A-858-1791-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1791/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03128-2013-3 Procesinio sprendimo kategorija 22 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio

14 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Midestina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Midestina“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariatui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Midestina“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato (toliau

– ir atsakovas, Trakų r. PK) 2013 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. H. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2013 m. birželio 6 d. iš UAB „Midestina“ priklausančio baro (duomenys neskelbtini)esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Trakų r., apie 22:50 val. ir apie 23:00 val. buvo pastebėti asmenys su alkoholiu, kurį nusipirko bare (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog baro (duomenys neskelbtini) Trakų rajono savivaldybės išduotoje licencijoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas leidimas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, prekybos būdas – vartoti vietoje. Bare yra įrengti tiek staliukai, tiek sėdimos vietos alkoholio vartojimui vietoje, asmenims yra siūlomos stiklinės tam, kad asmenys galėtų vartoti nusipirktą alkoholį bare. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui priklausančio baro darbuotoja, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas (toliau – ir AKĮ), atkimšo alkoholio butelius bei perspėjo pirkėjus, jog vartoti alkoholį reikia vietoje, t. y. bare. Pabrėžė, kad baro darbuotoja negali bei neturi teisės sulaikyti asmenų, neišleisti ar apriboti jų laisvę, kol nebus baigtas vartoti alkoholis. Jei barmenė kokiu nors būdu būtų sulaikiusi ar neišleidusi asmenų iš baro, ji būtų pažeidusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnį „Neteisėtas laisvės atėmimas“. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariatas atsiliepimu (b. l. 22-23) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui skirta bauda, nes 2013 m. birželio 6 d. apie 22.50-23.00 val., UAB „Midestina“ bare (duomenys neskelbtini) esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Trakų r., dirbanti barmene K. S. pardavė pirkėjams A. S., 0,7 l talpos brendžio butelį „J. P. Chanet“, 36 proc. alk. tūrio, ir R. M. 3 plastikinius butelius 1 l. talpos alaus „Tauras-Taurusis“, 5 proc. alk. tūrio, atidarytose pakuotėse, kuriuos pirkėjai išsinešė iš baro patalpų į gatvę su tikslu vartoti namuose. Pažymėjo, kad UAB „Midestina“ padaryta veika yra viena pavojingiausių, didžiausią žalą visuomenės interesams, žmonių sveikatai ir ūkio subjektams darančių veikų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau

– ir ATPK) ir Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme, už kurią įstatymų leidėjas nustatė gana griežtas nuobaudas. Šio teisės pažeidimo pobūdis rodo, kad nėra pagrindo pareiškėjui švelninti administracinę atsakomybę. Manė, jog tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu (b. l. 66-70) pareiškėjo UAB „Midestina“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, nes Trakų r. PK, kaip viešojo administravimo subjektas, siekia mažinti narkotikų, tabako ir alkoholio vartojimą, vykdo prevencijos priemones, siekdamas tų tikslų, dėl kurių jam buvo suteikti įgaliojimai atitinkamais įstatymais. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nustatė, kad 2013 m. birželio 28 d. Trakų r. PK vyr. specialistas H. K., surašė patikrinimo protokolą Nr. R 299231 (b. l. 25), kuriame nurodė, kad pareiškėjui priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Trakų r., dirbanti barmenė 2013 m. birželio 6 d. apie 22.50-23.00 val. pardavė pirkėjams A.

S., butelį brendžio „J. P. Chanet“, 36 proc. alk. tūrio, ir R. M. 3 plastikinius butelius 1 l. talpos alaus „Tauras-Taurusis“

5 proc. alk. tūrio, atidarytose pakuotėse, kurias pirkėjai išsinešė iš baro patalpų į gatvę su tikslu vartoti namuose, kas patvirtina, jog pareiškėjas nesilaikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto imperatyvo alkoholinius gėrimus nuo 22 val. iki 8 val. parduoti tik vartoti vietoje. Pažymėjo, kad užtikrinimas, jog alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje privalo būti realus, nepakanka vien informuoti pirkėjus kokiu nors būdu apie nurodyto pobūdžio draudimą. Tai, kad alkoholiniai gėrimai pirkėjui buvo parduoti ne vartoti vietoje rodo ir ta aplinkybė, kad pardavėja pardavusi butelį brendžio „J.P. Chanet 36 % stiprumo“ ir tris butelius alaus 1 litro talpos „Tauras-Taurusis 5% stiprumo“ pirkėjams nepadavė alkoholiniams gėrimams gerti skirtos taros (bokalo, stiklinės, stikliuko ar pan.), o atiduodama butelį brendžio ir tris alaus butelius po 1 litro talpos, galėjo suprasti, jai turėjo kilti pagrįstų abejonių, kad brendis ir alus nebus vartojamas vietoje, be to, ji pati pripažino, kad pirkėjai dažnai išsineša alkoholinius gėrimus.

Taigi teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nesiėmė efektyvių priemonių, jog alkoholis nebūtų išsineštas, o pareiškėjo pasirinktos priemonės, kurias panaudojo jo darbuotoja, neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo. Todėl pareiškėjo argumentą, kad alkoholinius gėrimus pardavėja pardavė atidarytoje pakuotėje, teismas vertino kaip neatitinkantį tikrovės, neužtikrinantį alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje. Tokiu būdu pardavėja leido suprasti pirkėjams, kad butelį brendžio ir tris butelius alaus „Tauras-Taurusis“ jie gali išsinešti iš kavinės. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis ėmėsi visų būtinų prevencinių priemonių, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išnešami iš kavinės. Teismas vertino, jog UAB „Midestina“, pasirinkdama verstis tokia ūkine veikla, privalėjo užtikrinti tinkamą teisės aktų įgyvendinimą, o kokias konkrečias priemones tam pasirinks yra įmonės pasirinkimo teisė.

Juridiniam asmeniui pagal Įstatymą yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kuriam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti Įstatymo nuostatų laikymąsi, nei fiziniam asmeniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad juridinis asmuo savo teises ir pareigas įgyvendina ir per savo darbuotojus. Be to, AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvas, turint galvoje alkoholinių gėrimų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pavyzdžiui, darbuotojų mokymai; vidaus teisės aktai, numatantys darbuotojų pareigą įsitikinti, ar pirkėjas nėra neblaivus, esant abejonei alkoholinių gėrimų neparduoti) priemonių, kad toks įstatyme įtvirtintas reikalavimas būtų veiksmingai užtikrintas (administracinė byla Nr. A858 -123-2013).

Aplinkybės, kad pareiškėjo darbuotoja parduodama alkoholinius gėrimus, atidarė butelius, teismas nelaikė aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo atsakomybės. Sprendė, kad Trakų r. PK pagrįstai nutarė, jog pareiškėjas pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Pareiškėjas nevykdė minėtų imperatyvių AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto įpareigojimų, t. y. neužtikrino, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos būtų vartojami vietoje.

Pagal AKĮ taikymo praktiką fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai yra sprendžiami pagal skirtingus įstatymus ir vienas kitam įtakos nedaro (LVAT administracinė byla Nr. A15-39/2005). Trakų raj. PK pagrįstai nagrinėjo juridinio asmens atsakomybės klausimą, o ne fizinio asmens atsakomybę. Įvertinęs objektyviąsias ir subjektyviąsias bylos aplinkybes, vadovaudamasis teisės normomis reglamentuojančiomis alkoholinių gėrimų pardavimą, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjas, parduodamas alkoholinius gėrimus, privalo tiksliai laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos, reglamentuojančios alkoholinių gėrimų prekybą, o ne veikti formaliai.

Ūkio subjektai, kurie verčiasi alkoholio verslu, neturi siekti tik materialinės gerovės, neatsižvelgdami į žmonių sveikatą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnį valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi ginti vartotojo interesus. Tačiau byloje nustatyta svarbi objektyvi aplinkybė, kuomet pareiškėjo pardavėja, parduodama alkoholinius gėrimus, atidarė butelius, nesuteikė taros įsipilti, leisdama suprasti pirkėjams, kad juos galima išsinešti iš kavinės, t. y. neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo, o veikė formaliai.

Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalį už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda. Pažymėjo, jog atsakovas pagrįstai paskyrė pareiškėjai mažesnę nei baudos vidurkis – 1 200 Lt ekonominę sankciją, teismas sprendė, kad mažinti paskirtos baudos nėra pagrindo, nes pareiškėjas nepateikė jo atsakomybę lengvinančių įrodymų ar aplinkybių.

III.

Pareiškėjas UAB „Midestina“ apeliaciniu skundu (b. l. 73-75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo faktinę aplinkybę, dėl kurios ginčo net nebuvo, jog alkoholiniai gėrimai pirkėjų buvo išnešti už

baro ribų. Pažymi, kad UAB "Midestina" priklausančiame bare (duomenys neskelbtini) informacija apie būtinumą alkoholį

vartoti vietoje yra nurodyta pirkėjams išorinėmis informacinėmis iškabomis, baro viduje iškabinta informacija pirkėjams matomose vietose, bare dirbančios pardavėjos perspėja klientus, bare yra įrengti staliukai bei kėdės, asmenims yra siūlomos stiklinės nupirkto alkoholio vartojimui. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjo priemonės, kurių ėmėsi, jog būtų įgyvendintos AKĮ nuostatos, nepakankamos, ir mano, kad teismas taip nusprendė nesiremdamas byloje esančiais įrodymais, o tik vadovaudamasis išankstiniu nusistatymu. Pabrėžia, kad pažeidimas atsirado ne dėl to, kaip yra teigiama, jog ūkio subjektas nesugebėjo užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų

vartojami tik vietoje, bet ne nuo jo valios priklausančių veiksmų. Baras (duomenys neskelbtini) bei jo darbuotojai atliko visas

savo pareigas, kurios buvo būtinos šio pažeidimo neatsiradimui, tačiau pirkėjų iš anksto numatyta valia pirkti alkoholį išsinešimui buvo pagrindas atsirasti pažeidimui, šiuo atveju, jokios baro kaltės nėra, baras negali sureguliuoti asmenų valios, jų ketinimų. Mano, kad pardavėja laikėsi teisės aktų nustatytos tvarkos. Tiek pardavėja, tiek baro vidaus aktai, kurių darbuotojai laikosi, realiai užtikrina teisės aktų, reglamentuojančių alkoholio pardavimą, nuostatų įgyvendinimą. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariatas atsiliepimu (b. l. 80-81) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Trakų rajono policijos komisariato 2013 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. H , kuriuo nuspręsta taikyti pareiškėjui UAB

"Midestina" ekonominę sankciją už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo. Iš ginčijamo nutarimo turinio matyti, jog pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Trakų r., baro darbuotoja K. S. 2013 m. birželio 6 d. apie 22.50-23.00 val. pardavė pirkėjams alkoholinius gėrimus – A.

S. butelį brendžio „J. P. Chanet“, 36 proc. alk. Tūrio, kurį atidarė, ir R. M. 3 plastikinius butelius 1 l. talpos alaus „Tauras-Taurusis“ 5 proc. alk. tūrio, atidarytoje pakuotėje. Minėtus alkoholinius gėrimus pirkėjai iš baro, priklausančio pareiškėjui, išsinešė. Atsakovo vertinimu, toks pareiškėjo elgesys sudarė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18

straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, už kurį atsakomybė yra nustatyta šio įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje, todėl pareiškėjui paskyrė ekonominę

sankciją – 1 200 Lt baudą. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas įtvirtina, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

AKĮ 34 straipsnio 3 dalis įtvirtina, jog už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda. Taigi pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. fiziniams asmenims pardavė alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančiame bare, taip pažeisdamas įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu.

Pareiškėjas tiek skundu pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu situacijos vertinimu ir teigia, jog atsakovas nepagrįstai paskyrė jam baudą, nes jis nepadarė jokio pažeidimo bei laikėsi Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų reikalavimų. Nurodo, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, jog gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje, įmonė ėmėsi papildomų veiksmų, kad būtų užtikrintas gėrimų vartojimas vietoje. Tiek išorėje, tiek bare gerai matomose vietose yra iškabinti pranešimai, kad nurodytu paros metu gėrimai turi būti vartojami tik vietoje, apie tai, kad įsigyti gėrimai turi būti vartojami vietoje, pirkėjai buvo įspėjami asmeniškai.

Pažymi, kad bare yra pastatyti staliukai ir kėdės, kartu su gėrimais jiems yra pateikiamos ir stiklinės alkoholio vartojimui. Pareiškėjas ėmėsi visų nuo jo valios priklausančių veiksmų, kad būtų įgyvendintas AKĮ nustatytas draudimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, aiškindama AKĮ straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatą (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d. pakeista AKĮ straipsnio 3 dalies 13 punktu (2012 m. birželio 21 d.

įstatymo Nr. XI-2103 redakcija), pažymėjo, jog ji savo pobūdžiu yra dvejopa: pirmoji jos dalis įtvirtina draudimą, t. y. uždraudžia alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimams, o kita – įtvirtina išimtį iš bendros taisyklės, t. y. nustato, jog draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Taigi iš normos formuluotės yra aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, jog pirmoji sąlyga „gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje“ yra pakankamai aiški. Gėrimo pakuotė atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. yra pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės. Kita vertus, tinkamam ginčo teisinių santykių turiniui atskleisti būtina išaiškinti ir antrosios sąlygos, būtinos išimčiai taikyti – „gėrimai parduodami tik vartoti vietoje“, turinį.

Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Iš AKĮ

straipsnio 3 dalies 13 punkto taip pat matyti, jog Įstatymu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai

gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų (2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamasis raštas). Taigi akivaizdu, jog įstatymų leidėjo tikslas – užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę. Tačiau konkretus minėtos ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ

– turinys, pobūdis ir apimtis Įstatyme

nėra atskleidžiamas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl

darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio

3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo ir tai, jog minėtame Įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad Įstatymui įgyvendinti reikalingi lydimieji teisės aktai, t. y. Įstatymo tinkamam įgyvendinimui reikalinga pakeisti Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisykles bei Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisykles,

patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 bei parengti Viešojo maitinimo

įmonėms taikomą higienos normą, aprašą ar taisykles. Pažymėta, kad šie teisės aktai nėra priimti, o kai nėra atitinkamo reguliavimo, galiojančios teisės normos neaiškumai vertintini privataus asmens naudai. Tokia pozicija išvestina iš teisinio aiškumo reikalavimo, suponuojančio, jog teisinis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Apibendrindama tai, kas paminėta pirmiau, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis AKĮ straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui už jo

veiksmus buvo pritaikyta ekonominė sankcija, o pagal bendrąjį teisės principą nėra atsakomybės be kaltės (lot. nulla poena sine culpa), nesutiktina su atsakovo argumentu, kad pažeidimui konstatuoti pakanka vien fakto, jog alkoholinis gėrimas nebuvo vartojamas vietoje, t. y. buvo išsineštas iš viešojo maitinimo vietos patalpų. Kaip minėta pirmiau, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą. Aplinkybės, charakterizuojančios subjektyvių faktorių visumą, teismo vertinimu, yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus Įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys jį vartos ne vietoje bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį atsižvelgiant į šį suvokimą. Abiem atvejais pastebėtina, jog nėra ir negali būti baigtinio minėtųjų aplinkybių sąrašo, nes jis nebūtų pajėgus aprėpti įvairialypių situacijų, kylančių ginčo teisinių santykių srityje, t. y. prekybos alkoholiniais gėrimais srityje. Todėl minėtoji, ūkio subjektui priskirtina, subjektyvių faktorių visuma analizuotina kiekvienu atveju atskirai, inter alia, vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Proporcingumo principas atsargos priemonių tinkamumo kontekste suponuoja tai, jog konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar priemonės, kurių buvo imtasi, buvo tinkamos bei pakankamos tikslui pasiekti. Būtent, reikia atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo taikytos priemonės buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti, jog baro klientai alkoholinių gėrimų neišsineštų, bet priešingai – įsigytus alkoholinius gėrimus vartotų vietoje. Protingumo kriterijus savo ruožtu suponuoja, jog būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis, idant būtų užtikrintas Įstatyme įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo laikymąsis.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad byloje vertinamu atveju pareiškėjo veiksmai neatitiko tai, ko reikalauja AKĮ nuostatos, todėl jo atžvilgiu buvo pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas kyla dėl jų teisinio vertinimo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo darbuotoja, po 22 val. parduodama A. S., 0,7 l talpos brendžio butelį „J. P. Chanet“ ir R.

M. 3 plastikinius butelius 1 l. talpos alaus „Tauras-Taurusis“, juos atidarė. Atsakovas neginčija pareiškėjo nurodomų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas tiek išorėje, tiek bare yra pakabinęs gerai matomą informaciją, kad nuo 22 iki 8 valandos alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje tik vartojimui vietoje, bare yra staliukai ir kėdės, aprūpinama indais,

reikalingais vartoti gėrimą vietoje. UAB „Midestina“ barmenės K. S. paaiškinimuose (b. l. 27) nurodyta, kad bare yra

staliukų ir sėdimų vietų, o visus parduodamus alkoholinius gėrimus barmenė atidaro ir paduoda stiklinę. Įrodymų, kad pardavėja pirkėjų nebūtų įspėjusi, apie tai, kad jų įsigyti alkoholiniai gėrimai turi būti vartojami vietoje, byloje nėra. Nei pareigūnų (b. l. 26), nei pirkėjų paaiškinimuose (b. l. 32, 37) apie tai nėra užsiminta, Nutarime šios faktinės aplinkybės nėra įvertintos. Pažymėtina, kad iš ūkio subjekto, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kai pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent atsakovas, kaip pažeidimą inkriminuoti institucija, turi jį neabejotinai įrodyti (žr., pvz., mutatis mutandis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006). Tai reiškia, kad būtent pastarasis subjektas turi išdėstyti visas faktines aplinkybes bei jas motyvuotai kvalifikuoti kaip pažeidimą, kartu įrodydamas ir pažeidėjo kaltę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Nagrinėjamu atveju, nors atsakovas Nutarime ir konstatavo, jog priemonių, kurių ėmėsi pareiškėjas neužteko užtikrinti įstatyme numatytos imperatyvios pareigos įvykdymo, nedetalizavo savo teiginio, t. y. konkrečiai nenurodė, kokių dar veiksmų pareiškėjas turėjo imtis, kad patektų į AKĮ straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintos išimties taikymo sritį, pažymėjo tik tai, kad pirkėjai, įsigiję alkoholinius gėrimus po 22 val., išsinešė juos iš pareiškėjui priklausančio baro. Toks argumentas, teismo vertinimu, konkrečiu atveju nėra pakankamas bei neatitinka AKĮ

39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog nutarime turi būti, be kita ko, nurodomi pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas. Kaip minėta, AKĮ straipsnio 3 dalies 13 punkto adresatas negali visais atvejais būti tikras, kad reikalavimas nebus pažeistas dėl trečiųjų asmenų veiksmų. Atsakovas turėjo pareigą išsiaiškinti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto pažeidimo konstatavimui būtinas aplinkybes (pvz., ar bare buvo staliukai, sėdimo vietos, indai įsigytų gėrimų vartojimui, pardavėjos perspėjimas ir kt.), tačiau to nepadarė, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą.

Apibendrinant darytina išvada, jog byloje vertinamu atveju nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas. Vien faktinės aplinkybės, kad pareiškėjo po 22 val. parduotus alkoholinius gėrimus pirkėjai išsinešė, t. y. nevartojo vietoje, nustatymo nepakanka, kad atsirastų pagrindas konstatuoti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomo argumento, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties, t. y. iš esmės buvo šališkas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, minėtus pareiškėjo teiginius dėl teismo šališkumo vertina kaip įrodymais nepagrįstas prielaidas ir jas atmeta.

Pažymėtina, kad proceso šaliai nepalankaus procesinio veiksmo atlikimas ar nepalankaus teismo sprendimo priėmimas savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas buvo šališkas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie suteiktų pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėjęs teisėjas galėjo būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi ir būtų pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, ar kad yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kuriems esant teisėjas negali nagrinėti bylą.

Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas, o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato 2013 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. H panaikinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio

1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo UAB „Midestina“ apeliacinį skundą tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo UAB „Midestina“ skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato 2013 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. H. Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas