A-575-1731-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1731/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00871-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas), 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. gegužės mėn. atliko bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN), kuriuose kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, jog nebuvo sudarytos sąlygos normaliam judėjimui, trūko gyvenamojo ploto, nesudarytos sąlygos maistui laikyti, žiemos metu gyvenamosiose patalpose būdavo žema temperatūra ir antisanitarinės sąlygos. Taip pat nurodė, jog būriuose nebuvo įrengtos rūkymui skirtos patalpos, maistą privalėjo laikyti šaldytuve gyvenamojoje patalpoje, nes būriuose Nr. 12 ir 22 nebuvo įrengtos virtuvės. Pridūrė, jog gyvenamosiose patalpose teko gaminti ir maistą, džiovinti drabužius ir kvėpuoti kenksmingu oru. Išdėstė ir tai, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengta ventiliacija, poilsio kambarys, džiovykla ir sporto salė. Nurodė, jog taip pat buvo nepakankamas dieninis ir dirbtinis apšvietimas, o tualetas buvo tik 4 kabinų, kuris buvo priskirtas dviem būriams (apie 100 žmonių). Teigė, jog tualete nebuvo klozetų, o tik išvietės. Akcentavo, jog gyvenant tokiomis sąlygomis jam kildavo nepatogumų, pasireikšdavo agresija, nemiga, vidinis diskomfortas, be to, buvo žeminamas jo orumas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime išdėstė, jog pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2009 m. rugsėjo 22 d. ir Marijampolės PN direktoriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymu bausmę atlikti buvo paskirtas į 12-ąjį būrį, priskirtą paprastajai grupei, o 2010 m. gegužės 5 d. pervestas į 22 būrį. Nurodė, jog visu bausmės atlikimo laikotarpiu (nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. iki 2011 m. gegužės 24 d.) pareiškėjas dėl bausmės atlikimo sąlygų nesiskundė ir į įstaigos administraciją nesikreipė. Be to, jis savo skunde nepateikė jokių faktinių aplinkybių ir įrodymų, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos normaliam judėjimui, kad buvo pažeistos ploto normos, nesudarytos sąlygos maistui laikyti, kad gyvenamosiose patalpose antisanitarinės sąlygos ir pan. Nurodė, jog būriai, kuriuose pareiškėjas atliko bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų (viso 5 gyvenamos patalpos 12-ame būryje ir 2 gyvenamos patalpos 22-ame būryje) bei prie kiekvieno būrio yra lauko kiemas, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Taigi, pareiškėjas dienos metu turėjo judėjimo laisvę ir konkrečioje patalpoje, kurioje miegojo, jis pagal dienotvarkę turėjo būti tik miego (nakties) metu, t. y. nuo 22 val. 30 min. vakaro iki 6 val. 30 min. ryto.

Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundžia daugiau kaip dviejų metų senumo laikotarpį, duomenys apie konkrečią nuteistojo vietą (jam išvykus) nėra išsaugoti. Išdėstė, jog Marijampolės PN 22-ame būryje yra 2 gyvenamos patalpos, kurių plotas 173,59 kv. m, o pagal būrio viršininko pateiktą pažymą 2010 m. gegužės mėn. – 2011 m. gegužės mėn. 22-ame būryje vidutiniškai buvo 33 nuteistieji. Nurodė, jog pareiškėjas 12-ame būryje bausmę atlikinėjo iki 2010 m. gegužės 5 d., taigi jam iki 2010 m. balandžio 26 d. priklausė 3 kv. m gyvenamojo ploto (12-ame būryje yra 5 gyvenamos patalpos, kuriose yra 190,36 kv. m). Pridūrė, jog nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2010 m. gegužės mėn. 12-ame būryje vidutiniškai gyveno 62 nuteistieji. Taigi, atsižvelgiant į gyvenamų patalpų plotą bei ten laikytų asmenų skaičių, pareiškėjui, esant 12-ame būryje teko 3,07 kv. m. Pažymėjo ir tai, jog 22-ame būryje yra 2 gyvenamos patalpos, kurių plotas 173,59 kv. m, o pagal būrio viršininko pateiktą pažymą 2010 m. gegužės mėn. – 2011 m. gegužės mėn. 22-ame būryje buvo vidutiniškai 33 nuteistieji. Taigi, atsižvelgiant į gyvenamų patalpų plotą bei ten laikytų asmenų skaičių, pareiškėjui esant 22-ame būryje teko 5,2 kv. m. Pridūrė, jog pareiškėjas per visą bausmės atlikimo Marijampolės PN laiką, ne kartą buvo išvykęs į kitus pataisos namus ir net 250 parų nebuvo Marijampolės PN. Teismo posėdžio metu papildomai nurodė, jog pareiškėjas, kol vyko remontai Marijampolės PN, gyveno gyvenamojoje patalpoje.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas bausmę atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, o šiam kalinimo tipui Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra suformavęs visiškai kitokią jurisprudenciją. Būtent – EŽTT labai aiškiai atskiria kalinimo režimus kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose, kaip visiškai skirtingus ir skirtingai veikiančius asmenį Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) kontekste, kadangi kalinami asmenys nuolat savo nuožiūra laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa.

Nurodė, jog pareiškėjas dėl patalpų atitikimo higienos normoms galėjo kreiptis į Visuomenės sveikatos centrą, kuris teisės aktų nustatyta tvarka įpareigotas tirti ir atlikti gyvenimo sąlygų įvertinimą, tačiau to nedarė. Todėl, kad nei pareiškėjas, nei kiti atitinkamuose būriuose laikyti asmenys į minėtą kontrolės įstaigą nesikreipė, Marijampolės PN neturi konkrečių patikrinimo aktų, tačiau 2010 m. Marijampolės visuomenės sveikatos centro visos įstaigos patikrinimo aktu patikrinimo metu bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų nenustatė.

Pažymėjo, jog Marijampolės PN visose gyvenamosiose patalpose (tarp jų ir ginčui aktualiuose būriuose) yra įrengti varstomi langai, todėl kaip ir numato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 76:2010) 24 punktas, vėdinimas ir vykdomas per langus. Nurodė, jog sanitariniai mazgai yra įrengti kiekvienam būriui atskirai ir yra atskirose patalpose, o pareigos tiekti karštą vandenį į būrių sanitarinius mazgus teisės aktai nenumato.

Taip pat pažymėjo, jog Marijampolės PN rūkantiems nuteistiesiems yra įrengtos rūkymo vietos lokaliniuose kiemuose, kur nuteistieji ir rūko. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas bausmės atlikimo Marijampolės PN metu nėra nurodęs, kad jis nerūkantis (to jis nenurodė ir skunde), taip pat nėra kreipęsis ar kitaip informavęs, kad kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose, todėl manė, kad pareiškėjo dėl rūkymo nurodyti teiginiai yra nepagrįsti. Pripažino, kad nors Kalėjimo departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) ir yra nurodyti poilsio kambariai, tačiau dėl vietos stokos jie įrengti ne visuose kambariuose (12-ame būryje nėra poilsio kambario, o 22-ame būryje – jis įrengtas).

Pridūrė, jog virtuvėlių įrengimas Marijampolės PN nėra privalomas, nes jos pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11. punktą įrengiamos tik esant techninėms galimybėms. Manė, jog tai, kad Marijampolės PN nėra poilsio kambarių ir virtuvėlių, negali būti traktuojama, kaip kankinančios ar žeminančios gyvenimo sąlygos, nes nuteistųjų judėjimas lokaliniuose sektoriuose neribojamas, o maistu nuteistieji yra aprūpinami. Be to, parduotuvėje įsigytą maistą nuteistieji gali laikyti šaldytuvuose. Taip pat nurodė, jog drabužių džiovinimui lokaliniuose kiemuose yra įrengtos džiovyklos.

Atkreipė dėmesį ir į tai, jog pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu, pažeidė jo teises, bet nepateikė jokių aiškių ir apčiuopiamų jam padarytos žalos įrodymų, nors bausmės atlikimo metu galėjo kreiptis į atitinkamas institucijas ir skųsti, jo manymu, bausmės atlikimo sąlygų pažeidimus. Teigė, jog tokia teise pareiškėjas bausmės atlikimo metu nepasinaudojo, nors Marijampolės PN visiems nutiestiesiems sudaro vienodas galimybes skųsti administracijos veiksmus. Analogiškai pareiškėjas nesikreipė dėl depresijos, agresijos, nemigos ar kitų psichologinių problemų. Pabrėžė, jog Marijampolės PN veikė tinkamai, o nenustačius neteisėtų veiksmų negali kilti ir prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu pripažino, kad nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. gegužės 24 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o jo reikalavimą dėl 50 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatytas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktą, nustatantį 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Taip pat nurodė, jog iki šios normos įsigaliojimo, t. y. iki 2010 m. balandžio 30 d., minimalų patalpų plotą, tenkantį vienam nuteistajam, reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 76:1999), kurios 6.15 punkte įtvirtinta, jog minėto tipo patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3 kv. m. Pridūrė, jog gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta HN 76:2010.

Išdėstė, jog į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. gegužės 5 d. pareiškėjas buvo patalpintas į 12 būrį, o nuo 2010 m. gegužės 6 d. iki 2011 m. gegužės 24 d. – į 22 būrį. Nurodė, jog atsakovas pateikė 12-ojo ir 22-ojo būrio planus bei pažymas apie vidutinį nuteistųjų skaičių 12 ir 22 būrio patalpose 2009 – 2011 metais. Pažymėjo, jog bendras gyvenamasis plotas 12 būryje – 190,36 kv. m ploto, o 22 būryje – 173,59 kv. m ploto.

Nurodė, jog iki 2010 m. balandžio 30 d. teisės aktais buvo nustatyta, jog pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamojo kambario plotas tenkantis vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3 kv. m. Konstatavo, jog įvertinus minėtą laikotarpį ir atsakovo pateiktą 2013 m. rugsėjo 30 d. pažymą Nr. 14/07-2551 apie vidutinį nuteistųjų skaičių 12-jo būrio patalpose matyti, jog 2009 m. liepos, rugsėjo ir 2010 metų balandžio mėnesiais buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Atitinkamai 2009 m. liepos mėnesį bei 2010 metų balandžio mėnesį pareiškėjui teko 0,12 kv. m ploto, o 2009 m. rugsėjo mėnesį pareiškėjui teko 0,08 kv. m ploto mažiau nei numato įstatymai. Pridūrė ir tai, jog iš atsakovo pateikto atsiliepimo taip pat matyti, jog 2010 m. balandžio mėnesį jis buvo išvykęs iš Marijampolės PN (nuo 2010 m. kovo 2 d. iki 2010 m. gegužės 4 d.), todėl 2010 m. balandžio mėnesį nebuvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Nurodė ir tai, jog nuo 2010 m. balandžio 30 d. teisės aktai numatė 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Taigi, įvertinus laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gegužės 24 d., atsakovo pateiktą pažymą apie vidutinį nuteistųjų skaičių 22-ojo būrio patalpose (pareiškėjas iš 12-ojo į 22-ą būrį buvo perkeltas 2010 m. gegužės 5 d.) matyti, jog Taisyklėse nustatytas plotas tenkantis vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose nebuvo pažeistas. Tačiau pažymėjo ir tai, kad atsakovas nurodė, jog 22-ame būryje buvo atliekamas remontas 2010 m. birželio – liepos mėn., todėl 32 nuteistieji gyveno patalpose, kurių plotas 28,11 kv. m ir 28,67 kv. m. Sprendė, jog pareiškėjui tuo metu teko 1,33 kv. m. ploto mažiau nei numatė teisės aktai.

Darė išvadą, jog pareiškėjo kalinimo metu iki 2010 m. balandžio 30 d. HN 76:1999 įtvirtintas privalomas 3 kv. m reikalavimas buvo pažeistas nežymiai, t. y. 2009 m. liepos mėnesį – 0,12 kv. m, o 2009 m. rugsėjo mėnesį – 0,08 kv. m. Tuo tarpu 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojus Taisyklių 111.1. punkto reikalavimui dėl minimalaus 3,1 kv. m vienam nuteistajam skirtino gyvenamojo ploto, šis reikalavimas nebuvo pažeistas, tačiau vykdant 22-ojo būrio remonto darbus pareiškėjui 2010 m. birželio – liepos mėnesį vis dėlto teko 1,33 kv. m ploto mažiau nei numato teisės aktai. Konstatavo, jog Taisyklių 111.1. punkto neužtikrinimas pareiškėjo atžvilgiu leidžia teigti, jog anksčiau minėtuoju laikotarpiu buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Tačiau tuo pačiu nurodė, jog žalai atlyginti vien teisės aktų pažeidimo konstatavimo nepakanka, bet reikia įrodyti ir dėl to kilusią žalą.

Šiuo aspektu išdėstė, jog nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindė sveikatos ir psichikos sutrikimais, tokiais kaip nemiga, agresijos protrūkiu, vidiniu diskomfortu, Marijampolės PN Psichologinės tarnybos viršininko 2013 m. rugsėjo 26 d. pažyma Nr. 54/04-496 patvirtina, jog jis yra labai stiprios nervų sistemos, emocijos adekvačios ir pan., be to, pareiškėjas į Psichologinę tarnybą dėl depresijos, psichologinių ar socialinių problemų nė karto nesikreipė. Pažymėjo, jog minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nekilo jokių dvasinių sutrikimų kalinimo metu, todėl vertino, kad mažesnis patalpos plotas nei teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, sąlygojusias sveikatos sutrikdymą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Taip pat rėmėsi EŽTK 3 straipsniu, pabrėždamas, jog šio straipsnio pažeidimo konstatavimui būtinas minimalus žiaurumo laipsnis, bei atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas turėjo realią galimybę judėti po visą lokalinį sektorių ir kiemą, kas kompensavo santykinai mažą gyvenamąjį plotą, bei konstatavo, jog minėto straipsnio atsakovas nepažeidė.

Dėl higienos normų pažeidimo apžvelgė aktualius HN 76:1999 ir HN 76:2010 reikalavimus ir nurodė, jog atsakovas teismui pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2010 m. rugsėjo 13 d. patikrinimo aktą Nr. Pa-306, kuriame buvo konstatuota, jog Marijampolės PN laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimų vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, kuriose numatyta, jog viena praustuvė priskiriama dešimčiai asmenų, klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų bei pažymėjo, jog, kaip matyti iš atsakovo pateiktų būrio planų, 12-ajam ir 22-am būriui buvo priskirta po 4 tualetus. Sprendė, jog atsižvelgiant į pateiktas pažymas apie vidutinį nuteistųjų skaičių būriuose, darytina išvada, kad pareiškėjui būnant 22-ame būryje minėtas reikalavimas nebuvo pažeistas, tačiau atliekant laisvės atėmimo bausmę 12-ame būryje tualetų skaičius turėjo būti didesnis, todėl ši norma buvo pažeista. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog minėtame teisės akte nebuvo išskirta, kokie tualetai turi būti įrengiami. Atmetė ir pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir orlaides, kaip tai numatyta HN 76:2010. Pridūrė, jog pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus, tačiau visiškai nepagrindė jų priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Teismas nenustatė pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška, be kita ko, nurodęs, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose, kurioje nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek dalyje bendro naudojimo patalpų, tiek ir lauke (Bausmių vykdymo kodekso 117 str.) bei jose yra įrengti suoliukai poilsiui bei treniruokliai sportinei veiklai ar mankštai, o pagal Marijampolės PN direktoriaus įsakymu patvirtintą tvarką nuteistieji gali dalyvauti sportiniuose užsiėmimuose, lankytis bibliotekoje bei skaitykloje.

Apžvelgė CK 1.138 straipsnyje įtvirtintą pažeidimo pripažinimą, kaip asmens pažeistų teisių gynybos būdą, bei su tuo susijusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei EŽTT praktiką ir apibendrino, jog atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, bei į tai, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į Marijampolės PN administraciją bei į tai, jog kalinimo metu jis net 250 parų buvo išvykęs iš Marijampolės PN, be to, į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi tik po dviejų metų nuo išleidimo iš minėtos įstaigos dienos, bei į tai, jog tik remontuojant gyvenamąsias patalpas (gerinant buitines sąlygas nukentėjusiems) buvo labiausiai pažeistos pareiškėjo teisės dėl minimalaus ploto ir neesant byloje įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, sprendė, jog pažeidimo pripažinimas konkrečiu atveju laikytinas pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 113 – 115, 119 – 121), kuriuo prašo ginčijamą sprendimą pakeisti, iš atsakovo priteisiant jam 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog Marijampolės PN pateikė klaidingą informaciją apie tai, jog 2010 m. birželio – liepos mėn., kai buvo daromas remontas, nuteistieji gyveno patalpose, kurių plotas siekė nuo 28,11 kv. m iki 28,67 kv. m. ir nuslėpė tą faktą, jog didžioji dalis nuteistųjų gyveno lauke įrengtose palapinėse, nors jis minėtą faktą pirmosios instancijos teismui nurodė. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog vien tik baldai užėmė 2,5 kv. m (lovos ilgis – 2 m, plotis – 80 cm; spintelės ilgis – 55 cm, plotis – 55 cm; stalo ilgis – 1,5 m, plotis – 75 cm). Tikina, jog minėtas užstatymas baldais suvaržė jo judėjimo laisvę, todėl gyvenamojo ploto jam iš esmės liko mažiau, nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Priduria, jog Marijampolės PN taip pat nuslėpė, kad Marijampolės PN direktoriaus įsakymu jis iš 22-o būrio į 12-ąjį būrį buvo perkeltas 2011 m. sausį. Šiuo aspektu taip pat nurodė, jog jei teismui pasirodytų, kad jo pateikta informacija yra nenuosekli, jis, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalimi, atitinkamus duomenis galėtų išreikalauti iš atsakovo.

Mano, jog jo kalinimo Marijampolės PN metu buvo pažeistas EŽTK 3 straipsnis, žeminamas jo orumas, dėl ko kilo dvasiniai išgyvenimai, depresija, todėl pagal CK 6.271 straipsnį jam atlygintina neturtinė žala. Taip pat rėmėsi EŽTT Canali prieš Prancūziją byla (pareiškimo Nr. 40119/09), kurioje į EŽTT teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui už 6 mėnesius kalinimo netinkamomis sąlygomis buvo priteista 34 620 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Akcentuoja, jog Lietuvos teismai dažnai priteisia žalą, kuri yra kur kas mažesnė nei EŽTT priteisiama žala, kas laikytina diskriminacija, nesuderinama su EŽTK reikalavimais.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 125) prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog yra pateikęs visus argumentus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Nurodo, jog byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi jo poziciją, o kitų duomenų, tikslinančių ar pildančių bylos nagrinėjimą neturi. Mano, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą, nepateikia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. gegužės mėn. Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. gegužės 24 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, tačiau jo reikalavimą dėl 50 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija, be kita ko, teigdamas, jog teismas neįvertino to, kad 2010 m. birželio – liepos mėn., kai Marijampolės PN buvo daromas remontas, didžioji dalis nuteistųjų gyveno lauko palapinėse, be to, pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas jam tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, nepagrįstai neatsižvelgė į faktinį miegamosios Marijampolės PN laikomų asmenų patalpos užstatymą baldais.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Pirmiausia pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, tinkamai identifikavo aktualų teisinį reguliavimą, pažymėdamas, jog iki 2010 m. balandžio 30 d. minimalų patalpų plotą, tenkantį vienam nuteistajam, reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 76:1999) 6.15 punktas, įtvirtinantis, kad bendrabučio tipo patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3 kv. m, o nuo 2010 m. balandžio 30 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu, minėtųjų patalpų plotas turėjo siekti 3,1 kv. m.

Atsižvelgdamas į konkrečiais laikotarpiais galiojusį aktualų teisinį reguliavimą, teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 32 – 33, 41 – 44, 55 – 56) priėjo prie tokių išvadų: jog pareiškėjo laikymo nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. metu minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai (2009 m. liepos mėnesį jam teko 0,12 kv. m ploto mažiau, o 2009 m. rugsėjo mėn. – 0,08 kv. m mažiau), o nuo 2010 m. balandžio 30 d. jam minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta, išskyrus 2010 m. birželio – liepos mėn., kuomet vyko remontas (tuomet jam gyvenamojo ploto teko 1,3 kv. m mažiau, nei turėtų).

Apeliaciniu skundu pareiškėjas neginčija konkrečių skaičiavimų teisingumo, jų pakartotinai kvestionuoti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tačiau jis tikina, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2010 m. birželio – liepos mėn. vykusio remonto metu didžioji dalis nuteistųjų turėjo gyventi lauko palapinėse. Su šiuo pareiškėjo teiginiu nesutiktina. Minėtoji aplinkybė buvo atskleista ir išaiškinta tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek rašytiniais bylos duomenimis. Iš pastarųjų matyti, jog Marijampolės PN vykusio remonto metu nuteistiesiems buvo leidžiama pasirinkti, ar jie sutinka gyventi lauke įrengtose palapinėse. Toks jų sutikimas buvo įforminamas padarant žymą individualaus darbo su nuteistuoju knygelėse (b. l. 85). Pareiškėjas atitinkamo sutikimo nebuvo išreiškęs, todėl remonto metu buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje (32 nuteistieji gyveno patalpose, kurių plotas 28,11 kv. m ir 28,67 kv. m), kurioje privalėjo būti tik nakties metu. Teisėjų kolegija nenustatė įtikinamo pagrindo nesivadovauti atsakovo pateiktais bylos duomenimis, kurie konkrečiu atveju laikytini objektyviais, juolab, jog jie atsakovui yra ir taip nepalankūs (jie byloja, jog minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinama). Pareiškėjas savo ruožtu priešpriešinių duomenų, kurie įrodytų, jog vietoje gyvenamųjų patalpų jis vis dėlto buvo laikomas lauko palapinėse, nepateikė, be to, apeliaciniame skunde jis vien deklaratyviai nurodė, jog „didžioji dalis nuteistųjų gyveno lauke įrengtose palapinėse“ (b. l. 113). Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, vienareikšmiškai neįrodo, kad į minėtąją (palapinėse laikytų nuteistųjų) kategoriją pateko ir pats pareiškėjas. Atitinkamos išvados darytinos ir dėl tų pareiškėjo argumentų, jog atsakovas nuslėpė faktą, kad 2011 m. sausio mėnesį iš 22-ojo būrio jis buvo perkeltas į 12-ą būrį, kurio jis plačiau nedetalizavo.

Pareiškėjas minėtuoju bylos aspektu taip pat prašo teismo išreikalauti papildomus duomenis. Tačiau pažymėtina, jog įrodymų rinkimas administraciniame procese negali būti begalinis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-455/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas dėl pareiškėjui tekusio konkretaus gyvenamojo ploto įvairiais jo kalinimo Marijampolės PN laikotarpiais, inter alia – ir 2010 m. birželio – liepos mėn. vykusio remonto metu (b. l. 77) bei įvertino juos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 57 str. 6 d.). Atsakovas savo ruožtu atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė papildomų duomenų nebeturįs. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, minėtas pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.

Taip pat pareiškėjas nesutinka su jam tekusio konkretaus gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodika, t. y. jo nuomone, konkrečiu atveju nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į užstatymą baldais bendrabučio tipo patalpose. Šiuo aspektu nurodytina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi HN 76:1999, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Todėl su pirmosios instancijos taikyta gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodika sutiktina. Pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, nors ir buvo nustatytas minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apsiribojo pareiškėjo teisių būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo konstatavimu, kaip pakankama satisfakcija. Atkreiptinas dėmesys, jog visiškai teisingai konstatuota, kad santykinai mažą gyvenamąjį plotą, tenkantį pareiškėjui, kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30138/02) ir kt.). Buvimo Marijampolės PN laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku, t. y. nuo 22 val. 30 min. iki 6 val. 30 min. (b. l. 38). Be to, byloje nenustatyta, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai veikusi prieš pareiškėją, t. y. išskyrusi jį iš kitų nuteistųjų tarpo, o pats pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu būtų skundęsis Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl bendrabučio tipo patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Minėto fakto neįrodo ir pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 12 d. kreipimasis į Marijampolės visuomenės sveikatos centrą, nes yra pateiktas po kreipimosi į pirmosios instancijos teismą.

Be to, pareiškėjas neįrodė ir neturtinės žalos, kuri pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, atsiradimo fakto. Priešingai – pareiškėjas prašymą atlyginti neturtinę žalą grindė deklaratyviais teiginiais apie jam kilusius sveikatos ir psichikos sutrikimus, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog dėl to į Marijampolės PN Psichologinę tarnybą nesikreipė (b. l. 60).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nebekėlė konkrečių argumentų, susijusių su higieninių normų pažeidimu, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt.).

Galiausiai pareiškėjas savo apeliaciniame skunde remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), kuriuo į EŽTT teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui buvo priteista 34 620 Lt bei akcentuoja, jog Lietuvos teismų priteisiamos sumos už kalinimą netinkamomis sąlygomis yra per mažos bei diskriminacinės, t. y. nesuderinamos su pačia EŽTK.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.).

Iš EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09) matyti, jog šios ir minėtos bylos faktinės aplinkybės esmingai skiriasi. Būtent – pareiškėjo nurodoma suma – 34 620 Lt – Canali prieš Prancūziją byloje buvo priteista, vertinant kumuliacinį kalinimo netinkamomis sąlygomis poveikį, inter alia – atsižvelgiant į galimybės asmeniškai pasinaudoti tualetu ir kitų antisanitarinių, į EŽTT besikreipusio asmens orumą pažeidžiančių sąlygų, buvimą. Be to, minėtoje byloje buvo nagrinėjamos į EŽTT besikreipusio asmens laikymo kalėjime, o ne pataisos namuose sąlygos. EŽTT, kaip teisingai nurodo atsakovas, savo jurisprudencijoje labai aiškiai atskiria kalinimo režimus kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose, kaip skirtingai veikiančius asmenį EŽTK kontekste.

Todėl konkrečiu atveju minėta EŽTT byla nesivadovautina, o priteisti pareiškėjui neturtinę žalą ir pinigine išraiška dėl aukščiau nurodytų priežasčių, inter alia – pažeidimo masto, trukmės, tai, kad jis nebuvo nepertraukiamas bei jo kompensavimo pareiškėjui suteikta judėjimo laisve – nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teisių gynyba konkrečiu atveju realizuota konstatavus pažeidimą plačiau dėl Lietuvos teismų priteisiamų sumų neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas bylose nepasisakytina.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai ir bylos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris priimtas teisingai taikius tiek materialiąją, tiek proceso teisę. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė