AS-841-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-841-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02384-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3349; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (9.2)3-11545; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių per teismo nustatytą terminą išmokėti J. J. nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas motinystės išmokos sumas, nurodytas VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendime Nr. 6-24-20749. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu skundą atmetė (b. l. 108–113).

Pareiškėja J. J. 2015 m. balandžio 9 d. išsiuntė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi atsisakė priimti J. J. apeliacinį skundą

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. balandžio 10 d. gautas J. J. įgaliotos atstovės pakartotinai elektroninėmis ryšio priemonėmis pateiktas apeliacinis skundas, kuriame prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjos atstovė taip pat pateikė prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi (b. l. 139–140) atmetė prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti J. J. apeliacinį skundą. Teismas nutarė, nutarčiai įsiteisėjus, apeliacinį skundą su priedais ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos 2014 m. balandžio 8 d. sumokėtą 30 Eur žyminį mokestį grąžinti J. J..

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 127 straipsnio 2 dalimi. J. J. nurodė, kad yra bedarbė, augina keturis mažamečius vaikus, todėl žyminį mokestį įstengė sumokėti tik 2015 m. balandžio 8 d. Sutartis dėl apeliacinio skundo paruošimo buvo sudaryta 2015 m. balandžio 8 d. Teismo posėdyje J. J. dalyvavo, tačiau dėl lėšų stokos ir šeimyninių aplinkybių negalėjo atvykti į teismo sprendimo paskelbimą, o teismo sprendimą paštu gavo tik 2015 m. kovo 25 d. Nuo šios dienos skaičiuojant 14 dienų terminą, apeliacinio skundo padavimo terminas nebūtų praleistas. Nurodė, kad 2015 m. balandžio 6 d. buvo nedarbo diena, o terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas tik 1 dieną. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendime buvo tinkamai išaiškinta, jog sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą. Taigi, momentas, kada asmuo gavo pirmosios instancijos sprendimą, šiuo atveju nėra aktualus. Negalėdama sumokėti žyminio mokesčio, pareiškėja turėjo teisę pateikti prašymą atleisti nuo šio mokesčio sumokėjimo ir jame nurodyti priežastis bei pridėti sunkią finansinę padėtį patvirtinančius įrodymus. J. J. nurodomos termino praleidimo priežastys apibūdina jos subjektyvų situacijos vertinimą ir negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Tai, kad sutartis dėl apeliacinio skundo paruošimo buvo sudaryta tik 2015 m. balandžio 8 d„ patvirtina, jog pareiškėja nebuvo pakankamai aktyvi ir rūpestinga bei suinteresuota operatyviu savo teisių gynimu. Teismas vadovavosi ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 1 punktu. Kadangi teismas atmetė J. J. prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą, apeliacinį skundą priimti atsisakyta.

III. Pareiškėja J. J. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 144–145), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį ir perduoti apeliacinio skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybių, jog pareiškėja šiuo metu yra bedarbė, augina keturis mažamečius vaikus, todėl žyminį mokestį sumokėjo tik 2015 m. balandžio 8 d., kad dėl sunkios finansinės būklės negalėjo atvykti į teismo sprendimo paskelbimą, todėl su teismo sprendimo turiniu galėjo susipažinti tik gavusi jį paštu 2015 m. kovo 25 d., aplinkybės, kad 2015 m. balandžio 6 d. buvo nedarbo diena, nevertino kaip svarbių. Teigia, kad vertinant šių priežasčių svarbumą šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į tai, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas minimaliai – 1 diena. Nežymus termino praleidimas leidžia teigti, kad pareiškėja sąžiningai siekė pasinaudoti apeliacijos teise. Teismas neatkreipė dėmesio, kad pareiškėja neturi teisinio išsilavinimo, su sprendimo turiniu galėjo susipažinti tik 2015 m. kovo 25 d, taigi apeliaciniam skundui paruošti pareiškėja turėjo tik 7 darbo dienas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus argumentus, priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip objektyvios priežastys, sutrukdžiusios jai per nustatytą terminą pateikti apeliacinį skundą. Pareiškėja atskirajame skunde nenurodė svarių argumentų, pagrindžiančių skundžiamos nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą. Teismas pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nebuvo pakankamai aktyvi ir rūpestinga bei suinteresuota operatyviu savo teisių gynimu. VSDFV Vilniaus skyriaus vertinimu, pareiškėja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo apskundimo laikotarpiu turėjo galimybę laiku parengti ir pateikti teismui apeliacinį skundą, o jos nurodytos aplinkybės savaime nelaikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą. ABTĮ apeliacinio skundo padavimo teismui termino eigos pradžią tiesiogiai sieja su pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo momentu ir nenumato galimybės termino pradžią skaičiuoti kitaip.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad nagrinėjamu atveju termino praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, bet ne įvykusi klaida ar kitos panašaus pobūdžio aplinkybės, kaip teigiama atskirajame skunde. Pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino praleidimo priežastimis, o nurodytosios nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jos galėjo sutrukdyti pareiškėjai laiku kreiptis į teismą. Asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas neatitinka šio reikalavimo. Nepagrįstas yra ir atskirojo skundo teiginys, kad priimant skundžiamą nutartį nebuvo atsižvelgta į fundamentalią konstitucinę asmens teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į apeliacinės instancijos teismą, kaip ir kitos procesinės teisės, nepriklausomai nuo to, ar jos pripažintos konstitucinėmis, ar ne, turi būti realizuojama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Pareiškėja taip pat nepagrįstai remiasi Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacija Nr. R(95)5 „Dėl apeliacinių sistemų ir procedūrų civilinėse ir komercinėse bylose įvedimo ir jų funkcionavimo tobulinimo“, nes joje reglamentuojama galimybė aukštesnės instancijos teismui apskųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo byla išnagrinėjama iš esmės, o nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą praleidus terminą skundui paduoti, pagrįstumas. Be to, nagrinėjama byla yra ne civilinė ar komercinė, bet administracinė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti J. J. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 127 straipsnio 1 dalis nustato, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, gali būti skundžiami apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo. Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (ABTĮ 127 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju paskutinė apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo padavimo diena buvo 2015 m. balandžio 7 d. (2015 m. balandžio 6 d. buvo ne darbo diena; ABTĮ 66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena). Tačiau pareiškėja apeliacinį skundą pirmą kartą elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2015 m. balandžio 9 d., o apeliacinį skundą kartu su prašymu dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo pateikė (taip pat elektroninių ryšių priemonėmis) 2015 m. balandžio 10 d., t. y., kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, praleidusi įstatymo nustatytą keturiolikos dienų apskundimo terminą.

Pareiškėja savo atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį bei perduoti apeliacinio skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, iš esmės grindžia tuo, kad ji šiuo metu yra bedarbė, augina keturis mažamečius vaikus, todėl žyminį mokestį sumokėjo tik 2015 m. balandžio 8 d., kad su teismo sprendimo turiniu galėjo susipažinti tik gavusi jį paštu 2015 m. kovo 25 d., kad terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas minimaliai – 1 diena.

Sprendimas atnaujinti ar neatnaujinti skundo padavimo terminą turi būti priimtas, atsižvelgiant į fundamentalią asmens teisę – teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kuri pripažįstama tiek nacionalinių teisės aktų (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių, inter alia Europos Sąjungos teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-3527/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Pagal bylos duomenis, pareiškėja nedalyvavo 2015 m. kovo 23 d. paskelbiant pirmosios instancijos teismo sprendimą (b. l. 107). Pareiškėja skundžiamą sprendimą gavo 2015 m. kovo 25 d. (b. l. 123–124). Pažymėtina, kad pareiškėja, gavusi skundžiamą sprendimą ir siekdama tinkamai realizuoti savo teisę į gynybą, buvo pakankamai aktyvi, apeliacinį skundą išsiuntė iš karto, kai galėjo sumokėti žyminį mokestį. Pirmą kartą pareiškėja apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2015 m. kovo 9 d. Taigi, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja pirmąjį kartą apeliacinį skundą dėl jo pateikė per protingą terminą – per 15 dienų. Terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas nežymiai. Pareiškėja antrąjį kartą su apeliaciniu skundu ir prašymu atnaujinti terminą į apeliacinės instancijos teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 10 d. Nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pareiškėja piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis.

Įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, ginčo pobūdį, pareiškėjos siekį apskųsti teismo sprendimą, taip pat atsižvelgusi į tai, kad duomenų, jog pareiškėja tokiu būdu siektų piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, byloje nėra, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja veikė pakankamai operatyviai, rūpinosi savo teisių gynimu ir per protingą terminą pateikė teismui apeliacinį skundą. Nurodytos priežastys, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti teismui skundą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, į pakankamai trumpą termino praleidimo trukmę, protingumo, teisingumo principus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui neturi būti atimta teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjos prašymą dėl praleisto apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo. Kadangi apeliacinis skundas iš esmės atitinka ABTĮ 130 straipsnio reikalavimus, jis priimamas nagrinėti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos J. J. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį.

Pareiškėjos J. J. prašymą tenkinti ir atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą. Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą priimti nagrinėti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė