2K-312-222/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-312-222/2015 Teisminio proceso Nr.: 1-40-9-00268-2012-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1; 2.1.7.4; 2.2.4.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 80 MGL (10 400 Lt, t. y. 3012 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5 200 Lt, t. y. 1506 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė L. D. paskirta 80 MGL (10 400 Lt, t. y. 3012 Eur) dydžio bauda.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis, kuria nuteistojo L. D. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

L. D. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB „M“, registruotos Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir akcininku, šių pareigų pagrindu pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnį ir 21 straipsnio 2 punktą būdamas atsakingas už priemonių, užtikrinančių dokumentų saugumą, nustatymą, už buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pažeisdamas Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatus, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo dešimt metų saugoti apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, numatydamas, kad paslėpus UAB „M“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus bus trukdoma nustatyti UAB „M“ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, ar struktūrą ir to siekdamas, nusikalstamu būdu atliko UAB ,M“ visų akcijų pardavimą bei vadovo pakeitimą, t. y. 2009 m. liepos mėn., nenustatytą dieną, nenustatytoje vietoje, nenustatytam asmeniui pasinaudojus kompiuterine įranga ir atspausdinus 2009 m. liepos 23 d. UAB „M“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, UAB „M“ dokumentų, turto perdavimo–priėmimo aktą, kuriuos L. D. pasirašė ir kuriuos VĮ Registrų centro Šiaulių filiale (Šiauliai, Paukščių takas 2) 2009 m. liepos 23 d. įregistravo – kad neva pasikeitė duomenys apie UAB „M“ akcininką, vadovą, taip sudaręs tariamai teisėtą UAB „M“ akcijų bei įsipareigojimų perleidimo T. S. įvaizdį, nenustatytu laiku ir vietoje paslėpė UAB „M“ apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus, dėl to buvo visiškai negalima nustatyti UAB „M“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 3 d. iki 2009 m. liepos 23 d.

Be to, L. D. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su T. S., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį, turėdamas tikslą paslėpti jo vadovaujamos įmonės UAB „M“ dokumentus ir taip sutrukdyti ateityje nustatyti šios įmonės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą, nusikalstamu būdu organizavo UAB „M“ visų akcijų pardavimą T. S. vardu bei šio asmens paskyrimą įmonės vadovu nuo 2009 m. liepos 30 d., t. y. žinodamas, kad T. S. neįgyja ir neįgis UAB „M“ akcijų, neperima ir neperims UAB „M“ buhalterinės apskaitos bei kitų dokumentų, bendrovės turto, 2009 metų liepos mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje nenustatytam asmeniui pagaminus naudojantis kompiuterine technika netikrus dokumentus: 2009 m. liepos 23 d. UAB „M“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2009 m. liepos 23 d. dokumentų, antspaudo, kasos likučio, ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktą, 2009 m. liepos 23 d. UAB „M“ vertybinių popierių pirkimo pardavimo sutartį ir UAB „M“ vienintelio akcininko sprendimą, kuriuose melagingai įtvirtinti žinomai netikri duomenys apie tai, kad T. S. iš L. D. už 10 000 Lt įsigijo 100 paprastų vardinių UAB „M“ akcijų, perima šios bendrovės buhalterinius dokumentus, turtą bei valdymą, taip nenustatytam asmeniui pagaminus netikrus dokumentus, L. D. juos pasirašė ir 2009 m. liepos 23 d. įregistravo VĮ Registrų centro Šiaulių filiale, nurodydamas, kad neva pasikeitė duomenys apie UAB „M“ akcininką ir vadovą.

Kasaciniu skundu nuteistasis L. D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius, laikydamas neteisėtomis teismų išvadas apie tai, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, teigia, kad jam buvo apribotos teisės tinkamai gintis procese. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iš esmės perrašytos kaltinamojo akto formuluotės, kurios yra abstrakčios, neaiškios, neatitinka byloje surinktų duomenų ir paremtos prielaidomis. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad dar proceso pradžioje jis pateikė teismui rašytinį prašymą grąžinti kaltinamąjį aktą prokurorui dėl jo neatitikimo BK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas kasatoriaus teiginius, kad jis nesupranta, kuo yra kaltinamas, įvertino kaip gynybinę taktiką ir rėmėsi tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu dėl pareikšto įtarimo jis (L. D.) paaiškino jo esmę supratęs. Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai šiuo atveju niekaip nepaaiškino jo iškeltų klausimų, be to, apeliacinės instancijos teismas iš viso ignoravo apeliaciniame skunde nurodytas kaltinamojo akto formuluotes, neatskleidė jų prasmės, dėl to iš esmės neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų ir padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas. Kasaciniame skunde pažymima, kad sudėtinė asmens teisės į teisingą teismą dalis yra teisė į gynybą, kurios veiksmingas įgyvendinimas (galimybė pasirengti gynybai) neįmanomas be teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis), o nagrinėjamoje byloje padarytas šių teisių pažeidimas reiškia ir teisės į teisingą teismą pažeidimą.

Aptardamas kaltinimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kasatorius teigia, kad jame vartojama abstrakti ir jam nesuprantama sąvoka (formuluotė) „nusikalstamas būdas“, kuriuo jis atliko vadovo pakeitimą. Kaltinamajame akte bei apkaltinamajame nuosprendyje teigiama, kad 2009 m. liepos 23 d. Registrų centro Šiaulių filiale buvo įregistruota 2009 m. liepos 23 d. UAB „M“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis ir UAB „M“ dokumentų bei turto perdavimo–priėmimo aktas, tačiau neaišku, kokiais duomenimis tai paremta ir kaip šios aplinkybės susijusios su BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika.

Antai pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kokiu būdu pakeisti duomenys apie UAB „M“ vadovą, nes minėtuose dokumentuose apie tai nenurodyta, ir kodėl tai, jog nuo 2009 m. liepos 23 d. T. S. tapo nauju įmonės vadovu, reiškia, kad ir UAB „M“ dokumentų bei turto perdavimo–priėmimo aktas buvo įregistruotas VĮ Registrų centro Šiaulių filiale. Teismas nenurodė ir teisės akto, kuriuo remiantis tokie faktai registruojami, nepateikė tokios registracijos teisinio vertinimo išvadų. Byloje esantys oficialūs dokumentai rodo, kad po 2009 m. liepos 23 d.

UAB „M“ vardu kaip vadovas veikė T. S.; pats T. S. nurodė, jog po 2009 m. liepos 23 d. jis nė karto nebuvo susitikęs ir bendravęs su kasatoriumi. Be to, specialistės išvadoje, kuria rėmėsi teismai, nurodyta, kad nuo 2009 m. liepos 23 d. UAB „M“ vadovas buvo T. S., todėl, pasak kasatoriaus, nesuprantama, ką iš tikrųjų teismas nusprendė ir kokia prasme vartotas žodis „neva“, nurodant, kad „neva pasikeitė duomenys apie UAB „M“ akcininką, vadovą“. Kasatorius, pacitavęs ištrauką iš kaltinamojo akto ir apkaltinamojo nuosprendžio:

„tokiu būdu sudaręs tariamai teisėtą UAB „M“ akcijų bei įsipareigojimų perleidimo T. S. įvaizdį“, teigia, kad jam neaišku, kokiu aspektu vartojamas žodis „tariamas“ – civilinės ar baudžiamosios teisės prasme, taip pat neaišku, apie kokius konkrečius įsipareigojimus kalbama – ar tai UAB „M“ įsipareigojimai kitiems asmenims, ar kokie nors kasatoriaus įsipareigojimai, ar kiti. Aprašant atliktus veiksmus nurodyta, kad „pasinaudojo kompiuterine įranga“, „atspausdino 2009 m. liepos 23 d. UAB „M“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį“, „atspausdino UAB „ M“ dokumentų, turto perdavimo–priėmimo aktą, kuriuos 2009 m. liepos 23 d įregistravo VĮ „Registrų centras“ Šiaulių filiale“.

Kasatoriaus manymu, šiuo atveju nėra atskleista, kodėl išvardytų veiksmų atlikimas yra neteisėtas, o akcijų pardavimas – draudžiamas. Be to, BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija neapima visų šių kaltinimo teiginių ir dėl to kasatoriui neaišku, kokiais konkrečiais veiksmais jis atliko inkriminuotas veikas. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad nusikalstamos veikos aprašymas turi būti tikslus, atitikti Baudžiamojo kodekso straipsnį (jo dalį ir punktą), numatantį atsakomybę, o šių reikalavimų nesilaikyta.

Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai pažeidė rungimosi principą ir apribojo jo teisę įrodyti, kad T. S. teisme davė melagingus parodymus, nes nepatikrino jų teisingumo, atsisakė iškviesti ir dar kartą apklausti jį ir A. Š., kad paaiškintų UAB „R“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokole užfiksuotas aplinkybes. Tuo tarpu kaltinimas iš esmės yra pagrįstas vienintelio šio liudytojo (T. S.) parodymais, kuriuos jis pakeitė kelis kartus ir iš karto buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai atsisakė kasatoriui palankių parodymų. Šiame kontekste kasaciniame skunde nurodomos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, reglamentuojančios teismo išvadų pagrindimą, įrodymų vertinimą.

Kasatorius manymu, teismai neteisingai aiškino ir taikė bendrininkavimą reglamentuojančias teisės normas (BK 24 straipsnį), todėl neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė, kad jis veikė bendrininkų grupe su T. S. padarant BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Aptaręs BK nurodytus bendrininkavimo požymius, kasatorius pabrėžia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti bendrininkų susitarimo buvimą, kuris įmanomas tada, kai jie vienodai suvokia daromą veiką, jos padarinių bendrumą. L. D. manymu, apkaltinamajame nuosprendyje nenurodyta, dėl ko konkrečiai jis susitarė su T. S. , kuris parodė, kad be akcijų sutarties sudarymo dėl nieko daugiau nesitarė. Pasak nuteistojo, iš tiesų jokių susitarimų su T. S. jis nesudarinėjo, išskyrus tik dėl akcijų perleidimo už 10 000 Lt. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo ir T. S. bendrininkavimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. Šią išvadą pagrindžiantys teismo argumentai kasatoriui neaiškūs ir nesuprantami, nes kaip galima konkliudentiniu veiksmu susitarti, kad T. S. tik pasirašys atitinkamuose dokumentuose, bet bendrovės dokumentų ir turto neperims. Be to, T. S. teisme parodė, kad kasatorius jo nieko neprašė, nieko nesiūlė, o tai paneigia apeliacinės instancijos nurodytus konkliudentinius veiksmus. Kasatoriaus įsitikinimu, padaryti aptariamą veiką bendrininkaujant konkliudentiniais veiksmais neįmanoma, o jis negali atsakyti už motyvus, kurių vedinas T. S. įsigijo UAB „M“ akcijas, bei už galimus jo susitarimus su kitais asmenimis. To neįvertinę teismai nuteisė už veikas, kurių kasatorius teigia nepadaręs.

Kasatorius nurodo nuosekliai aiškinęs, kad T. S. nepažinojo, o šis pats į jį kreipėsi dėl UAB „M“ akcijų įsigijimo. Priešingai nei nurodė teismai, ne kasatorius paskyrė T. S. UAB „M“ direktoriumi pasirašydamas vienintelio akcininko sprendimą, o T. S. skyrė save bendrovės direktoriumi. Kasatoriaus manymu, teismai neteisingai (kaip jį kaltinančius) vertino liudytojo T. S. teisme duotus parodymus, be to, nepagrįstai atmetė T. S. 4 kartus ikiteisminiame tyrime duotus parodymus (kurių vienus davė kaip liudytojas, įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės).

Kasaciniame skunde T. S. parodymai vertinami kaip prieštaringi, neatitinkantys byloje surinktų įrodymų, ir teigiama, kad T. S. turėjo tikslą įsigyti įmonę, kūrė tokius planus ir tai įrodo jo paties paaiškinimai teisme, jog jis apie tai dažnai kalbėjosi su A. L.. 2009 m. lapkričio 25 d. vykusios apklausos metu T. S. parodė, kad įmonės jam reikėjo tam, kad galėtų dirbti su Norvegijos kompanijomis, be to, paaiškino, kad su kasatoriumi susitarė, jog už 10 000 Lt jis perims įmonę, jam asmeniškai pinigus sumokėjo, perregistravo įmonę savo vardu VĮ Registrų centras.

Atsižvelgiant į tai, kad už šių melagingų parodymų davimą T. S. nebuvo traukiamas atsakomybėn, teismas neturėjo jų atmesti. Pagal 2011 m. sausio 5 d. T. S. parodymus, iš kasatoriaus jis pasiėmė įmonės dokumentus (registracijos pažymėjimą, įstatus) ir antspaudą, taip pat laukė perduodant buhalterinių dokumentų. Dėl to nesuprantama, kokiam tikslui jam buvo reikalingi šie dokumentai, jeigu, teismų teigimu, jis nesiekė įsigyti įmonės ir jos neįgijo. 2012 m. kovo 5 d. apklausoje T. S. parodė, kad 2009 m. liepos mėn. jis norėjo pradėti vykdyti veiklą, todėl pradėjo ieškoti informacijos apie parduodamas įmones;

A. L. padedamas jis gavo informacijos, kad parduodamos UAB „M“ akcijos. T. S. parodė, kad prieš įsigydamas įmonę jis kreipėsi i Šiaulių apskrities VMI, domėdamasis, ar UAB „M“ neturi įsiskolinimų. Pagal T. S. parodymus, pasirašius akcijų pirkimo–pardavimo, dokumentų ir turto perdavimo dokumentus, jis iš karto Registrų centre susitvarkė visus reikiamus dokumentus dėl jo pasiskyrimo direktoriumi. 2012 m. balandžio 17 d. apklausos metu T. S. parodė, kad UAB „M“ buvo pirmoji įmonė, kurią jis norėjo įsigyti ir vykdyti karkasinių namelių statybą, rūpinosi tolesne įmonės veikla. 2012 m. spalio 11 d. akistatos metu T.

S. parodė, kad jam Registrų centre buvo perduota dalis įmonės dokumentų ir įmonės antspaudas. Kasaciniame skunde teigiama, kad buhalterinių ir kitų įmonės veiklos dokumentų buhalterė nebuvo parengusi (nes atostogavo). 2011 m. gegužės 20 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto išvadoje Nr. 5-4/50 „Dėl UAB „M“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“ nurodyta, jog UAB „M“ direktorius T. S. mokesčių administratoriui 2010 m. rugpjūčio 18 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad, norėdamas pradėti karkasinių namelių gamybos veiklą, jis, gavęs informacijos iš savo pažįstamo A.

L., už 10 000 Lt nusipirko UAB „M“ akcijas. Priešingai, nei konstatavo teismai, tai įrodo, kad T. S. norėjo įsigyti įmonę ir ją įsigijo bei veikė UAB „M“ vardu kaip jos savininkas ir vadovas. Kasatorius teigia negalintis atsakyti už T. S. bei kitų asmenų padarytas veikas, apie kurias ir negalėjo žinoti. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 9 dalies nuostatas už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas. Dėl to būtent T. S. privalėjo vykdyti bendrovės vadovo pareigas.

Jeigu jis neišsaugojo dokumentų, tai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nusikaltimo subjektu kasatorius negali būti, nes nuo 2009 m. liepos 23 d. jis nebuvo UAB „M“ vadovu, o iš UAB „M“ dokumentų, turto perdavimo akto matyti, jog T. S. kasatorius perdavė visus UAB „M“ buhalterinius dokumentus, šį aktą T. S. yra patvirtinęs savo parašu. Kasatoriaus manymu, svarbu tai, kad T. S. po 2009 m. liepos 23 d. niekada nepareiškė jam jokių pretenzijų dėl to, kad jam nebuvo perduoti kokie nors dokumentai, tačiau to teismai nevertino.

Tai, kad kasatorius neišvardijo visų konkrečiai perduodamų dokumentų, nereiškia nusikalstamos veikos padarymo. Esant paminėtoms aplinkybėms ir įrodymams, teismai nepagrįstai padarė išvadą, kad buhalteriniai dokumentai T. S. nebuvo perduoti ir kad pasirašyti dokumentai buvo suklastoti. Pagal T. S. parodymus, jis bendravo su A. Š., J. D., o po to, kai 2009 m. liepos 23 d. įsigijo UAB „M“ akcijas, su kasatoriumi (L. D.) nebuvo susitikęs ir niekaip nebendravo. Be to, T. S., nurodė, kad realiai įmonės veiklos nevykdė, o kasatorius nebuvo kaip nors susijęs su UAB „M“ veikla po 2009 m. liepos 23 d. akcijų pardavimo.

Tai įrodo, kad tarp jo (L. D.) ir T. S. nebuvo jokio susitarimo klastoti dokumentus. Be to, liudytojos M. D., R. B. nedalyvavo kasatoriui tariantis su T. S. dėl UAB „M“ akcijų įsigijimo, taip pat nedalyvavo 2009 m. liepos 23 d. pasirašant UAB „M“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei dokumentų, turto perdavimo–priėmimo aktą, todėl jos negali žinoti, ar T. S. buvo perduoti UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentai, o teismai nepagrįstai jų parodymus įvertino kaip kasatorių kaltinančius įrodymus. Be to, kaip kaltinančią aplinkybę teismai visiškai nepagrįstai vertino tai, kad iš IP adreso (duomenys neskelbtini), kuris priklauso K.

D., buvo jungtasi prie kasatoriaus ir UAB „M“ sąskaitų. Kasatorius nurodo, kad nuo 2009 m. liepos 23 d. jis mokėsi ir gyveno Šiauliuose, nesijungė prie UAB „M“ sąskaitų, o tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Be to, šiuo atveju teismas kaip įrodymą, kad jis padarė nusikalstamas veikas, nurodo kratos (kurios metu kasatorius nedalyvavo) protokolus, kur užfiksuota, kad 2010 m. lapkričio 9 d. jo gyvenamosiose patalpose Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), buvo rasti ir paimti akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, 2009 m. liepos 23 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, vertybinių popierių (PVA) pirkimo–pardavimo sutartis ir 2009 m. liepos 23 d.

UAB „M“ dokumentų, antspaudo, kasos likučio, ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktas ir kad visų dokumentų, pasirašytų originaliais parašais, buvo rasta ir paimta po 2 egzempliorius. Kasatorius laiko prieštaringomis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (15 lape) išvadas, kad ne visi, o tik pavieniai su įmone susiję dokumentai buvo perduoti naujajam įmonės vadovui (akcininkui) T. S.. Pasak kasatoriaus, skundžiami teismų sprendimai (nutartis ir nuosprendis) yra prieštaringi, paremti prielaidomis, jų išvados neobjektyvios, šališkos, neatitinka byloje surinktų įrodymų, o visos abejonės išaiškintos jo nenaudai, nors įstatymas reikalauja elgtis priešingai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime pažymima, kad kasaciniame skunde nurodytus argumentus dėl esminių BPK pažeidimų nuteistasis L. D. sieja su teismų atliktu įrodymų vertinimu, ginčydamas teismų nustatytas faktines aplinkybes ir išvadas dėl jo kaltės, tačiau tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsiliepime nurodoma, kad abiejų instancijų teismai teisingai nustatė, jog kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje keliamus reikalavimus, kaltinimas yra aiškus, jame nurodytos esminės nusikalstamų veikų padarymo vietos, laiko, būdo, padarinių ir kitos svarbios aplinkybės. Iš nuteistojo L. D. ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad jis suprato, apie kokį įvykį yra apklausiamas, nurodė jam žinomas nagrinėjamo įvykio aplinkybes ir suprato, kuo yra įtariamas ar kaltinamas. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatoriaus prašymą perduoti baudžiamąją bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų, teismas atmetė nenustatęs, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Taigi, pasak prokurorės, nėra pagrindo teigti, kad dėl kaltinamojo akto neatitikimo įstatymo reikalavimams buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą.

Pasak prokurorės, teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, jų pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad proceso metu būtų ignoruojami arba iškraipomi bylos duomenys, nepašalinti prieštaravimai, remiamasi neleistinais ar nepatikimais duomenimis ar daromi kiti procesiniai pažeidimai. Dėl to nėra pagrindo abejoti teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Prokurorės nuomone, taip pat nepagrįstai kasatorius nurodo, kad byloje pažeistas rungimosi ir teisės į gynybą principai, nes nebuvo tenkinami jo prašymai pakartotinai apklausti liudytojus T. S. ir A. Š., prašymas grąžinti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų. BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pateikti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti. Teismo prerogatyva yra tenkinti ar atmesti bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus, o jų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas ar (ir) suvaržyta to asmens (pvz., kaltininko) teisė į gynybą.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nagrinėjamu atveju iš byloje ištirtų įrodymų visumos matyti, kad L. D. ir T. S. bendrininkavimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. L. D., žinodamas, kad UAB „M“ formalusis akcijų pardavimas ir įmonės valdymo T. S. perdavimas galimas tik po to, kai jis, kaip UAB „M“ direktorius, pasirašys netikrus dokumentus – 2009 m. liepos 23 d. UAB „M“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2009 m. liepos 23 d. dokumentų, antspaudo, kasos likučio, ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktą, 2009 m. liepos 23 d. UAB „M“ vertybinių popierių pirkimo pardavimo sutartį ir UAB „M“ vienintelio akcininko sprendimą; T. S. suvokė, kad realiai neperka UAB „M“ akcijų ir neperims įmonės valdymo bei jos dokumentų. Taigi, L. D. ir T. S. pasirašė minėtus netikrus dokumentus, šiuos dokumentus L. D. 2009 m. liepos 23 d. įregistravo VĮ Registrų centras Šiaulių filiale; tokiais bendrais nuteistųjų veiksmais buvo realizuoti nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Prokurorės nuomone, panaikinti ar pakeisti teismų sprendimus kasatoriaus nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Nuteistojo L. D. kasacinis skundas atmestinas

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimo bei netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo

Kasatorius teigia, kad skundžiami teismų sprendimai (nutartis ir nuosprendis) yra prieštaringi, paremti prielaidomis, jų išvados neobjektyvios, šališkos, neatitinka byloje surinktų įrodymų. Kasatoriaus teigimu, teismai visas abejones aiškino jo nenaudai, nepagrįstai liudytojų M. D. ir R. B. parodymus, kratos metu jo namuose rastus dokumentus ir duomenis, kad prie įmonės sąskaitų buvo jungiamasi iš K. D. adresu registruoto kompiuterio, vertino kaip jį kaltinančius, be to netinkamai vertino liudytojo T. S. parodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad T. S. neįsigijo UAB „M“ akcijų, buhalteriniai dokumentai jam nebuvo perduoti, o pasirašyti dokumentai buvo suklastoti. Kaip matyti, šiais argumentais kasatorius iš esmės ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines aplinkybes, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teismas tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje įrodymų nerenka, iš naujo nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesiima iš naujo vertinti T. S. ir kitų liudytojų parodymų bei nustatinėti kitas faktines aplinkybes, nei tai padarė teismai.

Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas trūkumų neturi, o skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, patikimumo ir pakankamumo, jų vertinimo bei nuosprendžio ir nutarties surašymo taisyklių pažeidimo, nepagrįstos, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK įtvirtintų reikalavimų, nuosprendyje pateikė išsamius jų vertinimo motyvus, paaiškindamas, kodėl tam tikrais duomenimis nesiremia, o kuriuos pripažįsta įrodymais. Nuosprendyje aptarta ir motyvuotai atmesta kasatoriaus versija, kad įmonės pardavimas esą įvyko teisėtai ir T. S. perėmė jos valdymą. Taip pat teismas aptarė liudytojo T. S. parodymus, atkreipdamas dėmesį į kasatoriaus akcentuojamą aplinkybę, kad šis liudytojas ne kartą juos keitė, bei atsižvelgdamas į parodymų keitimo motyvus; teismas argumentuotai nurodė, kodėl remiasi jo parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad jame išdėstytos bylos duomenimis pagrįstos išvados dėl teismo nustatytų aplinkybių ir teisinio jų vertinimo. Toks įrodymų vertinimas ir nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 straipsnyje ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus.

Apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo L. D. paduotą apeliacinį skundą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių BPK pažeidimų ir patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl L. D. kaltės (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pakartotinai įvertinęs įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad paties nuteistojo L. D., taip pat liudytojo T. S. parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog L. D. pasirašė 2009 m. liepos 23 d. UAB „M“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2009 m. liepos 23 d. dokumentų, antspaudo, kasos likučio, ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktą, 2009 m. liepos 23 d.

UAB „M“ vertybinių popierių pirkimo pardavimo sutartį bei UAB „M“ vienintelio akcininko sprendimą ir šiuos dokumentus pateikė VĮ Registrų centras; liudytojo T. S. duoti parodymai patvirtina, kad L. D. žinojo, jog realiai T. S. po sandorio neįgis teisės valdyti UAB „M“, pinigų už UAB „M“ akcijas jis nesumokėjo, o liudytojų R. R., M. I. D. ir iš dalies paties nuteistojo parodymai patvirtina, kad galimybių sumokėti 10 000 Lt už akcijas T. S. neturėjo. Liudytojo T. S. parodymai, kad jam buvo perduoti tik dokumentai pasirašyti VĮ Registrų centras, kad J.

D. ir A. Š. nurodė, jog buhalterinės apskaitos dokumentai dar yra nesutvarkyti ir bus perduoti vėliau, taip pat T. S. paaiškinime Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai užfiksuotos aplinkybės, liudytojos M. I. D. parodymai bei 2011 m. gegužės 20 d. specialisto išvada Nr. 5-4/50 patvirtina, jog nuteistasis L. D. neperdavė T. S. UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Kratos metu L. D. namuose rasti UAB „M“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, vertybinių popierių (PVA) pirkimo–pardavimo sutartis ir UAB „M“ dokumentų, antspaudo, kasos likučio ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktas, visų dokumentų, pasirašytų originaliais parašais, buvo rasta ir paimta po du egzempliorius, nors pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį vienas sutarties egzempliorius turėjo atitekti pirkėjui T.

S., vienas pardavėjui L. D., vienas UAB „M“; be to nustatytos aplinkybės, kad prie L. D. ir UAB „M“ sąskaitų „Danske“ banke po 2009 m. liepos 23 d. beveik visus kartus buvo jungiamasi iš K. D. priklausančio I. P. adreso (duomenys neskelbtini). Šie duomenys kartu su liudytojo T. S. parodymais patvirtina, jog jis neperėmė realaus UAB „M“ valdymo, kad realiai visą laiką įmonę valdė J. D. ir A. Š., o ne T. S., be to L. D., pasirašydamas minėtus dokumentus, žinojo, kad juose yra nurodyti melagingi duomenys ir po jų pasirašymo T.

S. realiai UAB „M“ akcijų neįgis, buhalterinės apskaitos dokumentų neperims.

Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad abiejų instancijų teismai pažeidė rungimosi principą ir apribojo jo teisę įrodyti, kad T. S. teisme davė melagingus parodymus, nes nepatikrino jų teisingumo, atsisakė iškviesti ir dar kartą apklausti jį bei A. Š. . Teismų praktikoje pažymima, kad BPK įpareigoja teismą ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes ir padaryti vienareikšmę išvadą apie jų buvimą ar nebuvimą.

Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja atlikti tų proceso veiksmų, kurie nėra reikalingi reikšmingų bylos aplinkybių nustatymui (pvz., kai tos aplinkybės jau patikimai nustatytos kitais, tam pakankamais įrodymais). Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme daugeliu atvejų yra teismo teisė, bet ne pareiga. Priimdamas sprendimą, ar atlikti įrodymų tyrimą, teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus, nagrinėjamos bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą.

Apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti tik anksčiau byloje teismų netirtas aplinkybes ar kai reikia patikrinti prieštaringus įrodymus, jei prieštaravimai nebuvo pašalinti ir pan., tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos duomenų tyrimo, kai to nereikia teisingam sprendimui priimti. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame teisme pareikštas prašymas kviesti ir apklausti liudytojus buvo išnagrinėtas ir atmestas. Toks teismo sprendimas (neatlikti įrodymų tyrimo) savaime nėra proceso normų pažeidimas ir nuteistojo teisių nepažeidžia.

Nagrinėjamoje byloje aplinkybių, dėl kurių kiltų būtinybė atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nenustatyta. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad skundžiami teismų sprendimai priimti iš esmės pažeidžiant kasatoriaus nurodytas ar kitas Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Teismų pripažintos įrodytomis faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Jokių duomenų apie tai, kad įrodinėjimo procese būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu.

Pažymėtina, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje nustatyta, kad sandoris dėl UAB „M“ akcijų pardavimo buvo fiktyvus – realiai T. S. pinigų už akcijas nesumokėjo, įmonės valdymo ir dokumentų (įskaitant buhalterinius) neperėmė. L. D. pasirašant suklastotus dokumentus ir įregistruojant fiktyvų įmonės vadovo pasikeitimą, buvo siekiama nuslėpti įmonės buhalterinius dokumentus (dalies buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų tyrimo metu nepavyko rasti).

Taigi, teismai padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, kad realiai įmonės vadovas nepasikeitė, todėl dėl kilusių padarinių (specialisto išvadoje konstatuota, kad negalima nustatyti UAB „M“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 3 d. iki 2009 m. liepos 23 d) atsakingas tikrasis įmonės vadovas L. D.. Tokie L. D. veiksmai buvo tinkamai teisiškai įvertinti kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir dokumentų klastojimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad teismai neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė, jog BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką L. D. padarė veikdamas bendrininkų grupe su T. S.. Teismų praktikoje pažymima, kad būtinas bendrininkavimo, numatyto BK 24 straipsnyje, požymis yra bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos, kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-197/2009 ir kt.).

Iš byloje esančių ir teismų sprendimuose aptartų duomenų matyti, kad T. S. buvo keletą kartų susitikęs su L. D., J. D. ir A. Š., kurie jo prašė tapti fiktyviu įmonės vadovu. Nors T. S. nurodė, kad L. D. pats jam pasiūlymų nepateikė ir su juo konkrečiai nesitarė, tačiau jis pats veikė per kitus asmenis, be to dalyvavo susitikimuose, žinojo, dėl ko yra tariamasi ir kokiu tikslu pasirašomi įmonės pardavimo dokumentai ir kad šiuose dokumentuose įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, t. y. jais nesiekiama sukurti realių įmonės pardavimo teisinių santykių.

Pasirašydamas suklastotus dokumentus, L. D. konkliudentiniais veiksmais išreiškė pritarimą tokiam sumanymui – fiktyviam įmonės pardavimui. Tą patį padarė ir T. S.. Taigi, pripažindami, kad L. D. dokumentus suklastojo veikdamas bendrininkų grupe su T. S., teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 24 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bendrininkų atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas.

Dėl kaltinamojo akto trūkumų (BPK 219 straipsnis) ir kaltinamojo teisių pažeidimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis)

Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė jo teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, o kartu ir teisę į gynybą bei teisingą teismą, nes pirmosios instancijos teismas atmetė jo prašymą grąžinti kaltinamąjį aktą prokurorui dėl šio neatitikties BK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimams, o apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo atitinkamų apeliacinio skundo argumentų dėl, kasatoriaus teigimu, neaiškių kaltinamojo akto formuluočių, neatskleidė jų prasmės.

Pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teismas gali perduoti bylą prokurorui, o pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui tuo atveju, kai nustatoma, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Taigi, teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme ir kurio teisme negalima ištaisyti (kasacinės nutartys Nr. 2K-449/2008; 2K-480/2012, 2K–462/2014). BPK 219 straipsnio 3 punktas reikalauja, kad kaltinamajame akte būtų nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas posėdyje (2014 m. vasario 7 d.) išnagrinėjo nuteistojo gynėjo pareikštą prašymą grąžinti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų ir šį prašymą atmetė konstatavęs, jog esminiai elementai jame nurodyti. Priimtame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė, kodėl atmeta ir laiko gynybinės taktikos dalimi nuteistojo teiginius, kad kaltinimas jam neaiškus. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į atitinkamus apeliacinio skundo argumentus, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodydamas, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje keliamus reikalavimus, jame suformuluotas kaltinimas yra aiškus, nurodytos esminės nusikalstamų veikų aplinkybės, t. y. nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, o apeliaciniame skunde nurodytos nuteistajam nesuprantamos frazės „nusikalstamu būdu“, „neva“, „tariamos“ ir kitos, kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į jų panaudojimo kontekstą yra aiškios ir suprantamos.

Analogiškus argumentus nuteistasis dėsto ir kasaciniame skunde, nurodydamas, kad jam nėra aišku, ką reiškia kaltinamajame akte naudojama abstrakti sąvoka „nusikalstamas būdas“, kuriuo jis atliko vadovo pakeitimą, jam neaiški žodžių prasmė formuluotėse („neva pasikeitė duomenys apie UAB „M“ akcininką, vadovą“, „tokiu būdu sudaręs tariamai teisėtą UAB „M“ akcijų bei įsipareigojimų perleidimo T. S. įvaizdį“). Išanalizavusi bylos duomenis (taip pat ir kaltinamojo akto turinį), teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad šios baudžiamajame įstatyme naudojamos sąvokos yra neaiškios, o jų konkretus turinys kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje neatskleistas.

L. D. buvo pareikštas kaltinamas dėl to, kad jis, kaip įmonės direktorius ir akcininkas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas būdamas atsakingas už priemonių, užtikrinančių dokumentų saugumą, nustatymą, už buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, numatydamas savo neteisėtų veiksmų pasekmes ir jų siekdamas, t. y. kad nebūtų galima nustatyti UAB „M“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 3 d. iki 2009 m. liepos 23 d., nusikalstamu būdu atliko UAB ,M“ visų akcijų pardavimą bei vadovo pakeitimą – pasirašė suklastotus dokumentus (2009 m. liepos 23 d.

UAB „M“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, UAB „M“ dokumentų, turto perdavimo–priėmimo aktą), kuriuose melagingai įtvirtinti žinomai netikri duomenys apie tai, kad T. S. iš L. D. už 10 000 Lt įsigyja 100 paprastų vardinių UAB „M“ akcijų, perima šios bendrovės buhalterinius dokumentus, turtą bei valdymą, ir šiuos dokumentus bei duomenis, kad neva pasikeitė UAB „M“ akcininkas bei vadovas, L. D. įregistravo VĮ Registrų centro Šiaulių filiale, taip sudaręs tariamai teisėtą UAB „M“ akcijų bei įsipareigojimų perleidimo T.

S. įvaizdį. Toks kaltinamojo akto turinys aiškiai leidžia suprasti, kad L. D. kaltinamas (ir nuteistas) tuo, kad, siekdamas paslėpti įmonės buhalterinius dokumentus, neteisėtais veiksmais (pasirašydamas ir įregistruodamas atitinkamus suklastotus dokumentus), sudarė įspūdi, jog pasikeitė įmonės vadovas ir akcininkas, nors iš tiesų T. S. įmonės akcijų iš L. D. neįgijo, jam pinigų nesumokėjo ir įmonės nevaldė (t. y. neįgijo įgaliojimų veikti kaip direktorius ir tokių funkcijų nevykdė). Taigi, byloje esantys duomenys ir procesiniai dokumentai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaltinimo turinys neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o L.

D. teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir atitinkamai gintis nuo jam žinomo kaltinimo buvo suvaržytos. Pasisakydamas dėl kaltinimo trūkumų, kasatorius teigia, kad jam neaišku ir tai, kokiais duomenimis paremtos kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog Registrų centro Šiaulių filiale buvo įregistruota 2009 m. liepos 23 d. UAB „M“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis ir UAB „M“ dokumentų bei turto perdavimo–priėmimo aktas, kokiu būdu pakeisti duomenys apie UAB „M“ vadovą, nes minėtuose dokumentuose apie tai nenurodyta, ir kodėl tai, jog nuo 2009 m. liepos 23 d.

T. S. tapo nauju įmonės vadovu, reiškia, kad ir UAB „M“ dokumentų bei turto perdavimo–priėmimo aktas buvo įregistruotas VĮ Registrų centro Šiaulių filiale, taip pat neaišku, kaip šios aplinkybės susijusios su BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika. Iš nurodytų argumentų turinio matyti, kad jais kasatorius tiesiog nesutinka su teismų nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei padarytomis išvadomis, tačiau iš esmės teisės pažeidimų buvimo nepagrindžia, o jų teismai ir nepadarė.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantis kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje nustatytus reikalavimus, L. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybės aprašytos tinkamai, suformuluotas kaltinimas yra aiškus, nevaržantis kaltinamojo (nuteistojo) teisės gintis ir šią teisę baudžiamajame procese jis įgyvendino.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, skundžiami pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo L. D. kasacinį skundą.

Teisėjai:

Artūras Pažarskis Tomas Šeškauskas Dalia Bajerčiūtė