A-442-1641-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1641/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01013-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. P. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 42 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje laisvė buvo apribota nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. liepos 16 d. pažeidžiant šiuo metu galiojančius teisės aktus. Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių plotas apie 12 kv. m. periodiškai buvo kalinamas su daugiau nei dviem-penkiais asmenimis kamerose. Vienam asmeniui tenkantis plotas tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ar areštinės kamerose negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m., į plotą neįskaičiuojant unitazo ir praustuvės užimamo ploto. Tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis ir kankinančiomis sąlygomis, dėl to patyrė didžiulę moralinę žalą.

Kameroje sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsinio grybelio. Daug kartų žodžiu kreipėsi į administraciją dėl blogų sąlygų, tačiau niekas to neregistravo ir nereagavo. Šilto vandens nebuvimas kamerose nesuteikė galimybės išsiplauti indus, dėl ko teko nuolat valgyti iš riebaluotų indų ir dėl šito plėtojosi antisanitarinės sąlygos. Nors kasdien eidavo pasivaikščioti po valandą į kiemelį, bet sveikatai ir būsenai teigiamų rezultatų nedavė. Dėl perpildytų kamerų neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti, trūko oro, kamavo galvos skausmai, svaigimas, nuolatos kildavo konfliktai ir ginčai.

Daug kartų kvietė psichologą ar psichiatrą, bet buvo atsakyta, kad turi kreiptis raštu. 1999 m. rugsėjo 30 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių skaičiaus augimo numato, jog esant perpildymui, turi būti ypač pabrėžiamas žmogaus orumo užtikrinimas, kalinimo įstaigų administracijų pareiga tinkamai elgtis su kaliniais, o vadovaujantis Europos kalinimo įstaigų taisyklėmis ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas vienam kaliniui tenkančiam plotui, higieninėms ir sanitarinėms sąlygoms, maistui, sveikatos priežiūros paslaugoms ir užsiėmimams už kameros ribų.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą (patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl ko atsirado nuolatinė emocinė depresija, nuolatos galvodavo apie savižudybę dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų ir kankinančios aplinkos). Buvo daug nepatogumų, mažai vietos, neįmanoma pailsėti, pajudėti. Žymiai pablogėjo sveikata, prarado daug svorio, atsirado nemiga, nusilpo imuninė sistema. Dėl to pareiškėjas pasidarė uždaras, nemoka normaliai bendrauti su aplinkiniais, kyla nesutarimai, pykčiai.

Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje kamerose buvo laikomas 838 pilnas paras. Po pusę paros kameroje jis buvo laikomas atvykimo ir išvykimo dienomis bei dienomis, kai vykdant suėmimo vykdymo režimo reikalavimus buvo perkeliamas į kitą kamerą. Kauno tardymo izoliatorius pripažino, kad dėl objektyvių priežasčių atskirais laiko tarpais pareiškėjas buvo laikomas mažesnio, nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m.) normą. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Kauno tardymo izoliatoriaus kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Tai patvirtina ir Kauno higienos centro atliekami patikrinimai – nė viename patikrinimo akte nėra pareikšta pastabų dėl kamerų įrengimo ar antisanitarinių sąlygų.

Švarą ir tvarką kamerose privalo palaikyti patys jose laikomi asmenys. Pasišildyti vandenį kamerose laikomi asmenys gali savo virduliais ar vandens šildytuvais. Jei pareiškėjas būtų siekęs pakeitimų ar specialistų pagalbos, pareiškėjas galėjo pateikti prašymą raštu. Pareiškėjas nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2012 m. spalio 11 d. su pertraukomis Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 82 procentus laiko nepažeidžiant ploto normatyvo, nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2012 m. sausio 17 d. buvo laikomas esant mažesniam, nei norma reikalauja plotui.

Neabejoja, kad būtent nurodytu laikotarpiu ankštumas kameroje turėjo daryti didžiausią įtaką pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, tačiau tuo metu jis nieko nedarė padėčiai pakeisti: nesiskundė tardymo izoliatoriaus administracijai, teismui. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas tuo metu nejautė tokio masto žalos sveikatai, kaip jis aprašo savo skunde, kurį padavė praėjus pusantrų metų po ilgesnio laikymo mažesnio ploto sąlygomis. Pareiškėjas nurodė labai didelę patirtą žalą, tačiau jis negali nurodyti, kada ją patyrė, negali nurodyti su kelias asmenimis buvo laikomas, nurodo tik apytikslius kamerų plotus, tokius mažus, kokių Kauno tardymo izoliatoriuje nėra, o reikalauja, kad tokius duomenis pateiktų atsakovas.

Pareiškėjas nenurodė, kokių priemonių ėmėsi pašalinti neigiamą mažo ploto įtaką.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – S. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteisė 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsniu, 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 1R-67 patvirtintų Kauno tardymo izoliatoriaus nuostatų 9.3 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, 1.3.1 punktu, konstatavo, kad viešojo administravimo subjektas – Kauno tardymo izoliatorius, užtikrindamas tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, turėjo vykdyti minėtų teisės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su pareiškėjo teise būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2012 m. spalio 11 d. kamerose Nr. 339, 323, 350, 344, 221, 203, 166 ir 208 buvo laikomas 838 pilnas paras. Kamerose atskirais periodais buvo laikoma nuo 1 iki 7 asmenų ir jiems tekdavo nuo 4,41 iki 2,66 kv. m ploto. Pareiškėjas 150 dienų buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyto gyvenamojo ploto normos reikalavimų. Kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog jo laisvė Kauno tardymo izoliatoriuje buvo apribota nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. liepos 16 d., pažeidžiant šiuo metu galiojančius teisės aktus ir jis šiuo laiku patyrė neturtinę žalą, todėl jo įkalinimo laikas 2012 m. spalio 1-11 d. nevertintas. Tokiu būdu pareiškėjas 141 dieną buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyto gyvenamojo ploto normos reikalavimų. Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, nurodytas minėtuose teisės aktuose. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjui teisės aktais buvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore, o tai dalinai kompensuoja judėjimo trūkumą. Įrodymų, kad dėl per mažo kameros ploto, pasivaikščiojimų gryname ore sąlygų, ribotos judėjimo laisvės, ar dėl nuovargio jis būtų kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją, gydytojus, byloje nepateikta.

Teismas, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuota vien pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 1 000 Lt suma.

III. Apeliaciniu skundu S. P. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti kalinimu netinkamomis sąlygomis visą jo laisvės atėmimo laikotarpį ir padidinti neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 42 000 Lt.

Apeliantas nurodo, jog Kauno tardymo izoliatoriaus teiginiai, jog kalinimo patalpos yra įrengtos taip, kaip reikalauja taisyklės, neatitinka tikrovės. Pirmosios instancijos teismas patvirtino, jog didesnėje dalyje Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų yra įrengtos perteklinės lovos. Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad Kauno tardymo izoliatorius neaprūpina kamerose laikomų asmenų nei virduliais, nei vandens šildytuvais. Kamerose laikomiems asmenims neskiriamos išmokos, todėl jie neturi galimybės įsigyti savo virdulio vandeniui pašildyti. Taip pat paaiškina, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija uždraudė kalinamiems asmenims gauti perduodamus ar paštu rašomąjį popierių, rašymo priemones, vokus ir pašto ženklus, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti prašymus raštu. Pasak apelianto, atsakovo atstovas teismui pateikė melagingus duomenis apie kamerų plotus. Kamerose esantys sanitariniai mazgai privalo būti atskirti nuo gyvenamojo kameros ploto, turėti atskirą oro šalinimo sistemą, tuo tarpu Kauno tardymo izoliatoriuje šis plotas įskaičiuotas į bendrą kameros plotą. Taip pat kameros plotą mažina papildomai įrengtos lovos (pagal plotą turėtų būti 3, o yra 4-6 lovos). Mano, jog ir lovų užimamas plotas turėtų būti atimtas iš bendrojo kameros ploto.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas jo atžvilgiu, nurodydamas, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų apie šilto vandens nebuvimą kamerose. Sprendžiant klausimus dėl įkalinto asmens teisių pažeidimo, teismas privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsniu bei aktyviai stengtis nustatyti tiesą byloje. Higienos normos HN 76:2010 66 punktas reikalauja, kad lovų čiužiniai būtų eksploatuojami su užvalkalais. Higienos norma, Europos kalinimo taisyklės, Standartinės minimalaus elgesio su kaliniais taisyklės nustato, kad kaliniai turi turėti galimybę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo nustatytu laikotarpiu, kurį jis kalintas netinkamomis sąlygomis, be to, šalia aplinkybių, kurias išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui grįsdamas jam atsakovo padarytą neturtinę žalą, papildomai nurodo naujų aplinkybių, t. y. nurodo, kad ne kartą žodžiu kreipėsi į kalėjimo administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, prašė iškviesti jam gydytojus, be to, kalėjimo administracija uždraudė kalinamiems asmenims gauti popieriaus, vokų, pašto ženklų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėtų apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė. Kadangi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas ir pirmosios instancijos teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertins pareiškėjo argumentų, nurodytų tik apeliacinės instancijos teismui.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus (b. l. 19), apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2012 m. spalio 11 d. 150 dienų pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, todėl buvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, pagal kurį jis negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo (b. l. 4-7), jis prašo priteisti žalos atlyginimą tik už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. liepos 16 d., t. y. neįtraukiant laikotarpio nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. spalio 11 d., kai jis taip pat buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje (šiuo laikotarpiu pareiškėjas 9 paras taip pat buvo kalinamas kamerose, kur teisės aktų reikalaujamas minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo mažesnis, nei 3,6 kv. m.; b. l. 19). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į pareiškėjo skundo ribas ir, spręsdamas ginčą dėl žalos atlyginimo, laikotarpio nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. spalio 11 d., nevertino, dėl ko terminas, už kurį priteistinas žalos atlyginimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra 141 diena. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius kamerų, kuriose buvo kalinamas S. P., plotus, kalinamų asmenų skaičius, nuotraukas (b. l. 14-15, 18-20, 28, 35, 36-37), sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, higienos sąlygas, vienam asmeniui tenkančius plotus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo visą pareiškėjo kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpį, t. y. 838 paras, pripažinti pažeidžiančiu jo teises.

Pareiškėjo teiginiai dėl karšto vandens kameroje nebuvimo atmestini. Teisės aktai nenumato, jog kamerose turi būti karštas vanduo. Be to, sutinkamai su Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsniu ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkto nuostatomis, nuteistieji gali naudotis už asmeninės lėšas įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais elektriniais virduliais. Taip pat atmestini pareiškėjo teiginiai dėl draudimo kaliniams gauti popierių, pašto ženklus, vokus. Šios aplinkybės apeliantas nenurodė pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas jos nevertins.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalaus kalinamam asmeniui turinčio tekti ploto normą, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, tai, jog tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, ir pakankamai ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (141 d.), to pasekmes, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei į tai, kad į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo pradžios. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 3 500 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 3 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui S. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 3 500 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys