A-552-408-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-408/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00944-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-3935(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; įpareigoti Ministeriją ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; priteisti iš Ministerijos per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; priteisti iš Ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; priteisti iš atsakovų išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Taip pat pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatos tiek, kiek jose Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Pareiškėjas pateikė teismui prašymą atnaujinti skundo dėl Ministerijos 2012 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 1D-3935(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ padavimo teismui terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Ministerijos 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-3935(11), įpareigoti atsakovą Ministeriją ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir priteisti iš Ministerijos jo naudai per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Ta pačia nutartimi teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo J. K. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš Ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, jo naudai 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 1994 m. gruodžio 13 d. jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iš Ministerijos į jo asmeninę sąskaitą kiekvieną mėnesį yra pervedama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta pensija. Iš Ministerijos gavo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-3935(11), kuriame buvo informuotas apie atsisakymą išmokėti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Tiek atsakovas, mokėdamas jam sumažinto dydžio pensiją, tiek įstatymų leidėjas, nustatęs tokį reguliavimą, pareiškėjo įsitikinimu, pažeidžia konstitucines jo teises, taip pat teises, kurių apsaugą garantuoja tarptautiniai teisės aktai. Pareiškėjo teigimu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 redakcija) diskriminuoja tam tikras socialines išmokas gaunančias grupes, nes jame nustatytas ne visų, o tik kai kurių pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuojamų išmokų ribojimas. Pareiškėjas pabrėžė, kad tęsdamas valstybinių pensijų ribojimą, įstatymų leidėjas diskriminuoja vieną socialinę grupę, t. y. pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunančius asmenis. Toks reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatoms. Dėl nepagrįsto ir neteisėto pensijos sumažinimo pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, kuri pasireiškė sunkiais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, bendravimo galimybių sumažėjimu, buvo pažeminta jo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, garbė, jautėsi nereikalingas valstybei, kurią kūrė, taip pat buvo priverstas apriboti savo ir savo šeimos poreikius. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš valstybės veiksmų, kurią atstovauja Ministerija, priėmusi sprendimą dėl pensijos sumažinimo.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovai paaiškino, kad atitinkami Ministerijos veiksmai perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo atlikti tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovų manymu, Ministerija veikė teisėtai ir nepažeidė pareiškėjo teisių ir/ar jo teisėtų interesų. Atsakovų teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog dėl atsakovų veiksmų jam atsirado neigiamų padarinių, o visi jo teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 23 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, pažymėjo, kad, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Žalos atsiradimo faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teisminę praktiką sprendžiant žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nepaisant to, kad tas pagrindas atskirai ir nenuginčytas.

Teismas nustatė, kad neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildina tiek iš Ministerijos, tiek iš įstatymų leidėjo veiksmų. Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje teismas vertins tik Ministerijos veiksmų, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinės žalos atsiradimą, teisėtumą.

Teismas vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo, kurio 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcijos, galiojusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d., nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), 5 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir darė išvadą, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, yra galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui neteisėtai apribotas paskirtos valstybinės pensijos dydis pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas vietoje 1,5 koeficiento taikant 1,3 koeficientą. Pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas, remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą, įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą.

Teismas rėmėsi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, vadovavosi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo nutarimo turinį, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos laikinai (kol valstybėje neliks ypatingos situacijos dėl ekonomikos krizės) ir darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

Teismas darė išvadą, kad Ministerija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., veikė teisėtai savo kompetencijos ribose. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju šios institucijos neteisėtų veiksmų nėra. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio bei ABTĮ nuostatas, atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t. y. žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje, o valstybės (Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu, todėl šiuo atveju Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė negalima. Dėl nurodytų priežasčių teismas darė išvadą, kad pagrindo atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą nėra, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo skundas yra atmetamas, ir darė išvadą, kad jis neturi teisės iš atsakovo gauti patirtų išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjas J. K. apeliaciniu skundu (b. l. 172-191) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo manymu, administracinę bylą pirmosios instancijos teisme turėjo nagrinėti ne vienas teisėjas, bet trijų teisėjų kolegija, nes jis kėlė akto atitikties Konstitucijos nuostatoms klausimą. Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas jau kreipėsi dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo, todėl teismui tereikėjo tik sustabdyti šią bylą ir laukti, kol bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Pareiškėjo manymu, skundžiamas teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nesilaikyta vienodos teismų praktikos formavimo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo sprendime nebuvo vertinimo dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo teisėtumo, nėra teisinių argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pratęsimo nuostatų atitikties Konstitucijai. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai nesirėmė Konstitucijos 23, 29 straipsniais, 48 straipsnio 1 dalimi, 52 straipsniu, nesirėmė Konstitucinio Teismo doktrina (inter alia 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog jo užtarnautos valstybinės pensijos ženklus sumažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą.

Pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, kad jo valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o jos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį nuo 2011 m. sausio 1 d. nėra pateisinamas, daro išvadą, kad yra pažeidžiamas proporcingumo ir lygiateisiškumo principai. Pareiškėjas remiasi Valstybinių pensijų įstatymu, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu ir daro išvadą, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, tačiau teismas to nepripažino.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas neįvertino, jog dėl Laikinojo įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo, pareiškėjui susidarė dideli pensijos praradimai. Pareiškėjo manymu, šis turtinis praradimas pripažintinas jo teisių netekimu ir teismas turi jį pašalinti. Pareiškėjas pabrėžia, kad teisės į pensiją turtinių aspektų neliečiamumas kyla iš prigimtinės teisės į nuosavybę, tačiau, pareiškėjo teigimu, teismas negina jo teisių net jei valstybė paėmė dalį pensijos teisingai.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria, todėl pagal analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis. Pareiškėjas nurodo, kad jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta siekiant suteikti didesnę valstybės paramą už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Pareiškėjas daro išvadą, kad jo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog siekiant nepakenkti veiksmingai pareiškėjo teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką nebuvo įgyvendintas per konkretų protingą terminą, todėl teismas turėjo išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Pareiškėjo manymu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) ta apimtimi, kuria numatomas jau paskirtų valstybinių pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, kuriais nesukuriamas grąžinimo mechanizmas, todėl teismas privalo taikyti Konstitucijos 30 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas tvirtina, kad teismas nepagrįstai mano, jog dar ne laikas pareiškėjui grąžinti paimtą pensijos dalį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį. Pareiškėjo teigimu, per 4 metus nebuvo sukurtas mechanizmas dėl teisingai paimtos pensijos dalies kompensavimo, tačiau teismas šios padėties nepataisė, nenustatė tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos, kai daroma nelygybė senatvės pensijų grupės prieš valstybinių pensijų gavėjus, kai vienai socialinei grupei pensijos yra atstatytos, o kitai ne.

Pareiškėjo manymu, Vyriausybė, atsižvelgdama į Valstybinio socialinio draudimo fondo ir valstybės biudžetų padėtį, turėtų priimti sprendimą dėl pensijų kompensavimo pradžios, tačiau to nepadarė. Kadangi valstybines pensijas nėra siūloma kompensuoti, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo sprendimo nuostatą kompensuoti praradimus dėl sumažintų valstybinių pensijų, pareiškėjo manymu, teismui tenka pareiga spręsti teisinį klausimą dėl valstybinių pensijų praradimų, atsiradusių dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo ar savarankiškos veiklos, kompensavimo taikant kompensavimo mechanizmą, kuris kiekvienam pensijos gavėjui būtų apskaičiuotas individualiai.

Pareiškėjas pažymi, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostata yra ydinga konstitucinio reguliavimo aspektu, nebuvo stengtasi suderinti su teisingu susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmu. Kadangi atsakovai nepadarė jokių teisinių žingsnių, toliau diskriminuoja pareiškėją, J. K. daro išvadą, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas. Pareiškėjo manymu, teismas netinkamai suprato, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu aiškino įstatymų leidėjo teisę susidarius ypatingai situacijai mažinti valstybines pensijas ir yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, tačiau atsakovai tokių veiksmų nesiėmė dėl kompensavimo mechanizmo sukūrimo.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą. Pareiškėjas nurodo, kad Ministerija, Vyriausybė ir Seimas žinojo, jog teikiami Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pratęsimai dar vieneriems metams šiurkščiai pažeidžia Konstituciją, Europos Sąjungos teisės aktus, todėl pažeidė pareiškėjo teises ir interesus, jų kaltė yra neatsargumas, nes svarstant šiuos projektus buvo teikiamos teigiamos išvados.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nesirėmė jo pridėtais rašytiniais įrodymais, jog nemokėjimas jam valstybinės pensijos dalies sukėlė sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, paūmėjo jo liga, sumažėjo bendravimo galimybės, jis verčiamas jaustis nereikalingu savo valstybėje, kurią kūrė, buvo priverstas apriboti savo ir šeimos poreikius, negali normaliai aprūpinti šeimos ir pats užtikrinti normalių pragyvenimo sąlygų, reikia mokėti padidėjusias komunalines paslaugas, maisto ir vaistų kainos pakilo.

Pareiškėjo manymu, teismas turėjo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, įvertinti jam padarytą neturtinę žalą ir priteisti 15 000 Lt. Pareiškėjas nurodo, kad jam pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies neišmokėjimas buvo sąlygotas tuo, kad Seimas netinkamai reglamentavo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, o po Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutarimo priėmimo laiku neužpildė susidariusios teisės spragos. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo nuotraukas, iš kurių matyti, jog jis 2010 m. sausio 21 d. gulėjo Santariškėse, nes patyrė šoką, gavęs sumažintą pensiją.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 1-2, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovų manymu, teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė aktualias materialinės teisės normas, aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui, jo manymu, patirtą neturtinę žalą, kuri kildinama iš viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, pasireiškusių sumažintos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos mokėjimu pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino, nurodęs, kad nėra nustatytas Ministerijos veiksmų neteisėtumas ir nėra įrodytas neturtinės žalos padarymo faktas.

Apeliaciniame pareiškėjo skunde iš esmės pakartojami pradinio skundo argumentai, susiję su jo požiūriu į sumažintos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos mokėjimo neteisėtumą bei akcentuojami pareiškėjo dėl šių veiksmų patirti išgyvenimai ir nepatogumai.

Visų pirma apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi, kurios pareiškėjas neskundė įstatymų nustatyta tvarka, apibrėžė šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas. Minėta įsiteisėjusia nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Ministerijos 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-3935(11), priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį bei įpareigoti Ministeriją ateityje mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio valstybinę pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą. Tai reiškia, kad šioje byloje buvo sprendžiamas tik šalių ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog šią administracinę bylą turėjo nagrinėti trijų teisėjų kolegija, nes byloje buvo keliamas teisės akto atitikties Konstitucijai klausimas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 1 dalis numato, kad administraciniuose teismuose bylas, numatytas šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3,4 ir 5 punktuose (žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo; mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų; tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus) nagrinėja vienas teisėjas. Po pirmosios instancijos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutarties įsiteisėjimo, šioje byloje liko tik reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, t.y. administracinė byla pateko į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų administracinių ginčų kategoriją, ir ją teisėtai galėjo nagrinėti vienas teisėjas. Įstatymas nesieja būtinybės sudaryti trijų teisėjų kolegiją bylai nagrinėti su ta aplinkybe, kad byloje keliamas teisės akto konstitucingumo klausimas, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl neteisėtos sudėties teismo atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakydama į apeliaciniame skunde išsakomą pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką dėl atsisakymo kreiptis į Konstitucinį teismą, kad šis ištirtų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumą, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos proceso šalies individualioje byloje pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, teismui nėra privalomas. Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis įstatymų leidėjo suteikta individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija.

Be to, iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriame ištirtas Laikinojo įstatymo nuostatų, tarp jų 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies, atitikimas Konstitucijai, matyti, kad Konstitucinis Teismas, palyginęs Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytu Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) pastebėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo travaux préparatoires matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo. Aptarti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo argumentai patvirtina, kad Konstitucinis Teismas nagrinėjo Laikinojo įstatymo raidą, taip pat ir pareiškėjo nurodytą šio įstatymo 15 straipsnio redakciją. Atsižvelgdama į minėtus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui kilusiais klausimais dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), kuriuo valstybinių pensijų gavėjams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų laikinasis galiojimas, Konstitucinis Teismas buvo pasisakęs iki pareiškėjo skundžiamo pirmosios instancijos teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimo priėmimo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, nustatantis atsakomybę už valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą, kuri nėra siejama su tų institucijų ar jų atstovų kalte. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, turi būti nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, priežastinis ryšys bei padaryta žala.

Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Ministerija, nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėdama sumažintą valstybinę pensiją pareiškėjui bei priimdama 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 1D-3935(11), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo tuo metu elgtis kitaip.

Pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė vienos iš atsakovų - Vidaus reikalų ministerijos - neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, negalima šios institucijos civilinė atsakomybė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, įrodančių jam padarytos neturtinės žalos realumą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Jo abstraktūs teiginiai apie dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, piniginių lėšų neturėjimą nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti, ypač atsižvelgiant į tai, kad dėl netinkamo teisinio reglamentavimo jis netekdavo tik nedidelės dalies valstybinės pensijos, o jo tuo pačiu metu gaunamų valstybinės pareigūnų ir karių pensijos bei socialinio draudimo senatvės pensijos suma viršijo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį šalies ūkyje. Pareiškėjo argumentai, susiję su jo sveikatos pablogėjimu, nepagrįsti, nes pareiškėjo sveikata suprastėjo jau 2008 metais, o 2010 metų sausio mėnesį atlikta kardiochirurginė operacija negali būti siejama su atsakovų veiksmais jokiu priežastiniu ryšiu. Dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimas Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat laikytinas nepagrįstu.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, apeliacinio skundo argumentus, esą pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo sprendimą, atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr.20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teismo posėdyje ištirtais pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) visais rašytiniais įrodymais, kurie bylos proceso šalių pateikti į bylą ir nurodyti sprendimo motyvuojamojoje dalyje, taip pat bylos proceso šalių paaiškinimais, motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo priimtoje nagrinėti dalyje) suformuluotą reikalavimą, aiškiai išdėstė argumentus, kuriais pagrindė sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas išvadas, jas pagrindė įstatymų normomis. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir naikinti šį sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas