eAS-1131-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1131-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03642-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Litesko“) skundu (paduotu elektroninių ryšių priemonėmis) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) nutarimo Nr. O3-379 „Dėl energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2014 m.“ 1, 2.7 punktus.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti skundžiamos akto dalies galiojimą iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Nurodė, kad skundžiamas nutarimas suteikia pagrindą pareiškėjo atžvilgiu vykdyti administracinio baudimo procedūrą, todėl nesustabdžius jo galiojimo, o vėliau teismuose nuginčijus nutarimą, pareiškėjas patirtų didelę žalą, nes administracinio nubaudimo procedūra jau būtų įvykusi. Be to, nesustabdžius nutarimo galiojimo, būtų pradėti atlikti ne tik administracinio baudimo procedūros veiksmai, bet ir kiti, su šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimu, susiję veiksmai, kurių atstatymas būtų labai sudėtingas. Pareiškėjo manymu, ginčijamas nutarimas akivaizdžiai neteisėtas, daro žalą pareiškėjui bei šilumos tiekimo sektoriui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 16 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, o prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas skundžia Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. O3-379 dalį, kuria pritarta Šilumos ir vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus parengtai 2015 m. birželio 17 d. patikslintai Energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2014 m. tyrimo ataskaitai Nr. R5-212 ir konstatuota, kad pareiškėjas neįvykdė įpareigojimo teikti pirmenybę energijos išteklių biržai 2014 m. Pareiškėjas, motyvuodamas aplinkybėmis, kad atsakovas jam 2015 m. birželio 25 d. surašė protokolą už Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir kad skundžiamo nutarimo pagrindu būtų pradėti atlikti su šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimu susiję veiksmai, prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti skundžiamos nutarimo dalies galiojimą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nepagrindžia administracinių teismų praktikoje suformuluotų aplinkybių, dėl kurių nagrinėjamu atveju būtų reikalinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į skundžiamo nutarimo pobūdį ir sukeliamas teisines pasekmes – skundžiamu nutarimu konstatuojamas Energijos išteklių rinkos įstatymo pažeidimas, tačiau pareiškėjui sankcijos savaime nėra skiriamos ir jis nėra įpareigojamas atlikti jokių veiksmų, įskaitant šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo. Vadinasi, skundžiamo nutarimo galiojimas iš tiesų tiesiogiai nesukuria pareiškėjo nurodomų neigiamų pasekmių, jos gali atsirasti kitų procedūrų ir kitų sprendimų pagrindu. Antai, sankcijų energetikos įmonėms už pažeidimus vykdant reguliuojamąją veiklą taikymą reglamentuoja Energetikos įstatymo 36 straipsnis. Šios procedūros metu pareiškėjas turi teisę apskųsti priimtą sprendimą taikyti sankciją. Energetikos įstatymo 36 straipsnio 17 dalis numato, kad Komisijos sprendimas dėl sankcijos skyrimo įsigalioja po 30 dienų nuo jo priėmimo dienos, jeigu per šį laiką įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apskųstas teismui. Šilumos kainų dedamųjų skaičiavimas atliekamas Šilumos ūkio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka. Kaip minėta, skundžiamame nutarime jokie įpareigojimai, susiję su šilumos kainų perskaičiavimu, nenumatyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų padarinių ar galimų naujų teisminių procesų (2014 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-451/2014). Taigi, ginčo nagrinėjimo metu galiojant skundžiamam nutarimui nebus sukurtos tokios teisinės pasekmės, kurios padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2015 m. birželio 19 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimo Nr. O3-379 „Dėl energijos išteklių rinkos įstatyme įtvirtinto įpareigojimo biokurą įsigyti energijos išteklių biržoje vykdymo 2014 m.“ 1, 2.7 punktų galiojimą iki bylos nagrinėjimo pabaigos.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad skundžiamas nutarimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, nes juo nėra skiriama nuobauda, o vėliau paskirtą nuobaudą pareiškėjas galės apskųsti. Tokia išvada prieštarauja Lietuvos teisės sistemoje įtvirtintiems ir teismų praktikoje taikomiems ekonomiškumo ir operatyvumo principams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS2-272/2006; 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-296/2008). Jeigu išnagrinėjus administracinę bylą iš esmės būtų nustatyta, kad priežiūros institucija priėmė nepagrįstą nutarimą ir jo pagrindu nepagrįstai nubaudė pareiškėją, Lietuvos Respublika, veikianti per priežiūros instituciją, privalėtų ne tik grąžinti pareiškėjo sumokėtą baudą, bet ir atlyginti paminėtas pareiškėjo papildomas išlaidas (žalą), kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje.

Pažymi, kad nagrinėjamu atveju išskirtinai skundžiamo nutarimo pagrindu pareiškėjo atžvilgiu yra pradedama pareiškėjo administracinio baudimo procedūra, kadangi skundžiamu nutarimu yra konstatuojama, jog pareiškėjas pažeidė teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui 2015 m. birželio 25 d. surašytame reguliuojamos veiklos pažeidimo protokole Nr. K3-15 nurodoma, kad skundžiamo nutarimo pagrindu ir pagal Energetikos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą pareiškėjui galima skirti bauda yra nustatyta ribose nuo 289 eurų iki 1 procento nuo energetikos įmonės (juridinio asmens in corpore) metinių pajamų, gautų praėjusiais metais iš konkrečios licencijuojamos šilumos tiekimo veiklos. Taigi, būtent skundžiamas nutarimas suteikia pagrindą atsakovui pareiškėjo atžvilgiu vykdyti administracinio baudimo procedūrą, todėl nesustabdžius jo galiojimo, o vėliau teismuose nuginčijus skundžiamą nutarimą, pareiškėjas patirtų didelę žalą, nes administracinio nubaudimo procedūra jau būtų įvykusi. Be to, nesustabdžius skundžiamo nutarimo galiojimo ir tokiu būdu sudarant tolimesnes galimybes vykdyti pareiškėjo baudimo procedūrą, būtų sukurta situacija, jog tuo atveju, jei skundžiamas nutarimas bus pripažintas neteisėtu, pareiškėjas, siekdamas nuginčyti jam paskirtą nuobaudą, bus priverstas inicijuoti papildomus teisinius ginčus, kas pareikalaus ne tik pareiškėjo, bet ir nuobaudą skiriančios institucijos, ir teismo kaštų. Taigi, skundžiamo nutarimo galiojimo sustabdymas atitiktų ekonomiškumo ir operatyvumo principais siekiamus tikslus.

Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, pagal Energetikos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą pareiškėjui galima skirti bauda yra nustatyta ribose nuo 289 eurų iki 1 procento nuo energetikos įmonės (juridinio asmens in corpore) metinių pajamų, gautų praėjusiais metais iš konkrečios licencijuojamos šilumos tiekimo veiklos, o tai yra ne tik ypatingai didelė bauda, bet ir ženkliai viršijanti nuobaudas, skiriamas už baudžiamosios teisės pažeidimus. Taigi, tuo atveju, jei ir toliau būtų vykdoma baudimo procedūra ir paskirta bauda, jos sumokėjimas per artimiausius metus gali iš principo apsunkinti pareiškėjo tiesioginės veiklos vykdymą. Dėl tos pačios priežasties paskirtos baudos sumokėjimas gali nulemti pareiškėjo padidėjusias išlaidas, siekiant tinkamai ir laiku vykdyti tiek privatiems subjektams prisiimtus, tiek valstybės numatytus pareiškėjo įsipareigojimus, kas neigiamos įtakos turėtų ir pareiškėjo kreditavimo teisinių santykių stabilumui, tęstinumui.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismo nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad skundžiamu nutarimu nėra įpareigojama pareiškėją atlikti jokių veiksmų, susijusių su šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimu, todėl skundžiamas nutarimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Iš tikrųjų nesustabdžius skundžiamo nutarimo galiojimo su šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimu susiję veiksmai Komisijos yra pradedami nepriklausomai nuo pareiškėjo valios, o šių veiksmų atstatymas tuo atveju, jei skundžiamas nutarimas būtų panaikintas, būtų labai sudėtingas. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 361 straipsnį priežiūros institucijoms nėra suteikiama diskrecija pačioms nuspręsti, kokiais atvejais bus vertinama gauta informacija apie ūkio subjektų veiklą, o kokiais atvejais ši informacija bus ignoruojama. Taigi, galiojant skundžiamam nutarimui, atsakovas neturi pasirinkimo, ar atlikti reikiamus su skundžiamame nutarime konstatuotu pažeidimu susijusius veiksmus.

Nurodo, kad nagrinėjamu atveju Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kurio pažeidimas konstatuotas skundžiamame nutarime, daro įtaką pareiškėjui nustatomoms diferencijuotų šilumos kainų dedamosioms bei jų perskaičiavimui. Kasmetinių šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo procese Komisija skundžiamo nutarimo pagrindu galėtų atitinkamas pareiškėjo filialų sąnaudas biokuro įsigijimui nepripažinti pagrįstomis, t. y. tie pareiškėjo filialai / kiti struktūriniai padaliniai, kurie, anot Komisijos, tariamai neįvykdė Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir tariamai neįsigijo 10 proc. biokuro iš energijos išteklių biržos, gali patirti atitinkamus nuostolius dėl skundžiamo nutarimo pagrindu neteisingai perskaičiuotų šilumos kainos dedamųjų.

Tokie neigiami padariniai nekiltų, jei pareiškėjo įsigyto biokuro biržoje procentinė išraiška būtų skaičiuojama viso pareiškėjo (šilumos tiekėjo, kaip juridinio asmens in corpore) įsigyto biokuro kontekste, o ne šilumos tiekėjais nesančiuose pavieniuose jo filialuose ar dar smulkesniuose struktūriniuose padaliniuose kiekviename atskirai. Sustabdžius skundžiamo nutarimo galiojimą būtų laikoma, kad pareiškėjas Energijos išteklių rinkos įstatyme nustatytą reikalavimą įvykdė ir iš biržos 2014 m. nupirko 12,8 procentus biokuro, todėl pareiškėjui perskaičiuojant šilumos kainų dedamąsias jis nepatirtų neigiamų padarinių, susijusių su nepagrįstai keičiama pajamų ir sąnaudų struktūra.

Palikus galioti skundžiamą nutarimą, būtų iškreipta šilumos kaina ne tik vartotojams konkrečiuose regionuose, bet sutrikdyta visa šilumos tiekėjo veikla apskritai (kadangi valstybės reguliuojamomis kainomis nebūtų padengiamos pagrįstos tiekėjo sąnaudos, kaip tai numato Energetikos įstatymas, ir dėl to nebūtų įmanoma užtikrinti patikimo ir kokybiško šilumos tiekimo, kaip tai numato Šilumos ūkio įstatymas). Šie padariniai būtų sunkiai atstatomi pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju, t. y. panaikinus skundžiamą nutarimą, pareiškėjas turėtų kreiptis į Komisiją dėl šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo procese atsiradusių nuostolių kompensavimo, toks kompensavimas būtų įmanomas tik Komisijai atstatant ir buvusį lygį, ir kompensavimui dar padidinant šilumos kainas atitinkamiems vartotojams, ir tai, geriausiu atveju, galėtų būti atlikta tik per kelis metus.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai konstatavo, kad „skundžiamu nutarimu konstatuojamas Energijos išteklių rinkos įstatymo pažeidimas, tačiau pareiškėjui sankcijos savaime nėra skiriamos ir jis nėra įpareigojamas atlikti jokių veiksmų, įskaitant šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo. Vadinasi, skundžiamo nutarimo galiojimas nesukuria pareiškėjo nurodomų neigiamų pasekmių, jos gali atsirasti kitų procedūrų ir kitų sprendimų pagrindu.” Iš tiesų, Komisija priėmė skundžiamą nutarimą po to, kai vykdydama Energijos išteklių rinkos įstatyme numatytą Komisijos funkciją − energijos išteklių rinkos priežiūrą ir stebėseną – nustatė, kad dalis šilumos tiekimo įmonių, įskaitant atitinkamus UAB „Litesko” filialus, ir nepriklausomų šilumos gamintojų neįvykdė minėto įstatymo reikalavimo ne mažiau kaip 10 proc. biokuro 2014 m. įsigyti energijos išteklių biržoje. Pagal Energijos išteklių rinkos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 281 straipsnio 1 dalį, Energetikos įstatymo 36 straipsnio 17 dalį sankcijos skyrimas yra atskira procedūra, vykdoma Energetikos įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka, o Komisijos sprendimas dėl sankcijos paskyrimo yra skundžiamas administracinis aktas, kurio apskundimas teismui sustabdo jo vykdymą. Todėl vien tai, kad Komisija inicijavo sankcijos skyrimo procedūrą pareiškėjo atžvilgiu, nereiškia, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjo skundo reikalavimų tenkinimo atveju tokio teismo sprendimo vykdymas taptų sudėtingas arba iki skundžiamo nutarimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Be to, Komisijos sprendimams dėl sankcijos skyrimo taikoma šešių mėnesių senatis, skaičiuojama nuo pažeidimo nustatymo dienos (Energetikos įstatymo 36 str. 13 d.), kas reiškia, kad teismui sustabdžius skundžiamo nutarimo vykdymą iki teismo sprendimo priėmimo, dėl galimai užsitęsusio teisminio proceso Komisija negalėtų paskirti piniginės baudos, jei teismas nuspręstų, jog skundžiamas Komisijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pažymi, jog remiantis Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 277 (toliau – ir Taisyklės), 147.2.2. punktu, Komisija, nustačiusi, kad įsigyjančioji organizacija nevykdė Energijos išteklių rinkos įstatyme ir Taisyklių 21 punkte nustatyto įpareigojimo atliekant energijos išteklių pirkimus pirmenybę teikti biržai, ir atlikusi įvykdytų biokuro pirkimo sandorių kainų lyginamąją analizę, gali priimti sprendimą nepripažinti įsigyjančiosios organizacijos išlaidų, skirtų biokurui įsigyti, pagrįstomis sąnaudomis, nustatant šilumos kainą; nepagrįstomis sąnaudomis gali būti pripažintos tik tos pirkimo sutarties išlaidos, kai pirkimas vykdytas pažeidžiant Taisyklių 21 punkto reikalavimus. Taigi, tai patvirtina pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytus teiginius, jog pats skundžiamas nutarimas savaime neįpareigoja pareiškėjo atlikti reikiamų šilumos kainos perskaičiavimo veiksmų. Taisyklės nustato ne pareigą, o teisę Komisijai pripažinti kuro sąnaudas nepagrįstomis. Vadinas, minėtos pasekmės galėtų atsirasti tik tuo atveju, jeigu Komisija nuspręstų, kad toks perskaičiavimas, atsižvelgiant į skundžiamame nutarime konstatuotus pažeidimus, yra būtinas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą sieja ne su realia grėsme, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. ne su realia galimybe įvykdyti teismo sprendimą, o su galimomis neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, jeigu Komisija nuspręstų atlikti šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimą, kas netenkina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje nustatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų.

Teigia, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ta aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Kaip ir nurodo teismas skundžiamoje nutartyje, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų padarinių ar galimų naujų teisminių procesų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl skundžiamo nutarimo priėmimo, iš esmės negalės būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Priešingai, pareiškėjas net neneigia, ir sutinka, jog jo deklaruojami nuostoliai, atsiradę dėl skundžiamo nutarimo priėmimo, iš esmės galės būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (atskirojo skundo 30 pastraipa). Pareiškėjas nepateikė jokių išsamių ir visapusiškų faktinių duomenų bei įrodymų, patvirtinančių jo finansinę padėtį, kuriuos įvertinus, būtų galima spręsti apie realią sprendimu keliamų neigiamų padarinių grėsmę. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, nedetalizuotos ir pagrįstos prielaidomis bei spėjimais, todėl negali būti vertinamos kaip pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 71 str. 4 d.).

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad skundžiamas nutarimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, skundžiamu nutarimu konstatuojamas Energijos išteklių rinkos įstatymo pažeidimas, tačiau pareiškėjui sankcijos savaime nėra skiriamos ir jis nėra įpareigojamas atlikti jokių veiksmų, įskaitant šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju išskirtinai skundžiamo nutarimo pagrindu pareiškėjo atžvilgiu yra pradedama jo administracinio baudimo procedūra, todėl nesustabdžius skundžiamo nutarimo galiojimo, o vėliau teismuose nuginčijus jį, pareiškėjas patirtų didelę žalą, nes administracinio nubaudimo procedūra jau būtų įvykusi, tokiu būdu pareiškėjas bus priverstas inicijuoti papildomus teisinius ginčus, kas pareikalaus ne tik pareiškėjo, bet ir nuobaudą skiriančios institucijos, ir teismo kaštų. Be to, pareiškėjui galimai skirtina bauda yra ypatingai didelė, todėl ji gali iš principo apsunkinti pareiškėjo tiesioginės veiklos vykdymą, t. y. sukelti neigiamų finansinių pasekmių. Taip pat pareiškėjas teigia, kad Komisija neturi pasirinkimo ir privalo vykdyti Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas pareigas bei atitinkamai reaguoti į pažeidimą, taip pat ir galimai atlikti su šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimu susijusius veiksmus.

Dėl neva skundžiamo nutarimo pagrindu pradedamos pareiškėjo administracinio baudimo procedūros pabrėžtina, jog prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paprastai nėra tenkintinas tuo atveju, jeigu aplinkybės, dėl kurių suinteresuotas asmuo prašo laikinosios apsaugos, jau yra įvykusios. Toks prašymas prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai, kadangi pagal savo esmę reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik esant grėsmei, jog atitinkamos aplinkybės kils ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-381/2009; 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-757/2011). Šiuo atveju, kaip nurodo pats pareiškėjas, jo atžvilgiu atsakovo 2015 m. birželio 25 d. surašytu reguliuojamos veiklos pažeidimo protokolu Nr. K3-15 jau yra pradedama (jau pradėta) pareiškėjo administracinio baudimo procedūra. Taigi, pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtent dėl to, jog skundžiamas nutarimas suteikia pagrindą pareiškėjo atžvilgiu vykdyti administracinio baudimo procedūrą, šiuo atveju yra nebetikslingas.

Be to, Energijos išteklių rinkos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, jog Komisija tiria ir nagrinėja šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų pažeidimus ir taiko pažeidėjams sankcijas ir (ar) poveikio priemones šio įstatymo numatytais atvejais. To paties įstatymo 281 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad energijos išteklių rinkos dalyviams už pažeidimus vykdant reguliuojamąją energetikos veiklą skiriamos piniginės baudos Energetikos įstatyme nustatyta tvarka. Energetikos įstatymo 36 straipsnio 17 dalyje numatyta, kad Komisijos sprendimas dėl sankcijos skyrimo įsigalioja po 30 dienų nuo jo priėmimo dienos, jeigu per šį laiką įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apskųstas teismui. Tai reiškia, kad sankcijos skyrimas yra atskira procedūra, vykdoma Energetikos įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka, o Komisijos sprendimas dėl sankcijos paskyrimo yra skundžiamas administracinis aktas, kurio apskundimas teismui sustabdo jo vykdymą. Todėl vien tai, kad Komisija inicijavo sankcijos skyrimo procedūrą pareiškėjo atžvilgiu, nereiškia, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjo skundo reikalavimų tenkinimo atveju tokio teismo sprendimo vykdymas taptų sudėtingas arba iki skundžiamo nutarimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas.

Taip pat nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad skundžiamo nutarimo panaikinimo atveju, pareiškėjas patirtų didelę žalą, nes administracinio nubaudimo procedūra jau būtų įvykusi, tokiu būdu pareiškėjas bus priverstas inicijuoti papildomus teisinius ginčus, kas pareikalaus ne tik pareiškėjo, bet ir nuobaudą skiriančios institucijos, ir teismo kaštų, be to, pareiškėjui galimai skirtina bauda yra ypatingai didelė, todėl tai gali sukelti neigiamų finansinių pasekmių. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad lemiamos reikšmės, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, paprastai neturi asmens, prašančio taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teiginiai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo siekiant išvengti galimų teisinių ginčų, papildomo bylinėjimosi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (pvz., 2008 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008). Be to, dėl to pareiškėjo galimai patirtina didelė žala ar neigiamos finansinės pasekmės dėl galimai jam skirtinos baudos, kuri, anot pareiškėjo, yra ypatingai didelė šiuo atveju taip pat negali būti pagrindu taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011).

Be to, galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Taigi, aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų bei įrodymų, patvirtinančių jo finansinę padėtį, kuriuos įvertinus, būtų galima spręsti apie realią skundžiamu nutarimu keliamų neigiamų padarinių grėsmę. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, nedetalizuotos ir pagrįstos prielaidomis bei spėjimais, todėl negali būti vertinamos kaip pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo atskirąjį skundą argumentais dėl su skundžiamu nutarimu susijusio šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo. Pagal Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 277, 147.2.2. punktą Komisija, nustačiusi, kad įsigyjančioji organizacija nevykdė Energijos išteklių rinkos įstatyme ir Taisyklių 21 punkte nustatyto įpareigojimo atliekant energijos išteklių pirkimus pirmenybę teikti biržai, ir atlikusi įvykdytų biokuro pirkimo sandorių kainų lyginamąją analizę, gali priimti sprendimą nepripažinti įsigyjančiosios organizacijos išlaidų, skirtų biokurui įsigyti, pagrįstomis sąnaudomis, nustatant šilumos kainą. Kaip matyti, šios Taisyklės nustato ne pareigą, o teisę Komisijai pripažinti kuro sąnaudas nepagrįstomis. Todėl minėtos pasekmės galėtų atsirasti tik tuo atveju, jeigu Komisija nuspręstų, kad toks perskaičiavimas, atsižvelgiant į skundžiamame nutarime konstatuotus pažeidimus, yra būtinas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą sieja ne su realia grėsme, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. ne su realia galimybe įvykdyti teismo sprendimą, o su galimomis neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, jeigu Komisija nuspręstų atlikti šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimą. Taigi, akivaizdu, kad skundžiamas nutarimas pats savaime neįpareigoja pareiškėjo atlikti reikiamų šilumos kainos perskaičiavimo veiksmų. Vadinasi, skundžiamo nutarimo galiojimas iš tiesų tiesiogiai nesukuria pareiškėjo nurodomų neigiamų pasekmių, jos gali atsirasti kitų procedūrų ir kitų sprendimų pagrindu.

Atsižvelgus į tai, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė