A-683-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A-683-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03046-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–2), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2013 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-47746 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (toliau – ir VMI sprendimas). Pareiškėjas manė, kad skundžiamas VMI sprendimas yra neteisėtas, kadangi jis niekada iš atsakovo nėra gavęs jokių sprendimų (dokumentų), kuriais jam būtų nustatyta prievolė sumokėti pinigines lėšas, nurodytas prie ginčijamo sprendimo pridėtoje prievolių ataskaitoje. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad mokesčių administratorius jo atžvilgiu nėra priėmęs sprendimo, nustatančio pareigą sumokėti minėtas sumas. Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2012 m. vasario 27 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. MT-46 pareiškėjui nebuvo nurodyta, jog jis turi nepriemoką ar kitokių mokestinių įsipareigojimų už 2010 metus. Tuo tarpu tyrimą atlikusi specialistė jam netgi nurodė, jog pareiškėjas teisėtai 2010 metais gautų pajamų (pelno) sąskaita dengia ankstesniais metais turėtus nuostolius.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 18–20) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. VMI dėl prie skundžiamo sprendimo pridėtos prievolių ataskaitos antroje, ketvirtoje ir penktoje eilutėse nurodytų sumų paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 66 straipsnio 1 dalį ir 73 straipsnio 1 dalį, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, o pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, jį perskaičiuoja bei deklaruoja savarankiškai.

Be to, remiantis MAĮ 80 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti ar perskaičiuoti, sausio 1 d. Tuo tarpu, pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 27 straipsnį, nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 d. privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį.

Atitinkamai pareiškėjas 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. gavo deklaruotinų pajamų, todėl gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) privalėjo sumokėti ir pajamas deklaruoti atitinkamiems mokestiniams metams pasibaigus iki kitų metų gegužės 1 d. Šiame kontekste nurodė, kad pareiškėjas VMI pateikė 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. GPM deklaracijas, kurių prieduose GPM308V deklaravo individualios veiklos pajamas. Vėliau patikslinęs pateiktas deklaracijas, vietoje individualios veiklos pajamų pareiškėjas prieduose GPM308T deklaravo neindividualios veiklos turto pajamas.

Taigi prie skundžiamo VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-47746 pridėtos prievolių ataskaitos antroje, ketvirtoje ir penktoje eilutėse nurodytas sumas pagrindžia paties pareiškėjo iki 2013 m. liepos 3 d., naudojantis elektroninio deklaravimo sistema (toliau – ir EDS), pateiktos deklaracijos, t. y. antroje eilutėje nurodytą 2 929 Lt sumą pagrindžia 2013 m. kovo 13 d. pateikta 2010 m. GPM deklaracija, ketvirtoje eilutėje nurodytą 10 417 Lt sumą – 2013 m. kovo 13 d. pateikta 2011 m. GPM deklaracija, o penktoje eilutėje nurodytą 900 Lt sumą – 2012 m. gegužės 2 d. pateikta 2012 m.

GPM deklaracija. Todėl pareiškėjas, pats pateikęs nurodytas deklaracijas, žinojo jų turinį ir atsakė už jose pateiktų duomenų teisingumą. VMI kartu akcentavo, kad minėtose prievolių ataskaitos eilutėse nurodytos delspinigių sumos buvo apskaičiuotos pareiškėjui nustatytu terminu nedeklaravus ir / ar nesumokėjus šiose eilutėse nurodytų GPM sumų. Dėl prievolių ataskaitos šeštos eilutės duomenų nurodė, kad ši suma pareiškėjui apskaičiuota nustatytu terminu nesumokėjus 2012 m. žemės mokesčio deklaracijoje, kuri pareiškėjui buvo pateikta EDS, nurodytos sumos, o VMI, pateikdama šią deklaraciją per EDS ir papildomai nesiųsdama jos pareiškėjui paštu, nepažeidė Žemės mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2006 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. VA-55, 80.3 punkto reikalavimų. Dėl prievolių ataskaitos pirmos ir trečios eilučių VMI nurodė, jog Šiaulių AVMI laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. gegužės 7 d. atliko pareiškėjo 2007–2008 metų mokestinį patikrinimą, kurio metu pareiškėjui buvo apskaičiuota 241 834 Lt GPM ir jo delspinigių. Tačiau, atsižvelgus į pareiškėjo 2010 m. kovo 15 d. prašymą dėl susitarimo dėl mokesčių dydžio, Šiaulių AVMI 2010 m. birželio 17 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 35-215 patvirtino 2010 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktą Nr. 35-215 bei nurodė pareiškėjui į biudžetą sumokėti 185 210 Lt GPM, 14 790 Lt GPM delspinigių, 55 563 Lt GPM baudą.

Dėl šių sumų pareiškėjo prašymu buvo sudaryta 2011 m. sausio 18 d. mokestinės paskolos sutartis, kuri, pareiškėjui nesilaikant įsipareigojimų, 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-3488 buvo nutraukta, dėl paskolos sutarties nutraukimo pareiškėjas buvo ne kartą įspėtas. Be to, nutraukus minėtą sutartį, pareiškėjui buvo išsiųstas 2013 m. gegužės 22 d. raginimas Nr. (17.17-30)-RES-331979 dėl 187 458,54 Lt sumos (132 736,84 Lt GPM, 39 821,42 Lt GPM baudos ir 14 900,28 Lt GPM delspinigių). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pateikė prašymą dėl raginimo vykdymo termino atidėjimo, tačiau VMI 2013 m. birželio 20 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-26020 pareiškėjo prašymo netenkino.

Remiantis šiomis aplinkybėmis, ginčijamo VMI sprendimo prievolių ataskaitos pirmoje ir trečioje eilutėse įtraukti nesumokėti GPM ir su juo susijusių sumų likučiai. Taigi, VMI tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nežinojo apie prievolių ataskaitos pirmoje ir trečioje eilutėse nurodytas sumas. Apibendrindama, VMI pažymėjo, jog pareiškėjo ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas vėliau teismui pateikė papildomus 2013 m. gruodžio 9 d. paaiškinimus (I t., b. l. 76–80), kuriuose dėl prie VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-47746 pridėtos prievolių ataskaitos antroje, ketvirtoje ir penktoje eilutėse nurodytų sumų paaiškino, kad susipažinus su atsakovo atsiliepimu į jo skundą teismui, jam tapo suprantama, dėl kokių priežasčių iš jo bandoma išieškoti pinigines sumas už 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. mokestinius laikotarpius. Tačiau pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad šie mokesčiai ir delspinigiai jam buvo apskaičiuoti neteisėtai. Papildomai pažymėjo, kad 2011 m. VMI pareigūnai, atliekantys patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu, nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. pareiškėjo veikla buvo pelninga, dėl didžiulio 2009 m. nuostolio nereikės mokėti pelno mokesčio už 2010 m. Todėl pareiškėjas tvirtino, kad jis už 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. mokesčių nesumokėjo ne dėl savo kaltės, o dėl to, jog buvo suklaidintas VMI pareigūnų. Tuo tarpu dėl prievolių ataskaitos pirmoje eilutėje nurodytų sumų atkreipė dėmesį, kad nors prievolių ataskaitoje nurodyta, jog mokėtina suma yra už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2008 m. lapkričio 5 d., VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą teismui kalba ne apie 2008 m. laikotarpį, bet apie mokestinės nepriemokos už 2007 m. bei delspinigių išieškojimą. Taigi, pareiškėjo teigimu, VMI turi teisę iš pareiškėjo išieškoti mokestinę nepriemoką už 2007 m., o ne už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2008 m. lapkričio 5 d., todėl šioje dalyje ginčijamas VMI sprendimas yra neteisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. sprendimu (I t., b. l. 152–155) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-47746, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti 232 732,45 Lt GPM, GPM baudą, GPM delspinigius ir nesumokėto žemės mokesčio delspinigius, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas iš esmės kėlė abejonę dėl nurodytų sumų egzistavimo (kilmės), nes, pareiškėjo teigimu, jis anksčiau niekada iš VMI nebuvo gavęs sprendimų sumokėti minėtas sumas, be to, tokie sprendimai ir negalėjo būti priimti.

Tačiau VMI atsiliepimo argumentais pateikus ginčo sumų pagrindimą, kaip paaiškinime nurodė pats pareiškėjas, jam tapo aiškus prievolių ataskaitos antroje, ketvirtoje ir penktoje eilutėse nurodytų mokestinių prievolių atsiradimo pagrindas. Tuo tarpu matematinio sumų paskaičiavimo pareiškėjas neginčijo. Kita vertus, pareiškėjas savo paaiškinime nurodė, jog jis toliau laikosi pozicijos, kad GPM bauda ir delspinigiai jo atžvilgiu apskaičiuoti neteisėtai, kadangi jis buvo suklaidintas atsakovo atstovų, nes jam buvo paaiškinta, kad dėl didžiulio 2009 m. nuostolio už 2010 m. pelno mokesčio mokėti nereikės ir pareiškėjas turi teisę praėjusių metų nuostolius kompensuoti sekančių metų pelnu, ir būtent dėl to nesumokėjo mokesčių už 2010 m., 2011 m. ir 2012 m.

Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad prievolė per mokestinį laikotarpį gavus pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 d., pačiam ar per savo įgaliotą asmenį mokesčio administratoriui už praėjusį mokestinį laikotarpį pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas bei už jas apskaičiuotą pajamų mokestį įtvirtinta GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio 5 dalyje taip pat nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

Atitinkamai iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas teikė metines pajamų deklaracijas už 2010 m., 2011 m. ir 2012 m., o tai reiškia, kad prievolė, įtvirtinta GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje, pareiškėjui yra ir buvo žinoma. Pareiškėjo argumentus dėl to, jog jis buvo suklaidintas VMI tarnautojų, patariant jam nemokėti pelno mokesčio, teismas laikė subjektyviais ir neįrodytais. Nors pareiškėjas teismui pateiktame skunde ginčo dėl prievolių ataskaitos pirmoje eilutėje nurodyto laikotarpio (nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2008 m. lapkričio 5 d.) neišskyrė, vėliau pateiktuose paaiškinimuose jis nurodė, kad nepaisant to, jog šių sumų kilmė pareiškėjui tapo aiški, nesutampa prievolių ataskaitoje nurodytas ir VMI atsiliepime minimas mokestinio patikrinimo laikotarpis, t. y.

VMI prievolių ataskaitos pirmoje eilutėje nurodytas sumas grindė atliktu 2007–2008 m. mokestiniu patikrinimu, tačiau prievolių ataskaitos pirmoje eilutėje mokestinis laikotarpis nurodytas nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2008 m. lapkričio 5 d. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad iškilus klausimui dėl prievolių ataskaitos duomenų tikslumo, VMI teismui bei pareiškėjui pateikė pataisytą prievolių ataskaitą, kurioje ištaisė techninio pobūdžio klaidą, t. y. pirmoje ir trečioje eilutėje nurodant mokestinį laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Tuo tarpu prievolių ataskaitoje nurodytos mokėtinos sumos bei bendra suma nepasikeitė. Taigi, atsakovui prievolių ataskaitoje ištaisius laikotarpį, dėl kurio teisingumo pareiškėjui buvo kilusi abejonė ir prieštaravimai, ir skundžiamame sprendime nurodytai bendrai sumai nepasikeitus, teismo vertinimu, šis techninio pobūdžio pataisymas skundžiamo VMI sprendimo teisėtumui įtakos neturi. Pareiškėjo paaiškinimuose išdėstytus argumentus dėl delspinigių nemokėjimo (dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo, prašymo atidėti 2013 m. gegužės 22 d. raginime nurodytos sumos sumokėjimą nepatenkinimo), teismas vertino kaip nereikšmingus, nes pareiškėjas, nesutikdamas tiek su 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu nutraukti mokestinės paskolos sutartį, tiek su 2013 m. birželio 20 d.

VMI atsisakymu tenkinti prašymą dėl raginime nurodytos sumokėti sumos atidėjimo, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl šių sprendimų teisėtumo, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis tokia teise būtų pasinaudojęs. Apibendrindamas, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepaneigė mokesčių administratoriaus 2013 m. liepos 3 d. sprendimu pripažintos mokėtinos mokestinės prievolės teisėtumo bei neįrodė savo pozicijos teisingumo. Todėl, atsižvelgęs į mokesčių administratoriaus teisingai vertintą teisės aktų nuostatų ir faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad skundžiamas VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-47746 pareiškėjo atžvilgiu priimtas pagrįstai.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 159–160), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepakankamai motyvuotas, priimtas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjus bylą, jame neatskleista bylos esmė ir neatsakyta į visus pareiškėjo skundo argumentus. Pareiškėjas vėliau taip pat pateikė prašymą (I t., b. l. 172) prijungti prie bylos metines pajamų deklaracijas už 2010 m. ir 2011 m., kurios buvo pataisytos 2014 m. rugpjūčio 8 d. pagal VMI darbuotojų 2014 m. rugpjūčio 7 d. apie 13.30 val. pareiškėjui suteiktas konsultacijas, ir išreikalauti šio telefoninio pokalbio išklotinę. Be to, pareiškėjas papildomai teismui pateikė prašymą (II t., b. l. 2–3) įpareigoti VMI ištaisyti mokestinio patikrinimo už 2007–2008 m. laikotarpį metu padarytus pažeidimus, t. y. duomenų neatitikimus.

Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą (I t., b. l. 168) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą nepakeistą. VMI mano, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-47746 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, teisėtumo ir pagrįstumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl nurodyto sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas nesutinka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo ginčijamas VMI sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad MAĮ 105 straipsnio (redakcija, galiojusi skundžiamo VMI sprendimo priėmimo metu), reglamentuojančio mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimą, 1 dalyje įtvirtinta, jog mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų:

1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime;

2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu;

3) mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos.

Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos. Atitinkamai mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai įtvirtinti MAĮ 106 straipsnyje (redakcija, galiojusi skundžiamo VMI sprendimo priėmimo metu), kurio 1 dalies 4 punktas numato, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto;

šį sprendimą vykdo antstoliai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šiame kontekste pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju VMI, priimdama ginčijamą 2013 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-47746 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, tik panaudojo minėtą MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdą. Tuo tarpu mokestinės prievolės atsiranda kitais pagrindais, o ne iš mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais yra taikomi mokestinės nepriemokos išieškojimo būdai, todėl net teismui panaikinus pareiškėjo ginčijamą sprendimą, prievolė sumokėti mokesčius ir su jais susijusias sumas pareiškėjui neišnyks.

Taigi, atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas būtent dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto, kaip vieno iš mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų, taikymo pareiškėjo atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų dėl jo mokestinės nepriemokos dydžio ar pagrįstumo. Dėl šių pareiškėjo argumentų, inter alia dėl pareiškėjo teiginių, kad dėl mokėtino GPM jis buvo suklaidintas VMI darbuotojų suteiktų konsultacijų, nepasisakys ir apeliacinės instancijos teismas.

Juolab kad, kaip nurodė pats pareiškėjas (I t., b. l. 172), jis dėl konsultacijos suteikimo į VMI darbuotojus telefonu kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 7 d. apie 13.30 val., t. y. praėjus daugiau nei metams po skundžiamo VMI sprendimo priėmimo. Kartu pabrėžtina, kad dėl nurodytų priežasčių netenkintinas ir pareiškėjo prašymas išreikalauti telefoninio pokalbio, kurio metu jam buvo teikiama VMI darbuotojų konsultacija dėl pajamų deklaravimo, išklotinę, kadangi minėtas pokalbis iš esmės nesusijęs su nagrinėjamoje byloje kilusiu ginču.

Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, jog pareiškėjas, nesutikdamas su nustatytomis jo mokestinėmis prievolėmis, galėjo jas ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis šia teise būtų pasinaudojęs. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo teisėtumo ir pagrįstumo tik tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, kad iš byloje esančių duomenų (I t., b. l. 21–54) matyti, jog skundžiamo VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-47746 priedo Nr. 1 „Prievolių ataskaita“ antroje, ketvirtoje ir penktoje eilutėse nurodytas sumas pagrindžia paties pareiškėjo iki minėto sprendimo priėmimo pateiktos metinės pajamų deklaracijos. Atitinkamai minėto VMI sprendimo prievolių ataskaitos šeštoje eilutėje nurodyta delspinigių suma pareiškėjui buvo apskaičiuota jam nustatytu terminu nesumokėjus 2012 m.

žemės mokesčio deklaracijoje, kuri pagal Žemės mokesčio administravimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2006 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. VA-55, nuostatas pareiškėjui buvo pateikta per EDS, nurodytos sumos (I t., b. l. 55–57). Tuo tarpu dėl prievolių ataskaitos pirmoje ir trečioje eilutėje nurodytų sumų pabrėžtina, kad byloje esantys duomenys (I t., b. l. 58–65, 91–92, 103–105, 118–120) patvirtina, jog Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą už 2007–2008 m., kurio metu pareiškėjui buvo apskaičiuota 185 210 Lt GPM ir 14 790 Lt GPM delspinigių (Šiaulių AVMI 2010 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktas Nr. 35-215).

Šiaulių AVMI 2010 m. birželio 17 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 35-215, be kita ko, atsižvelgusi į minėto patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir su pareiškėju 2010 m. gegužės 5 d. pasirašytą susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio Nr. 33S-4, patvirtino 2010 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktą Nr. 35-215 bei nurodė pareiškėjui į biudžetą sumokėti 185 210 Lt GPM, 14 790 Lt GPM delspinigių ir 55 563 Lt GPM baudą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad MAĮ 71 straipsnio 1 dalis inter alia numato, jog mokesčių administratoriui ir mokesčių mokėtojui pasirašius susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą.

Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad dėl nurodytų sumų tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo buvo sudaryta 2011 m. sausio 18 d. mokestinės paskolos sutartis Nr. 9, kuri, pareiškėjui nevykdant mokestinės paskolos sutarties sąlygų, VMI 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-3488 buvo nutraukta ir pareiškėjui buvo išsiųstas 2013 m. gegužės 22 d. raginimas Nr. (17.17-30)-RES-331979 dėl likusios nesumokėtos 187 458,54 Lt sumos, t. y. 132 736,84 Lt GPM, 39 821,42 Lt GPM baudos ir 14 900,28 Lt GPM delspinigių.

Taip pat pažymėtina, kad nors ginčijamo VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-47746 priede Nr. 1 „Prievolių ataskaita“ dėl įsivėlusios techninės klaidos buvo nurodytas neteisingas mokestinis laikotarpis, iš kurio kildinamos nurodytos sumos, mokesčių administratorius šią klaidą ištaisė ir tiek pareiškėjui, tiek pirmosios instancijos teismui pateikė patikslintą prievolių ataskaitą, o dėl to prievolių ataskaitoje nurodytos mokėtinos sumos bei bendra suma nepasikeitė (I t., b. l. 115–117). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, ir kt.). Tai įvertinusi, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, byloje nustatytų aplinkybių kontekste, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtas prievolių ataskaitoje nustatytas dėl techninės klaidos įsivėlęs neatitikimas (rašymo apsirikimas), kuris vėliau buvo ištaisytas, nelaikytinas esminiu ir savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas VMI sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas.

Kaip minėta, pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė prašymą įpareigoti VMI ištaisyti mokestinio patikrinimo už 2007–2008 m. laikotarpį metu padarytus pažeidimus, t. y. duomenų neatitikimus (II t., b. l. 2–3), tačiau šis prašymas pareiškėjo nepasirašytas, todėl teisėjų kolegija jo nevertina. Be to, jau buvo pažymėta, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto, kaip vieno iš mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų, taikymo pareiškėjo atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo, o ne dėl pareiškėjo mokestinės nepriemokos dydžio ar jos pagrįstumo.

Vadovaujantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo ginčijamas VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-47746 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan