2K-189-222/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-189-222-2015

Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00569-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1;

2.1.7.4;

2.4.7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nukentėjusiojo G. S. atstovui advokatui Mindaugui Vasiliauskui,

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta A. D.,

jo gynėjui advokatui Algirdui Grinevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo G. S. ir jo atstovo advokato Mindaugo Vasiliausko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 4 d. nutarties A. D. baudžiamojoje byloje.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendžiu A. D. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimt penkioms paroms. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose. Iš A. D. priteista G. S. 679,65 Lt (196,84 Eur) turtinei, 6000 Lt (1737,72 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir išieškota 3500 Lt (1013,67 Eur) proceso išlaidų; Valstybinei ligonių kasai priteista 1924,82 Lt (557,47 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendis panaikintas ir baudžiamoji byla, kurioje A. D. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Valstybinės ligonių kasos ir G. S. civiliniai ieškiniai bei G. S. prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, nukentėjusiojo jo atstovo advokato M. Vasiliausko, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės L. Milevičienės, A. D., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjo, advokato A. Grinevičiaus, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. D. buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. balandžio 15 d., apie 2.30 val., naktinio klubo (duomenys neskelbtini), vestibiulyje, konflikto metu kumščiu trenkė G. S. į dešinį skruostą, o šiam nukritus ant žemės, apie keturis kartus sudavė ar spyrė į galvą, padarydamas poodines kraujosruvas veide, kraujosruvą viršutinio žandikaulio dantenose, viršutinio žandikaulio dešinės pusės 3–4 dantų išorinių kraštų nuskėlimą, apatinio žandikaulio kairio kaklelio lūžį, kairės pėdos padikaulio lūžį, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. S. sveikatą.

Apeliacinės instancijos teismas bylą A. D. nutraukė padaręs išvadą, kad nors jo veikoje formaliai yra BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, tačiau veika padaryta ginantis nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis G. S. ir jo atstovas advokatas M. Vasiliauskas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį be pakeitimų, taip pat priteisti G. S. patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą A. D. nutraukė nepagrįstai pripažinęs, kad veiką, atitinkančią BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytus požymius, jis padarė esant būtinosios ginties situacijai.

Kasaciniame skunde išsamiai aptariamos būtinosios ginties, kaip atsakomybę šalinančios aplinkybės, sąlygos, pabrėžiama, kad pagal BK 28 straipsnio 2 dalį kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose, be kita ko, nurodoma, kad teismai, spręsdami, ar buvo būtinosios ginties situacija ar tik muštynės, kai abi pusės yra puolančiosios ir tokiu atveju būtinoji gintis negalima, arba – jeigu tokia situacija buvo, tai ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, turi itin kruopščiai ištirti bei nustatyti visas įvykio aplinkybes.

Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog tarp A. D. ir M. B. kilo konfliktas, į kurį vėliau buvo įtrauktas ir nukentėjusysis G. S. Šio konflikto metu abi pusės naudojo smurtą. Esant tokioms aplinkybėms teismas negalėjo pripažinti, kad A. D. veikė būtinosios ginties sąlygomis; A. D. veiksmai buvo ne gynybiniai, o puolamieji: iš pykčio (dėl konflikto su M. B.) jis nesunkiai sutrikdė G. S. sveikatą (sulaužė žandikaulį, pėdą, nuskėlė dantis, padarė kraujosruvas veide, dantenose), tuo tarpu paties A. D. sveikata nebuvo sutrikdyta, jis dėl prieš jį panaudoto smurto net nesikreipė į policiją.

Be to, A. D. buvo Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ kovotojas, mokantis kovinius veiksmus, sportuojantis ir fiziškai gerokai stipresnis už nukentėjusįjį. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, nevertino A. D. smurtinių veiksmų pobūdžio, nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo, jam suduotų smūgių lokalizacijos, skaičiaus, intensyvumo, taip pat į tai, kad A. D. stengėsi sužaloti nukentėjusįjį – kai šis parkrito ant žemės ir nesipriešino, smūgiavo į galvą (gyvybiškai svarbią kūno dalį).

Teismo nutartyje tik formaliai nurodyta, kad A. D. gynyba nebuvo akivaizdžiai neproporcinga, tačiau šis teiginys neargumentuotas, nepagrįstas bylos medžiaga. Atsižvelgus į pirmiau nurodytas fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį aplinkybes, taip pat į A. D. fizinį pasirengimą, jėgų santykį, aišku, kad prieš G. S. panaudotas smurtas nebuvo proporcingas. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė ir neanalizavo, kada prasidėjo ir kada baigėsi pavojingas kėsinimasis prieš A. D. Kasatoriai apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo mano esant nepagrįstomis išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir padarytomis nesugretinus bylos duomenų, nepašalinus prieštaravimų.

Kasatoriai daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, neteisingai pripažino būtinąja gintimi A. D. puolimą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnio 2 dalį, o priimta nutartis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio reikalavimų ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Be to, pasak kasatorių, teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes A. D. apeliaciniu skundu ginčijo įrodymų vertinimą, teigė, kad G.

S. susižalojo pats, tačiau neprašė jo veiksmų kvalifikuoti kaip padarytų esant būtinosios ginties situacijai, tuo tarpu teismas šį klausimą išnagrinėjo ir taip peržengė apeliaciniu skundu nustatytas bylos nagrinėjimo ribas. Nurodyti teisės pažeidimai lėmė ir neteisingo sprendimo dėl civilinio ieškinio priėmimą, atmetant G. S. prašymą dėl žalos atlyginimo.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 28 straipsnio taikymo ir esminių BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant A. D. baudžiamosios atsakomybės klausimą, ginčijama tai, ar jis, panaudodamas prieš nukentėjusįjį G. S. fizinį smurtą ir padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrukdymą, veikė esant būtinajai ginčiai. Pagal BK 28 straipsnio nuostatas ši baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė yra tada, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi.

Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis, ar valdžios institucijas, tačiau pažymėtina, kad tokia teisė (į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus) nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima. Pavojingas kėsinimasis – viena iš sąlygų teisei į būtinąją gintį atsirasti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimaisis turi būti pavojingas, realus, akivaizdus, o būtinoji gintis – tai atkirtis į tokį kėsinimąsi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-273/2012).

Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi nebuvo, tačiau asmuo, pats būdamas, pvz., nepagrįstai įtarus, agresyvus, neadekvačiai naudoja fizinį smurtą prieš kitą asmenį, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Sprendžiant apie būtinosios ginties buvimą, būtina nustatyti ir įvertinti konkrečias įvykio eigos aplinkybes, jo pradžios ir pabaigos momentus, išsiaiškinti konkrečius įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmus (elgesį), kėsinimosi pobūdį, jo intensyvumą, panaudotas priemones ir pan., taip pat patikrinti, ar panaudota gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

Tinkamas BK 28 straipsnio taikymas galimas tik įvertinus visas bylos faktines aplinkybes, o jų nustatymą pagrindus įrodymų vertinimu laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismo sprendime daromos išvados dėl būtinosios ginties buvimo (ar nebuvimo) turi būti aiškios, konkrečios ir motyvuotos. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą A. D. nutraukęs pritaikant jam BK 28 straipsnio 2 dalį, to nepadarė.

Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje analizuojant įrodymus nurodytas aplinkybes, naktinio klubo (duomenys neskelbtini) patalpose tarp klubo darbuotojos (kasininkės) S. M. ir atėjusio į klubą M. B. įvyko žodinis konfliktas, aiškinatis, ar su juo atėjusi viena iš moterų (kaip ši pasakė M. B. ) yra sumokėjusi už įėjimą į klubą ir ar M. B. nesumokėjo dar kartą, tačiau ši situacija nebuvo sprendžiama protingai ir racionaliai (pvz., patikrinant bilietus ar kitus pinigų sumokėjimą galinčius patvirtinti kasos dokumentus).

Į konfliktą, palaikydamas S. M., įsitraukė A. D., po to – iš kitos pusės – su M. B. atvykę N. S., G. S., be to, ir S. M. pakviesti klubo apsaugos darbuotojai. Taip žodinis konfliktas peraugo į susistumdymą, kitokio fizinio smurto naudojimą. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad pradžioje A. D. stūmė M. B. į lauką, po to jį už pažastų laikė (ar tempė) klubo apsaugos darbuotojai (nukentėjusiojo G. S., liudytojų N. S., M. L., M. B. parodymai); konfliktui besitęsiant, prie M. B. priėjęs G. S. bandė jį sutramdyti (apie tai nurodė G.

S., kiti liudytojai, vaizdo įrašo medžiagoje užfiksuota, kad vyras traukia kitą vyrą, puolantį A. D.); tada A. D. panaudojo fizinį smurtą prieš G. S. Byloje nustatyta, kad šiais veiksmais – smogdamas G. S. kumščiu į veidą, o šiam nukritus – spardydamas į galvą ar kitaip suduodamas smūgius (keturis kartus), A. D. tyčia nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį, padarydamas jam kraujosruvas veide, žandikaulio dantenose, viršutinio žandikaulio dešinės pusės dantų išorinių kraštų nuskėlimą, apatinio žandikaulio kairio kaklelio lūžį, kairio padikaulio lūžį.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad A. D. įvykdė tokią nusikalstamą veiką (nesunkų G. S. sveikatos sutrikdymą), tačiau padarė išvadą, kad taip jis teisėtai gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi. Nors teismo nutartyje teisingai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė, ar nagrinėjamu atveju buvo būtinosios ginties situacija, tačiau šiuo klausimu padarytų apeliacinės instancijos teismo išvadų negalima laikyti pagrįstomis ir motyvuotomis. Pirmiausia todėl, kad, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, teismas išsamiai ir nuosekliai neatskleidė visų įvykio eigos, jo pradžios ir pabaigos faktinių aplinkybių, iš kurių būtų galima teisingai spręsti apie tai, ar buvo būtinosios ginties situacija, koks buvo konfliktuojančių pusių tarpusavio jėgų santykis, ar A.

D. veiksmai buvo nukreipti prieš pavojingą, realų ir akivaizdų kėsinimąsi, ar šie veiksmai atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, aptariant įvykio aplinkybes jos nurodytos fragmentiškai, ne visos, o atskirais atvejais – nekonkrečiai. Pavyzdžiui, nurodant, kas užfiksuota vaizdo įraše, išdėstytos aplinkybės nevisiškai atitinka šio įrodymo turinį arba yra „praleistos“; nurodant, kad A. D. „gynėsi nuo G. S. bei N. S. agresyvių veiksmų“, neįvardyta, kokie konkrečiai buvo jų veiksmai, neišsiaiškinta, ar G.

S., priėjęs prie A. D. ir M. B., iš tiesų puolė A. D. ir kaip puolė, ar stengėsi atitraukti netinkamai (ar agresyviai) besielgiantį M. B., ką tuo metu darė klubo apsaugos darbuotojai (pvz. D. G.), taip pat – kokie ir prieš ką nukreipti buvo paties M. B. veiksmai tuo momentu, kai A. D. panaudojo fizinį smurtą prieš G. S. Pažymėtina, kad teismas, konstatuodamas, jog A. D. veikė esant būtinajai ginčiai, iš esmės rėmėsi šio parodymais apie kitų asmenų veiksmus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. D., kaip matyti iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, apskritai neigė panaudojęs fizinį smurtą ir sužalojęs G.

S., dėl to buvo paduotas ir nuteistojo apeliacinis skundas, tačiau šios jo ginčijamos veikos padarymo aplinkybės pripažintos įrodytomis. Beje, pats A. D. nepadėjo išsiaiškinti įvykio aplinkybių; antai į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, kuriems nukentėjusysis nurodė jį sužalojusį asmenį (A. D.), šis neprisistatė, nebuvo nustatyta jo asmens tapatybė ir tik vėliau, nukentėjusiajam per televiziją pamačius reportažą apie A. D. nuteisimą už nužudymą, jį atpažinus bei apie tai pranešus prokuratūrai (T. 1, b. l. 9,), jis įvardytas kaip įtariamasis, praėjus aštuoniems mėnesiams po įvykio, apklaustas (T. 1 , b. l. 114–117), nors, pasinaudodamas įstatymo jam suteikta teise, parodymus duoti atsisakė; apie 2012 m. balandžio 15 d.

įvykio aplinkybes A. D. pirmą kartą parodymus davė 2013 m. vasario 7 d. vykusios apklausos metu. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą visais atvejais teismas, tiek remdamasis kaltininko, tiek nukentėjusiojo ar liudytojų parodymais, taip pat kitais įrodymais, privalo objektyviai įvertinti jų patikimumą, tarpusavyje palyginti iš skirtingų šaltinių gautą informaciją apie faktus ir savo išvadas dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių nustatymo grįsti išsamiu ir nešališku visų įrodymų įvertinimu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tokių nuostatų nesilaikė, taip pat motyvuotai, kartu su visomis konkrečiomis bylos aplinkybėmis nepagrindė išvadų dėl BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų buvimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, o šio teismo surašyta nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio 6 dalies reikalavimų. Šie BPK normų pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Dėl prašymo priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti

Kasaciniu skundu prašoma priteisti nukentėjusiajam G. S. patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme. Byloje esantis 2014 m. balandžio 17 d. kvitas patvirtina 1500 Lt (434,43 Eur) sumokėjimą advokatui už atstovavimą ir kitas teisines paslaugas bylos apeliacinio proceso metu, o 2014 m. lapkričio 10 d. kvitas patvirtina 2000 Lt (579,24 Eur) sumokėjimą advokatui už skundo surašymą, atstovavimą ir kitas teisines paslaugas bylos kasacinio proceso metu.

Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271/2010). Nagrinėjamu atveju sprendžiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo klausimą, pažymėtina, kad teisėjų kolegijai iš dalies patenkinus nukentėjusiojo G. S. ir jo atstovo advokato M. Vasiliausko kasacinį skundą, byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taigi esant neįsiteisėjusiam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, kurio pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka, šioje proceso stadijoje nėra aiškus bylos nagrinėjimo rezultatas, kuris yra svarbus nusprendžiant dėl pirmiau nurodytų proceso išlaidų išieškojimo, todėl šio klausimo teisėjų kolegija nesprendžia. Iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas turi teisę nuspręsti ir dėl nukentėjusiojo turėtų proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla A. D. nutraukta, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė