eA-1389-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1389-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03728-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.3; 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. I. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo P. I. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. I. O. 2014 m. rugpjūčio 7 d. per Elektroninių paslaugų portalą pateikė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-72 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. I. O. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą.

Nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko legaliai, turėdamas vizą, jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris vėliau buvo panaikintas. Bijodamas grįžti į kilmės šalį, liko Lietuvos Respublikoje gyventi nelegaliai, vėliau buvo sulaikytas ir apgyvendintas Užsieniečių registracijos centre, kur pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, jo motina – (duomenys neskelbtini) pilietė, tėvas – (duomenys neskelbtini) pilietis, abu tėvai kilę iš musulmonų religiją išpažįstančių šeimų. Pareiškėjo šeima gyveno tėvo kilmės valstybėje Sudane, kur pakeitė religiją ir visa šeima priėmė krikščionybę. Dėl priimtos krikščionybės pareiškėjo tėvas buvo nužudytas vietos musulmonų, motina kartu su pareiškėju grįžo į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl pakeistos religijos jos išsižadėjo šeima, o pareiškėjas nuolat buvo persekiojamas musulmonų ir jautė nuolatinį spaudimą, dėl nesaugumo buvo priverstas išvykti iš (duomenys neskelbtini).

Atsakovo sprendimas grindžiamas 1951 m. Ženevos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento sprendimo išvadomis, kadangi atsakovas be pagrindo netaikė abejonės privilegijos principo, netikrino, nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo manymu, Konvencijos, UTPĮ, Europos Sąjungoje pabėgėlių statuso suteikimo klausimams spręsti priimtos Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ nuostatos suteikia pagrindo teigti, jog pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo, konstatavimu. Šiuo atveju atsakovas turėjo atlikti išsamų tyrimą, įvertinti visas nurodytas aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo prašymą, kartu su turimais duomenimis apie pareiškėjo kilmės šalį įvertinti, ar jo nurodomos aplinkybės gali būti siejamos su minėtuose teisės aktuose įtvirtintomis pabėgėlio statuso suteikimo sąlygomis.

Atsakovas neatliko išsamaus tyrimo, be pagrindo atmetė pateiktus argumentus ir paaiškinimus, jų nevertino, nesirėmė aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės šalyje. Pareiškėjas pagrįstai bijo būti grąžintas į kilmės šalį, nes joje gali būti persekiojamas dėl religinių įsitikinimų. Atsakovo teiginiai apie grėsmių nebuvimą kilmės šalyje dėl religinių įsitikinimų neatitinka realybės, nes viešoje erdvėje yra plačiai eskaluojama padėtis (duomenys neskelbtini), konkrečiai faktai apie musulmonų organizacijos (duomenys neskelbtini), kuri tiek Jungtinių Tautų Organizacijos, tiek Europos Sąjungos yra pripažinta teroristine organizacija, rengiamus plataus mąsto išpuolius prieš krikščionis.

Atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovo sprendimu pareiškėją siekiama išsiųsti į (duomenys neskelbtini), kurioje jau yra užfiksuotas mirtinai pavojingas žmonėms Ebolos viruso protrūkis, šis virusas užfiksuotas (duomenys neskelbtini) mieste, iš kurio yra kilęs pareiškėjas.

Pareiškėjas, teismo posėdyje paprašytas nurodyti konkrečias priežastis, dėl kurių jis negali būti išsiųstas į (duomenys neskelbtini), nurodė, kad jis kilmės šalyje neturi nei šeimos, nei kitų artimųjų, o apie motiną jam nieko nežinoma nuo pat 1998 m. Taip pat nurodė, kad Austrijoje gyvenanti jo sutuoktinė šiuo metu yra pateikusi prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi šioje šalyje, o jis pats – leidimą gyventi kaip šeimos nariui.

Pateiktame atsiliepime atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kodėl nesutinka su 2014 m. liepos 16 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. (15/6-9)12PR-72.

Pažymėjo, kad UTPĮ nuostatos įpareigoja prieglobsčio prašytoją pateikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus, nurodyti prašymo suteikti prieglobstį motyvus, atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybes. Pareiškėjui abejonės privilegijos principas nebuvo taikytas remiantis UTPĮ 83 straipsnio 2 dalies pagrindu, kadangi jo teiginiai ir paaiškinimai buvo abstraktaus pobūdžio, jiems trūko nuoseklumo ir neatitiko kilmės valstybės informacijos, todėl buvo pagrindo manyti, kad tokiu būdu pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra ir klaidina tyrimą.

Taip pat pažymėjo, kad teroristinės sektos (duomenys neskelbtini) išpuoliai bei Ebolos viruso protrūkis (duomenys neskelbtini) savaime nesudaro pagrindo pareiškėjui gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas gyveno šalies pietuose, kur teroristinės sektos (duomenys neskelbtini) veikla yra beveik neegzistuojanti, o daugumą gyventojų sudaro būtent krikščionys. Todėl jis neturi jokios realios ir individualizuotos grėsmės (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini). Ligų kontrolės ir prevencijos centras yra nurodęs, kad (duomenys neskelbtini) nuo Ebolos viruso mirė 4 žmonės ir paskelbtas 2 lygmens įspėjimas, reiškiantis, kad medicinos personalas ir institucijos turėtų imtis papildomų atsargumo priemonių, todėl nėra pagrindo manyti, kad Ebolos virusas (duomenys neskelbtini) pareiškėjui kelia realią grėsmę grįžimo atveju. Be to, Pasaulio sveikatos organizacija 2014 m. spalio mėnesį nusprendė, kad (duomenys neskelbtini) Ebolos virusas nėra paplitęs, nes per 42 dienas nepasireiškė nė vienas šios ligos atvejis, todėl pavojaus vykti į šią valstybę nėra. Socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas suteikti prieglobstį.

Pareiškėjas santuoką sudarė po to, kai buvo pateiktas prieglobsčio prašymas, t. y. jau neturėdamas teisės gyventi Lietuvoje, todėl pareiškėjas savo teisę į šeimyninį gyvenimą gali įgyvendinti gyvendamas kitose valstybėse.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo P. I. O. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Migracijos departamento 2014 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. (15/6-9)12PR-72 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. I. O. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skunde nurodytais argumentais jo naikinti nėra pagrindo. Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atsakovui neliko pagrindo pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti iš naujo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė duomenų, galinčių būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės valstybėje gresiančių veiksmų, o tokių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kaip jo tariamas persekiojimas dėl krikščioniškos religijos išpažinimo, nėra pagrindas remtis UTPĮ 87 straipsniu. Taigi, tam, kad būtų pripažinta esant pagrindą suteikti pabėgėlio statusą, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo pavojų. Apie konkrečius smurto atvejus jo atžvilgiu dėl jo tikėjimo pareiškėjas nenurodė, o priešingai – nurodė, kad kilmės valstybėje jo nepersekiojo, (duomenys neskelbtini) mieste buvo saugu. Nors pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo grindžiamas jo išpažįstama krikščionybe, iš paties pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad persekiojimo dėl šios priežasties jis nėra patyręs, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę ne genamas visiškos pagrįstos baimės, o dėl kitų priežasčių.

Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Nei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai, nei prieglobsčio byloje esanti medžiaga nepatvirtina, kad, pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai ir nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Prieglobsčio prašytojas nepateikė objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą teigti, kad (duomenys neskelbtini) bus pažeistos jo teisės ir laisvės. Iš surinktos informacijos darytina išvada, kad šioje šalyje nevyksta Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 15 straipsnio c punkte ir UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, t. y. smurto veiksmai, sudarantys rimtą ir asmeninę grėsmę civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis kilmės šalyje gali patirti persekiojimą dėl religijos pakeitimo, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą, nes remiamasi vien tik bendra informacija apie galimą persekiojimą. Be to, iš pareiškėjo pirminių paaiškinimų apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus, jo siekį įvairiais būdais įsitvirtinti ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse nuo 1998 m., tai yra daugiau kaip penkiolika metų, duoda pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas nenoras grįžti į kilmės valstybę yra pagrįstas ne realiai egzistuojančiomis su tarptautinės apsaugos būtinybe susijusiomis, o kitomis priežastimis, taip pat nenustatyta, kad jo gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms grėstų pavojus, reikalaujantis tarptautinės apsaugos.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog negali būti išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir dėl to, kad joje yra užfiksuotas mirtinai pavojingo Ebolos viruso protrūkis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu (2014 m. liepos 16 d.) pareiškėjo nurodytos aplinkybės dar neegzistavo, o bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu jau buvo išnykusios, todėl atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą pagal jo priėmimo metu buvusią situaciją.

III. Pareiškėjas P. I. O. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais, suformuluotais jo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad 2014 m. birželio 10 d. Lietuvos Respublikoje įregistravo santuoką su O. L. Su sutuoktine turi bendrą vaiką – dukrą L. T. ((duomenys neskelbtini) gim.). Skundžiamu Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui dvejus metus uždrausta atvykti ne tik į Lietuvą, tačiau ir į Šengeno erdvę. Tokiu sprendimu pareiškėjui užkertamas kelias bendrauti ne tik su sutuoktine, tačiau ir su dukra, todėl Migracijos departamento sprendimas nepateisinamas nei pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, nei pagal Vaiko teisių apsaugos konvenciją.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių argumentą, kad jo išsiuntimas iš šalies ir draudimas dvejus metus atvykti į Šengeno erdvę gali paveikti jo šeimos ryšius. Be to, draudimas pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę grindžiamas šio piktnaudžiavimu prieglobsčio procedūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento 2014 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-72 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad skundžiamu Migracijos departamento 2014 m. liepos 16 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) piliečiui P. I. O. buvo atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, taip pat nuspręsta P. I. O. išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad Migracijos departamento 2014 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. (15/6-9)12PR-72 yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. UTPĮ 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymą, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso ir (ar) papildomos apsaugos grįstas tuo, kad pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai yra abstraktaus pobūdžio, nenuoseklūs, mažai tikėtini, siekiant apgaulės būdu būti neišsiųstam iš šalies, ir nors prieglobsčio prašymas grindžiamas religija (priimta krikščionybe), nėra pateikti jokie argumentai dėl tiesiogiai prieš jį nukreipto individualaus persekiojimo ar pavojaus (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2014 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-72 panaikinimo, nustatė, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas iš esmės grindžiamas jo kilmės valstybėje, t. y. (duomenys neskelbtini), kilusiomis problemomis (Ebolos viruso protrūkis, (duomenys neskelbtini) grupuotės išpuoliai).

Teismas darė išvadą, jog šiuo atveju aplinkybės, susijusios su pareiškėjo baime grįžti į (duomenys neskelbtini) nėra reikšmingos, o Migracijos departamentas pagrįstai analizavo grėsmes, kurios jam gali kilti kilmės valstybėje. Teismas pritarė Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, kuriems esant suteikiamas prieglobstis. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo, apklausose, skunde, teismo posėdyje nenurodė aplinkybių, kad jam (duomenys neskelbtini) kiltų kokia nors grėsmė dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Nurodė, kad byloje nėra pagrįstų duomenų, jog pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) negalėtų grįžti dėl UTPĮ 86–87 straipsniuose nurodytų aplinkybių, todėl skundžiamą Migracijos departamento sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ kontekste išsamiai patikrino Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo teiginius ir motyvus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentų dėl jų nekartoja. Kartu pažymi, kad teroristinės sektos (duomenys neskelbtini) išpuoliai bei Ebolos viruso protrūkis (duomenys neskelbtini) savaime nesudaro pagrindo pareiškėjui gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas gyveno šalies pietuose, kur teroristinės sektos (duomenys neskelbtini) veikla yra beveik neegzistuojanti, o daugumą gyventojų sudaro būtent krikščionys. Todėl jis neturi jokios realios ir individualizuotos grėsmės (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini). Ligų kontrolės ir prevencijos centras yra nurodęs, kad (duomenys neskelbtini) nuo Ebolos viruso mirė 4 žmonės ir paskelbtas 2 lygmens įspėjimas, reiškiantis, kad medicinos personalas ir institucijos turėtų imtis papildomų atsargumo priemonių, todėl nėra pagrindo manyti, kad Ebolos virusas (duomenys neskelbtini) pareiškėjui kelia realią grėsmę grįžimo atveju. Be to, Pasaulio sveikatos organizacija 2014 m. spalio mėnesį nusprendė, kad (duomenys neskelbtini) Ebolos virusas nėra paplitęs, nes per 42 dienas nepasireiškė nė vienas šios ligos atvejis, todėl pavojaus vykti į šią valstybę nėra. Socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas suteikti prieglobstį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tam, jog būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo pavojų savo kilmės valstybėje. Kadangi pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė, o Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėją taip pat duomenis apie bendrą padėtį jo kilmės valstybėje tokių aplinkybių nenustatė, pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas UTPĮ 86 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas vertino situaciją (duomenys neskelbtini) ir pagrįstai konstatavo, kad papildoma apsauga, remiantis vien tik bendra informacija apie saugumo padėtį šalyje, negali būti suteikta. Akivaizdu, jog pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę ne genamas visiškai pagrįstos baimės, o dėl kitų priežasčių.

Pagal UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 2 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko ar neteisėtai joje yra. Kadangi priežasčių, dėl kurių P. I. O. negalima būtų grįžti į kilmės šalį, nenustatyta, jis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje ir įsigaliojus sprendimui turi būti išsiunčiamas į (duomenys neskelbtini).

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečiui, kuris savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir turi neįvykdytų prievolių Lietuvos Respublikai arba piktnaudžiauja savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos galimybe ar buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, sprendimui dėl uždraudimo atvykti pakanka bent vienos iš nurodytų sąlygų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog Migracijos departamento 2014 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. (15/6-9)12PR-72 yra pagrįstas ir teisėtas, taigi, pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. I. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė