2K-241/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-241/2014 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00674-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.2.2;

1.2.3.2.8;

1.2.3.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

gynėjai advokatei Elenai Gylienei,

nuteistajam A. K.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus devynerių metų laisvės atėmimu. Iš A. K. ir A. M. solidariai priteista nukentėjusiajam S. K. 11 624,68 Lt turtinės ir 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajam G. K. – 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajai I. K. – 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 1277,65 Lt – VSDFV Šilalės skyriui.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. M., tačiau dėl jo nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistųjų A. K. ir A. M. solidariai priteista 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam S. K., pakeista ir iš nuteistųjų šiam nukentėjusiajam solidariai priteista 66 100 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 8 d., laikotarpiu nuo 16.00 iki 16.50 val., tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, viešoje vietoje – Kaune, ties Sąjungos aikšte, ant Neries upės kranto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio – tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, įžūliais tyčiniais veiksmais siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, be dingsties, veikdamas bendrininkų grupe su A. M., tyčia bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą – sudavė rankomis bei kojomis ne mažiau kaip keturis kartus dėl sunkaus girtumo negalinčiam priešintis ir dėl to esančiam bejėgiškos būklės R. K. į galvą, krūtinę ir kairįjį petį, taip padarė nukentėjusiajam kraujosruvas nosies kairės pusės, skruosto, kairiojo žando, kairiojo peties sąnario, nugaros, krūtinės dešinės pusės raumenyse, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas bendrai su A. M., nunešė R. K. prie Neries upės ir tyčia įmetė į vandenį; dėl to R. K. mirė nuo uždusimo prigėręs vandenyje. Taip tyčia dėl chuliganiškų paskatų A. K. nužudė bejėgiškos būklės R. K.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartį – perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktų į BK 132 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai kvalifikavo nuteistojo A. K. veiką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos baudžiamosiose bylose. Anot kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 15 straipsnio 3 dalį, nes nepagrįstai konstatavo, kad A. K. ir A. M. nužudė R. K., veikdami netiesiogine tyčia. Kasatorius pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog nuteistieji R. K. į upę įmetė tyčia, tačiau nenurodė tyčios rūšies, nuosprendyje nepasisakė apie nuteistųjų psichinį santykį su nusikalstamos veikos padariniais; byloje nėra įrodymų, kad A.

K. sąmoningai siekė atimti nukentėjusiajam gyvybę. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad labai gailisi dėl nukentėjusiojo mirties, nenorėjo sukelti sunkių padarinių, iš anksto jų nenumatė, nesuvokė dėl savo negalios (psichikos sveikatos būklės), teismai neatsižvelgė į tai, kad jo netektas darbingumas yra 70 proc., dėl vaikystėje patirtos galvos traumos nustatytas lengvas protinis atsilikimas, jis serga epilepsija, nuolat vartoja vaistus. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus.

Kasatorius, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8, 26, 27, BK 16 straipsnio 3 dalies nuostatas, mano, kad jis veikė neatsargios kaltės – nusikalstamo nerūpestingumo forma. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teisme A. K. dėl sveikatos būklės atsisakė duoti parodymus, nes serga epilepsija, susijaudinus jam užsikerta kalba, jis prisipažino ir šiuo metu prisipažįsta kaltas, gailisi, teisme nurodė nukentėjusiojo nužudyti nenorėjęs. Teismai kritiškai vertino jo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nesiėmė pašalinti prieštaravimų, nepašalintų prieštaravimų netraktavo kaltinamojo naudai, taip pažeistas in dubio pro reo principas.

Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos, taikant BPK normas, reguliuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6, 3.1.7, 3.1.8 punktų nuostatomis, mano, kad netinkamas nuosprendžio ir nutarties pagrindimas nepašalintomis prielaidomis, abejonėmis ir prieštaravimais sudaro kasacijos pagrindą peržiūrėti skundžiamus žemesniųjų instancijų teismų priimtus procesinius sprendimus.

Nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos proceso apeliacinės instancijos teisme ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus

Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis bylos apeliacinio nagrinėjimo nuostatų. Nutartyje yra išdėstyti išsamūs argumentai atsakant į visus esminius apeliacinio skundo teiginius. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas nepašalino bylos tyrimo metu ir nagrinėjant ją teisme iškilusių prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija teisingai taikė įrodymų vertinimo taisykles nagrinėdama bylos proceso metu gautus duomenis ir pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos bei veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Teismai pagrįstai rėmėsi ta nuteistųjų parodymų dalimi, kuri atitinka liudytojų parodymus, įvykio vietos apžiūros, specialisto išvados duomenis dėl R. K. padarytų kūno sužalojimų ir mirties priežasties.

Kasaciniame skunde iš esmės neneigiant A. K. kaltės dėl R. K. mirties yra ginčijama kaltės forma, tvirtinant, jog gyvybė R. K. buvo atimta dėl neatsargumo. Kiekvienoje byloje nustatant subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius yra labai svarbu tiksliai nustatyti objektyviąsias veikos padarymo aplinkybes, panaudotų smurto veiksmų intensyvumą, jų pavojingumą žmogaus gyvybei, nukentėjusiojo būseną, įvertinant jo galimybes apsiginti ar išvengti kilusio pavojaus, kaltininkų veiksmų trukmę, jų dinamiką.

Teismai išsamiai išnagrinėjo veikos padarymo aplinkybes bei kiekvieno iš veiką padariusių asmenų bendrininkavimo nusikaltimo padaryme indėlį. Apeliacinės instancijos teismas atskleidė A. K. kaltės turinį, nustatydamas jo tyčios rūšį nužudant R. K.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą tada, kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Asmens bejėgiška būsena gali būti dėl ligos, invalidumo, senatvės, apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes, be to, kaltininkas turi suvokti nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atimti jam gyvybę.

Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba nužudymas visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Bylos proceso metu išnagrinėtais įrodymais nustatyta, jog nuteistieji ir R. K. kartu girtavo ir pastarasis dėl girtumo užmigo. Smurtą ir patyčias prieš A. K., kuris tuo metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir negalėjo gintis bei atlikti kitokius valingus veiksmus, pradėjo A.

M., vėliau prie jo smurto veiksmų prisijungė A. K. Remiantis liudytojų, iš dalies nuteistųjų parodymais teismai nustatė, jog A. K. kartu su A. M. spardė kojomis R. K. į krūtinę, galvą, kojas, šis nesigynė ir kitaip aktyviai į smurtą nereagavo. R. K. buvo padaryti sužalojimai nosies, skruosto, peties, nugaros, krūtinės srityje. Visi šie smurto ir patyčių veiksmai užtruko nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių. A. K., pats dalyvaudamas smurtavime prieš R. K., suprato, jog šis dėl girtumo ar dėl panaudoto smurto yra bejėgiškos būsenos, negali apsiginti, pasirūpinti savimi, paprašyti pagalbos ar atlikti kitokius valingus veiksmus.

A. K., matydamas, kaip A. M. tyčiojasi iš bejėgiškos būsenos esančio nukentėjusiojo, ir be jokios priežasties smurtiniais veiksmais prisidėdamas prie R. K. patyčių, suvokė, kad taip veikia dėl chuliganiškų paskatų įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą ne tik R. K. asmeniui, bet ir pamindamas bet kokias žmogiško bendravimo normas, tai demonstruodamas prieš kitus toje vietoje buvusius asmenis.

BK 129 straipsnyje numatyta tyčinė veika, todėl įstatymas veikos kvalifikavimui reikalauja nustatyti ne tik tyčinius veiksmus, bet ir kaltininko psichinį santykį su padariniais – norėjimą ar numatymą atsiradusių padarinių. Išties skunde pagrįstai nurodyta, jog A. K. turi psichinės sveikatos sutrikimų. Bylos ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme buvo ištirta jo psichinė būsena. Šią aplinkybę patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), stacionarinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Teismai išnagrinėjo šiuos medicininius dokumentus ir remdamiesi jais padarė išvadą, jog A. K. diagnozuoti psichikos sutrikimai netrukdė visiškai suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti.

Konstatuotina, jog žemesnės instancijos teismai šioje byloje procesiniuose sprendimuose išsamiai išanalizavę įrodymus padarė pagrįstas išvadas, kad R. K. veikos prieš jį padarymo metu buvo bejėgiškos būklės dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir kasatorius tokią jo būklę matė, suprato tiek naudodamas smurtą prieš R. K. – smūgiuodamas ranka ir koja į krūtinę ir petį, savo aktyviais veiksmais prisidėdamas prie pradėjusio smurtauti prieš nukentėjusįjį A. M., tiek ir tęsdamas pavojingą veiką toliau – įmesdamas R. K. į sraunią upę, suprato, kad dėl tokios būklės R. K. prieš jį atliekamiems veiksmams objektyviai negalės pasipriešinti.

Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais pagrįstai nustatyta, kad A. K. ir A. M., veikdami grupe, naudojo fizinį smurtą prieš dėl girtumo negalintį pasipriešinti R. K. ir, tęsdami savo nusikalstamą veiką, įmetė jį į sraunios upės vandenį veikdami visiškai be priežasties, girtaujančių asmenų kompanijoje šiam esant sunkaus apsvaigimo nuo alkoholio būklės, nereaguojančiam į prieš jį atliekamus smurtinius veiksmus.

Vertindamas subjektyviuosius veikos požymius pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliacinės instancijos teismas detalizuodamas patvirtino, kad A. K. elgesys po nusikalstamos veikos padarymo rodė jo abejingumą galimiems padariniams. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas atskleidė A. K. veikos mechanizmą, analizavo byloje surinktus įrodymus, juos vertindamas padarė nuoseklias, logiškas ir pagrįstas išvadas dėl jo psichinio santykio tiek su veika, tiek su kilusiais padariniais. Nėra pagrindo šios veikos pripažinti neatsargiu gyvybės atėmimu dėl nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis, 132 straipsnio 1 dalis), nes neatsargus gyvybės atėmimas yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes, asmenines savybes turi ir gali tai numatyti.

Tai reiškia, kad darydamas veiką kaltininkas nesupranta, jog kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius – objektyvus kriterijus siejamas su pareiga būti atsargiam. Tokia pareiga gali kilti iš įstatymo, taisyklių, tarnybos pareigų, gyvenimiško patyrimo. Galėjimas numatyti kito žmogaus mirtį konkrečioje situacijoje – tai kaltininko (turinčio atitinkamą pareigą) reali galimybė suprasti veikos pavojingumą bei numatyti padarinius (gyvybės atėmimą). Netiesioginė tyčia nužudant kitą žmogų – tokia kaltės forma ir rūšis nustatyta apeliacinės instancijos teismo (BK 15 straipsnio 3 dalis, 129 straipsnis), yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į žmogaus gyvybę, numato, kad gali ją atimti, ir nors nenori tokių padarinių, sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Kitaip tariant, kaltininkas abejingas nukentėjusiojo gyvybės atėmimui veikos darymo metu, jam nesvarbūs kilsiantys padariniai, tačiau nors jis ir neturi tikslo atimti gyvybės, suvokia, kad atitinkamai veikdamas gali sukelti kito žmogaus mirtį. Nustatytos bylos aplinkybės rodo tai, kad nors kaltininkas ir nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau pasirinko tokį veikimo būdą – įmetimą į sraunios upės vandenį, kai R. K. dėl sunkaus apsvaigimo nuo alkoholio niekaip negalėjo tam priešintis ir apskritai reaguoti į su juo atliekamus veiksmus, taigi sunkių padarinių – jo mirties prigeriant – kilimo tikimybė buvo akivaizdi.

Taigi, A. K. suvokė kartu su A. M. atliekamų veiksmų pavojingumą R. K. gyvybei. Teismo posėdyje apklausti nusikaltimą matę liudytojai parodė, jog A. K. ėmėsi gelbėti R. K. jų paragintas ne iš karto, o tada, kai šis nuo kranto buvo srovės nuneštas į upės vidurį ir jau skendo. Taigi spręsti apie šią aplinkybę, kaip turinčią įtakos jo nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nėra teisinio pagrindo.

Tai, kad nuteistasis A. K. plaukė gelbėti R. K., buvo įvertinta kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistajam A. K. paskirta bausmė artima sankcijos minimumui, skirti švelnesnę bausmę kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas

Alvydas Pikelis