatyta, kokia viršutinė kainos riba turėtų galioti ir/ar būti VKEKK nustatoma tokiu atveju, kai būtų sustabdomas galiojimas akto, kuriame (kurio pagrindu) buvo nustatyta nauja kainos riba. Tačiau neginčijant įstatymų leidėjo (ar kito teisėkūros subjekto) teisės šalinti teisinio reguliavimo spragas priimant naują ar papildant galiojantį įstatymą (ar kitą teisės aktą), plačiai pripažįstamas dar vienas spragų šalinimo būdas – teismų praktika.

Todėl pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę dėl to, kad, naudojantis tokia ABTĮ numatyta galimybe neva atsiras laikinas teisinis neapibrėžtumas (nebus aišku, kas turėtų galioti vietoje sustabdyto teisės akto), susiklostė situacija, kai, teismo manymu, egzistuojanti teisinio reguliavimo spraga užkerta kelia asmeniui teisėtai efektyviai ginti savo interesus teismine tvarka. Vadovaujantis tokia teismo logika, išeitų, kad ne tik neva negalima laikinai sustabdyti tokių nutarimų nuostatų galiojimo, bet išnagrinėjus bylą iš esmės nebūtų galima ir jų panaikinti kaip neteisėtų, nes būtų taip pat neaišku, kokia kainos viršutinė riba turėtų galioti nuo jų panaikinimo iki naujo VKEKK nutarimo dėl naujos ribos priėmimo.

Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinio reguliavimo spragą užpildyti. Taip pat teismas turėjo ir realias galimybes tai padaryti, t. y. teismas turėjo galimybes pats pagrįstai konstatuoti, kokia VKEKK nustatyta viršutinė elektros perdavimo paslaugos kainos riba turėtų galioti tuo laikotarpiu, kuriuo pritaikius ABTĮ numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius skundžiamų VKEKK nutarimų nuostatų galiojimą, laikinai nebūtų taikoma skundžiamų nutarimų pagrindu 2015 m. nustatyta riba. Tą pirmosios instancijos teismas galėjo padaryti, be kita ko, atsižvelgdamas į (i) įstatymų leidėjo logiką, kurią patvirtina atitinkamos Elektros energetikos įstatymo nuostatos (69 str. 15 d.), taip pat (ii) VKEKK elektros perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos nustatymo praktiką (VKEKK ne vienerių metų iš eilės periodui buvo nustačiusi tą pačią pareiškėjo perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinę ribą, t. y. tuo pačiu VKEKK 2013 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 03-260 (kopija pridėta kaip atskirojo skundo Priedas Nr. 1) 2014 m. buvo palikta galioti ir ta pati reguliavimo periodui 2011-2013 m. taikyta 2,32 ct/kWh pareiškėjo teikiamos perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinė riba).

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog ginčijamų VKEKK nutarimų nuostatų galiojimo sustabdymas būtų neva nepagrįstai skirtas ne būsimam teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, o užkirsti kelią žalai, sukeliamai ginčijamų nutarimų nuostatų galiojimo, kuri vėliau neva galėtų būti atlyginama, nepagristai ir neteisėtai atsisakė pripažinti skundžiamų nutarimų nuostatų galiojimo sukeliamą žalą negrįžtamais galutinio teismo sprendimo įgyvendinimą apsunkinsiančiais padariniais, kuriems būtina užkirsti kelia pritaikant reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Taigi, iš esmės pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neva neegzistuoja būtina sąlyga reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui pagal ABTĮ 71 straipsnį – nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkto normos paskirtis suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.), o viena iš aplinkybių, kuri gali turėti esminę reikšmę ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymui, yra teismo vertinimas dėl administracinio akto, kurio teisėtumo patikrinimo procesas nėra pasibaigęs ir vyksta teisme, vykdymo sukeliamos didelės žalos, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (2014 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014).

Todėl teismui vertinant, ar yra pagrindas sustabdyti skundžiamo akto galiojimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar jo nesustabdžius (a) atsiras neigiamos pasekmės ir ar (b) jas pašalinti būtų įmanoma galiausiai panaikinus jas sukėlusį aktą. Būtent negrįžtami neigiami padariniai (žala) ir yra traktuotini, kaip būsimo teismo sprendimo, kuriuo naikintinas ginčijamas teisės aktas, įvykdymo apsunkinimas. To neįvertinęs, pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, kad skundžiamų nutarimų nuostatų sukeliama sunkiai atlygintina žala neva nereiškia, kad dėl jos atsiradimo apsunkinamas būsimo teismo sprendimo, kuriuo minėtos nuostatos naikintinos, įvykdymas ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, prasme.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl skundžiamų nutarimų nuostatų galiojimo sukeltinos žalos. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad neva patirtos turtinės žalos atlyginimas galėtų būti įgyvendintas teisės aktų nustatyta tvarka kreipiantis dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas skundo 77-84 pastraipose išsamiai pagrindė, kodėl dėl nesustabdytų skundžiamų nutarimų punktų galiojimo kilusių neigiamų pasekmių pašalinti ir atkurti pradinę padėtį būtų itin sudėtinga / neįmanoma.

Tačiau akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nei vieno iš tokių argumentų ne tik nevertino, bet ir niekaip neaptarė savo nutartyje, netgi tepadarydamas jiems priešingą lakonišką išvadą. Papildomai akcentuotina, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai visiškai nevertino ir nepasisakė dėl skundžiamų nutarimų nuostatų sukeltinos žalos viešajam interesui (apie kurią pareiškėjas paaiškinęs skundo 78, 83-85 ir 99-101 pastraipose) ir juolab jos pašalinimo/atlyginimo galimybės.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Pažymi, kad Elektros energijos perdavimo paslaugos kainos nustatymo tvarką aiškiai reglamentuoja Elektros energetikos įstatymas. Vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 67 straipsnio 2 dalimi ir 69 straipsnio 1 ir 2 dalimis, VKEKK yra įtvirtinta išimtinė kompetencija nustatyti elektros energijos perdavimo paslaugos kainų viršutinę ribą konkrečiam reguliavimo laikotarpiui. Nors pagal Elektros energetikos įstatymo 67 straipsnio 2 dalį, konkrečią elektros energijos perdavimo paslaugos kainą nustato ir keičia paslaugos teikėjas, tačiau pažymėtina, kad, vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 6 dalimi, paslaugų teikėjas diferencijuodamas perdavimo paslaugos kainas privalo laikytis nediskriminavimo principo ir tinkamai atsižvelgti į energijos vartojimo efektyvumo didinimo principą, o paslaugų teikėjo nustatytą elektros energijos perdavimo paslaugos kainų diferencijavimo tvarką tvirtina VKEKK. Dar daugiau, pagal to paties straipsnio 8 dalį VKEKK privalo patikrinti, ar paslaugos teikėjui nustatant elektros energijos perdavimo paslaugos kainas nebuvo pažeisti kainų nustatymo reikalavimai, ar nediskriminuojami vartotojai. VKEKK nustačiusi, kad paslaugos teikėjo pateiktos elektros energijos perdavimo paslaugos kainos nustatytos nesilaikant kainų nustatymo reikalavimų arba kad yra diskriminuojami vartotojai, nurodo paslaugų teikėjui klaidas, kurias paslaugų teikėjas turi ištaisyti, jeigu paslaugų teikėjas per nustatytą terminą neištaiso nurodytų klaidų, Komisija paslaugų kainas nustato vienašališkai ir jas paskelbia.

Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas 2010 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 03-249 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinės ribos 2011-2013 metams nustatymo“ nustatė pareiškėjo perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais kainos viršutinę ribą 2011-2013 m. – 2,32 ct/kWh. Šis nutarimas buvo pakeistas VKEKK 2013 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 03-260 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos aukštos įtampos tinklais, AB LESTO skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais ir AB LESTO visuomeninio tiekimo paslaugos kainų viršutinių ribų reguliavimo laikotarpio pakeitimo“, kuriuo elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos reguliavimo laikotarpis buvo pratęstas 2014 m., o VKEKK 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 03-415 „Dėl LITGRID AB perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos 2014 metams perskaičiavimo“ pareiškėjui buvo nustatyta 2,206 ct/kWh perdavimo paslaugos kainos viršutinė riba 2014 m. Remiantis šiais atsakovo nutarimais, jo nustatytas elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos reguliavimo laikotarpis baigiasi 2014 m. ir 2014 m. nustatyta elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinė riba negali būti taikoma 2015 m.

Pareiškėjo teiginiai, jog sustabdžius nutarimų atitinkamų punktų galiojimą pareiškėjas pats pagrįstai nustatytų tokios paslaugos kainą ir ji galiotų, fundamentaliai prieštarauja Elektros energetikos įstatyme įtvirtintai elektros energijos perdavimo paslaugos kainos nustatymo tvarkai, todėl yra nepagrįsti ir atmestini. Pabrėžtina, kad nesant nustatytos ir galiojančios elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos, pareiškėjo paties nustatyta ir taikoma elektros energijos perdavimo paslaugos kaina būtų absoliučiai neteisėta. Pareiškėjo nurodoma Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 15 dalis, šiuo atveju apskritai negali būti taikoma, kadangi šia nuostata buvo įtvirtinta pereinamojo laikotarpio taisyklė, t. y. kokios elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainos turėtų galioti laikotarpiu nuo Elektros energetikos įstatymo įsigaliojimo dienos iki tol, kol bus nustatytos šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

Taigi, skundžiamų nutarimų atitinkamų punktų galiojimo sustabdymas reikštų, kad 2015 m. apskritai nebūtų nustatyta elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinė riba, o tol, kol skundžiami nutarimai nėra pripažinti neteisėtais ir panaikinti, VKEKK neturi jokio teisinio pagrindo priimti kitą teisės aktą, kuriuo būtų nustatyta kita elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinė riba. Pareiškėjo argumentai, jog pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, pats teismas turėjo išspręsti klausimą, kokia perdavimo paslaugos kainos viršutinė riba turėtų būti taikoma tuo laikotarpiu, kuriuo būtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktam išaiškinimui, jog teismo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemone siekiama užfiksuoti ir išlaikyti status quo (iš lot. esamą padėtį) iki bus išnagrinėtas ginčas (žr., pvz., 2008 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-217/2008). Pritaikęs reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismas negalėjo pats nustatyti ir užfiksuoti kitokios negu esama padėties, t. y. tokios padėties, kai, kaip minėta, 2015 m. apskritai nebūtų nustatyta elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinė riba. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju prieštarautų ir viešajam interesui – elektros energetikos sektoriaus stabilumui bei vartotojų teisei ir teisėtam interesui elektros energijos perdavimo paslaugą gauti už pagrįstą ir teisėtą kainą. Priešingai, tuo atveju, jeigu skundžiami nutarimai galiotų ginčo metu, o vėliau teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, VKEKK nustatytų naują reguliavimo laikotarpį ir, vadovaudamasi Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodika, patvirtinta VKEKK 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 03-139 „Dėl Elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos“, apskaičiuotų elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą naujam reguliavimo laikotarpiui, įvertinusi pareiškėjo ginčo laikotarpiu galimai faktiškai patirtas pagrįstas reguliuojamos veiklos sąnaudas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pateiktą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę išskirtinai grindžia didelio masto žala ir nuostoliais, kurie pareiškėjui atsirastų nesustabdžius atitinkamų nutarimų nuostatų galiojimo, t. y. pajamų ir pelno sumažėjimu, negalėjimu naudotis pinigais (sumažėjusia gautinų pajamų dalimi), komplikuotų suplanuotų ar pradėtų svarbių projektų įgyvendinimą, įsipareigojimų vykdymą, galimai padarytų neįmanomu (arba pabrangintų) tam būtiną skolinimąsi iš trečiųjų asmenų, padidėtų rizika neįvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, netekti finansavimo ir pan.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą sieja ne su realia grėsme, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. ne su realia galimybe įvykdyti teismo sprendimą, o su galimomis neigiamomis ginčijamų nutarimų pasekmėmis pareiškėjo finansinei padėčiai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Be to, reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai arba išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011). Pareiškėjas nepateikė jokių išsamių ir visapusiškų faktinių duomenų bei įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo finansinę padėtį, kuriuos įvertinus, būtų galima spręsti apie realią sprendimais keliamų neigiamų padarinių grėsmę.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su galimos finansinės žalos ir nuostolių susidarymu, yra abstrakčios, nedetalizuotos ir pagrįstos prielaidomis bei spėjimais, todėl negali būti vertinamos kaip pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, patirtos turtinės žalos atlyginimas galėtų būti įgyvendintas teisės aktų nustatyta tvarka kreipiantis dėl žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr., pvz., 2008 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamų atsakovo nutarimų dalių (atitinkamų punktų) galiojimą (ABTĮ 71 str.).

Bendra norma dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose yra įtvirtinta ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, tokiu būdu įgyvendinant Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijos Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ nuostatą, suteikiančią teisę užtikrinti asmenims, jei tai būtina, laikinąją teisminę apsaugą administraciniuose ginčuose.

Taigi, ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.) iš esmės yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-70/2007).

Taigi, tiek Administracinių bylų teisenos įstatymas, tiek administracinių teismų praktika reikalavimo užtikrinimo priemonių (šiuo atveju ginčijamo akto dalių galiojimo laikino sustabdymo) taikymą pirmiausia sieja būtent su būsimo galutinio teismo sprendimo įvykdymo galimybe, t. y. apsunkinimu arba negalimumu.

Prašydamas laikinai sustabdyti ginčijamų atsakovo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimų Nr. O3-817 ir Nr. O3-822 punktų galiojimą, pareiškėjas nurodo, kad jų galiojimo nesustabdymas reikštų pareiškėjo pajamų sumažėjimą ta dalimi, kuria dėl nutarimais nustatytos naujos nepagrįstos kainos viršutinės ribos energijos perdavimo tinklų vartotojai nepagrįstai sumokės pareiškėjui mažiau, negu turėtų sumokėti, be to, tai lemtų tai, jog pareiškėjas negalėtų naudotis pinigais – negautų pajamų dalimi, patirtų nuostolių; staigus pareiškėjo pajamų sumažėjimas apsunkintų svarbių investicinių projektų, įsipareigojimų vykdymą, atitinkamai galėtų padaryti neįmanomą tam būtiną skolinimąsi iš trečiųjų asmenų. Kaip nurodo pareiškėjas, reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas sukeltų didelio masto žalą ne tik jam pačiam, bet ir su jo veikla susijusiam viešajam interesui. Atkreipia dėmesį, kad efektyvaus žalos atlyginimo ir neigiamų padarinių atkūrimo mechanizmas šioje situacijoje neegzistuoja (tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika), todėl sugrąžinti pareiškėją į pradinę padėtį, tuo atveju, jeigu ginčijami nutarimai būtų pripažinti neteisėtais, būtų neįmanoma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl didelio masto žalos jam atsiradimo nėra susijusios su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, tačiau tik su neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui.

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009).

Pažymėtina, kad pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010; 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011).

Šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad ginčijamų atsakovo nutarimų galiojimas (jų įgyvendinimas) turėtų itin neigiamą finansinę įtaką pareiškėjo veiklai ir šios bendrovės galimybėms gauti bei užtikrinti jos jau vykdomų (bei vykdytinų) strateginių projektų finansavimą bei sėkmingą įgyvendinimą, t. y. žymiai sumažėtų pareiškėjo pajamos, kadangi skirtumas tarp pareiškėjo apskaičiuotų planuojamų elektros perdavimo paslaugos pajamų 2015 m. ir dėl ginčijamų nutarimų galiojimo įmanomų gauti elektros perdavimo paslaugos pajamų 2015 m. gali siekti 34 mln. Lt. Šiai aplinkybei pagrįsti pateikė savo Finansų planavimo ir analizės skyriaus vadovo pateiktą pažymą, t. y. apskaičiavimą, kas sudarytų minėtą 34 mln. Lt pajamų skirtumą (skundo priedas Nr. 12). Tačiau tai negali būti laikoma pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas. Ši pažyma nepatvirtina, kad pareiškėjas, pavyzdžiui, turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, arba, kad bendrovė apskritai bankrutuotų. Tai reiškia, jog iš minėtos pažymos nėra aišku, kaip minėtas pajamų skirtumas konkrečiai paveiktų bendrovės bendrą finansinę padėtį (taip pat ir strateginių projektų įgyvendinimą) bei kokią dalį apskritai (iš viso) per 2015 m. gautų (planuojamų) pareiškėjo pajamų sudarytų minėti 34 mln. Lt. Taigi, minėtas aritmetinis skaičiavimas, atliktas paties pareiškėjo (jo atstovo), neparodo ženklaus pareiškėjo finansinės padėties neigiamo pokyčio, jei nagrinėjamu atveju nebus pritaikyta pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto (šiuo atveju nutarimų) priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Tai, kad, kaip nurodo pareiškėjas, kai kuriose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose panašiais atvejais iš valstybės žalos atlyginimas nebuvo priteistas, dar nereiškia, jog, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą ir panaikinus skundžiamus VKEKK nutarimų punktus, dėl jų įgyvendinimo pareiškėjo patirta žala objektyviai negalėtų būti eliminuojama / kompensuojama. Pareiškėjo nurodytos kelios Lietuvos vyriausiojo administracinio nagrinėtos teismo bylos nepaneigia galimybės pareiškėjo galimus materialinius nuostolius atlyginti įstatymų nustatyta tvarka, kadangi kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiama į to ginčo (bylos) konkrečias faktines aplinkybes, jas pagrindžiančius įrodymus.

Teisėjų kolegija sutinka ir su atsakovo argumentais, kad Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 67 straipsnio 2 dalimi ir 69 straipsnio 1 ir 2 dalimis VKEKK yra įtvirtinta išimtinė kompetencija nustatyti elektros energijos perdavimo paslaugos kainų viršutinę ribą konkrečiam reguliavimo laikotarpiui, todėl jeigu skundžiami nutarimai galiotų ginčo metu, o vėliau teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, VKEKK nustatytų naują reguliavimo laikotarpį ir apskaičiuotų elektros energijos perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą naujam reguliavimo laikotarpiui, įvertinusi pareiškėjo ginčo laikotarpiu galimai faktiškai patirtas pagrįstas reguliuojamos veiklos sąnaudas.

Atsižvelgiant į tai, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012), kaip yra šiuo atveju, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo LITGRID AB atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys