A-662-1874-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1874/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03009-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 15.2.3.1; 15.2.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 1 904,33 Lt turtinės žalos atlyginimui ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2012 m. liepos 4 d. V. G., vairuodamas P. M. nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Biruliškių g., ties sankryža su Aktinidijų taku, Kaune, įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą, neaptvertą ir vandeniu užlietą duobę, buvusią važiuojamojoje kelio dalyje, ir apgadino vairuojamą transporto priemonę. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Kelių policijos valdybos nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nenustačius transporto priemonės vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, (toliau – ir KET) pažeidimo. Transporto priemonė buvo apdrausta ADB „ERGO Lietuva“ transporto priemonių savanorišku draudimu. Atlikus transporto priemonei padarytos žalos įvertinimo veiksmus buvo nustatyta, jog transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudarė 1 904,33 Lt, todėl ADB „ERGO Lietuva“, vykdydama draudimo sutarties sąlygas, šią sumą išmokėjo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.26, 6.266 ir 6.1015 straipsnių pagrindu dėl išmokėtos draudimo išmokos pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktą, Kauno miesto savivaldybė privalo užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą bei saugaus eismo sąlygas. Atsakovui netinkamai vykdant įstatymų numatytas funkcijas atsirado žala, kuri turi būti atlyginta. Pareiškėjas 2013 m. spalio 1 d. kreipėsi į atsakovą ragindamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, tačiau atsakovas atsisakė atlyginti žalą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nepateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, priežastinio ryšio tarp duobės ir automobilio apgadinimo egzistavimą, t. y. neaišku kada, kur, nuo ko ir per kiek laiko atsirado nurodomo automobilio apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą. Į bylą pateikta JUAB „Juta“ sąskaita faktūra, išrašyta 2013 m. vasario 13 d., reiškia, kad automobilis buvo remontuotas praėjus daugiau nei 7 mėnesiams po eismo įvykio.

Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad automobilis visą šį laiką nebuvo eksploatuojamas, jog nebuvo patekęs į kitą eismo įvykį, kuris gali būti nurodytų apgadinimų priežastis, todėl daryti išvadą, kad JUAB „Juta“ atlikti automobilio remonto darbai yra susiję su eismo įvykiu, nėra jokio pagrindo. Be to, policijos nutarime, surašytame iš karto po eismo įvykio, yra nurodoma, kad apgadintas priekinis dešinės pusės ratas, o JUAB „Juta“ nurodytos keičiamos dalys yra rato guolio korpusas, guolis, stebulė.

Dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos yra atsakingas ir pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus iškilus grėsmei eismo saugumui. Vairuotojas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai, saugiai ją apvažiuoti. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir Draudimo įstatymas) nuostatas draudimo veikla neatsiejamai yra susijusi su draudimo rizika. Konkrečiu atveju pareiškėjo išmokėtą draudimo išmoką padengia (viršija) iki tol gautos įmokos, todėl nuostolių byloje nepatirta, o pareiškėjo skundas nepagrįstas.

Atsakovo nuomone, visiškas žalos atlyginimas draudimo bendrovei prieštarauja Draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad draudikas prisiima riziką. Nurodė, jog Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, remontuoti racionalų naudojimą kontroliuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija), kuri yra taip pat atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą, todėl turi būti į bylą įtraukta atsakovu.

Prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3, 5.3. punktų (5.3.1., 5.3.2 p.) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29, 94 straipsnių nuostatoms.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiūra.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo ERGO Insurance SE, atstovaujamo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo, naudai 1 904,33 Lt turtinės žalos atlyginimui, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. gruodžio 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 60,66 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstė CK 6.271 straipsnio nuostatas, nurodė Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintos Kelių priežiūros tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6, 12 ir 42 punktus, CK 6.266 straipsnį, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį. Sistemiškai vertinant visas teisės aktų nuostatas pripažinta, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Byloje esantys įrodymai – Kauno AVPK 2012 m. liepos 4 d. eismo įvykio schema, tos pačios datos nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną (b. l. 21, 22), V. G. paaiškinimai dėl eismo įvykio bei pareigūno A. K. tarnybinis pranešimas (Kauno AVPK Kelių policijos valdybos eismo įvykio medžiaga) patvirtina, kad automobilis įvažiavo į duobę, apsemtą vandens, nepažymėtą jokiais kelio ženklais, dėl ko buvo apgadintas, kas, teismo nuomone, patvirtina patį eismo įvykio faktą, t. y. kad 2012 m. liepos 4 d. apie 12.10 val., Biruliškių g., ties sankryža su Aktinidijų taku, Kaune, automobilis „AUDI A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę ir buvo apgadintas. Byloje nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė Biruliškių gatvėje, ties sankryža su Aktinidijų taku, Kaune, važiuojamojoje dalyje, kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nėra.

Atsakovo atstovė teigė, jog vairuotojas, vairuodamas automobilį minėtoje gatvėje, privalėjo elgtis atidžiai, rūpestingai ir atsargiai, pasirinkti saugų greitį, vadovaudamasis KET 19, 133, 134 punktu, ir šių nuostatų nevykdymas galėjo sąlygoti žalos atsiradimą, tačiau šios aplinkybės nebuvo ištirtos. Byloje nėra objektyvių, neginčijamų duomenų, kad asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir KET nuostatas. Kauno AVPK Kelių policijos valdybos 2012 m. liepos 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo teisena nutraukta, nenustačius automobilio vairuotojo V.

G. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Šis nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nuostatų, yra motyvuotas ir įsiteisėjęs. Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos matmenis (0,20 gylio, apie 0,8 m pločio, 1,30 m ilgio), dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus.

V. G. 2012 m. liepos 4 d. paaiškinime nurodė, jog važiavo Biruliškių gatve paskui automobilių koloną, kadangi kelias buvo pilnas balų, todėl buvo neįmanoma jas visas apvažiuoti. Įrodymų visuma patvirtina, jog Biruliškių gatvės danga buvo šlapia (buvo daug balų), vairuotojas važiavo automobilių kolonoje, ginčo duobė buvo apsemta vandeniu, todėl, teismo nuomone, vairuotojo galimybė pastebėti ginčo duobę buvo ribota. Atsižvelgiant į tai, jog vairuotojo veiksmuose KET pažeidimų nebuvo nustatyta, padaryta išvada, jog nurodytos aplinkybės apsunkino vairuotojo galimybę, elgiantis rūpestingai ir apdairiai, pastebėti, sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančią duobę.

Transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje. Atsakovo ir jo atstovės nurodytos aplinkybės, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo, grindžiami vien prielaidomis, tačiau objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta.

Dėl šių priežasčių vertinti, kad vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies lėmė žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo. Pažymėta, kad atsakovo ir jo atstovės argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti tik pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams.

Kauno AVPK Kelių policijos valdybos 2012 m. liepos 4 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nurodyta, jog automobiliui sugadintas priekinis dešinės pusės ratas (b. l. 21). V. G. 2012 m. liepos 4 d. paaiškinime dėl eismo įvykio nurodyta, jog pažeistas ratlankis ir prakirsta padanga (Kauno AVPK Kelių valdybos eismo įvykio medžiaga). V. G. 2012 m. liepos 4 d. pranešime nurodyta, jog prakirsta dešinės pusės priekinė padanga, apgadintas ratlankis ir pažeistas ratų suvedimas (b. l. 34). Iš 2012 m. liepos 4 d. Transporto priemonės apžiūros-defekto akto (b. l.

31) matyti, jog eismo įvykio dieną draudėjo darbuotojas, apžiūrėjęs automobilį, nustatė, jog reikalinga keisti priekinę dešinės pusės padangą, priekinį dešinės pusės rato guolį, priekinę dešinės pusės guoliavietę ir priekinę dešinės pusės stebulę, taip pat reikia remontuoti priekinį dešinės pusės ratlankį ir atlikti priekinės važiuoklės patikrą. Automobilis buvo suremontuotas. Pagal Jiezno UAB „Juta“ pateiktos 2013 m. vasario 13 d. remonto sąmatos Nr. 396499 duomenis, automobiliui pakeistas dešinio rato guolio korpusas, priekinio dešinio rato guolis, priekinė dešinė stebulė ir priekinė dešinė padanga, taip pat atlikti su šių detalių pakeitimu susiję darbai, dešinio priekinio ratlankio remontas ir ratų suvedimas (b. l. 28-30).

JUAB „Juta“ 2013 m. vasario 18 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra JUT Nr. 30021550 patvirtina, jog draudėjas dėl automobilio remonto turėjo 2 920,44 Lt išlaidų (b. l. 27). Įvertinus šiuos duomenis padaryta išvada, kad remonto darbai, nurodyti UAB „Juta“ 2013 m. vasario 13 d. remonto sąmatoje Nr. 396499, atitiko iš karto po eismo įvykio 2012 m. liepos 4 d. surašyto Transporto priemonės apžiūros-defekto akte nurodytus sugadinimus, darbų apimtį, kas paneigia atsakovo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp eismo įvykio ir patirtų nuostolių nebuvimo.

Ta aplinkybė, kad Kauno AVPK Kelių policijos valdybos nutarime buvo fiksuotas dešinio priekinio rato apgadinimas, negali būti pagrindu išvadai, jog tik tokio pobūdžio nuostoliai ir buvo padaryti, nes pareigūnai sugadinimus fiksavo įvykio vietoje, apžiūrėję automobilį vizualiai. Apžiūrėjus automobilį draudimo įmonėje, dalyvaujant draudimo kompetentingiems specialistams, buvo nustatyti sugadinimai, kurių nebuvo galima matyti automobilį apžiūrint išoriškai. Pažymėta, kad atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių automobilio eksploatavimą po ginčo eismo įvykio, automobilio dalyvavimą kitame eismo įvykyje ar pan., t. y.

įrodymų, patvirtinančių kokių nors aplinkybių įtaką nustatytiems automobilio apgadinimams.

Teismas nurodė CK 6.1015 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimą Nr. 27. Pagal UAB „Ergo Lietuva“ 2011 m. liepos 26 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 149 patvirtintų Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 (toliau – ir Taisyklių Nr. 030) 13 ir 14 skyrių, reglamentuojančių žalos nustatymo tvarką ir draudimo išmokų mokėjimo sąlygas, 13.1.4 punktą, išlaidas, reikalingas transporto priemonės ar jos dalių vertei, kuri buvo draudžiamojo įvykio metu, atkurti nustato draudiko paskirtas asmuo. Tam reikalingus dokumentus, ypač nuotraukas, privalo pristatyti draudėjas, jeigu nesusitariama kitaip. Taisyklių 14.1.1 punktas nustato, jog jei draudimo sutartis sudaryta draudimo „rinkos verte“ draudimo apsaugos variantu, žalos dėl transporto priemonės sugadinimo, kai ją remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio. Konkrečiu atveju draudimo sutartis buvo sudaryta draudimo apsaugos variantu „rinkos verte“ (b. l. 9). Draudėjas pateikė pareiškėjui dokumentus, patvirtinančius dėl transporto priemonės sugadinimo patirtas išlaidas – 2 920,44 Lt sumai (b. l. 27-33). Pagal Taisyklių Nr. 030 14.1.8 punktą, jei po draudžiamojo įvykio remontuojant transporto priemonę pažeistos dėvėtos detalės pakeičiamos naujomis, originaliomis gamyklos gamintojos detalėmis, tai draudikas atskaičiuoja nusidėvėjimą. Detalių (išskyrus transporto priemonės padangas), kurias paveikia natūralus nusidėvėjimas ir aplinkos poveikis, proporcingas transporto priemonės ridai ir senumui, transporto priemonės nusidėvėjimo laipsnis nustatomas atsižvelgiant į Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką ir transporto priemonių vertinimo instrukciją pagal šiame punkte pateiktą lentelę. Padangų nusidėvėjimo laipsnis nustatomas pagal galiojančią Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir transporto priemonių vertinimo instrukciją.

Jiezno UAB „Juta“ 2013 m. vasario 13 d. remonto sąmatoje nurodyta (b. l. 28-30), jog keičiamos detalės buvo neoriginalios (sąmatoje pažymėtos žvaigždute pagal AUDATEX kompiuterinę programą), todėl ginčo atveju pakeistoms automobilio detalėms nusidėvėjimas buvo netaikomas pagrįstai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog automobilio padangai, nepažeidžiant galiojančios Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos nuostatų, pritaikytas 61,72 procentų nusidėvėjimo koeficientas (b. l. 25, 65). Išdėstytų faktinių aplinkybių visuma patvirtino, jog įvertindamas nuostolio dydį bei jį apskaičiuodamas pareiškėjas laikėsi Taisyklėse Nr. 030 nustatytų reikalavimų. Bendras žalos dydis – 2 920,44 Lt (b. l. 25-30), tačiau atskaičius 400 Lt besąlyginę išskaitą, padangos nusidėvėjimą (b. l. 25, 65), ši suma yra 1 904,33 Lt (b. l. 25), kuri išmokėta remonto įmonei (b. l. 26). Įrodymų, paneigiančių keičiamų detalių įsigijimo bei remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę jų kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui nebuvo pateikta. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodytos išlaidos laikytos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Atsakovo motyvai dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmesti.

Atsakovo argumentas, jog visiškas draudimo išmokos kaip žalos priteisimas draudimo bendrovei prieštarauja Draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad draudikas prisiima riziką, atmestas. Atsakovas neigia subrogacijos instituto taikymą. Išmokėjus draudimo išmoką, pasikeičia žalos atlyginimo santykio šalys, t. y. nukentėjusįjį asmenį pakeičia draudikas, kuris perima jo teisę reikalauti iš žalą padariusio asmens atlyginti žalą. Tačiau toks santykio šalių pasikeitimas (draudimo išmokos išmokėjimo faktas) nepanaikina žalos atlyginimo prievolės, nes priešingu atveju susidarytų teisiškai nelogiška situacija, jog atsakingo už padarytą žalą asmens padarytus nuostolius (jų dalį, patenkančią į draudimo įmokų ribas) padengtų pats nuostolį patyręs asmuo. Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams pripažinta, kad savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti Biruliškių g., esančios Kaune, bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta P. M. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintas. Pareiškėjui ERGO Insurance SE iš atsakovo priteistas 1 904,33 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Atmesti atsakovo argumentai, kad už vietinės reikšmės kelių priežiūrą yra atsakinga Kelių direkcija. Pažymėta, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytos savivaldybių savarankiškos funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis, pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą, yra Kelių priežiūros ir plėtros programa, kurios metines finansavimo sąmatas tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Remiantis Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašu, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, už lėšas, skirtas iš Kelių priežiūros ir plėtros programos, atsako savivaldybės. Kelių direkcija turi kontroliuoti lėšų naudojimą pagal paskirtį, tačiau kokiems objektams naudoti skirtas lėšas, nustato pati savivaldybė.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011 ir kt.), todėl vadovaujantis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui iš atsakovo priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovo prašymas sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestas, kadangi atsakovo paminėti teisės aktai netaikomi sprendžiant pareiškėjo reikalavimą, kylantį iš draudimo bei civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisinių santykių, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę reikalauti iš kitos šalies – atsakovo – atlyginti jo patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Iš pateikto prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad prašomas priteisti išlaidas sudaro 60,66 Lt kelionės išlaidos. Bylos duomenys patvirtina, kad ERGO Insurance SE įgaliota atstovė Teisės ir regreso skyriaus teisininkė I. S. dalyvavo 2014 m. vasario 26 d. teismo posėdyje (b. l. 66-68), todėl pareiškėjas turi teisę į transporto išlaidų, atstovei vykstant į šį teismo posėdį ir atgal, atlyginimą (ABTĮ 44 str. 4 d.). Pareiškėjas savo atstovės atvykimą į 2014 m. vasario 26 d. teismo posėdį grindžia VĮ „Regitra“ registracijos liudijimu (b. l. 56), kuris patvirtina, jog pareiškėjo atstovė į teismo posėdį vyko automobiliu „Skoda Fabia“, v/n (duomenys neskelbtini) ir pažyma „Dėl kuro normų“ (b. l. 57), kurioje nurodyta, jog „Skoda Fabia“, v/n (duomenys neskelbtini) vidutinės kuro sąnaudos yra 6,5 l/100 km. Kadangi 2014 m. vasario 25 d. UAB „Statoil“ 95 markės benzino kaina 4,62 Lt (b. l. 55), todėl pareiškėjas turi teisę į 60,66 Lt patirtų išlaidų atlyginimą.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, dėl ko priėmė neteisėtą bei nepagrįstą ir todėl naikintiną sprendimą. Skundžiamas teismo sprendimas suponuoja neteisėtą išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, ratų sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai labai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų pakankamumo ir tinkamumo, kuriais vadovaujasi skundžiamame sprendime. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo prašymą iškviesti liudyti automobilį vairavusį asmenį, kad butų galima tiksliai ir objektyviai išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes, rėmėsi vien tik vairuotojo rašytiniais paaiškinimais, taip užkirsdamas kelią atsakovui naudotis savo procesinėmis teisėmis užduoti klausimus liudytojams, ir iš esmės remiantis vien tik suinteresuoto asmens rašytiniais parodymais priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Be to, Kauno miesto savivaldybė apie eismo įvykį sužinojo tik 2013 m. spalio mėnesį, kai pareiškėjas kreipėsi su pretenzija dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl teismo sprendimas netenkinti atsakovo prašymo ir nekviesti liudyti vairuotojo, o remtis tik jo rašytiniais parodymais užkirto kelią Kauno miesto savivaldybei įgyvendinti savo teisę teikti atsikirtimus, užduoti klausimus liudytojui ir pan.

Iš pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, o tai reiškia, kad byloje neįrodytas priežastinis ryšys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012). Vien tai, jog policijos pareigūnų yra užfiksuotas duobės buvimo faktas dar nereiškia, kad Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. JUAB „Juta“ sąskaita faktūra yra išrašyta 2013 m. vasario 13 d., vadinasi, ir automobilis buvo remontuojamas praėjus daugiau kaip 7 mėnesiams nuo eismo įvykio. Duomenų, kuo remiantis šie sugadinimai yra vertinami kaip susiję su eismo įvykiu, pateikta nėra. Taip pat nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad automobilis visą šį laiką nebuvo eksploatuojamas, todėl ir daryti išvadą, kad JUAB „Juta“ atlikti automobilio remonto darbai yra kažkaip susiję su eismo įvykiu, nėra jokio pagrindo. Nėra jokių duomenų, kad per tokį ilgą laiko tarpą automobilis nebuvo patekęs į kitą eismo įvykį, kuris ir galėjo būti nurodomų apgadinimų priežastis. Tuo labiau, kad policijos nutarime, surašytame iš karto po eismo įvykio, yra nurodoma, kad apgadintas tik priekinis dešinės pusės ratas, o JUAB „Juta“ praėjus daugiau kaip 7 mėnesiams po eismo įvykio keičiamos tokios dalys kaip rato guolio korpusas, guolis, stebulė.

Nurodo, jog teismas netenkino atsakovo prašymo ir neiškvietė liudyti automobilio vertinimą atlikusį draudimo bendrovės specialistą, taip vėlgi užkirsdamas kelią atsakovui teikti atsikirtimus ir užduoti klausimus dėl abejonių keliančių bylos aplinkybių. Akivaizdu, kad eksploatuojant automobilį 7 mėnesius po eismo įvykio tokios važiuoklės dalys kaip padangos, ratlankis dėvisi, be to, iš viso neaišku, kaip automobilis, patyręs tokius reikšmingus apgadinimus, galėjo būti eksploatuojamas ir suremontuotas tik po 7 mėnesių, taigi kyla pagrįstų abejonių dėl būtinybės apskritai jį remontuoti ir ar ta būtinybė remontuoti atsirado būtent dėl įvažiavimo į Biruliškių g. buvusią duobę. Teismas sprendime nepašalino šių atsakovo išsakytų abejonių, netinkamai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-318/2012 ir kt.). Šiuo atveju iš teismo sprendimo akivaizdu, kad išskirtinai remtasi vairuotojo, kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi, rašytiniais parodymais.

Teismas skundžiamame sprendime gana plačiai pasisako apie tai, kad Kauno miesto savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose. Kauno miesto savivaldybė šios pareigos ir neginčija, tačiau mano, jog ji negali būti suabsoliutinta. Ši pareiga turėtų būti vertinama CK 6.270 straipsnio ir KET įtvirtintos vairuotojo pareigos elgtis kelyje atidžiai ir rūpestingai kontekste. Vairuotojas turi pareigą kelyje elgtis atsargiai ir rūpestingai. Policijos išvados dėl vairuotojo kaltės buvimo ar nebuvimo bei KET pažeidimų buvimo ar nebuvimo nėra preziumuojamos ir teismas privalo nagrinėjamoje byloje ištirti ir įvertinti visas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes. Remiantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturėtų turėti iš anksto nustatytos galios, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, visiškai netyrė eismo įvykio aplinkybių, nevertino paties vairuotojo V. G. veiksmų, jo kaltės buvimo ar nebuvimo dėl patirtos žalos, o vadovavosi vien tik Kauno AVPK Kelių policijos valdybos nutarimu. Kauno miesto savivaldybė neturėjo jokių galimybių apskųsti šio nutarimo, kadangi apie įvykį sužinojo tik 2013 m. spalio mėn., o teismas atmetė visus prašymus apklausti vairuotoją, todėl laikytina, kad teismas tinkamai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nevertino vairuotojo veiksmų. Kauno AVPK Kelių policijos valdybos nutarimas atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu faktinę aplinkybę, kad vairuotojas nepažeidė KET bei kad būtent dėl Kauno miesto savivaldybės kaltės buvo apgadintas automobilis. Be to, civiliniams teisiniams santykiams tarp šalių neturi teisinės reikšmės administraciniai santykiai, t. y. šiuo atveju neturi teisinės reikšmės tai, ar transporto priemonės vairuotojas buvo baustas administracine nuobauda, ar ne, nes išlieka asmens, transporto priemonės, kaip padidinto pavojaus šaltinio, valdytojo pareiga elgtis atidžiai, apdairiai ir rūpestingai. Teismas, konstatuodamas priežastinio ryšio buvimą ir vairuotojo kaltės nebuvimą, iš esmės rėmėsi tiktai policijos nutarimu ir eismo įvykio schema, tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Atsakovas vadovaujasi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, KET 19, 133, 134 punktais. Nurodo, kad tai, jog vairuotojas nesugebėjo išvengti kliūties kelyje bei automobilio apgadinimo mastas, įrodo, kad jis nesilaikė jam KET ir CK 6.270 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų ir būtent jo didelis neatsargumas sąlygojo žalos atsiradimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnai būtų nustatę, kokiu greičiu buvo važiuota, ar buvo pasirinktas saugus greitis, atsižvelgiant į matomumą, kelio ir meteorologines sąlygas, ar buvo bandoma stabdyti siekiant išvengti kliūties ar kliūtį apvažiuoti. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 ir pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, jog vairuotojas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl civilinė atsakomybė turėtų būti mažinama, atsižvelgiant į šalių kaltės dydį, ar Kauno miesto savivaldybė turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės.

Pažymi, Kauno miesto gatvės (iš viso apie 955 km) yra reguliariai tvarkomos, tačiau pagal turimas lėšas, nes tam skirtas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas. Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka pagal turimas finansines galimybes. Kauno miesto savivaldybė pasirašė sutartį su UAB „Kauno švara“ dėl avarinių duobių tvarkymo ir tinkamai vykdo jai įstatyme numatytas pareigas, tačiau pirmosios instancijos teismas šią pareigą nepagrįstai suabsoliutino. Teisės aktai nenumato Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą už visų automobilių apgadinimus vien todėl, kad Kauno mieste yra duobių.

Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu priteisti pareiškėjui 5 procentų dydžio palūkanas. Specialiosios teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatuojama, kad analogiškos bylos pagal savo pobūdį turėtų būti nagrinėjamos administraciniuose teismuose, vadinasi, ginčo santykiuose savivaldybės atsakomybė kildinama iš viešojo administravimo veiklos, todėl tokiuose santykiuose palūkanos neturėtų būti priteisiamos.

Pareiškėjas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto iš esmės tokius pat argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog atsakovas nesutikdamas su pareiškėjo pateiktu prašymu pateikė išsamų atsiliepimą išdėstydamas atsikirtimus, todėl vairuotojo ar eksperto iškvietimas į teismo posėdį jokių išsamesnių ar kitų ginčui svarbių aplinkybių nesuteiktų, būtų formalus procesinis veiksmas, ir teismas tai įvertinęs pagrįstai netenkino atsakovo prašymo. Pareiškėjo manymu, teismas, priimdamas sprendimą, teisėtai ir pagrįstai įvertino administracinėje byloje turimus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 88-90) nurodo, jog neturi suinteresuotumo šios bylos baigtimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinis ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų įvažiavus į važiuojamoje kelio dalyje buvusią ir įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, kuri buvo užlieta vandeniu, priteisimo. Pareiškėjas ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, prašo atlyginti turtinę žalą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. liepos 4 d., apie 12.12 val. Biruliškių gatvėje, Kaune, ties sankryža su Aktinidijų taku, V. G., vairuodamas transporto priemonę „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančią P. M., įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę (duobės išmatavimai – 0,2 m gylio, apie 0,8 m pločio ir 1,3 m ilgio) ir apgadino automobilį. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. liepos 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Kadangi automobilis buvo apdraustas, UAB „ERGO Lietuva“ dėl minėto įvykio, kurio metu buvo sugadintas automobilis, išmokėjo 1 904,33 Lt draudimo išmoką. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2013 m. spalio 1 d. pateikė Kauno miesto savivaldybei pretenziją dėl 1 904,33 Lt žalos, tačiau atsakovas jos neatlygino.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 904,33 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. gruodžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 60,66 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą.

Pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 d.); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado automobilio vairuotojui įvažiavus į neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę Kauno mieste, Biruliškių gatvėje, ties sankryža su Aktinidijų taku, taip pat atsakovui – Kauno miesto savivaldybei – iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią automobilio vairuotojui įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas automobilis.

Pastebėtina, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde ir kelia abejones, ar atitinkami transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent minėto eismo įvykio metu dėl įvažiavimo į nurodytą duobę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado būtent įvažiavus į Biruliškių gatvėje, Kaune, ties sankryža su Aktinidijų taku, važiuojamojoje kelio dalyje esančią duobę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visapusiškai ir išsamiai įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad transporto priemonės techninės apžiūros-defektų akte užfiksuoti automobilio dešinės pusės padangos, rato guolio, guoliavietės ir stebulės bei ratlankio sugadinimai kilo automobiliui įvažiavus į minėto kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui. Pažymėtina, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. liepos 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Šiame nutarime nurodyta, jog automobilio vairuotojo veiksmuose KET pažeidimų nenustatyta. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir KET nuostatas. Iš eismo įvykio vietos schemos (b. l. 22) matyti, kad pareigūnai, apžiūrėję eismo įvykio vietą, užfiksavo padarytą žalą, kilusią dėl eismo įvykio, t. y. kad buvo apgadintas automobilio dešinės pusės priekinis ratas. Kauno AVPK 2012 m. liepos 12 d. pranešime Nr. 20R-1804492-12 pažymėta, kad vairuotojas įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią nepažymėtą ir vandeniu užlietą duobę ir apgadino automobilį, dangos būklė – asfaltbetonis, cementbetonis, šlapia (b. l. 20). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai sudarinėdami įvykio schemą, ne tik rėmėsi vairuotojo paaiškinimais, tačiau ir patys apžiūrėjo įvykio vietą bei užfiksavo atsiradusią žalą. Atsižvelgiant į byloje nustatytas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes (duobės dydį ir gylį, tai, kad duobė buvo nepatverta, nepažymėta ir apsemta vandeniu, gatvė buvo šlapia), darytina išvada, kad automobilio vairuotojas negalėjo numatyti eismo įvykio ir jo masto bei iš anksto imtis veiksmų, kad jo išvengtų. Nėra pakankamų argumentų daryti išvadą apie automobilį vairavusio asmens nepakankamą rūpestingumą ar atidumą. Kadangi atsakovas neįrodė, jog minėta žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią V. G. įvažiavus į duobę, nepažymėtą kelio ženklais ar aptvarais.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės žalos, patirtos automobiliui įvažiavus į kelio duobę, dydį, detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Byloje pateiktas transporto priemonės techninės apžiūros-defektų aktas, kuriame detaliai nurodyti su įvykiu susiję automobilio apgadinimai bei remontuojamos dalys ir papildomi darbai (b. l. 31), buvo surašytas 2012 m. liepos 4 d., t. y. iškart po eismo įvykio. UAB „JUTA“ 2013 m. vasario 13 d. PVM sąskaita faktūroje ir 2013 m. vasario 13 d. remonto sąmatoje detaliai nurodytos remontuotos automobilio dalys ir atlikti darbai bei dalių ir darbų kaina (b. l. 30), o tai, jog remonto darbai atlikti praėjus 7 mėnesiams nuo eismo įvykio, nepaneigia priežastinio ryšio tarp eismo įvykio ir automobilio apgadinimo, kadangi duomenų, jog įvyko kitas eismo įvykis, sąlygojęs automobilio sugadinimus, byloje nėra pateikta. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę dydžio pagrįstumu. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Atsakovo argumentai dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini.

Apeliantas nurodo, jog jis apie eismo įvykį sužinojo tik 2013 m. spalio mėnesį ir neturėjo galimybės apskųsti nutarimą, kuriuo administracinio teisės pažeidimo teisena buvo nutraukta. Šiuo aspektu pastebėtina, jog remiantis ATPK 291 straipsniu, policijos organų (pareigūnų) nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose apylinkės teismui gali apskųsti asmuo, dėl kurio atitinkamas nutarimas priimtas, institucija, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusysis (ar atstovai). Taigi, kaip matyti, atsakovas neturėjo teisės apskųsti nutarimą, kuriuo administracinio teisės pažeidimo bylos teisena V. G. atžvilgiu buvo nutraukta, taigi jo teisės, nepranešus apie tokio nutarimo priėmimą, nebuvo pažeistos.

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad nepagrįstai neapklausti automobilį vairavęs V. G. bei automobilio vertinimą atlikęs draudimo bendrovės specialistas. Pažymėtina, kad byloje esant pakankamai duomenų tikslioms įvykio aplinkybėms, automobilio apgadinimams ir remonto išlaidoms nustatyti pagal V. G. paaiškinimą (b. l. 34), policijos pareigūno tarnybinį pranešimą, eismo įvykio vietos schemą, transporto priemonės apžiūros-defektų aktą ir kitus bylos duomenis, poreikio apklausti nurodytus asmenis nėra. Byloje surinkta pakankamai duomenų tinkamoms išvadoms padaryti.

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš atsakovo priteistinos turtinės žalos dydį – 1 904,33 Lt – detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tenkino pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė