AS-438-1126-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS438-1126/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04052-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą dėl Ukmergės rajono savivaldybės komisijos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti Miško apžiūros akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1) atsakovui Ukmergės rajono savivaldybės administracijai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Ukmergės rajono savivaldybės administracijos komisijos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti (toliau – ir Komisija) 2014 m. rugpjūčio 12 d. miško apžiūros aktą Nr. 1 (toliau – ir Aktas) ir įpareigoti atsakovą paskirti naują nuostolių įvertinimą su kompetentingais asmenimis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi (b. l. 16–17), be kita ko, atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjos skundo turinio matyti, jog ji siekia, kad būtų panaikintas administracinis aktas, kuriuo, atlikus miško būklės įvertinimą vietoje, konstatuota, jog „miško želdiniai atskiruose ploteliuose netinkamai pasodinti (...)“, t. y. konstatuotas tam tikrų faktinių aplinkybių buvimas (nebuvimas). Pažymėtina, kad pareiškėjos ginčijamas Aktas nėra savarankiškas administracinis aktas, nes tai yra tik tarpinis dokumentas, kuris pats savaime nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, o teismui galėtų būti skundžiamas tik šio akto pagrindu priimtas sprendimas, dėl kurio pareiškėjai atsirastų realūs teisiniai padariniai.

III. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą (b. l. 20) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutarties ir prašo šią nutartį panaikinti, o skundą priimti.

Nurodo, kad Komisijos sprendimas yra skundžiamas antrą kartą. Administracinėje byloje Nr. I-6583-643/2014 pareiškėjos skundas buvo tenkinas, teismo sprendime pažymėta, kad gyvūnų, bebrų padarytą žalą įrodo rašytiniai įrodymai. Tikėjosi, kad Komisija antrą kartą nebevykdys miško apžiūros, o tiesiog apskaičiuos bebrų padarytą žalą. Komisija neatsižvelgė į teismo sprendime nurodytus rašytinius įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą su reikalavimu panaikinti atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės komisijos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti 2014 m. rugpjūčio 12 d. miško apžiūros aktą Nr. 1.

Skundžiamą nutartį Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė motyvuodamas tuo, kad ginčijamas Aktas nėra savarankiškas administracinis aktas, jis yra tik tarpinis dokumentas, kuris pats savaime nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, todėl nenagrinėtas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pavyzdžiui, 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7‑121/2004). Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Vis dėlto minėta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008; 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006). ABTĮ 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra abejonė ar galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo, ginčas nagrinėjamas teisme.

Viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia jo pavadinimas. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys. Todėl kiekvienu atveju vertinama, ar skundžiamas aktas turi įtakos suinteresuoto asmens teisinei padėčiai (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, pažymėjo, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261‑69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m.). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-6583-643/2014, 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu (įsiteisėjo 2014 m. birželio 12 d.) pareiškėjos skundą tenkino, Ukmergės rajono savivaldybės komisijos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti 2014 m. sausio 17 d. Žemės ūkio pasėlių/miško apžiūros aktą Nr. 1 panaikino ir įpareigojo Ukmergės rajono savivaldybės administraciją Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti A. B., kuris 2013 m. liepos 17 d. padovanojo pareiškėjai nuosavybės teise žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), prašymą įvertinti medžiojamų gyvūnų padarytą žalą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos argumentus, jog dalis jai nuosavybės teise priklausančių miško želdinių yra patvenkti ir žuvę (3,9 ha plote) dėl bebrų suformuotų užtvankų melioracijos griovyje, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: VĮ Ukmergės miškų urėdijos 2013 m. gruodžio 30 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. sauso 22 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. lapkričio 20 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie miško želdinių, žėlinių kokybės vertinimą“. Teismas pažymėjo, kad atsakovas į bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių ginčijamame akte konstatuotų faktinių aplinkybių, jog pareiškėjos sklype nudžiūvusių sodmenų ir vandens pertekliaus nėra. Todėl laikytina, kad ginčijamame akte nurodytos aplinkybės neatitinka faktinės situacijos, kas leidžia spręsti, jog ginčijamas aktas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam reikalavimui individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodiką apskaičiuoja atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija“, o 6 dalyje pažymėta, jog „lėšos už laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą turi būti sumokėtos per vieną mėnesį nuo žalos dydžio apskaičiavimo dienos. Šalis, nesutinkanti su apskaičiuotu žalos dydžiu, turi teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka nuostolių skaičiavimo komisijos sprendimą apskųsti teismui.“

Iš minėtų įstatymo nuostatų darytina išvada, kad nuostolių skaičiavimo komisija, vykdydama savo funkcijas, turi atlikti gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo procedūrą ir jos rezultatus įforminti galutiniu savo sprendimu, kuriame nurodyta kokiu teisiniu pagrindu veikia kompetentinga institucija, kokios faktinės aplinkybės nustatytos, kokios teisės normos nulemia atitinkamos žalos paskaičiavimą, ar nėra išimčių šalinančių žalos atlyginimą. Jei tokios išimtys yra, apie tai sprendime pažymima bei pridedami patvirtinantys įrodymai. Būtent toks nuostolių skaičiavimo komisijos sprendimas yra teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims sukeliantis aktas, kuris gali būti skundžiamas teismui. Vertindamas tokio sprendimo teisėtumą, teismas kartu turi įvertinti ir šio sprendimo priėmimo procedūros metu atliktų veiksmų ar priimtų tarpinių (procedūrinių) aktų teisėtumą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos ginčijamame Akte (b. l. 3) nurodyta, jog bendras miško plotas yra 10,2 ha ir jame nėra nustatyta jokios medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos miškui. Akte taip pat įvertinta bendra miško būklė vietoje: „Miško želdiniai atskiruose ploteliuose netinkamai pasodinti. Pažeistos miško sodinimo sąlygos melioruotame plote. Komisija nerado vizualiai matomų nudžiūvusių sodmenų dėl bebrų patvenkto griovio. Vanduo iš patvenkto griovio į pasodintą mišką nebuvo išsiliejęs.“

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Aktas yra faktinių aplinkybių vertinimo aktas ir negali būti traktuojamas kaip galutinis nuostolių skaičiavimo komisijos sprendimas, nes akte nebuvo nurodyta jokia teisės norma, neaptartas pareiškėjos patirtos žalos skaičiavimas, nenurodyta ar pareiškėjai apskritai gali būti atlyginama žala ir kokiu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ginčijamu Aktu nebuvo užbaigta pareiškėjos atžvilgiu pradėta administracinė procedūra (t. y. ginčijamas Aktas yra tarpinis procedūrinis dokumentas). Taigi šiuo Aktu pareiškėjai nesukeliamos teisinės pasekmės, todėl jis negali būti atskirai skundžiamas teismui administracinio proceso tvarka.

Pažymėtina, jog galimi atvejai, kai nuostolių skaičiavimo komisija vilkina atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir iš viso nepriima jokio galutinio sprendimo dėl suinteresuoto asmens prašymo apskaičiuoti gyvūnų padarytą žalą, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja neskundžia vilkinimo priimti galutinį sprendimą, skunde nenurodė, jog nuostolių skaičiavimo komisija būtų neatlikusi kokių nors jos kompetencijai priskirtų veiksmų. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja aktyviai siekė apginti savo pažeistas teises, t. y. negavusi galutinio komisijos sprendimo kreipėsi į ją. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta prieš tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas