AS-525-1074-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS525-1074/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03931-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. B. 2014 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas: 1) priteisti dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo neišmokėtą karių pensijos dalį; 2) atnaujinti praleistą 3 metų terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi (b. l. 3–5) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti R. B. skundą. Nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, kad iš skundo bei jo priedų turinio matyti, kad pareiškėjas ginčą kelia dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam nebuvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. – 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformavo išvadą, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, o termino skaičiavimo pradžia siejama su pirmos sumažintos pensijos išmokėjimu. Nagrinėjamu atveju pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta dar 2010 m. vasario mėnesį, o į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 25 d., t. y. praleidęs nustatytą 3 metų terminą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose; prašyme atnaujinti terminą pareiškėjas turi nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus (2 dalis). Pažymėtina, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-61/2012). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos aplinkybės, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio, nepriklauso nuo asmens valios (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.); sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, be to, pažymėtina, kad kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (LVAT 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013).

Pagal naujausią LVAT praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. AS502-169/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme, specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog paminėtos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nenurodė jokių termino skundui paduoti praleidimo priežasčių ir nepateikė praleidimo priežastis patvirtinančių įrodymų.

Skundo ir jo priedų turinys patvirtina, kad R. B. pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėnesio, o pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. rugpjūčio 25 d., t. y. pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 4 metams nuo teisės kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo; daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir daugiau nei 1 metams mėnesiams nuo jo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d.; praėjus daugiau nei 1 metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą ir pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei 8 mėnesiams po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad per nurodytus laikotarpius pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, o prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nenurodė jokių termino praleidimo priežasčių ir nepateikė praleidimo priežastis patvirtinančių įrodymų, teismas konstatuoja nesant teisinio pagrindo atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti.

Atsižvelgiant į tai, prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti atmestinas. Netenkinus prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, skundą atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą).

III. Pareiškėjas R. B. atskiruoju skundu (b. l. 8–9) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartį ir priimti naują – terminą skundui paduoti atnaujinti ir jo skundo tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, 3 metų terminą jis praleido dėl objektyvių priežasčių, t. y. jis tikėjosi, kad valstybė nustatys neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą (toks mechanizmas iki šiol nenustatytas). Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos išmokėjimo ir apskundimo terminai. Be to, specialus 3 metų terminas nėra įtvirtintas jokiame viešai skelbiamame teisės akte, o ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas kito.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti pareiškėjo R. B. skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino ir tai, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą remiantis Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsniais valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 25 d., todėl praleido minėtą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., LVAT bylas Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Vertinant priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Iš pareiškėjo skundo (b. l. 1) bei atskirojo skundo (b. l. 8–9) matyti, jog kaip priežastis, sutrukdžiusias jam laiku ir tinkamai apginti savo teises paduodant skundą pareiškėjas nurodo ginčo teisinių santykių srityje vyravusį teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą, taip pat tai, kad nėra nustatyto sumažintų valstybinių pensijų grąžinimo mechanizmo.

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis Verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Taigi, LVAT formuojamoje praktikoje yra nurodyta, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos.

Išvardytas priežastis teisėjų kolegija pripažįsta svarbiomis priežastimis, kurios pareiškėjui sudarė objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, paskirtų ir pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepriemokų priteisimo (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, Nr. AS143-219/2014, Nr. AS502-212/2014, Nr. AS502-213/2014, Nr. AS756-215/2014, Nr. AS525-267/2014, Nr. AS756-279/2014, Nr. AS756-280/2014, Nr. AS143-467/2014, Nr. AS502-472/2014, Nr. AS525-469/2014, Nr. AS602-205/2014, Nr. A525 - 409/2014 ir kt.).

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, naikinama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija pirmiau išvardytas priežastis pripažįsta svarbiomis procesinio termino paduoti skundą praleidimo priežastimis, todėl tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina kreipimosi į teismą terminą ir perduoda pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo atskirojo skundo motyvų, susijusių su ginčo esme, nes nagrinėjamu atveju sprendžiamas tik pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjo R. B. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas