A-246-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-246-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03602-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 28; 15.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo IĮ „Modestina ir ko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo IĮ „Modestina ir ko“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas IĮ „Modestina ir ko“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 461 418,55 Lt žalos atlyginimo bei 1 815 Lt bylinėjimo išlaidų. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų elektros energijos ir atsinaujinančių išteklių tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1, 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) tikslas buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą. Pareiškėjas rėmėsi Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 4 dalimi, 20 straipsnio 7 dalimi, Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380, 24 punktu, pabrėžė, kad Bendrovė leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus gavo 2012 metais, galiojant 1,44 Lt / kWh (be PVM) supirkimo tarifui elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,80 Lt / kWh (be PVM) supirkimo tarifui elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW.

Pareiškėjas nurodė, kad pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką buvo priverstas pagamintą elektros energiją parduoti ne leidimo plėtrai, o leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiais tarifais ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti elektros energiją mažesniais tarifais nei buvo nustatyta iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje. Pareiškėjo vertinimu, Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu pažeidžiamos elektros energijos gamintojų, kuriems elektros energijos fiksuotas tarifas jau buvo nustatytas, teisės. Pareiškėjas pažymėjo, kad Energetikos ministerija Pakeitimo įstatymu pažeidė Konstitucijos 7 straipsnio 1, 2 dalis, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė žalą, o Energetikos ministerijai kilo civilinė atsakomybė.

Pareiškėjo teigimu, priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeisti įstatymų negaliojimo atgal, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principai, teisėkūros reikalavimai. Pareiškėjas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas gali tik išimtiniais atvejais nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu Energetikos ministerija nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. spalio 31 d., fiksuotas tarifas buvo susietas su leidimo plėtoti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, tad šio Įstatymo redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiškėjui išdavus leidimą plėtoti.

Pareiškėjas nurodė, kad fiksuotas tarifas pareiškėjo parduodamai elektros energijai yra leidimo plėtrai išdavimo metu galiojęs tarifas, tad faktinis santykis, su kuriuo buvo susietas fiksuotas tarifas, pasibaigė nuo pareiškėjui išduoto leidimo plėtoti išdavimo momento. Pareiškėjas rėmėsi Didžiosios Britanijos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 25 d. sprendimu byloje Nr. C1/2012/0023. Pareiškėjo teigimu, Pakeitimo įstatymas iš esmės pažeidžia visus teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes valstybė, priimdama Pakeitimo įstatymą, panaikino leidimu plėtrai pareiškėjo turėtas teises, įgytas pagal iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją, Pakeitimo įstatymas iš esmės yra taikomas atgal.

Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė, gavusi leidimą plėtoti iki 2013 m. sausio 31 d., pagrįstai galėjo tikėtis, kad jai bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs leidimo plėtoti išdavimo momentu. Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d., buvo teisėta ir joje įtvirtintos teisės normos neprieštaravo kitiems teisės aktams bei Konstitucijai, todėl galėjo lemti pareiškėjo teisėtų lūkesčių atsiradimą. Bendrovė, įgyvendindama teisės aktais suteiktas teises ir pareigas, negalėjo ir neturėjo pareigos numatyti, kad pradėjus įgyvendinti Įstatyme nustatytas teises ir pareigas, įstatymų leidėjas pablogins jai iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusios redakcijos Įstatymo suteiktas teises ir pažeis pareiškėjo teisėtus interesus.

Įstatymų leidėjo skuboti sprendimai dėl Pakeitimo įstatymo, pareiškėjo teigimu, sukėlė teisinį neapibrėžtumą elektros energijos gamintojams, kadangi juo energetikos projekto įgyvendintojai bei jų finansuotojai sužinojo, kad projekto investicinė grąža bus ne tokia, kokia buvo nustatyta iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusioje Įstatymo redakcijoje. Tik žinodamas garantuojamą supirkimo fiksuotą tarifą, pareiškėjas galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo.

Pareiškėjo teigimu, priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas proporcingumo principas. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo patiriamus nuostolius sudaro leidimo plėtrai ir leidimo gaminti išdavimo metu galiojusių elektros energijos supirkimo fiksuotų tarifų skirtumas, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų Bendrovė patirs 461 418,55 Lt nuostolių.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad 2012 m. buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, todėl susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią apie 50 kartų. Tai galėjo lemti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų.

Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Atsakovas pažymėjo, kad elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas kompensuojamas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis, kaip nustatyta Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarime Nr. 916.

Šios lėšos, vadovaujantis Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157, yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Atsakovas pažymėjo, kad jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui didelę įtaką turi elektros energijos kaina.

Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, atsakovo teigimu, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas priėmė Pakeitimo įstatymą. Atsakovo teigimu, Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolių.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Atsakovo teigimu, pareiškėjui leidimas gaminti elektros energiją buvo išduotas jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pateikė informaciją apie su AB „Lesto“ sudarytą elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos žalos atlyginimą. Pareiškėjas ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą sutartyje, tačiau byloje nėra informacijos apie jo pateiktą ieškinį dėl sutarties sąlygų.

Atsakovas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad jo negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos. Atsakovo teigimu, Seimas veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų, o nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246-6.249 straipsniais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, Įstatymo (2012 m. birželio 21 d. redakcija) 20 straipsnio 1, 6-8 dalimis, pažymėjo, kad gamintojams buvo nustatyti fiksuoti tarifai 12 metų laikotarpiui, atsižvelgiant į leidimo plėtoti išdavimo metu Komisijos nustatytus tarifus, ir darė išvadą, kad pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą tarifai elektros energijos supirkimui buvo taikomi pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, o nuo 2013 m. vasario 1 d. tarifai taikomi pagal leidimo gaminti elektros energiją išdavimo datą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1192/2006, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimą ir vertino, kad nurodyto teisinio reglamentavimo aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su leidimų gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Teismas pažymėjo, kad jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenumato.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), teismo teigimu, turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.

Teismas rėmėsi Konstitucijos 110 straipsnio 1, 2 dalimis, ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 ir pažymėjo, kad teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti Pakeitimo įstatymo normos konstitucingumo nekilo, todėl pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė.

III. Pareiškėjas IĮ „Modestina ir ko“ apeliaciniu skundu prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotą elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti iš atsakovo 461 418,55 Lt žalos atlyginimo pareiškėjo naudai, priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškina, kad žala kilo įgyvendinant Įstatymo 20 straipsnį. Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas pakeitė pareiškėjo teisinę padėtį įgyvendinant leidimo plėtrai išdavimo metu pareiškėjo įgytas teises. Pareiškėjo manymu, egzistuoja visos Civilinio kodekso XXII skyriuje bei 6.271 straipsnyje numatyto teisinio reguliavimo taikymo prielaidos. Pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 16 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad administraciniai teismai negali spręsti, ar Seimo aktas atitinka Konstituciją, todėl teismas neturi įgaliojimų vertinti šios bylos reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių.

Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas viršijo administracinių teismų kompetenciją. Pareiškėjas pažymi, kad su fiksuotu tarifu susiję turtinio pobūdžio teisiniai santykiai susiformavo įvykus Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nustatytoje taisyklėje nurodytam juridiniam faktui – leidimo plėtrai išdavimui. Pareiškėjo teigimu, šis turtinio pobūdžio teisinis santykis tarp pareiškėjo ir valstybės susiformavo leidimo plėtrai išdavimo dieną, nustatė tarpusavio teises ir pareigas, kurios detaliai aptarė fiksuoto tarifo pareiškėjo atžvilgiu taikymą, dėl to, pareiškėjo teigimu, yra galiojantis ir santykio dalyviams sukeliantis teisines pasekmes.

Pareiškėjas nurodo, kad priėmus Pakeitimo įstatymą fiksuoto tarifo nustatymo momentą Seimas susiejęs ne su leidimo plėtrai išdavimo momentu, o su leidimo gamybai išdavimo momentu, pareiškėją ir valstybę siejantį turtinio pobūdžio santykį, susiklosčiusį leidimo plėtrai išdavimo dieną Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, pakeitė, t. y. vienašališkai pakeitė susiformavusių ir galiojančių turtinio pobūdžio teisinių santykių turinį, dėl ko įsiterpė į jau nustatytus ir galiojančius teisinius santykius, todėl buvo pažeistas konstitucinis lex retro non agit principas.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas neteisingai aiškino teisinių santykių, susijusių su leidimo gaminti išdavimu, pobūdį ir neįvertino, kad su leidimo gaminti išdavimu susiformavo ne tik administracinis, bet ir turtinis teisinis santykis, nustatantis pareiškėjo ir valstybės teisinius santykius dėl elektros energijos supirkimo. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neįvertino, jog Pakeitimo įstatymu pareiškėjo teisinė padėtis buvo palengvinta. Pareiškėjo manymu, Įstatymo priėmimo motyvai ir tikslai pagrindžia, jog teismo apibendrinimai dėl neva pažeistos bendros tautos gerovės ir pan. neatitinka faktinės situacijos.

Pareiškėjo manymu, teismas dėl siekio išvengti elektros energijos vartotojams kainų didėjimo negali remtis, nes tai prieštarauja teisiniam reguliavimui. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas privalėjo įrodyti, jog jo prognozuojamas kainų vartotojams padidėjimas yra pernelyg didelis, t. y. pažeidžiantis vartotojų interesus. Pareiškėjas pabrėžia, kad Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas ir galiojimas jo atžvilgiu prieštarauja Europos Sąjungos teisiniam reguliavimui, todėl šioje byloje teismui privalu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas remiasi Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, Įstatymo (iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusios redakcijos) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, nurodo, kad 2012 m. susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, 50 kartų. Atsakovas nurodo, kad jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai ar pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, tuo būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas priėmė Pakeitimo įstatymą.

Atsakovo teigimu, suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 450 MW, tai sukeltų viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį per metus 540 mln. Lt ir padidintų elektros energijos tarifą vartotojams iki 5,4 ct / kWh. Atsakovas paaiškina, kad Komisijos nustatytos elektros energijos, pagamintos naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos 2014 metams penkis kartus viršijančios sumą, numatytą remiantis Įstatymu. Atsakovas daro išvadą, jog tai patvirtina, kad buvo būtina priimti Pakeitimo įstatymą, o atsakovo paskaičiavimai dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio ir elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo nėra hipotetiniai.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, remiasi Elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalimis, pažymi, kad Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Atsakovas nurodo, kad superkamos elektros energijos tarifo dydį nustato Komisija, atkreipia dėmesį į Pakeitimo įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamąjį raštą, nurodo, kad fiksuoti tarifai nustatomi vadovaujantis Komisijos 2011 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233 patvirtinta Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika (toliau – ir Metodika).

Atsakovas teigimu, Metodikos 9 punktas įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, tai yra po 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Atsakovas pabrėžia, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių.

Atsakovas daro išvadą, kad negalima tvirtinti, jog dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius. Atsakovas remiasi Elektros energijos įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 1 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad įstatymų leidėjas turėjo tikslą skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą tik iki nustatyto suminės galios dydžio. Atsakovas pabrėžia, kad įstatymų leidėjas Įstatymu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) aiškiai numatė neviršyti būtino tikslui pasiekti elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo 0,12 ct / kWh.

Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Atsakovas pažymi, kad teismas tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Atsakovas tvirtina, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atsižvelgė į valstybėms narėms Direktyvoje iškeltus tikslus. Atsakovas remiasi Direktyvos preambulės 25 punktu ir daro išvadą, kad nacionalinių paramos schemų poveikis ir sąnaudos turi būti kontroliuojamos.

Paramos schemos poveikio ir sąnaudų kontrolę Seimas įgyvendina nustatydamas Įstatymo tikslus bei neleisdamas viršyti šiems tikslams pasiekti būtinų lėšų poreikį. Atsakovas pažymi, kad, suteikiant Komisijai galimybę greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius, skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo panaikintas. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendime pateikti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams ženklaus padidėjimo nėra hipotetinio pobūdžio.

Atsakovo manymu, klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla, šios bylos aplinkybės atitinka nuostatai, suformuluotai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje Nr. C-310/04. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, taip pat neįrodė, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju buvo pažeisti. Atsakovas pabrėžia, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu.

Atsakovo manymu, teismas teisingai nustatė, kad Pakeitimo įstatymu nustatyta teisinis reglamentavimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja. Atsakovo manymu, teismas neperžengė ABTĮ 15 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos kompetencijos. Atsakovas atkreipia dėmesį į pareiškėjo ir AB „Lesto“ sudarytą Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį ir pabrėžia, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje siekia turtinės žalos (461 418,55 Lt) priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos. Savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas grindžia iš esmės tuo, kad, valstybei nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu, pareiškėjas buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo metu galiojusiu tarifu, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to, pasak pareiškėjo, jis artimiausius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu nei buvo nustatyta pagal Įstatymo reakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 dienos. Anot pareiškėjo, dėl tokio jo teises pabloginusio teisinio reglamentavimo jis patyrė turtinę žalą (nuostolius), kurią prašo priteisti iš atsakovo. Pareiškėjo įsitikinimu, priėmus bylai aktualų Pakeitimo įstatymą (konkrečiai – šio įstatymo 6 straipsnį), buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių bei kiti konstituciniai principai, taip pat nesilaikyta teisėkūros procedūrų.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo gali būti tenkinamas konstatavus tris sąlygas: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytos žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Bent vienos iš paminėtų trijų sąlygų nebuvimas lemia tai, kad valstybei negali kilti civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011, A520-1673/2013, A525-3063/2011 ir kt.).

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtros skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas. Šio įstatymo 20 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 d.); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 d.); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą; fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams; peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 d.); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 d.).

Priėmus Pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d., vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų numatyta saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. (Įstatymo 13 str. 3 d. 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Taigi nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo pakeista Įstatyme numatyta fiksuoto tarifo apskaičiavimo tvarka, įtvirtinant, kad fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas siejamas ne su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo diena (kaip buvo iki 2013 m. vasario 1 d.), o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena (nuo 2013 m. vasario 1 d.). Įsigaliojus minėtiems Įstatymo pakeitimams, leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimas apskritai nustojo būti ta faktine aplinkybe, kuri lemia atitinkamo fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo taikymą. Pažymėtina, kad sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės jėgainių ir gauti leidimus gaminti elektros energiją.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, nustatė, kad Energetikos ministerija 2012 m. lapkričio 26 d. išdavė pareiškėjui plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4080, o 2012 m. lapkričio 28 d. išdavė pareiškėjui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4156. Energetikos ministerija 2013 m. birželio 28 d. pareiškėjui išdavė leidimus gaminti elektros energiją Nr. LG-2202 ir Nr. LG-2201. Leidimuose nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra.

Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireiškusių Pakeitimo įstatymo priėmimu, Bendrovės įgyvendinamo projekto finansinis naudingumas ir investicinė grąža bus daug mažesnė nei jis tikėjosi, atsižvelgdamas į Įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2013 m. vasario 1 d., pradėdama vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, dėl to pareiškėjas patiria žalą.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose suformuota praktika (pvz., 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014, 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1475/2014, 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1839/2014). Nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra analogiškos aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (Įstatymo 20 str. 7 d.; 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir jo įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi, naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (Įstatymo 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 dienos.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 taip pat konstatavo, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Taigi, atsižvelgiant į šioje byloje taikytinų teisės normų aiškinimą, suformuluotą minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, nėra pagrindo pripažinti neteisėta naujos tarifų dydžių nustatymo tvarkos, įtvirtintos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Nesant kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių nei nurodyta paminėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje (pareiškėjas į administracinę bylą nepateikė jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje nebeteko ekonominės prasmės ir pan.), nukrypti nuo anksčiau suformuluotos minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nėra pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, taip pat ir pirmosios instancijos teisme pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio nuostatos – „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Šios bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad administracinis teismas pagal savo kompetenciją (apibrėžtą ABTĮ 3, 15, 16 str.) neturi įgaliojimų spręsti, ar įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, nes tokia teisė išimtinai suteikta tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Pareiškėjas, prašydamas tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui, iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, t. y. kad įstatymų leidėjas, priėmęs minėtą Pakeitimo įstatymo nuostatą, pakeistą reguliavimą pritaikė retrospektyviai, taip pat nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris yra vienas iš teisinės valstybės principo elementų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje anksčiau suformuluoto teisės aiškinimo (pareiškėjas nepateikė į bylą jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje apskritai nebeteko ekonominės prasmės; saulės elektrinių veikla nebuvo apribota; nebuvo panaikintas pats fiksuotų tarifų mokėjimas, kaip elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonė, ir pan.). Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo pagrįstai netenkintas pirmosios instancijos teismo ir yra netenkinamas apeliacinės instancijos teismo.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, kad valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais, yra neteisėti, nėra pagrindo. Taigi, nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271straipsnį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Pažymėtina, kad kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė dėl tokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos (nuostatų) aiškinimo, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje. Įstatymo priedo 1 punkte yra nurodyta, kad šiuo įstatymu, be kita ko, įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16). Remdamasis būtent šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas mano, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas ir iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, tenka pareiga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą. Dėl nurodytų motyvų prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo IĮ „Modestina ir ko“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas