A-488-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-488-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07112-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 9.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arudita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Arudita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Arudita“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Arudita“) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. spalio 31 d. sprendimą (raštą) Nr. (24.6-31-5)-R-8455 atsisakyti nagrinėti UAB „Arudita“ skundą dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2009 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 35-69 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“; 2) įpareigoti VMI prie FM išnagrinėti UAB „Arudita“ skundą iš esmės. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo VMI prie FM pareiškėjo naudai su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2013 m. rugsėjo 19 d. skundu kreipėsi į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją dėl 2009 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 35-69 patvirtinti patikrinimo aktą, kuriame konstatuota, kad uždaroji akcinė bendrovė „Evona“ (toliau – ir UAB „Evona“) pažeidė Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnį ir 31 straipsnio 3 punkto nuostatas, kadangi neteisėtai sumažino apmokestinamąjį pelną į sąnaudas įtraukdama 1 800 000 Lt sumokėtą avansą. UAB „Evona“ priskaičiuota sumokėti 173 161 Lt pelno mokesčio ir paskirta 51 948 Lt dydžio bauda. Baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-022-11 pareikštu civiliniu ieškiniu Inspekcija prašo UAB „Evona“ apskaičiuotą į biudžetą mokėtiną pelno mokesčio sumą (173 161 Lt) priteisti iš trečiojo asmens UAB „Arudita“. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas laikosi nuomonės, kad tarp jo ir mokesčių administratoriaus kilo mokestinis ginčas, nurodydamas, jog ne visais mokestinių ginčų atvejais mokesčių mokėtojas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr.63-2243, toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 21 dalies prasme gali būti sutapatinamas su mokesčio mokėtoju kaip tiesioginiu prievolės mokėti tam tikrą mokestį adresatu pagal Pelno mokesčio įstatymą. Pareiškėjo nuomone, atsakovo 2009 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. 35-69 tiesiogiai sukelia teisines pasekmes UAB „Arudita“, kadangi šio sprendimo pagrindu būtent iš UAB „Arudita“ reikalaujama priteisti 173 161 Lt pelno mokesčio į biudžetą civiliniu ieškiniu, pateiktu baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-022-11, ji tampa mokestinės prievolės vykdytoja, todėl atsakovas nepagrįstai ginčijamu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, motyvuodamas, jog 2009 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. 35-69 nėra adresuotas pareiškėjui. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam, mokesčių mokėtojui MAĮ prasme, negali būti nepagrįstai ribojama teisė ginti savo pažeistas teises, kas buvo padaryta ginčijamu sprendimu, todėl atsakovo atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą yra neteisėtas.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 25–26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 2013 m. rugsėjo 19 d. gavo pareiškėjo skundą dėl Inspekcijos 2009 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 35-69, priimto patikrinus mokesčių mokėtoją UAB „Evona“. Įvertinus skundo turinį buvo nustatyta, kad jis neatitinka mokestinio ginčo sąvokos ir pareiškėjo skundas buvo paliktas nenagrinėtu. Pagal MAĮ 150 straipsnį, centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus, tačiau ne kiekvienas ginčas, kylantis tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus, yra mokestinis ginčas. Mokestiniu ginču laikytinas tik toks ginčas, kuris kyla tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus, kai vietos mokesčių administratoriaus sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodomas sumokėti mokestis arba atsisakoma grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką. Pareiškėjo pateiktas skundas nepriskirtinas nei mokestinių ginčų, nei MAĮ nustatyta ikiteismine tvarka nagrinėjamų ginčų kategorijai, kadangi Inspekcijos sprendimas UAB „Arudita“ nesukelia jokių tiesioginių mokestinių pasekmių, jame mokestinė prievolė apskaičiuota ne UAB „Arudita“, o UAB „Evona“. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad UAB „Arudita“ savo teises įstatymų nustatyta tvarka gali ginti baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-022-11, kurioje Inspekcija 2009 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 35-69 pagrindu yra pateikusi ieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl pagrįstai nenagrinėjo UAB „Arudita“ skundo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 58–61) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje keliamas ginčas dėl atsakovo VMI prie FM sprendimo, kuriuo pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 19 d. skundas dėl Inspekcijos 2009 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 35-69, priimto UAB „Evona“ atžvilgiu, buvo paliktas nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo. Iš esmės ginčas yra kilęs dėl to, kad atsakovas (centrinis mokesčių administratorius) pareiškėjo pateikto skundo nelaikė mokestiniu ginču ir jo nenagrinėjo MAĮ nustatyta ikiteismine tvarka, numatyta tokio pobūdžio ginčams.

Teismas byloje esančiais duomenimis nustatė, kad Inspekcija 2009 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 35-69 patvirtino 2009 m. rugsėjo 14 d. patikrinimo aktą ir nurodė UAB „Evona“ sumokėti 173 161 Lt pelno mokestį ir 51 948 Lt baudą. Mokesčių administratorius nustatė, kad 2008 m. balandžio 4 d. tarp UAB „Evona“ ir UAB „Arudita“ buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Evona“ pervedė pareiškėjui 1 800 000 Lt avansą, o 2008 m. spalio 10 d. šios bendrovės sudarė susitarimą dėl preliminariosios sutarties pabaigos ir jos nutraukimo UAB „Evona“ negalint vykdyti įsipareigojimų, kuriuo sulygo, kad pareiškėjas patyrė 1 800 000 Lt nuostolį, o UAB „Evona“ sutinka, jog sumokėtas 1 800 000 Lt avansas būtų užskaitytas kaip bauda nuostolių padengimui. UAB „Evona“ sumokėtą 1 800 000 Lt avansą metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. lapkričio 11 d. mokestinį laikotarpį deklaravo kaip sąnaudas mažinančias apmokestinamąjį pelną, tačiau mokesčių administratorius padarė išvadą, jog apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną netesybos negali būti atimamos iš pajamų, todėl UAB „Evona“ nepagrįstai įtraukė 1 800 000 Lt netesybas į leidžiamus atskaitymus, dėl ko perskaičiavo apmokestinamąjį pelną ir apskaičiavo šiai bendrovei 173 161 Lt pelno mokesčio bei paskyrė 51 948 Lt baudą. UAB „Evona“ bankrutavo. Baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-022-11 (pagal duomenis LITEKO baudžiamoji byla, kuriai suteiktas Nr. 1-144-628/2014, šiuo metu nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme), kurioje įtarimai yra pareikšti UAB „Arudita“ ir dar keturiems fiziniams asmenims, Inspekcija 2013 m. liepos 2 d. pateikė civilinį ieškinį dėl 173 161 Lt išieškojimo iš UAB „Arudita“, K. B., R. V., S. B. ir A. A. į valstybės biudžetą. Pareiškėjui sužinojus apie šį civilinį ieškinį, jis 2013 m. rugsėjo 19 d. pateikė skundą Inspekcijai, prašydamas panaikinti Inspekcijos 2009 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 35-69 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, ginčydamas tiek UAB „Evona“ apskaičiuotą pelno mokestį, tiek paskirtą baudą, kurį atsakovas 2013 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. (24.6-31-5)-R-8455 atsisakė nagrinėti, kaip paduotą subjekto, neturinčio tokios teisės.

Teismas konstatavo, kad pagal MAĮ 150 straipsnį centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinis ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus. Mokestinio ginčo sąvoka yra apibrėžta MAĮ 2 straipsnio 21 dalyje. Ši įstatymo nuostata reiškia, jog ne kiekvienas ginčas, kylantis tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus laikytinas mokestiniu – ginčas turi kilti tarp mokesčio mokėtojo (o ne kokio nors kito suinteresuoto asmens) ir tik dėl tokio sprendimo, kuriuo mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas bei nurodomas sumokėti mokestis ar kuriuo atsisakoma grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką.

Mokesčio mokėtojo sąvoka apibrėžiama MAĮ 2 straipsnio 16 punkte – juo laikomas asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį ar jį išskaičiuoti, taigi ši sąvoka negali būti aiškinama plečiamai. Nagrinėjamu atveju ginčas dėl Inspekcijos 2009 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 35-69 dėl patikrinimo akto tvirtinimo galėtų būti laikomas mokestiniu ir nagrinėjamas centrinio mokesčių administratoriaus, jei jis kiltų tarp vietos mokesčių administratoriaus ir UAB „Evona“, kuriai buvo apskaičiuotas pelno mokestis ir paskirta bauda.

Šiuo atveju su skundu į centrinį mokesčių administratorių kreipėsi kitas juridinis asmuo, dėl kurio joks vietinio mokesčių administratoriaus sprendimas nebuvo priimtas, todėl atsakovas pagrįstai pateiktą skundą paliko nenagrinėtą, įvertinęs, jog ginčas nėra mokestinis. Kaip galima spręsti iš pareiškėjo pozicijos šioje byloje, teikdamas skundą dėl Inspekcijos 2009 m. spalio 30 d. sprendimo, jis siekia nuginčyti įrodymą, kuriuo yra grindžiamas baudžiamojoje byloje jam ir dar keturiems fiziniams asmenims pareikštas 173 161 Lt civilinis ieškinys dėl į valstybės biudžetą nesumokėto pelno mokesčio.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui ir kitiems asmenims baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas ir Inspekcijos 2009 m. spalio 30 d. sprendimo, priimto mokesčių mokėtojo UAB „Evona“ atžvilgiu, pagrįstumas yra reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis. Pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar civilinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai tokiu atveju netaikytini.

Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar civilinė atsakomybė – pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą) ir atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato.

Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo teiginiai, jog jis Inspekcijos priimto sprendimo pagrindu yra mokestinės prievolės vykdytojas, yra visiškai nepagrįsti, kadangi baudžiamojoje byloje pareikštu civiliniu ieškiniu yra siekiama atlyginti valstybės biudžetui padarytą žalą, o ne pagal mokesčių įstatymus priverstine tvarka išieškoti mokesčių mokėtojui apskaičiuotus papildomus mokesčius. Esant minėtam teisiniam reguliavimui ir nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, teismas padarė išvadą, jog centrinis mokesčių administratorius, palikdamas nenagrinėtu UAB „Arudita“ skundą dėl Inspekcijos 2009 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 35-69 mokesčių mokėtojui UAB „Evona“ apskaičiuoto mokesčio ir baudos, teisingai taikė ir aiškino minėtas įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 65–69) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas bei apriboja pareiškėjo teisę ginti jo pažeistas teises. Teismo išvada iš esmės reiškia, kad pareiškėjo reikalavimą teismas laikė nepriskirtinu administraciniams teismams ir nenagrinėtiną MAĮ, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, tačiau, kokia tvarka ir kokiam subjektui tokiu atveju pareiškėjas gali skųsti jo teises pažeidžiantį sprendimą, teismas neišaiškino.

Pirmiausiai pabrėžtina, kad bendrosios kompetencijos teismas neturi kompetencijos vertinti, ar Inspekcijos 2009 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. 35-69 buvo priimtas pagrįstai, ar tinkamai apskaičiuota mokestinė prievolė, ar pagristas jos dydis, ar yra pagrindas paskirti baudą už mokestinės prievolės nevykdymą ir kt. Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktu, šiuos teisinius ginčus sprendžia administraciniai teismai. Tais atvejais, kai įstatymo yra numatyta privaloma išankstinė neteisminė administracinio ginčo procedūra, suinteresuotas asmuo turi jos laikytis, tačiau ši nuostata nepaneigia mokestinių ginčų priskirtinumo administraciniams teismams (ABTĮ 25 str.).

Teismo sprendimas yra grindžiamas iš esmės vienu argumentu, t. y. kad pareiškėjui pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas ir Inspekcijos sprendimo pagrįstumas yra reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis. Šis teismo argumentas yra ydingas, nes pateikiamas formaliai atskyrus civilinio ieškinio ir mokestinio ginčo institutus, tačiau ignoruojant aplinkybę, kad Inspekcijos sprendimas, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, yra civilinio ieškinio pagrindas, kuris negali būti ginčijamas toje pačioje byloje, kur civilinis ieškinys pareikštas, nes šis teismas neturi kompetencijos nagrinėti šio klausimo.

Pagrindinis pareiškėjo argumentas, dėl kurio jis nesutinka nei su VMI prie FM, nei su teismo skundžiamais sprendimais, yra aplinkybė, kad, vadovaujantis šiais sprendimais, pareiškėjas negali ginti savo teisių ir skųsti mokesčių administratoriaus sprendimo, kurio pagrindu iš pareiškėjo yra reikalaujama sumokėti mokesčius. Mokesčių administratorius atliko vieno juridinio asmens (UAB „Evona“) mokestinį patikrinimą ir surašė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo priskaičiavo šiam juridiniam asmeniui mokėtinų mokesčių.

UAB „Evona“ yra likviduota ir mokesčių administratorius jau reikalauja mokestinių prievolių vykdymo iš kito subjekto – pareiškėjo UAB „Arudita“, tačiau pastarajam nesuteikiama teisė ginčyti tokį mokesčių administratoriaus sprendimą. Taigi susidaro teisiškai negalima situacija, kai pareiškėjui yra adresuojamas reikalavimas vykdyti mokestinę prievolę, tačiau mokesčių mokėtojui įstatymo numatytos teisės pareiškėjui nėra suteikiamos. Kitaip tariant, pareiškėjas turi pareigą, tačiau neturi teisės jos ginčyti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teisė kreiptis į teismą negali būti ribojama ar paneigiama, dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu yra kokia nors teisė, turi būti ir jos gynimo priemonė, o tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja. Teismas visiškai neatsižvelgė į faktines ginčo aplinkybes ir paties mokesčių administratoriaus veiksmus.

Pagal MAĮ 2 straipsnio 21 dalį, mokestinį ginčą apibūdina tam tikrų elementų visuma ir ginčo šalies formalus teisinis statusas yra tik vienas iš jų. Dėl mokesčių mokėtojo sąvokos pažymėtina, kad ne visais mokestinių ginčų atvejais mokesčių mokėtojas gali būti sutapatinamas su mokesčių mokėtoju kaip tiesioginiu prievolės mokėti tam tikrą mokestį adresatu pagal konkretų mokesčių teisės aktą (šiuo atveju - LR pelno mokesčio įstatymą). Nepaisant to, kad Inspekcijos 2009 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 35-69 dėl patikrinimo akto tvirtinimo mokestinė prievolė apskaičiuota UAB „Evona“, tačiau šis sprendimas tiesiogiai sukelia teisines pasekmes UAB „Arudita“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstant asmenį mokesčio mokėtoju vertinamas ne tik asmens formalus statusas (t. y. kad asmuo yra tiesioginis mokestinio įstatymo adresatas), bet ir tokios aplinkybės, pavyzdžiui, ar asmuo yra faktinis apmokestintinų lėšų gavėjas, mokestinės naudos gavėjas (LVAT 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-272/2009). Teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmens pripažinimui mokesčių mokėtoju neturi įtakos aplinkybė, jog atitinkama mokestinė prievolė atsirado dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų, sukeliančių ar galinčių sukelti šiems asmenims baudžiamąją ar civilinę atsakomybę (išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6- 3238/2007, 2009 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-521/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1265/2009 ir kt.).

Mokesčių mokėtojais teismo praktikoje pripažįstami ir teisių perėmėjai, nepriklausomai nuo teisių perėmimo pagrindo (2009 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-294/2009 ir kt.) bei kiti asmenys. Mokesčių mokėtojo sąvoka yra bendrinė, apimanti visų rūšių mokesčių mokėtojus, neatsiejama nuo kitų MAĮ nuostatų (2009 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-272/2009). Paties mokesčių administratoriaus veiksmais, t. y. reikalaujant priteisti iš UAB „Arudita“ 173 161 Lt UAB „Evona“ nesumokėto pelno mokesčio, pripažinta, kad UAB „Arudita“ yra mokestinės prievolės vykdytojas – mokesčių mokėtojas MAĮ 2 straipsnio 16 dalies, 2 straipsnio 21 dalies, 144 straipsnio prasme.

UAB „Arudita“ santykyje su mokesčių administratoriumi dėl 173 161 Lt pelno mokesčio sumokėjimo prievolės yra mokesčių mokėtojas ir jo atsakomybė už šios prievolės įvykdymą yra tapati mokesčių mokėtojo atsakomybei, o, teismui tenkinus civilinį ieškinį dėl šios sumos išieškojimo į biudžetą, UAB „Arudita“ bus įpareigota sprendimą įvykdyti vėlgi tokia pačia tvarka ir apimtimi, kokia tokį sprendimą vykdytų tiesioginis pelno mokesčio mokėtojas. Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-144-628/2014 įvykusiame teisiamajame posėdyje apklausta Inspekcijos Kontrolės departamento direktorė parodė, kad UAB „Evona“ neįvykdyta mokestinė prievolė nėra nurašyta.

Tokiu atveju mokestinė prievolė, tikėtina, tik perkeliama į užbalansinius įsipareigojimus. Taigi ši priteistina suma paties mokesčių administratoriaus laikoma vykdytina mokestine prievole ir apskaitoma ši prievolė būtent remiantis Inspekcijos 2009 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 35-69. Taigi nepriklausomai nuo to, kaip lingvistiškai suformuluotas Inspekcijos civilinis ieškinys, savo teisiniu turiniu tai yra reikalavimas vykdyti mokestinę prievolę. Pažymi ir tai, kad UAB „Arudita“ skundas dėl Inspekcijos 2009 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 35-69 dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra grindžiamas reikšmingais Inspekcijos pažeidimais, kurių neištaisius liktų galioti neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, sukeliantis mokesčio mokėtojui reikšmingų teisinių ir finansinių padarinių.

Šiuo atveju VMI prie FM atsisakymas nagrinėti UAB „Arudita“ skundą negali būti laikomas atitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus bei MAĮ 6–10 straipsniuose įtvirtintus teisinio reguliavimo principus, todėl teismo sprendimas, kuriuo mokesčių administratoriaus veiksmai pripažinti teisėtais ir pagrįstais, turi būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 74–75) prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – mokesčių administratoriaus atsisakymas nagrinėti UAB „Arudita“ 2013 m. rugsėjo 19 d. skundą (b.l. 5-6). Šis atsisakymas grįstas tuo, kad pareiškėjas (apeliantas) skundė Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. spalio 30 d. sprendimą, priimtą ne UAB „Arudita“ atžvilgiu, o kito asmens, t. y. tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo UAB „Arudita“ 2009 m. spalio 30 d. sprendimo pagrindu tiesioginio mokestinio ginčo nekilo, nes mokestinė prievolė buvo apskaičiuota kitam mokesčių mokėtojui - UAB „Evona“.

Dėl faktinių bylos aplinkybių, nurodytų kitose šio baigiamojo akto dalyse, ginčo nekilo.

Disputui spręsti teisinis reguliavimas pritaikytas tinkamai, o kadangi buvo minėtas pirmiau, nebeatkartotinas.

Faktinių aplinkybių bei teisinio reguliavimo pagrindais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjanti šią bylą teigia, jog nėra ginčo dėl to, kad UAB „Arudita“ yra mokesčių mokėtojas bei turi teisę pasinaudoti visomis turimomis teisėmis mokestiniuose santykiuose, tame tarpe ir apskųsti mokesčių administratoriaus bet kurį veiksmą ar neveikimą, sprendimus (Mokesčių administravimo įstatymo 144-146 str.). Tačiau ne kiekvienas mokesčių mokėtojas gali skųsti mokesčių administratoriaus sprendimą (bendrine prasme) priimtą kito mokesčių mokėtojo atžvilgiu, jei tarp tokių teisinių vienetų nėra tiesioginio teisinio ryšio. Tokiu ryšiu, pavyzdžiui, galėtų ir turėtų būti pripažinta teisių perėmimo aplinkybė, suponuojanti teisinių pasekmių atsiradimą kitam mokesčių mokėtojui (ne tam, kurio atžvilgiu priimtas skųstinas valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas). Tačiau, tvirtintina, kai tokių pasekmių nėra, kitas mokesčių mokėtojas, paprastai, neįgyja teisės skųsti mokesčių administratoriaus sprendimo priimto ne jo atžvilgiu. Taip jokiu būdu nėra paneigiama pastarojo turimos teisės, kadangi yra ir kiti teisinės gynybos keliai. Vienas iš jų minimas tikrinamoje administracinėje byloje - UAB „Arudita“ dalyvavimas proceso šalies teisėmis baudžiamajame procese. Vadinasi, net ir nesuteikiant teisinės galimybės UAB „Arudita“ apskųsti mokesčių administratoriaus 2009 m. spalio 30 d. sprendimą priimtą UAB „Evona“ atžvilgiu, UAB „Arudita“ išlieka teisė į teisminę gynybą siekiant paneigti galimas papildomas mokestines prievoles bendrovei, jos manymu, kylančias iš 2009 m. spalio 30 d. sprendimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl mokesčių mokėtojo definicijos skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo paneigta, nes įvardytose bylose ir šioje administracinėje byloje faktinės aplinkybės nėra analogiškos, o ir taikytinas teisinis kvalifikavimas visiškai kitoks, todėl šiuo pagrindu apeliacinis skundas aiškiai negali būti tenkinamas.

Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Arudita“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius