2K-241-693/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K- 241-693/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00794-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.19.1;

2.1.7.4;

2.4.2.1.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 300 MGL (39 000 Lt, t. y. 11 295 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į bausmę įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. spalio 2 d. (30 dienų) ir nustatytas galutinis baudos dydis 240 MGL (31 200 Lt, t. y. 9036 Eur).

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir E. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartimi nuteistojo T. P. gynėjo advokato Stasio Zabitos apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. P. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju savo naudai netiesiogiai susitarė priimti kyšį per kitą asmenį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, po to pasikėsino per kitą asmenį – padėjėją šį kyšį priimti, o E. S. nuteistas už tai, kad, veikdamas kaip padėjėjas, kitų naudai pažadėjo priimti kyšį už valstybės tarnautojo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir šį kyšį pasikėsino priimti, bet to nerealizavo, nes jo veiksmai buvo kontroliuojami policijos pareigūnų, t. y. 2013 m. rugpjūčio 27 d., apie 23.35 val., T. P., dirbdamas (duomenys neskelbtini) patruliu (toliau – (duomenys neskelbtini) patruliu), vykdydamas suteiktus įgaliojimus, Alytuje, ties Žuvinto g. 31 namu, sustabdęs automobilį „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir nustatęs, kad jį vairavęs asmuo K. M. neturi teisės vairuoti transporto priemonės ir taip yra padaręs administracinį teisės pažeidimą, už tai, kad nefiksuotų administracinio teisės pažeidimo, susitarė su K. M. netiesiogiai, per pažįstamą E. S., priimti 600 Lt kyšį; 2013 m. rugsėjo 3 d., apie 16.45 val., patalpose, esančiose Alytuje, (duomenys neskelbtini), iš K. M., vykdžiusio nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, E. S. priėmė 600 Lt kyšį, o 2013 m. rugsėjo 3 d., apie 22 val., T. P. pasikėsino jį priimti iš E. S. (nuo to momento vykdžiusio nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus), bet šių veiksmų iki galo nebaigė, nes buvo kontroliuojamas ir sulaikytas policijos pareigūnų.

Kasaciniu skundu T. P. gynėjas advokatas Marius Zabita prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad teismų priimti nuosprendis bei nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. Teismai neteisingai įvertino bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminių baudžiamojo įstatymo (BK 2 straipsnio 3 dalies, 41 straipsnio 5 dalies) ir baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20, 305, 320 straipsnių) pažeidimų, pažeidė nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principus, neįvertino provokacinių veiksmų, jų sankcionavimo, sekos, veiksmų atlikimo ribų ir taikymo, be to, neatskleidė nusikaltimo sudėties ir nuteisė T. P. už pareigūnų išprovokuotą nusikaltimą bei neteisėtai paskyrė bausmę. Taip pat teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl nuosprendžio surašymo, įrodymų vertinimo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų, pažeidė nusikalstamos veikos imitavimo elgesio modelio (toliau – NVIEM) taikymo metodus. NVIEM taikytas dubliuojant kitą, palaužiant NVIEM dalyvių apsisprendimo laisvę bei priverčiant provokuoti kitus asmenis.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad T. P. viso proceso metu nuosekliai neigė reikalavęs, provokavęs ar taręsis dėl kyšio su K. M., tam jis neturėjo jokio motyvo, nes pagal Policijos patrulių veiklos instrukciją jis neturėjo teisės įforminti teisės pažeidimo, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo (t. y. atlikti veiksmų, dėl kurių susitarė priimti kyšį), o ir už policijos patrulio ekipažo tinkamą patruliavimo vykdymą buvo atsakingas ne jis, o vyresnysis patrulis A. M.. Apeliacinės instancijos teismas, neigdamas apeliacinio skundo motyvus dėl nusikalstamos veikos netinkamos kvalifikacijos ir nusikaltimo, nustatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje, sudėties nebuvimą, nurodo teorines prielaidas, kaip turėjo elgtis policijos pareigūnai, kokiu būdu privalėjo fiksuoti nustatytą pažeidimą ir apie jį pranešti kitiems pareigūnams. Nuteistojo gynėjas tvirtina, kad ši baudžiamoji byla yra dirbtinai sukurpta, „susiūta baltais siūlais“, todėl būtina įvertinti ir šios bylos ikiteisminio tyrimo aspektus, pagrįstai keliančius abejonių dėl nusikaltimo sudėties buvimo, įrodymų rinkimo, patikimumo, pakankamumo bei leistinumo, neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, galimų dokumentų klastojimo, ikiteisminio tyrimo subjektų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir nusikalstamos veikos sukūrimo, poveikių liudytojams darymo ir provokavimo atlikti neteisėtus veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, besąlygiškai rėmėsi prieštaringais liudytojo K. M. parodymais, o apeliacinės instancijos teismas interpretavo šių parodymų turinį ir nepašalino prieštaravimų. Byloje liko nepaneigti argumentai, kad K. M. buvo tik susidorojimo įrankis, o jo parodymai ir jų priderinimas prie bylos medžiagos bei visas scenarijus buvo suorganizuotas ir sukurptas (duomenys neskelbtini) pareigūnų, susitarus su R. D.. Nuteistasis T. P. pagrįstai teisme iškėlė motyvuotą versiją, kad su juo buvo tikslingai siekiama susidoroti už tai, kad jis keletą kartų buvo sulaikęs R. D. brolį T. D. su narkotikais (šią aplinkybę patvirtinančius duomenis teismas atsisakė išreikalauti). Kasatorius įsitikinęs, kad R. D., pasinaudojęs K. M. ir pasitelkęs savo draugus, (duomenys neskelbtini) pareigūnus, suvedė sąskaitas su T. P., todėl ikiteisminio tyrimo veiksmai atlikti šališkai, tendencingai bei neobjektyviai, pasinaudojant pažintimis. (duomenys neskelbtini) Imuniteto tarnyba esant šioms aplinkybėms neturėjo teisės atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus ir turėjo nusišalinti.

Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. rugsėjo 3 d. buvo panaudoti du nusikalstamos veikos elgesio imitacijos modeliai, vienas paskui kitą, iš pradžių sankcionuojant K. M. atlikti NVIEV veiksmus ir įgyvendinti provokaciją, po to pasinaudojus E. S. beviltiška padėtimi ir jį įtraukus į NVIEM veiksmus. Tačiau, gynybos įsitikinimu, tai buvo akivaizdi provokacija, o ne BPK 159 straipsnio nuostatas atitinantys nusikalstamos veikos elgesio imitacijos modeliai. Apeliacinės instancijos teismas šią problemą aiškino tik pagal K. M., R. D., ir (duomenys neskelbtini) pareigūnų V. O., Ž. Z. parodymus, tačiau nekreipė dėmesio į teorinę dalį, ydingą veiksmų seką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apie reikalavimą duoti kyšį teigia tik pats K. M., daugiau duomenų apie tai nėra. Apie tai, kad T. P. rodė skaičių 600 K. M., teigia suinteresuotas asmuo R. D., tačiau jo parodymų nepatvirtina net pats K. M.. Tai, kad ši provokacija buvo planuojama ir R. D. bei (duomenys neskelbtini) pareigūnų V. O. ir Ž. Z. buvo surežisuota net nepradėjus ikiteisminio tyrimo, įrodo ir iš dalies nenuoseklūs K. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, ir jo aktyvūs veiksmai, daromi pareigūnams juos kontroliuojant, duodant nurodymus bei telefoninių skambučių intensyvumas. Byloje liko nepaneigta E. S. nurodyta aplinkybė, kad jis skolinosi pinigus iš R. D., o K. M. bei (duomenys neskelbtini) pareigūnai pasinaudojo šia aplinkybe ir surengė provokaciją, kuriai pasidavė E. S., paveiktas psichologinio spaudimo. Pastarojo išprovokavimas lėmė T. P. patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, nors iš bylos medžiagos matyti, kad E. S. pinigų net neperdavė, o provokacijos metu šnekėjo „apie orą“, po to išlipdamas įmetė pinigus „į dureles“. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad po to, kai K. M. „pasivaideno“, jog iš jo reikalaujama pinigų, realiai jokie veiksmai, susiję su tariamu reikalavimu, nebuvo įgyvendinami. K. M. pats pasakė, kad iš jo niekas jokių pinigų nereikalavo, kad (duomenys neskelbtini) pareigūnai pasiūlė dalyvauti modelyje ir perduoti pinigus, o tai reiškia, kad nusikaltimas buvo net ne išprovokuotas, bet surežisuotas bei sukurtas.

Teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, priėmė sprendimą, prieštaraujantį bylos medžiagai, įrodymų visetui, nepašalinę visų prieštaravimų ir abejonių. Apeliacinės instancijos nutartis iš esmės neatitinka BPK 305, 320 straipsnių reikalavimų, surašyta iškraipant bylos faktus, o ne analizuojant teisinę problemą (dvigubą provokaciją, NVIEM pradžią, vystymą, veiksmų paskirstymą, dalyvių santykį, E. S. „suvystymą“ ir kitus „stalininius antidemokratinius metodus“, kurių šioje valstybėje neturėtų būti). Kasatoriui kelia abejonių (duomenys neskelbtini) pareigūnų kompetencija, įrodymų rinkimo metodai, akivaizdžios dokumentuose atsiradusios neva techninės klaidos). Be to, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo T. P. gynėjo apeliacinio skundo, neatsakė į skundo motyvus dėl veikos kvalifikacijos, nusikalstamos veikos sudėties buvimo, subjekto tinkamumo, dvigubo NVIEM modelio taikymo, į modelį įtraukiant įtariamą asmenį ir leidžiant tariamai nusikaltimą padariusiam asmeniui toliau vykdyti nusikalstamą veiką, jį kontroliuojant ir skatinant nusikalsti bei įtraukti kitus asmenis.

Atsiliepimu į nuteistojo T. P. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Nijolė Frolova prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad teismai nenustatė jokių aplinkybių, paneigiančių T. P. nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį teisėtumą ir pagrįstumą. Kasatoriaus apeliavimas į neva netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą yra pagrįstas išimtinai deklaratyvaus pobūdžio samprotavimais, paremtais subjektyvia byloje nustatytų faktinių aplinkybių interpretacija. Kasacinio skundo dalies, susijusios su neteisingu kvalifikavimu, turinys neatskleidžia jokių svarių, Lietuvos apeliacinio teismo nenagrinėtų argumentų, kurie sąlygotų netinkamai taikytos BK 225 straipsnio 2 dalies fakto konstatavimą. Tiek byloje surinktus duomenis išanalizavęs, įvertinęs bei įrodymais pripažinęs pirmosios instancijos teismas, tiek priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas vienareikšmiškai pripažino, kad T. P. veiksmai atitiko visus kvalifikuotojo kyšininkavimo sudėties požymius. Nuteistojo gynėjo apeliavimas į teisės surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą neturėjimą bei atsakomybės už policijos ekipažo tinkamą patruliavimą nebuvimą negali būti pripažintas aplinkybe, lemiančia netinkamą nuteistojo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Sprendžiant pagal T. P., kaip valstybės tarnautojui, tenkančias pareigas, jo neteisėtas neveikimas pasižymėjo kitų, jam, kaip mobiliojo būrio patruliui, tenkančių šiuo atveju dėl K. M. padaryto administracinio teisės pažeidimo pareigų neatlikimu. Teismai pagrįstai pripažino, kad BK 225 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo vykdytojas buvo ne su T. P. patruliavęs pareigūnas A. M., bet pats nuteistasis.

Kasaciniame skunde nepateikti jokie konkretūs duomenys, nurodantys teismų praktikoje nustatytas provokacijos faktą patvirtinančias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas analogiško turinio kasatoriaus argumentus, pagrįstai pripažino, kad T. P. ir jo bendrininko E. S. nusikalstama veika buvo pradėta įgyvendinti dar prieš priimant sprendimą dėl BPK 159 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo, o taikant šią priemonę, nusikalstama veika nebuvo inicijuota, prie jos vykdymo buvo prisijungta. Juo labiau, byloje nenustatyta, kad, atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, nuteistųjų elgesio pasirinkimo laisvė buvo kaip nors suvaržyta. Tiek E. S., tiek T. P. K. M. perduotą kyšį priėmė laisva valia, turėdami galimybę pasirinkti kitą elgesio variantą. Nėra jokių duomenų apie E. S. taikytą neteisėtą poveikį, vertimą pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis bei teises naudotis gynėjo paslaugomis apribojimą.

Prokurorė pažymi, kad šioje byloje BPK 159 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymas du kartus buvo nulemtas vien tiktai siekio išsiaiškinti du, nors ir tą pačią nusikalstamą veiką darančius, bet skirtingus vaidmenis atliekančius asmenis – to baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nedraudžia. Teismai nepadarė kasatoriaus minimų BPK nuostatų pažeidimų, nuosprendyje ir nutartyje įrodymai tinkamai išanalizuoti, aptarti bei įvertinti tiek atskirai, tiek juos sujungiant į vientisą loginę grandinę. Abiejų instancijų teismai, spręsdami klausimą dėl nuteistojo kaltės, įrodymus vertino vadovaudamiesi pagrindinėmis BPK 20 straipsnyje numatytomis įrodinėjimo taisyklėmis, neteikiant pirmenybės T. P. kaltinantiems įrodymams. Skundžiamos nutarties aprašomojoje dalyje apeliacinės instancijos teismas detaliai aptarė T. P. gynėjo kartotinai kasaciniame skunde ginčijamus įrodymus, išsamiai išanalizavo jų turinį, galimus prieštaravimus bei motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo buvo detaliai aptarti, išanalizuoti ir nepagrįstais pripažinti visi esminiai nuteistojo gynėjo skundo argumentai.

Nuteistojo T. P. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skunde nurodytų procesinių pažeidimų

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis – teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta jų vertinimo analizė ir padarytos teismo išvados dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymo, taip pat nurodyti išsamūs kaltinamojo T. P. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė surinktus duomenis, abiejų kaltinamųjų ir liudytojų parodymus vertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, juos sugretino, aiškinosi, kokios šių asmenų nurodomos įvykio aplinkybės sutampa, kokių prieštaravimų esama, ir juos šalino. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, argumentuotai nurodė, kodėl remiasi liudytojo K. M. parodymais, kurie viso baudžiamojo proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs, jis davė išsamius parodymus apie visas nusikalstamos veikos aplinkybes – dėl įvykio metu įvykusio susitarimo duoti 600 Lt kyšį policijos pareigūnui T. P. per pažįstamą E. S. (vėliau šią sumą pastarajam ir perdavė), nes vairavo automobilį neturėdamas vairuotojo pažymėjimo. Beje, kaltinamasis T. P. teisme pripažino šias aplinkybes: kad įvykio metu buvo sustabdytas automobilis, kurį vairavo K. M. ir jis tikrino vairuotojo dokumentus; K. M. paaiškino, kad šiuo metu neturi vairuotojo pažymėjimo; T. P. skambino E. S., o dokumentus grąžino vairuotojui ir liepė toliau nevairuoti. Teismas nuosprendyje nurodė įrodymų šaltinius, juos išsamiai išanalizavo ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti liudytojo K. M. parodymais. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, išsamiai ir argumentuotai nurodyta, kodėl T. P. parodymai, neigiant savo kaltę dėl susitarimo priimti kyšį iš liudytojo K. M. bei pasikėsinus šį kyšį priimti per padėjėją E. S., buvo atmesti.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistojo T. P. gynėjas teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, atsakė į esminius T. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie, beje, pakartojami ir kasaciniame skunde. Pakartotinai, išsamiai buvo išanalizuoti nuteistųjų T. P. ir E. S., liudytojų K. M., A. M., R. D. ir kt. parodymai, tiek atskirai, tiek palyginus juos tarpusavyje ir su iš kitų įrodymų šaltinių (telekomunikacijų tinklų) gautais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai, laikydamasi BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, pasisakė dėl liudytojo K. M. parodymų patikimumo.

Kasatoriaus argumentas, kad prieš jo ginamąjį buvo atlikta provokacija, neteisėtai panaudojant net du NVIEM, nepagrįstas, todėl atmestinas. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad NVIEM buvo naudojamas taikant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (neteko galios) nuostatas, o veikos padarymo metu galiojo 2012 m. spalio 2 d. Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas, įsigaliojęs 2013 m. sausio 1 d., kurio nuostatos šioje byloje apskritai nebuvo taikytos. Bylos duomenys patvirtina, kad 2013 m. rugsėjo 2 d.

K. M. pranešė apie nusikalstamą veiką ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Prokuroras, gavęs tokią informaciją, 2013 m. rugsėjo 3 d. motyvuotu prašymu kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją prašydamas BPK 159 straipsnyje nustatyta tvarka leisti K. M. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, numatytus BK 227 straipsnyje, – pasiūlyti, pažadėti duoti ar duoti kyšį E. S., T. P. ar galimam bendrininkui. Tos pačios dienos nutartimi ikiteisminio tyrimo teisėjas K. M. leido atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, numatytus BK 227 straipsnyje, – pasiūlyti, pažadėti duoti ar duoti kyšį E. S., T.

P. ar galimam bendrininkui. K. M. 2013 m. rugsėjo 3 d. popietę perdavė 600 Lt E. S., o šis, veikdamas pagal prokuroro 2013 m. rugsėjo 3 d. nutarimą leisti E. S. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje, tos pačios dienos vakare padėjo 600 Lt T. P. automobilyje. Šį prokuroro nutarimą dėl procesinės prievartos priemonės taikymo 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartimi patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjas. Pagal susiformavusią teismų praktiką taikyti BPK 159 straipsnyje numatytą procesinės prievartos priemonę – leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus – turi būti faktinis ir teisinis pagrindai.

Faktinis pagrindas minėtos priemonės taikymui šioje byloje buvo K. M. pranešimas apie nusikalstamą veiką, o teisinis pagrindas – ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis. Jokių provokacijų atliekant šiuos veiksmus nenustatyta, nes buvo vykdomas 2013 m. rugpjūčio 27 d. susitarimas tarp T. P. ir K. M. dėl 600 Lt kyšio priėmimo pasinaudojant tarpininku E. S., veiksmų ribos neviršytos. Dėl E. S. neva daryto psichologinio spaudimo dalyvauti minėtuose veiksmuose labai išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Taigi duomenys, gauti panaudojant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, numatytus BPK 159 straipsnyje, yra teisėti (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Pažymėtina, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtinta reikalavimo teismui detaliai atsakyti į absoliučiai visus (kiekvieną) apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartyje pagrįstai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis T. P. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nuteistojo T. P. versija, kad liudytojas R. D., susitaręs su (duomenys neskelbtini) pareigūnais ir pasinaudojęs K. M., susidorojo su juo, nes buvo sulaikęs R. D. brolį T. su narkotikais, apeliacinės instancijos teismo aptarta ir motyvuotai atmesta.

Be to, kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Byla apeliacine tvarka patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo T. P. gynėjo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 225 straipsnio 2 dalis taikymo

BK 225 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nustatyta: „Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus...“.

Veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens atlikimas ar neatlikimas kyšio davėjo ar kito asmens interesais veiksmų, kuriuos jis turi ir (ar) gali atlikti vykdydamas įstatymais ar kitais teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus.

BK 225 straipsnio 2 dalis taikoma tada, kai kyšis priimamas, pažadama ar susitariama jį priimti, reikalaujama ar provokuojama jį duoti už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kyšininkavimo objektyvieji požymiai – 1) kyšio priėmimas, 2) pažadas jį priimti, 3) susitarimas jį priimti, 4) reikalavimas jį duoti, 5) provokavimas jį duoti – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo momento. Kyšininkavimas už neteisėtą neveikimą yra tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio davėjo interesus patenkina ar žada patenkinti neatlikdamas veiksmų, kuriuos jis privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad T. P., būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) patruliu t. y. policijos pareigūnu, vykdydamas įgaliojimus, nustatęs, kad K. M. įvykio metu vairavo automobilį neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, nevykdė savo pareigų informuoti kitus pareigūnus, o susitaręs su K. M. netiesiogiai, per bendrą pažįstamą E. S., priimti 600 Lt kyšį, jį paleido. Vėliau T. P. iš E. S. (atliekančio nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus) sutartą kyšį pasikėsino priimti.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nustatytas aplinkybes ir motyvuotai nustatė T. P. veiksmuose esant visus būtinuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, požymius, o apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą apeliacine tvarka, tokioms išvadoms pritarė. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, inkriminuojant kyšininkavimą, nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, susitariama dėl kyšio, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas.

Pakanka, kad tokie veiksmai neperžengtų šio asmens tarnybinių galimybių ribų, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-390/2014). Dėl to kasatoriaus teiginiai, kad jo ginamasis pats, kaip policijos patrulis, neturėjo teisės surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, be to, už ekipažo tinkamą patruliavimą atsako vyresnysis patrulis A. M., nėra reikšmingi nuteistojo T.

P. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Nepagrįstai kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė teorines prielaidas, kaip turi elgtis policijos pareigūnas. Jau pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad T. P., būdamas (duomenys neskelbtini) patruliu ir vykdydamas įgaliojimus, nustačius bet kokį teisės pažeidimą, turėjo pareigą vykdyti teisės pažeidimų prevenciją, užkardymą ir išaiškinimą (šio patrulio pareigybės aprašymo 7.3 punktas). Taigi T.

P., nustatęs, kad K. M. įvykio metu vairavo neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, privalėjo apie tai informuoti kitus policijos pareigūnus (pvz., Kelių policijos) arba pristatyti pažeidėją į budinčiąją dalį, kad pažeidimas būtų tinkamai įformintas, tačiau to nepadarė, o susitaręs su K. M., netiesiogiai, per bendrą pažįstamą E. S., priimti 600 Lt kyšį, jį paleido. Susitarimas priimti kyšį paprastai yra kyšio gavėjo ir kyšio davėjo susitarimas dėl kyšio priėmimo laiko, būdo, vietos ir panašiai. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo susitarimo momento.

Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad T. P. suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 2 dalyje, tiek objektyvieji požymiai – policijos pareigūno susitarimas su pažeidėju per bendrą pažįstamą E. S. priimti 600 Lt kyšį (kuris vėliau pastarojo ir buvo perduotas) už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus – pažeidėjo paleidimą, tiek subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. BK 230 straipsnio 1 dalyje išaiškinta, kad valstybės tarnautojai yra ir valstybės pareigūnai.

Akivaizdu, kad policijos pareigūnas yra tinkamas BK 225 straipsnio subjektas. Taigi baudžiamasis įstatymas kasatoriui pritaikytas tinkamai.

Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde yra argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti ir juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. P. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Vytautas Piesliakas

Vytautas Masiokas