A-756-825-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-825/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00404-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.4, 16.6, 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo, grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas, kompensacijos už priverstinį pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 4–10), prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 28 d. įsakymą Nr. AP-589; 2) grąžinti jį į valstybės tarnautojo pareigas; 3) priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. AP-589 jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų nuo 2013 m. kovo 28 d. už šiurkštaus tarnybinio nusižengimo padarymą. Su paskirta tarnybine nuobauda pareiškėjas nesutinka, nes tarnybinis patikrinimas atkliktas neišsamiai, tendencingai, siekiant su juo susidoroti, išvados neišsamios, nemotyvuotos. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. vasario 22 d. gavo UAB „Saldumynų krautuvėlė“ buhalterės A.

V. raštą, kuriame buvo pranešta apie jo tariamai padarytus pažeidimus, susijusius su tarnybinių funkcijų atlikimu. Tarnybiniam nusižengimui ištirti buvo sudaryta komisija, kuri atliko tyrimą ir 2013 m. kovo 25 d. pateikė savo išvadas. Jose nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, laikinojo nedarbingumo metu, turėdamas tikslą patikrinti, ar įmonė turi leidimą pakabintai išorinei vaizdinei reklamai, 2013 m. vasario 15 d. apie 18 val. 30 min. užėjo į UAB „Saldumynų krautuvėlė“, kur vykdė savo tiesiogines funkcijas, reikšdamas pastabas dėl reklamos, grasindamas bauda, taip pažeidė išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimus ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą.

Pareiškėjo manymu, skundžiamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamų reikalavimų, neišsamus, nepagrįstas objektyviais duomenimis, prašomos poveikio priemonės taikymas nemotyvuotas, prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatoms. VTĮ įtvirtintos bendrosios valstybės tarnautojų pareigos, o konkrečios valstybės tarnautojų pareigos nustatomos pareigybės aprašyme, darbo tvarkos taisyklėse, viešosios tarnybos nuostatuose.

Tarnybines funkcijas galima pažeisti tik tiesiogiai tarnyboje įgyvendinant pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, tuo tarpu užėjimas į parduotuvę ir asmeninio pobūdžio pokalbis po darbo valandų, ne tarnybos metu ir esant laikinam nedarbingumui nevertintinas kaip tarnybinių pareigų pažeidimas. Pareiškėjo manymu, jo veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties. Pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui, kaip silpnesniajai šaliai, taikymo perkeliama darbdaviui. Be to, 2013 m. kovo 25 d. komisijos išvadoje nėra surinkta jokių duomenų bei neįrodyta, jog jis vykdė savo darbines funkcijas, piktnaudžiavo tarnyba, padarė korupcinio pobūdžio veiką, vienašališkai remtasi tik A.

V. pranešimu. Dėl patirto emocinio sukrėtimo, didelio streso, garbės ir orumo pažeminimo, pasunkėjusių bendravimo galimybių, pablogėjusios sveikatos būklės pareiškėjas prašo jam priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą ir negautą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su skundu nesutiko ir atsiliepimu (I t., b. l. 31–41) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad 2013 m. vasario 22 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius gavo UAB „Saldumynų krautuvėlė“ buhalterės A. V. skundą. Atsižvelgiant į jį, direktorius 2013 m. vasario 26 d. įsakymu sudarė komisiją tarnybiniam nusižengimui ištirti, apie įtariamą tarnybinį nusižengimą buvo informuotas pareiškėjas. 2013 m. kovo 6 d. paaiškinime A. P. nurodė, kad eidamas Laisvės alėja pamatė naują parduotuvę su ant švieslentės esančia išorine vaizdine reklama. Užėjęs į parduotuvę nieko nepirko, darbo netrikdė, psichologinio spaudimo nedarė, tik mandagiai ir taktiškai paaiškino, ko reikia reklamos derinimui, kokia gali būti bauda už įrengtą ir skleidžiamą reklamą.

Komisija, atlikusi tarnybinio nusižengimo tyrimą nustatė, kad A. P., turėdamas laikinąjį nedarbingumo pažymėjimą, užeidamas į UAB „Saldumynų krautuvėlė“, turėdamas tikslą patikrinti, ar įmonė turi leidimą išorinei vaizdinei reklamai, vykdė savo tiesiogines funkcijas, apie tai nedelsiant neinformavo Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo. Tarnybinio patikrinimo metu buvo detaliai ištirtos, aprašytos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, nustatyti visi teisės pažeidimo elementai.

Pareiškėjo argumentas, kad jis konsultavo parduotuvės darbuotoją, atsakovo nuomone, vertintinas kaip suteiktų įgaliojimų viršijimas, jo veika, vykdant tarnybinį patikrinimą, nedarbingumo laikotarpiu, neturint tiesioginio vadovo pavedimo, pagrįstai įvertinta kaip tarnybinių pareigų atlikimas ne tarnybos metu, prisidengiant valstybės tarnautojo statusu. Pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis buvo akivaizdžiai nesuderinamas su pareigūnų veiklos principais, sukėlė parduotuvės vedėjos nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą savivaldybės, kaip institucijos, autoritetu ir jos darbuotojų veikla, diskreditavo valstybės tarnybą, todėl įvertinus visas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, jo veiksmai pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas, pasireiškęs piktnaudžiavimo tarnyba forma.

Parenkant tarnybinę nuobaudą buvo atsižvelgta į tai, kad tarnybinis nusižengimas padarytas tyčia; dėl pareiškėjo netinkamo pareigų atlikimo buvo gauti skundai, pradėti tyrimai, skirtos nuobaudos; pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, netinkamas elgesys buvo aprašytas žiniasklaidoje. Ginčijamos tarnybinės nuobaudos tyrimo ir skyrimo procedūros nepažeistos, sprendimas priimtas kompetentingo asmens, įvertinus komisijos išvadas, kompetencijos ribose, atsižvelgiant į tarnautojo kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes, padarinius, į pareiškėjo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Prašoma 10 000 Lt neturinė žala pareiškėjui nepriteistina, nes jis nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmų šią žalą patyrė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu (II t., b. l. 63–73) pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies: A. P. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. AP-589 paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų pakeitė papeikimu; panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 28 d. įsakymą Nr. AP-589 ir grąžino A. P. į Kauno miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas; priteisė iš Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį (2 805,83 Lt) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2013 m. kovo 28 d.) iki sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos; priteisė A. P. iš Kauno miesto savivaldybės administracijos 500 Lt neturinės žalos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčija 2013 m. kovo 28 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. AP-589 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. P. ir atleidimo iš pareigų“, kuriuo jis, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 15 punktu, atsižvelgus į komisijos motyvuotą išvadą, buvo atleistas iš Kauno miesto savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų (A lygis 9 kategorija) pareigų nuo 2013 m. kovo 28 d. (b. l. 11, 12).

Pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus nustato Valstybės tarnybos įstatymas. Šio įstatymo 28 straipsnyje nurodyta, kad valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. VTĮ 2 straipsnio 12 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, numatytą procedūrą, nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra atkreipęs dėmesį, jog konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes, – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių) turi būti nurodyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Nustačius, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas VTĮ straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodoma jo padarymo ar paaiškėjimo diena, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda (LVAT 2010 m. gegužės 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-700/2010, 2011 m. vasario 3 d. nutartis adm. byloje A62-200/2011).

Taisyklių 3 punkte nustatyta, jog gavus oficialią informaciją tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Pagal Taisyklių 7 punktą per 5 darbo dienas nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo dienos (ar nuo komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo) turi būti surašomas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą pagal šių Taisyklių priedą, kuriuo valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, pasirašytinai informuojamas, kad pradėtas šio tarnybinio nusižengimo tyrimas, ir kartu jam pateikiama turima informacija apie tarnybinį nusižengimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Taisyklėse nustatytos procedūros nepažeistos – Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. A1-96 buvo sudaryta komisija įtariamam Viešosios tvarkos specialisto A. P. tarnybiniam nusižengimui ištirti ir jos darbo reglamento tvirtinimui (b. l. 42, 43–45), 2013 m. vasario 27 d. pareiškėjas raštu buvo informuotas apie įtariamą tarnybinį nusižengimą (b. l. 56) ir 2013 m. kovo 6 d. pateikė paaiškinimą (b. l. 57,58), 2013 m. kovo 25 d. komisija pateikė motyvuotą išvadą Nr. 12-14-9 (b. l. 13–19), kurioje konstatavo, kad pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktuose ir vadovaujantis VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 4 punktu pasiūlė skirti jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Būtent šios išvados pagrindu pareiškėjui buvo skirta ginčijama tarnybinė nuobauda.

Skundžiamu įsakymu atsakovas skyrė pareiškėjui griežčiausią Valstybės tarnybos įstatyme numatytą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų (VTĮ 29 str. 3 d. 4 p.). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo (bylai aktuali 2013 m. sausio 17 d. įstatymo redakcija) 29 straipsnio 4 dalies nuostatas tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama tik esant šioms sąlygoms: 1) už šiurkštų tarnybinį nusižengimą (VTĮ 29 str. 6 d.); 2) už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš tarnybos atleistas už šiurkštaus tarnybinio nusižengimo padarymą. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje apibrėžta, kad šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams. Aptariamo įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje išvardyti pažeidimai, kurie laikyti šiurkščiais. VTĮ 29 straipsnio 6 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad minėtoje įstatymo normoje nurodytų šiurkščių tarnybinių nusižengimų sąrašas nėra baigtinis, kad be išvardytų 1-7 punktuose, šiurkščiais nusižengimais gali būti pripažinti ir kiti tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatyti valstybės tarnautojo veiksmai, kuriais šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams. Minėta, kad atsakovas pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą pripažino šiurkščiu, pasireiškusiu VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte (valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų neatlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai) ir 3 punkte (korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu) numatytų veikų atlikimu.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjo padarytas šiurkštus tarnybinis pasižeidimas pasireiškė taip pat ir piktnaudžiavimo tarnyba forma (VTĮ 29 str. 6 d. 4 p.). Tarnybinio patikrinimo išvadoje pareiškėjo veiksmai tokiu pagrindu šiurkščiais nebuvo ne tik kvalifikuoti, bet ir tirti, už tokią veiką pareiškėjas skundžiamu įsakymu nebuvo nubaustas. Pažymėtina, kad visos veikos, už kurias valstybės tarnautojui skiriama tarnybinė nuobauda, turi būti nustatytos ir atitinkamai kvalifikuotos tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, o kilus ginčui dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos, teismas patikrina ar nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, taigi ginčo nagrinėjimo stadijoje nauji kaltinimai dėl tarnybinio nusižengimo negali būti reiškiami (LVAT 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-3235/2011). Todėl, esant tokiai situacijai, teismas netikrins bei nevertins, ar pareiškėjo veiksmai atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nurodytą piktnaudžiavimo tarnyba sąvoką, ar gali būti pripažinti šiurkščiais Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu.

Byloje nustatyta, kad vada Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui 2013 m. balandžio 20 d. įsakymu sudaryti komisiją pareiškėjo galimai padarytam tarnybiniam nusižengimui ištirti buvo 2013 m. vasario 22 d. savivaldybėje gauta UAB „Saldumynų krautuvėlės“ buhalterės informacija (b. l. 55) apie tai, kad „2013 m. vasario 15 d. 18 val. 30 min. prisistatęs viešosios tvarkos skyriaus darbuotoju, bet nepasakęs savo pareigų ir pavardės, asmuo tikrino kavinės darbą ir reiškė pretenzijas dėl išorinės reklamos, aiškino, jog už vaizdinę reklamą gresia bauda nuo 250 Lt. Šis asmuo pareiškė, kad šiuo metu serga, bet įspėjo, kad privalome tvarkytis dokumentus nuo pirmadienio. Akivaizdžiai neteisėtas savivaldybės darbuotojo apsilankymas trikdo mūsų darbą, todėl prašome imtis priemonių, kad nesikartotų neteisėti savivaldybės darbuotojų veiksmai, darant psichologinį spaudimą“. Iš komisijos išvados matyti, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo nustatytas pareiškėjo lankymasis UAB „Saldumynų krautuvėlė“ laikinojo nedarbingumo metu, neturint tiesioginio vadovo pavedimo ir vykdymas savo tiesioginių funkcijų, t. y. klausinėjimas įmonės buhalterės A. V. apie išorinę vaizdinę reklamą, aiškinimas, jog atėjo nepasipelnyti, tačiau nurodydamas bendrovės galimai daromą pažeidimą ir už jį skiriamą baudos dydį, kalbėjimas arogantiškai, darant psichologinį spaudimą ir tokiu būdu sukeliant parduotuvės darbuotojos nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą savivaldybės, kaip institucijos, ir jos darbuotojų veikla, diskredituojant valstybės tarybą, savivaldybės, kaip institucijos, autoritetą, pažeidžiant valstybės tarnautojų etikos principus. Būtent tokius pareiškėjo veiksmus komisija įvertino kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą.

Sprendžiant dėl pareiškėjo tarnybinės atsakomybės už padarytą tarnybinį pažeidimą, kvalifikuotą šiurkščiu, vertintinos faktinės aplinkybės ir įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo padaryto ir šiurkščiu pripažinto tarnybinio nusižengimo objektyviąją pusę. Pareiškėjas teigia, jog į parduotuvę užėjo kaip eilinis pilietis, dėl turimo nedarbingumo savo, kaip valstybės tarnautojo, funkcijų, nevykdė, apie tai pasakė ir jį pasitikusiai moteriai, tik pakonsultavo bei įspėjo dėl reklamos derinimo ir galimos administracinės atsakomybės. Minėta, kad komisijos išvadoje pareiškėjo padarytas nusižengimas kvalifikuotas šiurkščiu pagal VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktus. Vertindamas faktines bylos aplinkybes teismas pažymi, kad komisijos išvadoje nėra įvardinti ir konstatuoti jokie konkretūs bei akivaizdūs pareiškėjo veiksmai, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstą išvadą apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, susijusią su tarnybinių pareigų atlikimu. Taigi tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje tik formaliai, remiantis prielaidomis ir spėliojimais, nurodytas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 3 punktas. Teismas sprendžia, jog komisijai neturint objektyvių duomenų apie korupcinio pobūdžio veiką, vadovaujantis minėta nuostata, nebuvo jokio faktinio bei teisinio pagrindo pripažinti pareiškėjo veiksmų šiurkščiais.

Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad šiurkščiu pažeidimu laikomas valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises. Iš A. V. rašto, jos paaiškinimų komisijos posėdžiuose, taip pat parodymų teisminio nagrinėjimo metu negalima daryti išvados, kad nustatyti pareiškėjo veiksmai, o būtent vienkartinis apsilankymas nedarbo metu parduotuvėje, kalbėjimas apie išorinę vaizdinę reklamą, įspėjimas apie gresiančias baudas, vertintinas kaip su tarnybinių pareigų atlikimu susijęs valstybės tarnautojo elgesys, kuriuo buvo akivaizdžiai diskredituota valstybės tarnyba. Beje, tai, kad pareiškėjas informavo A. V., jog jis serga ir neatlieka darbinių funkcijų, taip pat tai, kad jai nebuvo duoti jokie privalomojo pobūdžio nurodymai, susiję su tiesioginiu pareiškėjui priskirtų funkcijų įgyvendinimu, patvirtina A. P. teiginį, jog faktiškai jis jokio parduotuvės tikrinimo neatliko, tokio tikslo neturėjo. Pažymėtina ir tai, kad šis apsilankymas jokių realių negatyvių pasekmių nesukėlė, be to, pati A. V. komisijos posėdžio metu (b. l. 154, 155) negalėjo paaiškinti, kaip pasireiškė tariamas darbo sutrikdymas, nurodydama, jog dėl pareiškėjo apsilankymo „kažkaip nemaloniai pasijaučiau“, taip pat teigė iš pareiškėjo veiksmų negalėjusi įtarti, kad jis kažko reikalauja.

Remdamasis LVAT formuojama praktika, aiškindamas šiai bylai reikšmingas VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatas, teismas pažymi, kad ne bet koks valstybės tarnautojo elgesys yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Pastarajai aplinkybei konstatuoti yra būtina nustatyti kitas šios teisės normos taikymo prasme reikšmingas aplinkybes. Veiksmai, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantys žmogaus orumą yra siejami su teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti valstybės tarnybos autoritetą, griauti pasitikėjimą savivaldybės įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Taigi ir ginčo atveju, pareiškėjo veiksmų vertinimas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punktą buvo galimas tik nustačius visumą minėtų aplinkybių. Reikalavimas nustatyti akivaizdų valstybės tarnybos diskreditavimą, pasitikėjimo savivaldybės įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Pasisakydamas dėl nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių ir esančių įrodymų įvertinimo, teismas pirmiausia pažymi, kad ginčo atveju yra reikšmingi ir vertintini tik tie įrodymai, kurie, atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus dėl materialinės teisės normų aiškinimo, patvirtina arba paneigia VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymui reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Kita vertus, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal LVAT formuojamą praktiką, įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių taikymo tarnautojui, kaip silpnesniajai šaliai tarnybos teisiniuose santykiuose, paprastai perkeliama darbdaviui. Tuo tikslu teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti atitinkamas išvadas. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių.

Įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, A. P. padarytą pažeidimą jo sunkumo, pavojingumo visuomenei aspektais, su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, tai, kad pažeidimu reali žala padaryta nebuvo, kad savivaldybės autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas, priešingai nei teigia atsakovas, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nėra akivaizdūs, taip pat vadovaujantis taisykle, kad abejonės aiškintinos pažeidėjo naudai, darytina išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas savo veiksmais akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnybą, visuomenės požiūriu neigiamai paveikė pasitikėjimą savivaldybe ar ją sukompromitavo. Byloje nesurinkta objektyvių duomenų ir dėl pareiškėjo veiksmų, žeminančių žmogaus orumą, ar kitų jo veiksmų, kuriais tiesiogiai pažeistos žmonių konstitucinės teisės. Todėl, vertinant pareiškėjo veiksmus VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto aspektu, jie nepripažintini šiurkščiais, t. y. tokio pobūdžio, už kuriuos taikytinos VTĮ numatytos pasekmės – atleidimas iš tarnybos. Nagrinėjamoje byloje nenustačius šiurkštaus tarnybinio nusižengimo požymių, nebeliko VTĮ 29 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų to paties straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytai tarnybinei nuobaudai – atleidimui iš pareigų – skirti. Tačiau tokioje situacijoje, nors ir nesant akivaizdžių autoriteto pažeminimo, pasitikėjimo griovimo, kompromitavimo, orumo pažeminimo faktų, faktinės bylos aplinkybės vertintinos kitais aspektais, nustatant, ar pareiškėjas apskritai padarė tarnybinį nusižengimą, tuo pačiu sprendžiant klausimą dėl atsakovo pareiškėjui skirtos griežčiausios tarnybinės nuobaudos keitimo viena iš numatytų VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 1–3 punktuose nuobaudų (pastaba, papeikimu ar griežtu papeikimu). Šiuo aspektu pastebėtina, kad ir LVAT 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartimi (adm. byloje Nr. A756-2051/2011) yra konstatavęs, jog teismas neskiria tarnybinių nuobaudų valstybės tarnautojams, o tik patikrina jų paskyrimo teisėtumą ir pagrįstumą, bei gali pakeisti paskirtą tarnybinę nuobaudą švelnesne.

Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), tarnybinis nusižengimas, už kurį valstybės tarnautojui yra skiriama tarnybinė nuobauda, yra apibrėžiamas, kaip „valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės“. Atsižvelgiant į valstybės tarnautojo veiką ir jos ryšius su valdžios institucijų veikla bei, atitinkamai, viešąjį interesą, akivaizdu, jog tarnybiniai nusižengimai, kaip jie apibrėžiami minėtoje VTĮ nuostatoje, daro tiesioginę įtaką šių institucijų ir valstybės tarnybos sistemos tinkamam funkcionavimui. Neabejotina ir tai, kad valstybė, kaip visos visuomenės organizacija, turi priedermę imtis įvairių teisėtų ir veiksmingų priemonių, užkertančių kelią valstybės tarnautojų (pareigūnų) pažeidimams bei mažinančių jų skaičių. Taigi akivaizdu, kad viena veiksmingiausių priemonių, užtikrinančių šių tikslų pasiekimą, yra atsakomybės neišvengiamumas. Tarnybinės (drausminės) nuobaudos skyrimas yra pirmiausia teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad negali būti išvengiama teisinės atsakomybės už padarytą pažeidimą, o iš administracinių teismų praktikos išplaukianti minėta teismo pareiga, be kita ko, yra tiesiogiai ir betarpiškai susijusi su siekiu užtikrinti atsakomybės neišvengiamumo principą. (LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartis adm. byla Nr. A552-2748/2012). Taigi ginčo atveju, nenustačius pareiškėjui taikytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies – atleidimo iš pareigų skyrimo privalomosios sąlygos (nesant šiurkštumo elemento), spręstinas klausimas, ar pareiškėjas apskritai padarė tarnybinį nusižengimą ir jei padarė, tai kokia švelnesne nuobauda keistina paskirtoji, nes priešingu atveju, tokiam tarnybinį nusižengimą padariusiam valstybės tarnautojui būtų sudaryta galimybė nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, t. y. jam neatsirastų jokių neigiamų pasekmių.

Komisijos išvadoje ir ginčijamame įsakyme nurodyta, kad A. P. atleistas iš pareigų už VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto (pagarba žmogui ir valstybei – valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus), 2 punkto (teisingumas – valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia), 4 punkto (padorumas – valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas), 8 punkto (pavyzdingumas – valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas) pažeidimus, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto (laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų), 3 punkto (gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams), 4 punkto (tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis) ir 5 punkto (laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba) pažeidimus ir Kauno miesto savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. A-2077 4.1 ir 41.3 punktus (b. l 113–125), Viešosios tvarkos tarnybos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. A-1304 (kartu su 2011 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. A-3511, 2012 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. A-2588, 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. A-4909 pakeitimais) 7.1 ir 7.2.1 punktus (b. l. 69–70), Viešosios tarnybos nuostatų 16, 20 ir 21 punktus (b. l. 71–76), taip pat Viešosios tvarkos tarnybos vedėjo 2010 m. rugsėjo 10 d.

įsakymą Nr. 64-14 „Dėl patikrinimo pavedimo“ (b. l. 80–82) pažeidimus.

Pagal faktines bylos aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas tiesiogiai vykdė savo tiesiogines tarnybines funkcijas ar įmonės (parduotuvės) patikrinimą, tačiau sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad parduotuvėje jis lankėsi kaip eilinis pilietis, taip pat negalima, nes pareiškėjas prisistatė dirbantis savivaldybėje, minėjo apie savo darbo pobūdį, klausinėjo dėl leidimo vaizdinei išorinei reklamai, aiškino dėl jos derinimo, kalbėjo dėl galimos administracinės atsakomybės, teigė atėjęs su gerais ketinimais, nepasipelnyti. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo pačiu pareiškėjas nurodė sergantis, todėl toks pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis – pokalbis tarnybiniais klausimais ne tarnybos metu A. V. galėjo sukelti pagrįstas abejones ar įtarimus pareiškėjo siekiamais tikslais. Taigi pareiškėjo elgesio vertinimas ir tarnybinio nusižengimo padarymo fakto nustatymas, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju priklauso ne tik nuo konkrečių jo paties veiksmų pobūdžio ir tikslų, paskatų, bet ir nuo pačios A. V. subjektyvaus suvokimo, t. y. kaip ji suprato pareiškėjo apsilankymą. Be kita ko, ir konsultavimas vaizdinės reklamos klausimais (taip teigė pareiškėjas), teismo vertinimu, tokioje aptartoje situacijoje taip pat nebuvo galimas ir prieštaravo Pareigybės aprašymo 7.1 punkte apibrėžtai vyriausiojo specialisto funkcijai prižiūrėti pagal savo kompetenciją, kaip vykdomi teisės aktai, reglamentuojantys viešąją tvarką, siekiant užtikrinti viešąją tvarką Kauno mieste. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas įpareigoja valstybės tarnautoją gerbti žmogų, jo teises ir laisves, valstybę, jos institucijas ir įstaigas bei laikytis teisės aktų reikalavimų. Taigi valstybės tarnautojas negali savivaliauti, savo pareigas vykdyti ar teisėmis naudotis neperžengiant teisės aktais nustatytos kompetencijos ribų, nesielgiant taip, kad jo veiksmai būtų suprantami kaip prieštaraujantys visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms bei visuomenės teisėtiems lūkesčiams, kurių tikimasi iš valstybės tarnautojų.

Pripažinus, kad pareiškėjas šiurkštaus tarnybinio nusižengimo nepadarė, tačiau atsižvelgus į A. V. suvokimą, jos teiginius, kad pareiškėjas elgėsi arogantiškai, kad jo apsilankymą ne tarnybos metu ji suprato kaip daromą psichologinį spaudimą, įmonės darbo trikdymą, darytina išvada, kad vis tik pareiškėjas savo veiksmais viršijo jam suteiktus įgaliojimus, elgėsi nederamai, neatsakingai, šie jo veiksmai, nors ir atlikti nedarbingumo metu, bet susiję su tarnybine veikla, nebuvo nepriekaištingi (pažeistas Darbo tvarkos taisyklių 41.3 p.), neatitiko pavyzdingo, teisingo, padoraus ir moralaus valstybės tarnautojo elgesio standartams, taigi buvo nesuderinami su VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1, 4, 8 punktuose valstybės tarnautojams keliamais valstybės tarnybinės veiklos svarbiausiais etikos principais, tokiu būdu pažeidžiant ir VTĮ 15 straipsnio 5 punkto (laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių) reikalavimus.

Sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės (drausminės) nuobaudos pakeitimo (sušvelninimo) už padarytą nusižengimą, atsižvelgtina ir į pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimus iki nusižengimo. Tiesioginio vadovo 2012 m. sausio 13 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. 64-4-13 pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas labai geras, 2012 m. vasario 13 d. valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos išvadoje Nr. 12-12-120 įvertinimas – geras. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 13 d. yra baustas už tarnybinį nusižengimą, tačiau duomenų, kad pareiškėjas turėtų galiojančių nuobaudų, byloje nėra (pareiškėjui skirta 2012 m. gruodžio 27 d. tarnybinė nuobauda apskųsta teismui). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui daug kartų pareikštos padėkos (b. l. 164–183). Teismas taip pat atsižvelgia į komisijos išvadoje nurodytus ankstesnius pareiškėjo piktnaudžiavimo jam suteiktais įgaliojimais faktus, publikuotus straipsnius žiniasklaidoje, kaip jį charakterizuojančią medžiagą. Taigi, įvertinus minėtų aplinkybių visumą, taip pat pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, jo padarymo priežastis ir aplinkybes, realios žalos nebuvimą, pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, statusą ir jo tarnybinę veiklą, charakterizuojančią medžiagą, teismas sprendžia, jog už padarytą tarnybinį nusižengimą pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda keistina papeikimu (VTĮ 29 str. 3 d. 2 p.), kuri, teismo nuomone, adekvati padaryto pažeidimo pobūdžiui, atitinka teisingumo ir proporcingumo principus.

VTĮ 5 straipsnis nustato, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Kadangi VTĮ atskirai nereglamentuoja valstybės tarnautojo garantijų, kai pastarasis neteisėtai atleidžiamas iš pareigų, turi būti remiamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis, galiojusiomis pareiškėjos atleidimo dieną, nes darbo įstatymai ir kiti darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios (DK 12 str.). Pasisakant dėl DK 300 straipsnio taikymo nagrinėjamoje byloje, pažymėtina, jog šios teisės normos taikymo būtinumą ir nulemia ne tik minėtas VTĮ 5 straipsnis, bet ir šiuo klausimu nuosekli administracinių teismų praktika. Todėl, pripažinus, kad aukščiau aptartas pareiškėjo atleidimas iš valstybės tarnybos nėra teisėtas, taikytina DK 300 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Patenkinus pareiškėjo reikalavimus dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo, svarstytinas jo reikalavimas dėl neturtinės žalos, patirtos neteisėtai jam pritaikius tarnybinę atsakomybę, atlyginimo. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nurodydamas, kad atleidimas neabejotinai sukėlė jam didelį stresą, emocinius išgyvenimus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo sunkumus, buvo sugriauti jo karjeros lūkesčiai, sutriko miegas. VTĮ nenumato neturtinės žalos atlyginimo, todėl vadovaujantis VTĮ 5 straipsniu, taikytinas DK 250 straipsnis, kuriame numatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK).

Vertindamas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos aplinkybes nagrinėjamos bylos kontekste teismas pripažįsta, kad pareiškėjas dėl atsakovo veiksmų, atleidžiant jį iš valstybės tarnybos, prarado galimybę tęsti darbą valstybės tarnyboje ir patyrė neigiamus emocinius, dvasinius išgyvenimus, stresą, įtampą, nerimą, taip pat ir tai, kad tarnybinio nusižengimo padarymo faktas vis tik buvo konstatuotas. Nagrinėjamu atveju, įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes, tai, kad tarp šalių kilęs tarnybinis ginčas išspręstas pareiškėjo naudai, iš esmės apginant jo pažeistas teises, grąžinant į valstybės tarnautojo pareigas, taip pat ir į CK 6.250 straipsnio nurodytą teismo diskreciją nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, darytina išvada, kad tarnybinės nuobaudos (atleidimo iš valstybės tarnybos) panaikinimas, grąžinimas į tarnautojo pareigas nagrinėjamu atveju pripažintina iš dalies pakankama satisfakcija sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Vis tik pareiškėjo pateikti dokumentai – išrašas iš medicininių dokumentų, vaistinių kvitai (b. l. 98–103), patvirtina jo patirtus sveikatos sutrikimus, raminančių vaistų vartojimą po tarnybinės nuobaudos paskyrimo. Darytina išvada, kad nustatyti sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti ir yra priežastiniame ryšyje su nustatytais atsakovo neteisėtais veiksmais, todėl pareiškėjui turi būti atlyginta dėl to kilusi neturtinė žala. Teismas, įvertinęs sveikatos sutrikimo pobūdį bei trukmę reikalaujamą neturtinės žalos atlyginimą mažina iki 500 litų.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (II t., b. l. 74–85) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo manymu, teismo sprendimas nepagrįstas, prieštarauja galiojančių teisės aktų nuostatoms ir teismų praktikai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas nebuvo tirtas ar kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas tarnyba. Komisijos 2013 m. kovo 25 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 12-14-9 aiškiai nurodyta, kad pareiškėjui griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas, paskirta už tai, jog turėdamas laikiną nedarbingumą vykdė savo tiesiogines funkcijas ir apie tai neinformavo savo tiesioginio viršininko. Taigi, A. P. tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas tinkamai.

2. Teismas neatsižvelgė į LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose: 2011 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-2867/2011 teismas pasisakė, kad pareiškėjo veiksmai negali būti vertinami kaip atlikta konsultacija, kuri įforminta netinkamai. Analogiška situacija susidarė ir šioje byloje – pareiškėjui, turint laikinąjį nedarbingumą, užėjus į UAB „Saldumynų krautuvėlė“, prisistačius kokioje institucijoje jis dirba ir kokias funkcijas atlieka, pareikalavus dokumentų, patvirtinančių, jog bendrovė turi leidimą vaizdinei išorinei reklamai, negalima laikyti, jog pareiškėjas tik konsultavo bendrovės darbuotoją. Tokie veiksmai laikytini pareiškėjui suteiktų įgaliojimų viršijimu. Be to, nustačius bent vieną Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje numatytą pagrindą, tarnybinis nusižengimas laikomas šiurkščiu. Taigi, teismo argumentai dėl netinkamo tarnybinio nusižengimo kvalifikavimo laikytini nepagrįstais.

3. Atsakovas nesutinka su teismo teiginiu, jog nebuvo jokio teisinio bei faktinio pagrindu pripažinti pareiškėjo veiksmų šiurkščiu nusižengimu Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 3 punkto pagrindu (korupcinio pobūdžio veikla, susijusi su tarnybinių funkcijų atlikimu). Teismas šią išvadą parėmė tik pareiškėjo paaiškinimais, visiškai neatsižvelgdamas į liudytojos A. V. paaiškinimus, kuriuose ji nurodė, jog pareiškėjo veiksmus ir pasisakymus dėl neva nenoro pasipelnyti, buvo akivaizdžiai galima traktuoti kaip korupcinio pobūdžio. Be to, pagal VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 3 punktą, nebūtina konstatuoti patį korupcijos faktą, o tik jos požymius. Į korupcijos sąvoką, pagal Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymą, įeina ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi bei įgaliojimų viršijimas. Teismas šių aplinkybių neįvertino.

4. Teismas neatižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, jog valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį valstybės interesą, valstybės tarnautojų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiem patikėtų funkcijų vykdymą ir kt. (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. ir kt. nutarimai). Tai, kad pareiškėjas piktnaudžiavo tarnyba, patvirtina liudytojos A. V. paaiškinimai, jog ji pasijuto nepatogiai, nes turėjo palikti savo tiesiogines funkcijas (buhalterė) ir bendrauti su pareiškėju (UAB „Saldumynų krautuvėlė“ pardavėja tai daryti atsisakė). Be to, pareiškėjas A. V. netgi įspėjo apie baudą už bendrovės daromus pažeidimus, kas akivaizdžiai laikytina ne tik piktnaudžiavimu tarnyba, bet ir psichologiniu spaudimu. Teismas šių aplinkybių neįvertino, kaip ir to, kad tarnybinių pareigų atlikimas ne tarnybos metu taip pat yra laikomas piktnaudžiavimu tarnyba. Paskatos ir tikslai, dėl kurių padarytas tarnybinis nusižengimas, šiuo atveju svarbūs tik skiriant nuobaudą (LVAT 2011 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2867/11).

5. Darbdavys, prieš skirdamas tarnybinę nuobaudą, turi atsižvelgti į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Pažymėtina, kad atsakovas nuolat gaudavo skundus dėl pareiškėjo veiklos, 2010-2012 metais atlikti pareiškėjo tarnybinės veiklos patikrinimai: Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. AP-1269 A. P. buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, kadangi tirdamas piliečio A. B. pareiškimą pareiškėjas viršijo savo įgaliojimus (neturėdamas tiesioginio vadovo pavedimo tikrino kioską); 2012 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. AP-1595 pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas; 2012 m. gruodžio 10 d. gautas anoniminis skundas, susijęs su A. P.. Taigi, ginčijamame sprendime aptartas pareiškėjo nusižengimas nėra pirmas, panašaus pobūdžio pažeidimus šis valstybės tarnautojas darė ne kartą. Be to, teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus apie pareiškėjo netinkamą tarnybinę veiklą (straipsniai spaudoje).

6. Pareiškėjo veikoje buvo visos tarnybinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos – kaltė, priešinga teisei veika, priešinga moralei veikla, pasekmės. Teismas tinkamai šių aplinkybių neįvertino, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas minėtus veiksmus padarė tyčia, o jo veiksmai sukėlė pasekmes – psichologinę įtampą liudytojai A. V., jos nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą savivaldybės institucijų veikla ir kt.

7. Teismas nurodė, kad pagal faktines bylos aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas tiesiogiai vykdė savo tiesiogines tarnybines funkcijas ar įmonės (parduotuvės) patikrinimą, tačiau sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad parduotuvėje jis lankėsi kaip eilinis pilietis, taip pat negalima, nes pareiškėjas prisistatė dirbantis savivaldybėje, minėjo apie savo darbo pobūdį, klausinėjo dėl leidimo vaizdinei išorinei reklamai, aiškino dėl jos derinimo, kalbėjo dėl galimos administracinės atsakomybės, teigė atėjęs su gerais ketinimais, nepasipelnyti. Tokie teismo teiginiai yra dviprasmiški: vienoje sprendimo dalyje teismas nurodo, kad pareiškėjo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip piktnaudžiavimas tarnyba, kitoje dalyje – kad pareiškėjo veiksmai visgi negali būti laikomi eilinio piliečio apsilankymu parduotuvėje. Pažymėtina, kad pats teismas suabejojo pareiškėjo siekiamais tikslais. Be to, teismas prieštarauja pats sau, kadangi sprendime taip pat nurodo ir tai, jog „konsultavimas vaizdinės reklamos klausimais aptartoje situacijoje taip pat nebuvo galimas ir prieštaravo Pareigybės aprašymo 7.1 punkte apibrėžtai vyriausiojo specialisto funkcijai“.

8. Apeliantui nesuprantama, kaip pareiškėjas, grąžintas teismo sprendimu į pareigas, galės toliau vykdyti jam pavestas funkcijas, jei visuomenėje (jo tikrintoje teritorijoje ir Kauno mieste) susiformavusi nuomonė apie netinkamą šio valstybės tarnautojo veiklą, jo arogantišką elgesį, piktnaudžiavimą tarnyba. Be to, teismas neįvertino ir nepasisakė dėl Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalies taikymo, nesiaiškino, ar Viešosios tvarkos skyriuje šiuo metu yra laisvos pareiškėjo anksčiau eitos valstybės tarnautojo pareigos, ar nėra kliūčių jį į jas grąžinti, ar pareiškėjas galės toliau šias pareigas eiti, kaip reaguos kiti asmenys į jo grąžinimą.

9. Teismo argumentas, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjo turimas galiojančias nuobaudas, klaidingas. Bylos nagrinėjimo metu teismas buvo ne kartą informuotas, jog šiuo metu Kauno apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-911-422/2013 dėl tarnybinės nuobaudos – papeikimo, A. P. paskyrimo ir šiai dienai procesinis sprendimas dar nėra priimtas. Šioje byloje tarnybinės nuobaudos galiojimas nėra sustabdytas. Be to, teismo argumentas, jog pareiškėjui daug kartų reikštos padėkos, yra visiškai nesusijęs su tarnybine nuobauda (padėkos pareiškėjui buvo teiktos jam einant Gričiupio vyriausiojo specialisto pareigas).

10. Pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų dėl patirtos neturinės žalos, o teismas aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sveikatos sutrikimais, visapusiškai netyrė.

Pareiškėjas A. P. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (II t., b. l. 88–92) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas sutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pateiktais argumentais, jais remiasi ir atsiliepime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs tarnybinis ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. AP-589, kuriuo A. P. paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų – teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, jam skirtą tarnybinę nuobaudą pakeitė papeikimu, panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 28 d. įsakymą Nr. AP-589 ir grąžino A. P. į Kauno miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Taip pat priteisė iš Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2013 m. kovo 28 d.) iki sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos bei 500 Lt neturinės žalos atlyginimui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, laikydamasi ir šių įstatymo reikalavimų, ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 28 d. įsakyme Nr. AP-589 nurodyta, jog A. P. tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – paskirta už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, kuris ginčijamame įsakyme įvardintas kaip Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų, Kauno miesto savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių 4.1 (teisėjų kolegijos vertinimu omenyje turėtas 41.1 punktas, nes 4.1 punkto Taisyklėse nėra, kas laikytina rašymo apsirikimu) ir 41.3 punktų, Viešosios tvarkos tarnybos vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.2.1 punktų, Viešosios tvarkos tarnybos nuostatų 16, 20 ir 21 punktų bei Viešosios tvarkos tarnybos vedėjo 2010 m.rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 64-14 „Dėl patikrinimo pavedimo“ pažeidimus. Įsakyme taip pat nurodyta, kad jis yra priimtas, atsižvelgiant į pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos 2013 m. kovo 25 d. motyvuotą išvadą Nr. 12-14-9. Pagal administracinių teismų praktiką pastaroji išvada laikytina įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos sudedamąja dalimi. Tai reiškia, kad tikrinant pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagrįstumo klausimą teisės taikymo požiūriu būtina vadovautis šios išvados konstatuojamojoje dalyje nurodytomis, kaip pareiškėjo pažeistomis, materialinės teisės normomis (VTĮ 29 str. 6 d. 1 ir 3 p.), o fakto nustatymo klausimu būtina patikrinti, ar paminėtoje 2013 m. kovo 25 d. išvadoje nurodyti pareiškėjo tariamai padaryti tarnybiniai nusižengimai buvo padaryti iš tikrųjų ir ar jie nurodytų materialinės teisės normų taikymo prasme atitinka šiurkščių tarnybinių nusižengimų sampratą.

Pasisakydama dėl nurodytų materialinės teisės normų taikymo nagrinėjamoje situacijoje, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų – skyrimas reglamentuojamas Valstybės tarnybos įstatymo (aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 30 d.) 29 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Šiurkštaus tarnybinio nusižengimo apibūdinimas yra pateiktas aptariamo straipsnio 5 dalyje – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams.

Aiškindama Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad joje nurodyti valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatų ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principų pažeidimai (VTĮ 15 str. taikymo požiūriu, tai yra valstybės tarnautojui nustatytų pareigų nesilaikymas, kuris gali būti pakankamu pagrindu patraukti valstybės tarnautoją tarnybinėn atsakomybėn ir skirti jam kitokią, negu atleidimas iš pareigų, tarnybinę nuobaudą) savaime (išskyrus šiai bylai neaktualią situaciją, kai prieš padarius tarnybinį nusižengimą valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas) negali būti laikomi šiurkščiais tarnybiniais nusižengimais.

Tam, kad tokie Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnyje nustatytų pareigų pažeidimai būtų pripažinti šiurkščiais tarnybiniais nusižengimais, yra būtina nustatyti, kad juose taip pat yra šiurkštumo elementai, t. y. įstatymų ypatingai saugomų vertybių pažeidimo elementai (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 2 d. nutartį adm. byloje Nr. A143-1354/2013 ir kt.). Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnyje nėra pateiktas šiurkštaus tarnybinio pažeidimo sąvokos apibūdinimas, tačiau jo 6 dalyje yra pateiktas šiurkščių tarnybinių nusižengimų nebaigtinis sąrašas, kuris kiekvienu konkrečiu atveju turi būti taikomas, sprendžiant klausimą, ar valstybės tarnautojo padarytas tarnybinis nusižengimas gali būti priskirtas prie šiurkščių tarnybinių nusižengimų.

Minėta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos 2013 m. kovo 25 d. išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkte (valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises) ir 3 punkte (korupcinio pobūdžio nusikalstamos veiklos požymių turinti veika, susijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi tarnybinio tyrimo išvadoje nurodytus įrodymus, juos įvertinusi pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, atsižvelgusi į išdėstytą teisinį reglamentavimą bei byloje surinktus duomenis, sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą vertinti kaip korupcinio pobūdžio veiklą (VTĮ 29 str. 6 d. 3 p.), atsižvelgiant į bylos duomenis, nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo, o A. P. atlikti veiksmai – lankymasis UAB „Saldumynų krautuvėlė“ laikinojo nedarbingumo metu, neturint tiesioginio vadovo pavedimo, įmonės buhalterės klausinėjimas apie išorinę vaizdinę reklamą, nurodymas apie bendrovės galimai daromą pažeidimą ir už jį skiriamos baudos dydį – Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto prasme nepripažintini šiurkščiais, t. y. tokio pobūdžio, už kuriuos taikytina tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos.

Kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų, tačiau pabrėžia, jog tarnybinio nusižengimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad pažeidimą padarė konkretus valstybės tarnautojas. Prielaidomis paremta tarnybinio nusižengimo išvada lemia paskirtos nuobaudos neteisėtumą. Pažymėtina, kad vien teisės normų, kuriose įtvirtinti bendro pobūdžio elgesio standartai, nurodymas ir jų turinio nurašymas tarnybinio nusižengimo kvalifikacijoje, nedetalizuojant ir tinkamai neatskleidžiant visų būtinų pažeidimo sudėties elementų, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei atsirasti (pvz., LVAT byla Nr. A756-2022/2012). Vadinasi, viešojo administravimo subjektas (darbdavys), konstatuodamas, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, turi ne tik nurodyti teisės aktų, apibrėžiančių valstybės tarnautojo konkrečias pareigas, padarytus pažeidimus, bet ir įvardyti konkrečias faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamos išvados dėl padarytų pažeidimų; be to, turi būti pateikiami duomenys (įrodymai), patvirtinantys šiuos faktus (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A492-1067/2014). Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos išvadoje nurodyti teisės aktų (pareigybės aprašymo, Valstybės tarnybos įstatymo, etikos taisyklių ir kt.) pažeidimai turi būti grindžiami konkrečiais valstybės tarnautojo neteisėtą veikimą ar neveikimą patvirtinančiais faktais, teisės aktų nurodymas yra reikšmingas kaip neteisėto elgesio teisinė kvalifikacija, bet pats savaime nepatvirtina ir neįrodo pažeidimo padarymo. Be to, visi šie faktai ir juos patvirtinantys įrodymai privalo būti išdėstyti nusižengimo tyrimo komisijos išvadoje, nes tik teisės aktų nustatyta tvarka ištirti duomenys gali būti pagrindas taikyti tarnautojui drausminę atsakomybę.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nors ir negalima pareiškėjo atliktų veiksmų laikyti šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 ir 6 dalies prasme, pagrįstai juos įvertino kaip pareiškėjui suteiktų įgaliojimų viršijimą, nederamą ir neatsakingą valstybės tarnautojui elgesį, kuris neatitiko pavyzdingo, teisingo, padoraus ir moralaus valstybės tarnautojo elgesio standartams (Darbo tvarkos taisyklių 41.3 punkto, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 4, 8 punktų, 15 straipsnio 5 dalies pažeidimas). Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog šiuo aspektu teismas pats sau prieštarauja. Minėta, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog administracinis teismas, tikrindamas paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, gali ne tik panaikinti arba patvirtinti paskirtos nuobaudos teisėtumą, bet ir pakeisti paskirtą tarnybinę nuobaudą švelnesne. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą, iš esmės pagrįstai, teisėtai ir tinkamai šį savo sprendimą pagrįsdamas pakeitė ją švelnesne nuobauda.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su netinkamu bylos aplinkybių vertinimu ar atitinkamų aplinkybių neįvertinimu, neatsižvelgimu į tam tikrus liudytojos A. V. parodymus, teisėjų kolegija pažymi, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nors proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.), tačiau, remiantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Kolegija atmeta apelianto teiginius, susijusius su pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo kvalifikavimu pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punktą – kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą, pasireiškusį piktnaudžiavimo tarnyba forma (apeliaciniame skunde teigiama, jog A. P. veika komisijos išvadoje kvalifikuota tinkamai ir piktnaudžiavimo tarnyba požymius patvirtina komisijos išvadoje aprašyti veiksmai). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje pareiškėjo veiksmai minėtu pagrindu šiurkščiais nebuvo ne tik kvalifikuoti, bet ir tirti, pareiškėjas už tokią veiką skundžiamu įsakymu baustas nebuvo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo bei teisėtumo, valstybės tarnautojui pareikšto kaltinimo dėl tarnybinio nusižengimo ribos negali būti plečiamos ir darbdavys negali reikšti valstybės tarnautojui daugiau kaltinimų negu nustatė atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą ir skirdamas tarnybinę nuobaudą (žr., pvz., LVAT bylas Nr. A146-700/2010, A492-360/2013 ir kt).

Apeliantas, teigdamas, jog nagrinėjamu atveju susidarė analogiška situacija kaip ir ta, kuri buvo nagrinėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A63-2867/2011, remiasi minėtoje byloje teismo padarytomis išvadomis, jog pareiškėjo veiksmai negali būti vertinami kaip atlikta konsultacija, kuri įforminta netinkamai, o turi būti laikoma piktnaudžiavimu tarnyba. Teisėjų kolegija šį apelianto teiginį atmeta kaip nepagrįstą, kadangi nagrinėjamos bylos bei administracinės bylos Nr. A63-2867/2011 faktinės aplinkybės skiriasi.

Be to, nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus apie pareiškėjo netinkamą tarnybinę veiklą (straipsnius spaudoje), kadangi iš Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo turinio matyti, jog šias bei kitas pareiškėją charakterizuojančias aplinkybes teismas, priimdamas sprendimą, įvertino. Apelianto nurodoma tarnybinė nuobauda (papeikimas), paskirta Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. AP-1595, šios bylos nagrinėjimo metu buvo apskųsta Kauno apygardos administraciniam teismui, bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nebuvo priimtas. Į šią aplinkybę apeliaciniu skundu skundžiamame sprendime atsižvelgta tinkamai.

Apeliantas nurodo, kad jam nesuprantama, kaip pareiškėjas, grąžintas teismo sprendimu į pareigas, galės toliau vykdyti jam pavestas funkcijas, jei visuomenėje (jo tikrintoje teritorijoje ir Kauno mieste) susiformavusi nuomonė apie netinkamą šio valstybės tarnautojo veiklą, jo arogantišką elgesį, piktnaudžiavimą tarnyba. Tačiau nagrinėjamos bylos dalykas yra ne tai, kokia visuomenės nuomonė yra susidariusi apie pareiškėją ir kaip ji įtakoja jo užimamas pareigas, o Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. AP-589 paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumas ir pagrįstumas. Pagal Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytas išmokas. Atsakovas pirmosios instancijos teismui jokių duomenų, kad pareiškėjas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių ar organizacinių priežasčių, nenurodė ir įrodymų nepateikė. Aplinkybė dėl tam tikros visuomenės nuomonės susidarymo apie pareiškėją nelaikytina priežastimi, dėl kurios jis negali būti grąžinamas į eitas pareigas, nustačius, jog nagrinėjamu atveju atleidimas iš tarnybos buvo paskirtas nepagrįstai ir šią tarnybinę nuobaudą pirmosios instancijos teismo sprendimu pakeitus švelnesne (papeikimu).

Sprendimą priteisti pareiškėjui A. P. 500 Lt neturtinei žalai atlyginti pirmosios instancijos teismas motyvavo pakankamai išsamiai, ištyręs į bylą pateiktus įrodymus. Su pirmosios instancijos teismo argumentais teisėjų kolegija sutinka, todėl jų nekartoja.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Tačiau kolegija pakoreguoja penktą pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies punktą, kuriame palikta rašymo apsirikimo klaida ir nurodyta, jog pareiškėjo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis yra 2 805,83 Lt. Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad 2 805,83 Lt yra pareiškėjo vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis (I t., b. l. 83, 163).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo rezoliucinės dalies penktą punktą išdėstyti taip: „Priteisti iš Kauno miesto savivaldybės administracijos pareiškėjui A. P. vidutinį darbo užmokestį (vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis 2 805,83 Lt) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2013 m. kovo 28 d.) iki sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė