AS-261-265-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-265/2014

Procesinio sprendimo kategorija: 67.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. H. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. H., A. H., Č. H., D. J. H., L. H., A. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo ir nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėja Z. H. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (III t., b. l. 21-23), prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir kitoms institucijoms, įstaigoms, įmonėms ar organizacijoms atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Vilniaus apskrities Ukmergės rajono Želvos girininkijos 3, 4 kvartalų 2 a, 5 a, 14 a, 15 a, sklypais, V. H. nuosavybės teise priklausiusiais iki 1940 m., iki tol, kol bus įvykdytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I2-210/2001.

Pareiškėja paaiškino, kad iš UAB „Geometrą“ gauto rašto sužinojo, kad bus vykdomi kadastriniai matavimai žemės, į kurią patenka ir ginčo žemė. Nurodė, kad bet kokie veiksmai dėl šio žemės sklypo privalo būti nutraukti, iki kol bus įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I2-210/2001 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-148/2013 (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1556-426/2012). Pažymėjo, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neįvykdė nė vieno teismo sprendimo, todėl teismų sprendimų vykdymas perduotas antstolei.

Skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi (III t., b. l. 31-32) pareiškėjos prašymą atsisakyta priimti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatomis, padarė išvadą, kad prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrįstumas bei teisėtumas gali būti nagrinėjimo dalyku administraciniame teisme tuo atveju, jeigu toks prašymas yra pareiškiamas iki teismui pateikto skundo išnagrinėjimo. Tuo tarpu, įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo tvarka yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatomis (ABTĮ 97 str. 2 d.). Todėl pareiškėja, manydama, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. I2-210/2001, kuris yra įsiteisėjęs, nėra vykdomas arba yra įvykdytas netinkamai, savo teises gali ginti vadovaudamasi CPK nuostatomis, reglamentuojančiomis priverstinę teismo sprendimų vykdymo tvarką. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nenagrinėtinas, jį priimti atsisakyta (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.)

II. Pareiškėja Z. H. pateikė atskirąjį skundą (III t., b. l. 35), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį.

Nurodo, kad ABTĮ 71 straipsnio nuostatose nėra imperatyviai nurodyta, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių teismui gali būti pateikiamas tik iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, todėl asmuo gali teikti tokį prašymą administraciniam teismui toje pačioje byloje bet kurioje proceso stadijoje. Teismo sprendimo vykdymo stadija yra sudedamoji proceso stadija. Mano, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių teiktinas administracinėje byloje ir po teismo sprendimo įsiteisėjimo, nes CPK nuostatomis nėra taikomas reikalavimo užtikrinimas. CPK nuostatomis gali būti taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Atskirasis skundas netenkintinas.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir kitoms institucijoms, įstaigoms, įmonėms ar organizacijoms atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Vilniaus apskrities Ukmergės rajono Želvos girininkijos 3, 4 kvartalų 2 a, 5 a, 14 a, 15 a, sklypais, iki tol, kol bus įvykdytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I2-210/2001, kadangi prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones administracinio teismo sprendimo vykdymo stadijoje nenagrinėtinas (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėja, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad ABTĮ 71 straipsnio nuostatose nėra imperatyviai nurodyta, jog prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių teismui gali būti pateikiamas tik iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, todėl asmuo gali teikti tokį prašymą administraciniam teismui toje pačioje byloje bet kurioje proceso stadijoje, o šiuo atveju teismo sprendimo vykdymo stadija yra sudedamoji proceso stadija.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka, kadangi reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo prašymas nėra sprendžiamas byloje, kurioje priimtas galutinis sprendimas, jeigu nėra priimtas sprendimas procesą atnaujinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tol, kol šis sprendimas nėra įsiteisėjęs ir įgavęs jam būdingo stabilumo, t. y. kol nėra aišku, kaip teismas išspręs administracinį ginčą. Kai administracinio teismo sprendimas įsiteisėja, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nebeatitiktų šių priemonių paskirties, kadangi ginčas yra laikomas galutinai išspręstu. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas iš naujo įgautų prasmę ir atitiktų šių priemonių paskirtį tik tais atvejais, jei procesas būtų atnaujintas ir bylos nagrinėjimas grįžtų į ankstesnę bylos nagrinėjimo stadiją (žr., pvz., 2011 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-122/2011).

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I2-210/2001 nebuvo apskųstas apeliaciniam teismui – yra įsiteisėjęs, 2011 m. balandžio 20 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas pagal minėtą sprendimą išdavė vykdomąjį raštą (I t., b. l. 146-147), t. y. sprendimas pradėtas vykdyti, o procesą administracinėje byloje Nr. I2-210/2001 nebuvo prašyta atnaujinti, ginčas byloje buvo išspręstas ir priimtas galutinis sprendimas, t. y. sprendimas įgavęs jam būdingą stabilumą, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo prašymas šiuo atveju nesprendžiamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės pagrįstai nusprendė atsisakyti priimti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tokiu būdu teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos Z. H. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis