A-552-2271-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-2271/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00422-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą atsakovui Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinei sąjungai, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. S. dėl priimto sprendimo neduoti sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Komisariatas) prašymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga) 2014 m. kovo 6 d. protokole ir 2014 m. kovo 10 d. rašte Nr. 63 įformintą sprendimą neduoti sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 43 straipsnio 4 punktas įpareigoja gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą skiriant tarnybinę nuobaudą profesinių sąjungų nariams. Tuo pagrindu Komisariatas 2014 m. kovo 3 d. raštu Nr. 20-S-670 kreipėsi į Profesinę sąjungą gauti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui R. S.. Profesinė sąjunga 2014 m. kovo 10 d. raštu Nr. 63 atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą (pastabą). Pareiškėjo manymu, nesutikimas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pareigūnui R. S. yra nepagrįstas, nes Profesinė sąjunga nepateikė jokių įrodymų, kad pareigūną žadama bausti už aktyvią veiklą profesinėse sąjungose ar dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2014 m. sausio 28 d. Komisariato viršininkas nurodė atlikti tarnybinį patikrinimą pagal Komisariato Kelių policijos valdybos viršininko 2014 m. sausio 28 d. tarnybinį pranešimą Nr. 20-10-PR5-76 „Dėl galimo neteisėto prisijungimo prie policijos duomenų bazės“, kuriame nurodyta, kad Komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialistas R. S. 2014 m. sausio 9 d., galimai neturėdamas pagrindo, neteisėtai prisijungęs prie policijos duomenų bazės, du kartus tikrino M. V. duomenis pagal asmens kodą ir pagal policijos registruojamų įvykių registro numerį, tuo pažeisdamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-775 patvirtintų Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis, administravimo taisyklių 15.4, 16.5 punktų reikalavimus, šiais veiksmais padarė tarnybinį nusižengimą.

Atsakovas Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinė sąjunga atsiliepimu į prašymą prašė prašymą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Profesinės sąjungos komitetas 2014 m. kovo 6 d. posėdyje susipažinęs su pareiškėjo 2014 m. kovo 3 d. raštu Nr. 20-S-670 dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui R. S. ir prie jo pridėta medžiaga, vadovaudamasis Darbo kodekso 19, 20, 22, 33 straipsnių bei Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio nuostatomis, kuriomis profesinėms sąjungoms suteikiama teisė vykdyti nevalstybinę darbo įstatymų ir kitų teisės aktų laikymosi priežiūrą ir vykdymo kontrolę, konstatavo tai, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra dėl galimo tarnybinio nusižengimo paminėto pareigūno atžvilgiu privalomai turėjo būti vykdoma griežtai laikantis vidaus reikalų ministro 2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 1V-720 patvirtintų tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo reikalavimų. Komiteto nariai išreiškė nuomonę, kad jam inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo pareigūnas neginčijo, tad, kaip akivaizdus, jis privalomai turėjo būti ištirtas per 10 darbo dienų, tačiau tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas 2014 m. sausio 28 d. ir baigtas tik 2014 m. vasario 27 d., t. y. per 31 dieną, tuo pažeidžiant paminėto vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintos tvarkos 22 punkte nustatytą 30 dienų terminą. Komiteto nariai konstatavo ir tą faktą, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra nurodyta, ar su naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis, administravimo taisyklėmis R. S. buvo supažindintas pasirašytinai, be to, taisyklėse nėra numatyta, kad piliečio prašymas, kurio pagrindu tikrinami duomenys, gali būti tik rašytinis ir negali būti žodinis. Komiteto nariai darė išvadą, kad taikyti drausminio poveikio priemones pareigūnui R. S. teisinio pagrindo nėra. Apie tokią Profesinės sąjungos renkamojo organo (komiteto) nuomonę pareiškėjas buvo informuotas 2014 m. kovo 10 d. raštu Nr. 63. Atsakovas pažymėjo, kad Profesinės sąjungos komitetas 2014 m. kovo 6 d. posėdyje jokio nutarimo, kurį pareiškėjas prašo panaikinti, nepriėmė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir panaikino Profesinės sąjungos 2014 m. kovo 6 d. komiteto posėdžio protokolu Nr. 2 ir 2014 m. kovo 10 d. raštu Nr. 63 išreikštą nesutikimą skirti tarnybinę nuobaudą R. S..

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-748/2006, 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-954/2011 ir sprendė, jog nors atsakovo atstovas teismo posėdžio metu teigė, kad atsakovas neatsisakė duoti sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, o tik išreiškė savo nuomonę, tačiau 2014 m. kovo 6 d. komiteto posėdžio protokole Nr. 2 ir 2014 m. kovo 10 d. rašte Nr. 63 esanti frazė „taikyti drausminio poveikio priemones teisinio pagrindo nėra” vertintina kaip vienareikšmiškas atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, todėl pareiškėjas pagrįstai, siekdamas nuginčyti Profesinės sąjungos nesutikimą, kreipėsi į teismą.

Dėl atsakovo teiginių, kad Darbo kodekso 19, 20, 22, 33 straipsnių bei Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio nuostatomis suteikiama teisė vykdyti nevalstybinę darbo įstatymų ir kitų teisės aktų laikymosi priežiūrą ir vykdymo kontrolę, todėl Profesinė sąjunga turi teisę vertinti, ar tarnybinė nuobauda profesinės sąjungos nariui skiriama pagrįstai, teismas pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nustatyti kitokias profesinės sąjungos diskrecijos teisės ribas nei jos buvo nustatytos paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-748/2006, 2011 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-954/2011.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1080/2010, 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2288/2012, 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 ir pažymėjo, kad byloje reikia įvertinti, ar pareiškėjas įrodė, jog nesutikimas iš esmės pažeidžia jo interesus ir ar atsakovas, priimdamas sprendimą nesutikti paskirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui, veikė tinkamai ir savo diskrecijos duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nenaudojo aiškiai klaidingai.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-853/2004, 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 ir pažymėjo, kad egzistuoja pagrįstas viešasis interesas, jog atsakingų institucijų ir jų pareigūnų darbas būtų organizuojamas tokiu būdu, kad nebūtų sutrikdytas tinkamas ir efektyvus tarnybos paskirties vykdymas, t. y. pagrindinių funkcijų įgyvendinimas.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, suteikiančių pagrindą manyti, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas nagrinėjamu atveju yra susijęs su pareigūno naryste profesinėje sąjungoje arba jo atstovavimu kitiems vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie aktyvią traukiamo tarnybinėn atsakomybėn pareigūno veiklą profesinėje sąjungoje. Profesinei sąjungai kartu su prašymu duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą buvo pateikta tarnybinio patikrinimo išvados kopija. Teismo vertinimu, išvadoje užfiksuotų duomenų visuma buvo pakankamas pagrindas Profesinei sąjungai apsispręsti dėl sutikimo ar nesutikimo skiriant tarnybinę nuobaudą pareigūnui. Taip pat įvertinus Profesinės sąjungos 2014 m. kovo 6 d. komiteto posėdžio protokolo Nr. 2 ir 2014 m. kovo 10 d. rašto Nr. 63 turinį matyti, jog juose Profesinės sąjungos nurodytos aplinkybės ir argumentai dėl tarnybinio nusižengimo sudėties nėra susiję su pareigūno naryste profesinėje sąjungoje. Teismas darė išvadą, kad Profesinė sąjunga viršijo teisės aktų suteiktos diskrecijos ribas, nes neturėdama teisinio pagrindo vertino tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, pasisakė dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo, nesivadovaudama Statuto, Profesinių sąjungų įstatymo nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu šių nuostatų aiškinimu, netinkamai įgyvendino jai suteiktą teisę neduoti sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas įrodė, jog Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui iš esmės pažeidžia jo interesus, todėl Komisariato prašymas panaikinti Profesinės sąjungos 2014 m. kovo 6 d. protokole ir 2014 m. kovo 10 d. rašte Nr. 63 įformintą sprendimą neduoti sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą, pagrįstas ir tenkintinas.

III. Atsakovas Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinė sąjunga apeliaciniu skundu (b. l. 71-73) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Atsakovas nurodo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismui. Profesinė sąjunga pabrėžia, kad jokio nutarimo, kurį pareiškėjas prašo panaikinti, nepriėmė, o tik išreiškė savo nuomonę. Be to, pareiškėjas klaidingai nurodė R. S. gyvenamosios vietos adresą.

Pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 80-81) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas pabrėžia, kad Profesinė sąjunga, neturėdama teisinio pagrindo, vertino tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, pasisakydama dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo, nesivadovavo Statuto, Profesinių sąjungų įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 66 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad procedūra nebuvo pažeista, nes tarnybinio patikrinimo atlikimo terminas pradedamas skaičiuoti kitą dieną po paskyrimo jį atlikti dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl išankstinio Profesinės sąjungos nesutikimo skiriant valstybės tarnautojui (pareigūnui) tarnybinę nuobaudą pagal Vidaus tarnybos statutą.

Kaip matyti iš Profesinės sąjungos 2014 m. kovo 10 d. rašto Nr. 63 (b. l. 43-44), atsiliepimo į pareiškėjo skundą, apeliacinio skundo, atsakovas atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą dėl pačios nuobaudos nepagrįstumo, tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros bei tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados neteisėtumo bei nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vidaus tarnybos statutas, kurio 43 straipsnio 4 dalis expressis verbis įtvirtina, jog profesinių sąjungų nariams (išskyrus išimtį, nustatytą šio straipsnio 5 dalyje ir šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 13 punkte) negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš vidaus tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Ši nuostata numato platesnes apsaugos garantijas vidaus reikalų sistemos pareigūnams – profesinių sąjungų nariams, nei jos nustatomos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje, t. y. profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas skirti tarnybinę nuobaudą, išskyrus atleidimą iš tarnybos, yra privalomas visais atvejais skiriant nuobaudas profesinių sąjungų nariams, o ne tik profesinės sąjungos renkamojo organo nariams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-170/2004). Statuto 43 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu reguliavimu siekiama nustatyti garantijas statutiniams pareigūnams – profesinių sąjungų nariams, kad jie nebūtų diskriminuojami tarnyboje dėl jų narystės profesinėse sąjungose dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-165/2010). Profesinės sąjungos sutikimas ar nesutikimas yra skirtas asmenį apsaugoti ne nuo drausminės atsakomybės, o nuo diskriminacijos ir persekiojimo už narystę ir veiklą profesinėje sąjungoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1457/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 pažymėjo, kad teismas, spręsdamas dėl profesinės sąjungos nesutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą atitinkamam pareigūnui, turi užtikrinti viešosios valdžios institucijos, kaip darbdavio, ir jos darbuotojų interesų balansą. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, teismas gali panaikinti pareigūnams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tik nustatęs, kad profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą iš esmės pažeidžia teisėtus valstybės institucijos interesus bei tai, jog tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl šio pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje.

Vertinant valstybės institucijos, kaip darbdavio, interesų pažeidimo reikšmingumą gali būti atsižvelgta į institucijos vykdomų funkcijų pobūdį, jų pareigūnų statuso ypatumus, darbdavio interesų pobūdį ir kt. Pasisakydamas dėl teisėtų valstybės interesų pažeidimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo ypatingą statutinių santykių pobūdį. Pasak teismo, statutinių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę vidaus reikalų įstaigose, o jų specifika kelia vidaus reikalų įstaigų pareigūnams ir didesnius reikalavimus.

Tinkamos drausmės užtikrinimas – vidaus reikalų įstaigų veiklos efektyvumo užtikrinimo priemonė. Dėl šių aplinkybių vidaus reikalų įstaigos vadovybė, nepriklausomai nuo pareigūno narystės profesinėje sąjungoje, turi turėti galimybę operatyviai ir tinkamai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, o tokios galimybės nepagrįstas apribojimas galėtų sutrikdyti tarnybinę drausmę, taip sukeliant pavojų viešajam interesui. Šių pareigūnų darbas atlyginamas iš valstybės biudžeto. Todėl egzistuoja pagrįstas viešasis interesas, jog atsakingų institucijų ir jų pareigūnų darbas būtų organizuojamas tokiu būdu, kad nebūtų sutrikdytas tinkamas ir efektyvus tarnybos paskirties vykdymas, t. y. pagrindinių funkcijų įgyvendinimas.

Siekiant užtikrinti veiksmingą institucijų, kurios atsakingos už viešojo intereso apsaugą, veiklą yra būtina, kad šios institucijos turėtų galimybę vykdyti drausminę procedūrą. Drausmės užtikrinimas institucijų, kurios tvarkomos statutinės drausmės pagrindais, sistemoje iš tikrųjų gali būti vertinamas kaip tinkamo tarnybos funkcijų ir įgaliojimų, kurias ši tarnyba privalo atlikti, įgyvendinimo priemonė, atitinkanti privalomą esminio darbdavio intereso pažeidimo reikalavimą.

Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, ir įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kuris kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl (ne)sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą Komisariato pareigūnui, yra vidaus reikalų įstaiga, kurios paskirtis užtikrinti viešojo intereso apsaugą, susiklostę statutiniai santykiai šiuo atveju lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės šios įstaigos tarnautojams reikšmę, atsakovo, Profesinės sąjungos, atsisakymas duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Komisariato pareigūnui vertintinas kaip iš esmės pažeidžiantis teisėtus valstybės institucijos interesus.

Dėl profesinės sąjungos diskrecijos ribų pabrėžtina, jog profesinė sąjunga, spręsdama vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, privalo įvertinti nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindama atitinkamos veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų bei aiškiai išreikšti savo poziciją (sutinka/nesutinka) dėl nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui ir apie savo sprendimą pranešti prašymą pateikusiam asmeniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-368/2012). Išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, kad tam tikras faktinių aplinkybių vertinimas yra neišvengiamas, tačiau jis turi būti atliekamas tik tokia apimtimi, kad nebūtų peržengiama profesinei sąjungai suteikta diskrecija nuspręsti tik dėl (ne)sutikimo paskirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą. Profesinėms sąjungoms nėra suteikta teisė vertinti drausminės procedūros pagrįstumą ir teisėtumą. Profesinės sąjungos atliekama kontrolė apima tik patikrinimą, ar tarnybinė nuobauda nėra taikoma dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje, ar nebuvo padaryta akivaizdžios jo veiklos vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais. Profesinės sąjungos, savo veikloje gindamos savo narių teises, taip pat turi laikytis sąžiningumo principo ir šią veiklą vykdyti rūpestingai, nepiktnaudžiaujant jai suteiktomis teisėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-418/2009).

Taigi, nagrinėjamu atveju tiek skundžiamas atsakovo atsisakymas duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, tiek atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą, tiek apeliacinio skundo argumentai patvirtina, jog Profesinė sąjunga šiuo atveju, spręsdama Komisariato viršininko prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, būtent vertino atitinkamos veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumą ir kitus teisėtumo klausimus, tačiau nevertinto siūlomos taikyti nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo pareigūno narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje aspektu, ką Profesinę sąjungą įpareigoja Statuto 43 straipsnio 4 dalies nuostata. Įstatyme įtvirtintas privalomas darbdavio kreipimasis į profesinę sąjungą ir sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą darbuotojui prašymas patvirtina ne tai, jog, kaip teigia atsakovas, profesinė sąjunga turi teisę sutikti arba nesutikti su pačia tarnybine nuobauda, bet tai, kad profesinė sąjunga turi teisę nesutikti su tarnybinės nuobaudos skyrimu, kai kyla pagrįstos abejonės, kad ji skiriama būtent dėl to darbuotojo narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje.

Kaip ne kartą nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įstatymų leidėjas profesinėms sąjungoms suteikė ne tik teises, bet nustatė ir pareigas. Profesinių sąjungų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos veikia laikydamosi Konstitucijos, šio bei kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų. Statuto 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos neturi teisės paveikti vidaus reikalų įstaigos funkcijų įgyvendinimo. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės prieš įstatymus, teismą, kitas valstybės institucijas principas. Šio konstitucinio principo taip pat turi būti laikomasi sprendžiant pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimus. Visi valstybės tarnybos pareigūnai (nagrinėjamos bylos kontekste tiek vidaus reikalų statutinių įstaigų statutiniai pareigūnai profesinių sąjungų nariai, tiek šių įstaigų statutiniai pareigūnai, nepriklausantys profesinėms sąjungoms) padarę tarnybinius nusižengimus turi būti vertinami laikantis minėto konstitucinio principo. Pareigūno narystė profesinėje sąjungoje, ar dalyvavimas profesinės sąjungos renkamojo organo veikloje nesukuria ir negali sukurti jam jokių privilegijų prieš įstatymus, o įstatymų nuostatos (Statuto 43 str. 4 d.) dėl profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinio sutikimo skiriant tarnybinę nuobaudą, kaip minėta, yra tik papildoma garantija, siekiant apsaugoti pareigūnus – profesinių sąjungų narius, nuo galimo administracijos diskriminavimo dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Neteisėtas profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymas duoti sutikimą skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą pažeidžia vidaus reikalų įstaigos interesus, kliudo įstaigos vadovui užtikrinti nepriekaištingą vidaus tarnybos įstaigos veiklą, o tuo pačiu ir viešąjį interesą – piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-900/2009; 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1227/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1370/2009).

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Statuto 43 straipsnio 4 dalį profesinės sąjungos diskrecijos ribos siekia tik tarnybinės nuobaudos įvertinimą tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, kurioje yra ginčijamas profesinės sąjungos renkamojo organo nesutikimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, privalo patikrinti, ar nesutikimas yra grindžiamas dėl pareigūno narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, ar dėl kitų priežasčių, tačiau, spręsdamas ginčą, teismas neturi nagrinėti būsimos nuobaudos pagrįstumo klausimų, nesusijusių su pareigūno naryste profesinėje sąjungoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d. aprobuotas „Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas“, publikuota „Administracinių teismų praktika“ Nr. 9, 2007 m.).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnyje įtvirtinta, jog nagrinėdami bylas teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir atsižvelgia į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtas šio teismo nutartis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtus šio teismo sprendimus, nutarimus ir nutartis. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose teismų sprendimuose. Būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi tai, jog nukrypti nuo pirmosios instancijos teismo bei šiame sprendime nurodytos administracinių teismų praktikos pirmosios instancijos teismas negalėjo dėl, kaip minėta, teismo precedentui suteikto teisinio statuso bei dėl to, kad minėta teismų praktika suformuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų, o keisti suformuotą administracinių teismų praktiką apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemano esant neišvengiama, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad Komisariatas kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą R. S. gavimo, Profesinė sąjunga šį klausimą svarstė 2014 m. kovo 6 d. komiteto posėdyje ir 2014 m. kovo 10 d. rašte Nr. 63 Komisariatui nurodė, jog nėra teisinio pagrindo taikyti drausminio poveikio priemones pareigūnui, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Profesinė sąjunga atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, todėl pareiškėjas pagrįstai, siekdamas nuginčyti tokį nesutikimą, kreipėsi į teismą. Pažymėtina ir tai, kad apelianto teiginiai dėl Komisariato klaidingai nurodyto R. S. gyvenamosios vietos adreso, nesudaro pakankamo pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

atsakovo Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas