AS-502-212-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS502-212/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07569-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas K. Ž. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 1D-10553(11) (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 14 666,54 Lt, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, po 175,43 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį kas mėnesį per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo. Teismui pripažinus, kad praleistas terminas skundui paduoti, K. Ž. prašė jį atnaujinti esant svarbioms priežastims.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi atmetė pareiškėjo K. Ž. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir K. Ž. skundą dalyje dėl reikalavimų: 1) panaikinti Sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 14 666,54 Lt, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, po 175,43 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atsisakė priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktu. Teismas priėmė K. Ž. skundą dalyje, kuria prašoma: 1) panaikinti Sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjui išmokėti pensijos dalį, susidariusią dėl per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. taikyto pensijos dydžio ribojimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, po 175,43 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį kas mėnesį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškinimus, nurodė, kad ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, todėl savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą.

Šio termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 2010 metų sausio mėnesį K. Ž. buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį. Skundą teismui pareiškėjas paštu padavė 2013 m. gruodžio 4 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą. Išanalizavęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, teismas konstatavo, kad svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, nenustatyta.

Net ir pripažinus, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, todėl terminą skundui paduoti praleido dėl pasirinkto pasyvaus elgesio būdo. Apie tai, kad ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų priteisimo taikomas trejų metų kreipimosi į teismą terminas, tapo žinoma paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

Pareiškėjas teigia, kad 2013 m. vasario mėnesį sužinojo, jog Vidaus reikalų ministerija geranoriškai neišmokės sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Nepaisant to, į Vidaus reikalų ministeriją pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 4 d. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo žinoma apie pensijos ribojimą taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Tokie pareiškėjo paaiškinimai prieštarauja nurodytiems argumentams, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.

Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) neprieštarauja. Vadinasi, manydamas, kad jam paskirta pensija buvo perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas neturėjo pagrindo spręsti, kad jo teisės buvo pažeistos. Taigi pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką. Vadinasi, atsisakius priimti skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 1D-10553(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjui išmokėti pensijos dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikyto pensijos dydžio ribojimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikyto pensijos dydžio ribojimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjo teisių realiai apginti negalėtų. Atsižvelgiant į tai, reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjui išmokėti pensijos dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikyto pensijos dydžio ribojimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikyto pensijos dydžio ribojimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsisakyta priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

III. Pareiškėjas K. Ž. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį dalyje, kuria jo skundą atsisakyta priimti, ir priimti naują sprendimą – atnaujinti praleistą kreipimosi į teismą terminą.

Pareiškėjas paaiškina, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad Laikinojo įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatos prieštaravo Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas delsė kreiptis į teismą pagrįstai tikėdamas, kad atsakovas geranoriškai išmokės susidariusį valstybinės pensijos skirtumą, nes išnyko teisinis pagrindas atsisakyti tai daryti. Aplinkybė, kad paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo mažinama ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, bet ir vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui paaiškėjo tik iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 22 d. pažymos Nr. 11PP(P)6954.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime prieštarauja pareiškėjo atskirojo skundo tenkinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkinamas, terminas skundui paduoti atnaujinamas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka ir paduotą praleidus nustatytą terminą, kai teismas atmetė prašymą atnaujinti šį terminą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad K. Ž. 2013 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, prašydamas suteikti jam informaciją apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimą, taikomą nuo 2010 m. sausio mėnesio, ir išmokėti dėl to susidariusią nepriemoką. Vidaus reikalų ministerija šią pretenziją išnagrinėjo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 1D-10553(11). Valstybinę pensiją mokančios institucijos atsisakymas atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) laikomas teismui skundžiamu administraciniu aktu, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku – neteisinga. Kaip matyti, skundas dėl šio administracinio sprendimo, patvirtinančio teisinio ginčo tarp administracinės bylos šalių faktą, panaikinimo administraciniam teismui buvo paduotas laikantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. K. Ž. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą K. Ž. kreipėsi 2013 m. gruodžio 4 d., t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė K. Ž. objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl atskiruoju skundu apskųsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties dalis, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų pagrindu, naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir jam atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, perduoda skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 ir 4 punktais, 34 ir 133 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. Ž. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį dalyje, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, panaikinti, tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir šia apimtimi perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė